TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Naujoji Zelandija: į dosnų gamtos glėbį

2010 06 04 0:00
Nors europiečiui Naujosios Zelandijos miestai negniaužia kvapo, sostinėje Velingtone yra į ką paganyti akį.
Inos Ledkalnytės nuotrauka

Pažvelgus į žemėlapį Naujoji Zelandija atrodo nežmoniškai toli, tačiau tos kelios skrydžio dienos ne tokios ir sunkios. Lėktuvas bene kas 8 valandas leidžiasi kuriame nors oro uoste, keleiviai pusvalandį palaksto ir skrenda toliau.

Nors Naujosios Zelandijos sostinė yra Velingtonas, daugiau tarptautinių skrydžių esama į Oklendą. Skrisdama planavau mėnesį pabūti Naujosios Zelandijos Pietų saloje ir mėnesį - Šiaurės. Deja, padariau didelę klaidą pirmiausia skrisdama į pietinę salą. Po jos šiaurinė atrodė tokia nepatraukli, kad po poros savaičių grįžau į Pietų salą.

Koncertas neišlipant iš lovos

Kelionę pradėjau nuo Kvinstono - nedidelio miestelio Pietų salos pietuose. Tikriausiai per daug tikėjausi, nes labai juo nusivyliau: purvini svečių namai, didelės kainos ir, kur tik pasisuksi, galybė turistų. Keliaudama dažnai apsistodavau tinklo "Base Backpakers" svečių namuose, kurie visada būna netoli centro ir autobuso stotelės, gana nebrangūs. Taupo mieste nakvynės namai - šalia barų, todėl naktimis atrodydavo, kad mano lova stovi vidury klubo. Visu garsu skambanti muzika garantuoja koncertą nė neišlipant iš lovos.

Nusivylusi Kvinstonu iškeliavau dar piečiau, į Te Anau miestuką fiordų regione. Iš jo paprastai vykstama į Milfordo fiordą. Naujojoje Zelandijoje siūloma nemažai vienos ar kelių dienų maršrutų pėsčiomis. Tačiau norėdamas eiti keletą dienų Milfordo taku, vietą nakvynės namuke turi užsisakyti mažiausiai prieš tris mėnesius. Kadangi sumaniau per vėlai, pasirinkau 4 dienų žygį Keplerio taku. 60 kilometrų maršrutas nereikalauja ypatingo pasirengimo, tiesiog būtina neštis miegmaišį, drabužių ir maisto 4 dienoms. Pernakvoti galima nameliuose, kuriuose vieta (šalia dar 40 žmonių) kainuoja apie 90 litų, o ją užsisakyti reikia iš anksto. Patogumų - jokių, bet nameliai pastatyti labai vaizdingose vietose: ant kalno, nuo kurio atsiveria nuostabi panorama, prie upės netoli krioklio, prie ežero. Naujojoje Zelandijoje nėra pavojingų gyvūnų ar roplių, todėl eiti mišku nei baisu, nei pavojinga. Tačiau kai kurios jo vietos primena pasaką - regis, tuoj pradės lįsti iš po medžių troliai (gamta labai panaši į Norvegijos), gnomai ar piktieji burtininkai.

Nuotykiai ledynuose

Pasaką primena ir ledynai. Lietui merkiant kartu su grupe kabarojausi Franzo Josefo ledynu. Nors gavome neperšlampamus drabužius, avalynę ir šiltas kojines, per 5 valandas permirkau kiaurai. Lįsdama į ledo urvą nevykusiai sulenkiau koją, todėl susitrenkiau kelį ir įstrigau. Žiauriai nemalonu gulėti baloje, kai kai kiaurai smelkiasi šaltis, užtat koks buvo džiaugsmas išsikabarojus.

Saulėtas Punakaiki krantas - tikra atgaiva po ledyno šalčio. Daugelis turistų šią vietovę pravažiuoja ilgiau nesustodami. Kaip aiškino viena keliautoja, čia nėra parduotuvių, net maisto produktų. Jais reikia pasirūpinti iš anksto. Autobusas sustoja netoli parduotuvės ir vairuotojas įspėja, kad tai paskutinis taškas apsipirkti vykstantiesiems į Punakaiki. Radau ten puikią nakvynės vietą, ant Tasmanijos jūros kranto.

Punakaiki labiausiai garsėja uolomis "blynais". Kadangi turėjau daug laiko, ėjau ir pėsčiųjų taku palei Porarari upę. Dėl skaidraus, švaraus vandens pamaniau, kad ji negili, galima perbristi nusiavus batus. Tačiau nenubridusi nė pusės atstumo jau buvau iki juosmens vandenyje ir baimindamasi mąsčiau, kas bus toliau. Laimė, nieko tokio neįvyko. Vanduo švarus, nešaltas - vertėjo bristi. Eidama miško taku pamačiau paukštį viką, panašų į didelę rudą vištą. Paprastai jie baikštūs, o šis niekur neskubėjo, galėjau ramiai stebėti ir fotografuoti. Tiesa, stovėjau purvo baloje ir bijojau pakrutėti, kad neišbaidyčiau paukščio.

Kita mano stotelė - Pietų salos šiaurėje esantis Abelio Tasmano nacionalinis parkas, garsus smėlėtais mažų įlankėlių paplūdimiais. Pasirinkau kelionę laivu - jis nuplukdo iki norimos vietos, o iš ten eini pakrante iki artimiausio miestelio. Takas driekiasi kalvų viršumi, tad atsiveria puiki panorama. Į patikusį paplūdimį galima nusileisti laiptais.

Kunkuliuoja purvas, rūksta dūmai

Kelionė keltu iš Pietų salos Piktono miestelio į Šiaurės salos Velingtono miestą įdomi išbandyti vieną kartą, tačiau gana brangi. Galima sakyti, vien kelto bilietas kainuoja pusę tiek, kiek skrydis lėktuvu iš vienos salos į kitą. Pridėjęs prarastą laiką ir autobuso

bilietų kainas supranti, kad nelabai verta naudotis keltu, geriau skristi.

Šiaurės sala pirmiausia domino savo vulkaninio aktyvumo zonomis. Rotorujos mieste, kad ir kur eitum, smirdi. Miesto parke kunkuliuoja purvas ir rūksta dūmai, aplink ežerą - tas pats. Ekoterminė ekskursija po apylinkes paliko dvejopą įspūdį: nežemiškos spalvos Vaiotapu parke, kad, atrodo, galėtum praleisti visą dieną, jei tik gidas nuolat neragintų skubėti, ir keistas geizerio šou. Čia 14

val. susirenka minia turistų, į geizerį pripilama muilo ir stebima, kaip jis priverčiamas išsiveržti. Vietiniai aiškina, kad tai daryti uždrausta, tačiau turistų pinigai, regis, gali viską.

Į Taupo miestą vykau norėdama eiti nelabai sunkiu, bet garsiu Tongariro maršrutu ugnikalnių zonoje. Gamta čia labai savita - alpinės pievos, lavos laukai, ežeriukai. Maršrutu traukia minios žmonių, todėl pasiklysti neįmanoma. Kai ėjome kraterio atbraila, pūtė toks stiprus vėjas, kad, maniau, nuneš į ežerą. Guodė tik mintis, jog priešais einantis japonas ne stambesnis ir jo nenupučia. Vadinasi, ir man nieko nenutiks.

Miestai nekelia žavesio

Šiaurės saloje rūpėjo palyginti dvi įlankas: Gausybės ir Salų. Klausinėjami vietos gyventojai vienbalsiai tvirtino, kad Salų įlanka gražesnė. Tačiau labai norėjau atgal į Pietų salą, tad nė viena įlanka nepadarė jokio įspūdžio. Kad nekenčiu Oklendo, supratau po dešimties minučių, kai išlipau iš autobuso. Jis purvinas, triukšmingas ir niekuo neišsiskiriantis. Apskritai Naujosios Zelandijos miestai, kai atvyksti iš Europos, nekelia žavesio. Širdis atsigauna pasiekus Pietų salos Kaikoura pusiasalį. Kalnai, jūra, ramybė, nepaprasto grožio pakrantė ir miegantys ruoniai. Jų kolonija įsitaisiusi visai netoli automobilių stovėjimo aikštelės. Per atoslūgį prie ruonių galima prieiti gana arti. Erzinti nepatartina. Jie tik atrodo nerangūs, o iš tikrųjų greiti ne vien vandenyje, be to, turi aštrokus dantis.

Visai atsitiktinai kelioms dienoms stabtelėjau Oamaru miestelyje. Ir visai nesigailėjau. Nors vietovė laikoma pingvinų sostine, nenorėjau mokėti 40 litų, kad drauge su šimtais turistų patamsyje pažiūrėčiau, kaip mėlynieji pingvinai išlipa iš vandens. Taigi iš Oamaru patraukiau Moeraki miestuko link. Čia pakrantė garsėja didžiuliais rieduliais, bet iki šiol neaišku, kaip jie susidarė. Regis, panašaus procesas, kaip perlas užauga kriauklėje. Aplink dalelę, kuria galėjo būti bet kas - kriauklė, medžio atplaiša, fosilija, susidarė kalcito kristalai. Spėjama, jog tai truko apie 4 mln. metų, o dabar pakrantėje galima matyti, kaip dalis riedulių skilinėja. Vaizdas toks, lyg kas nors būtų išsiritęs iš milžiniško kiaušinio.

Geltonakiai gražuoliai

Didžiausią įspūdį iš visos kelionės paliko ekskursija į Otago pusiasalį stebėti gyvūnų. Čia yra albatrosų perėjimo vieta ir jų priežiūros centras. Niekada nebuvau apie juos girdėjusi, todėl žiūrėjau išsižiojusi į kondoro dydžio paukščius, tikrus milžinus, kurie, atrodo, ne skraido, o sklando ore dideliu greičiu. Paskui patraukėme stebėti pingvinų. Gidas aiškino, kad jų kelionių agentūra vienintelė turi išskirtinę teisę įžengti su turistais į privačią teritoriją, kurioje galima grožėtis žaviais padarėliais. Dėl žmogaus ūkinės veiklos geltonakiai pingvinai pradėjo nykti, mat tose vietose, kuriose jie peri, buvo iškirsti krūmai. Dabar viskas atsodinama, klojami žolės kilimai, kad pingvinams būtų patogiau užkopti pievute į kalniuką, dezinfekuojami lizdai. Niekada gyvenime neteko iš arti matyti pingvinų ir jūrų liūtų. Šie pasitaikė labai žaismingi, norintys bendrauti. Truputėlį baugu, kai prie tavęs artinasi tegul ir ne pats didžiausias jūrų liūtas.

Ekskursija privertė susimąstyti, kad viena žmonių karta kerta miškus, keičia augmeniją, o kita iš visų jėgų stengiasi atkurti tai, kas sunaikinta. Bet ne viskas taip lengva...

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"