TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Naujojoje Zelandijoje - lietuviška vasara

2014 01 10 6:00
Turistams įrengta daug apžvalgos aikštelių. Ryto Šalnos nuotraukos

Pasiilgus lietuviškos vasaros ir turint galimybių šiuo metų laiku geriausia vykti į Naująją Zelandiją. Ten dabar - kaip Lietuvoje birželį, liepą ar rugpjūtį. Tačiau daugybė dalykų bus nauji ir nematyti. "Naujoji Zelandija daug milijonų metų formavosi izoliuota nuo viso pasaulio, todėl joje galima išvysti tai, ko niekur kitur nepamatysi", - sakė vilnietis Rytas Šalna, ne kartą ten viešėjęs.

Geografas, kelionių vadovas R.Šalna, parašęs geografijos ir istorijos vadovėlių moksleiviams, mokslo populiarinimo knygų, šiuo metu rengia pažintinę knygą apie Naująją Zelandiją. Pasak pašnekovo, kelis tūkstančius kilometrų iš šiaurės į pietus nusidriekusių salų klimatas labai skirtingas. "Šalies šiaurėje - subtropikai, šilta, o tenykštėmis vasaromis net karšta. Naujojoje Zelandijoje nemažai dalykų priešingi mūsų supratimui - kuo labiau į šiaurę, mat arčiau pusiaujo, tuo šilčiau, - teigė R.Šalna. - Pietų salos klimatas didžiojoje dalyje labai panašus į mūsiškį. Žiema abiejose salose irgi skiriasi. Šiaurinėje sniego nebūna, jo iškrinta tik aukštikalnėse, kur stūkso galingi ugnikalniai. Pietinėje saloje, per kurią driekiasi Naujosios Zelandijos Alpės, žiemos gana atšiaurios, nemažai sninga, todėl čia daug puikių slidinėjimo kurortų."

Nėra neįdomių šalių

- Kas mums, atsibeldusiems vos ne į patį pasaulio pakraštį, gali būti įdomiausia?

- Kiekviena šalis turi savo specifiką. Kaip geografas galiu tvirtinti, kad nėra neįdomių šalių. Jei žmogui neįdomu, jis gali kaltinti tik save, kad tinkamai nepasiruošė kelionei, kad nenusiteikęs sužinoti ką nors naujo.

Naujoji Zelandija, mano supratimu, yra viena kontrastingiausių pasaulio valstybių. Joje daug įvairių dalykų, būdingų tik tam tikroms šalims. Pavyzdžiui, fiordai. Suprantama, jie negali prilygti Norvegijos fiordams, tačiau planetoje nėra daug vietų, kur apskritai jų yra.

Ugnikalniai irgi nedažnas objektas, o jų čia nemažai. Tiesa, dauguma ramiai snaudžia, tačiau gali bet kada driokstelti. Per mano pastarąją kelionę į Naująją Zelandiją būtent taip ir įvyko vidurdienį viename garsiausių nacionalinių parkų. Be jokių įspėjamųjų ženklų, žmonėms matant, į kelių kilometrų aukštį iš ugnikalnio šovė didžiulis dūmų stulpas. Svarbiausia, niekas nenukentėjo.

- Tai iš anksto neprognozuojami gamtos reiškiniai?

- Ugnikalnių išsiveržimo kol kas mokslas neįstengia tiksliai prognozuoti. Galima numatyti labai stiprų išsiveržimą, silpnesnio, kaip šis, ne. Per išsiveržimą magma iki žemės paviršiaus nepakilo, neišsiliejo, tačiau ant žemės pabirę pelenai pridarė nemenkų problemų. Nacionaliniame parke buvo apgadinta turizmo infrastruktūra, teko skubiai evakuoti žmones , valyti pėsčiųjų trasų takus. Dėl pelenų gausos neskraidė lėktuvai. Ugnikalniai paprastai sukelia problemų vairuotojams, mat storu pelenų sluoksniu užversti keliai dėl drėgmės tampa slidūs kaip košė.

- Dažnai taip nutinka?

- Žemės drebėjimai, ugnikalnių išsiveržimai čia ganėtinai dažnas reiškinys. Juntami, bet nepavojingi 4-6 balų stiprumo žemės drebėjimai nėra jokia retenybė. Žmonės prie to pripratę. Man irgi teko pajusti žemės drebėjimą, tačiau tai buvo labiau įdomu nei pavojinga, nes antiseisminei statybai čia skiriama labai daug dėmesio.

Polinezijos sostinė

- Naujoji Zelandija sudaro gana ramios, politiškai neaktyvios pasaulio šalies įvaizdį. Ar ten lankantis įspūdis toks pat?

"Dėl tokių vaizdų galėčiau kaskart važiuoti į Naująją Zelandiją", - sakė geografas.

- Pasaulyje yra daugiau kaip 190 valstybių. Natūralu, kad visos negali būti aktyvios politikos ar ekonomikos srityse. Naujosios Zelandijos politinis gyvenimas gerokai ramesnis nei didžiųjų valstybių. Tačiau būnant šioje šalyje, ją vertinant Ramiojo vandenyno valstybių kontekste, jos reikšmė yra ypatinga. Šalies didžiausias miestas Oklandas pamažu tampa Polinezijos, o gal ir visos Okeanijos sostine, į kurią plūsta emigrantai iš įvairių Ramiojo vandenyno salų. Šalis yra plačiai atvėrusi duris emigrantams būtent iš šito regiono. Jie čia lengviau įsikuria nei europiečiai.

- Jei žmogų skraidintų užrištomis akimis, ar atsidūręs Naujojoje Zelandijoje iškart atpažintų, kur pateko?

- Nepasakyčiau, kad iškart suvoktų, tačiau greitai suprastų, kad atskrido į europinės kultūros kraštą. Kairės pusės eismas išduotų panašumą į Jungtinę Karalystę ar Airiją. Šalis labai moderni ir turtinga. Kai kurie turistai nusivilia nepatiriantys tos egzotikos, kokia šalyje buvo prieš šimtą ar daugiau metų, kai čia gyveno labai daug vietinių maorių. Dabar Naujoji Zelandija yra viena moderniausių pasaulio valstybių, savo gyvenimo lygiu, sutvarkyta infrastruktūra, išplėtota pramone atitinka stipriausių pasaulio valstybių kategoriją.

Tačiau ištrūkus iš didmiesčių iškart patenkama į ypač savitą, subtilaus grožio gamtinę aplinką. Čia viskas kitaip, čia vis dar auga medžių ir krūmų, kurių planetoje daugiau niekur neaptiksi.

Nors naujakuriai jau nuo XIX amžiaus pradžios masiškai kirto miškus, šiurkščiažoles pievas pakeitė europietiškomis milžiniškomis ganyklomis, agrarinis kraštovaizdis vis tiek atrodo įspūdingai. Čia grakščiai kilpas daro upės, telkšo turkio spalvos ežerai, o kalnai už kiekvieno kelio posūkio atsiveria kaskart gražesniu reginiu.

Visur pilna avių. Jų, daugiausia merinų veislės, auginama apie 40 milijonų. Gyventojai dar XIX amžiuje sumojo, kad ši veislė duoda labai daug ir kokybiškos vilnos. Avienos gyventojams daug nereikia (šalyje gyvena apie puspenkto milijono žmonių), todėl natūraliai susiklostė tradicija avis auginti ne mėsai, o labai pelningai vilnai.

Paparčių miškai

- Kokį augalą galima laikyti Naujosios Zelandijos simboliu?

- Vienareikšmiškai - sidabrinį papartį. Jis panašus į lietuviškąjį, tačiau turi žvilgančią apatinę dalį, kuri tamsią naktį maoriams padėdavo nepasiklysti miške, mat jo šakelėmis pasižymėdavo nueitą kelią. Šis Naujojoje Zelandijoje augantis papartis yra kaip kokia manija gerąja prasme. Jis vaizduojamas ant pinigų, ant šalies oro linijų lėktuvų, ant drabužių, kai kurių maisto produktų pakuočių. Jis yra ir garsiausios regbio komandos simbolis. Apskritai šalyje auga kelių šimtų rūšių paparčių, dauguma jų niekur kitur pasaulyje neaptinkami. Turistus ypač stebina paparčiai medžiai, galintys užaugti iki 12 metrų.

Naujosios Zelandijos gamta į nieką nepanaši.

Neskraidantys paukščiai

- Kuo išsiskiria gyvūnai?

- Kol šiose salose nepasirodė europiečių, čia nebuvo žinduolių, na, galbūt veisėsi kelių rūšių šikšnosparnių. Tada čia karaliavo paukščiai. Ir, įdomiausia, daug neskraidančių. Jiems nebuvo poreikio kilti nuo žemės, nes jokie priešai jų nepuldinėjo. Į salas atsikrausčiusius europiečius stebino po krūmynus lakstantys vištos dydžio paukščiai, tačiau nemokantys skraidyti. Tuos paukščius, klykiančius "kyvi-kyvi", dar vietiniai maoriai kitados pavadino kyviais.

Žeme bėgiojančių paukščių salose katastrofiškai sumažėjo, nes europiečiai atsivežė šunų ir kačių. Laivais atkeliavusios pelės ir žiurkės pradėjo doroti paukščių kiaušinius, dėl to sparnuočių taip pat gerokai sumažėjo.

Europiečiai į salas atvežė elnių, stirnų, o kapitonas Jamesas Cookas XVIII amžiaus pabaigoje į laisvę paleido kiaulių. Šios sulaukėjo, tad dabar galima išvysti ir šernų.

- O paukščiai nepasikeitė atsiradus priešų, nepradėjo skraidyti?

- Evoliucijai tai per mažas laiko tarpas. Kai olandų jūrininko Abelio Tasmano ekspedicija atrado Tasmaniją ir Naująją Zelandiją, nepraėjo ir 400 metų. Tačiau Naujojoje Zelandijoje pakanka ir skraidančių paukščių. Pavyzdžiui, garsioji papūga kėja gali gyventi net kelių kilometrų aukštyje, kalnuose, ant sniego. Šios papūgos niekur kitur pasaulyje neišvysi. Ji labai smalsi, pati prisistato prie turistų, pozuoja, bet yra baisi akiplėša.

Verda be ugnies

- Kuo išsiskiria maistas?

- Dauguma gyventojų valgo europietišką maistą, taigi gurmanų lyg ir nėra kuo nustebinti. Tačiau tikra egzotika yra čiabuvių maorių maistas. Restoranuose jo nerasi, bet turistams rengiamos specialios išvykos, kad pamatytų, kaip jis gaminamas. Maoriai maisto nekepa ant žarijų, jį troškina žemės krosnyse ant kylančių garų. Šalyje, ypač kai kuriose šiaurinės salos vietose, prie pat paviršiaus esančios uolienos smarkiai įkaitusios. Garas be atvangos kyla į viršų, tad specialiose krosnyse nuo seniausių laikų maoriai mokėjo ant akmenų sustatę uždengtus puodus be ugnies troškinti maistą.

Paplūdimių irgi netrūksta.

- Ar daug išliko vietinių maorių kaimų? Galbūt tai labiau pramoga turistams?

- Deja, maorių kultūra yra bemaž sunykusi. Autentiškų kaimų beveik neliko. Visų pirma todėl, kad Naująją Zelandiją kitados kolonizavo stipriausia pasaulio valstybė Didžioji Britanija. Maoriai, pamatę, kas yra europietiška gyvenimo kokybė, ją labai noriai priėmė, iš pradžių visiškai nesvarstydami, kuo tai gali baigtis. Kai europiečiai atvežė javų, gyvulių, daržovių, maoriai labai sparčiai pradėjo kopijuoti naujakurius.

Tačiau jau bene prieš du dešimtmečius šalies valdžia sumojo, jog vietinių gyventojų kultūra yra būtent tai, kas gali pritraukti daugiau turistų. Pastaruoju metu, drįsčiau sakyti, pasireiškia savotiškas maorių kultūros renesansas. Nors valstybinė kalba yra anglų, neseniai priimti įstatymai, įpareigojantys visus moksleivius keletą metų mokytis maorių kalbos. Naujojoje Zelandijoje labai daug objektų, kurie turi maoriškus arba du pavadinimus - anglišką ir vietinį. Buvo laikai, kai vietinių pavadinimų niekas net nežinojo.

Maoriškai kalbančių žmonių yra apie pusę milijono, tačiau šis skaičius nuolat auga. Maorių kalba transliuojamos televizijos ir radijo laidos, leidžiami laikraščiai. Nemažai baltųjų, gerbdami ir didžiuodamiesi savo šalimi, paburnoja, bet stengiasi kuo geriau pramokti maorių kalbos. Kai kam tai tampa savotiška mada ar azartu. Aš irgi moku kelis šimtus žodžių.

Paradoksas, bet iki šiol nežinoma, iš kurių Polinezijos salų kadaise pirmieji gyventojai atkeliavo į Naująją Zelandiją. Tačiau vietinių legendose egzistuoja pramanyta Havajiki sala, iš kurios jie esą atplaukę. Tiesa, tai nieko bendro neturi su panašiu pavadinimu JAV priklausančiu Havajų salynu. Įveikti tokį atstumą prieš šešis ar aštuonis šimtus metų primityviais laivais būtų buvę neįmanoma. Maoriai plaukiojo kanojomis ir katamaranais ("katu maran" maorių kalba reiškia "du laivai"). Neabejotina, kad maoriai ir polineziečiai - geriausi jūreiviai žmonijos istorijoje.

Ilgiausias skrydis

Šalies miestai traukia emigrantus iš Ramiojo vandenyno regionų.

- Ar sudėtinga nusigauti į Naująją Zelandiją?

- Ilgą laiką į šią tolimą šalį vykdavo tik turtingi žmonės, kelionė trukdavo ilgai, skrydžių buvo nedaug, jie brangūs. Dabar valstybę pasiekti daug paprasčiau: skristi į abi puses dabar galima vidutiniškai už maždaug 3-5 tūkst. litų. Pats ilgiausias tiesioginis skrydis - iš Dubajaus į Oklandą - trunka iki 16 valandų. Mano žiniomis, tai bene ilgiausias keleivinis skrydžio maršrutas planetoje. Jo metu tenka pasipildyti degalų Sidnėjuje, tačiau tai turistams - papildomi reginiai, nes beveik visi pilotai leidžiasi lėtai sklęsdami virš garsiojo Sidnėjaus operos teatro.

- Gyventi šalyje brangu?

- Tai ekonomiškai stipri, taigi ir brangoka šalis. Atlyginimai dideli, pragyvenimo lygis aukštas, todėl natūralu, kad viskas kainuoja kur kas brangiau nei Lietuvoje. Sakyčiau, ten pigiau nei Norvegijoje, bet gerokai brangiau nei Vokietijoje, gal panašiai kaip Anglijoje. Kišenė tas kainas jaučia, tačiau maisto produktai įperkami.

- Kokias ypatingas vietas jums teko pamatyti?

- Esu buvęs abiejose salose, nuvažiavęs tūkstančius kilometrų, keliavęs įvairiais maršrutais. Man teko kelis kartus keliauti Roteburno maršrutu, kuris driekiasi Pietų Alpių pirmapradžiais miškais. Čia kraštovaizdis, augmenija visiškai nepaliesti žmogaus. Viskas išliko todėl, kad sąlygos atšiaurios ir europiečių nedomino.

Esu keliavęs po šiaurinės salos Tongariro nacionalinį parką. Maršrutas ten driekiasi ugnikalnių papėdėmis, krateriais, spalvotais lavos laukais, palei smaragdinius ežerus. Tai vienas gražiausių kraštovaizdžių planetoje. Geru oru net kvapą užima, vien dėl tų vaizdų galėčiau kaskart važiuoti į Naująją Zelandiją.

Labai norėčiau kada nors pakeliauti tais takais, kur reikia iš anksto registruotis ir laukti, kol tau prieš pusmetį (kad dar spėtum nusipirkti bilietus) užsidegs žalia šviesa. Tiesa, po daugelį nacionalinių parkų negalima keliauti be specialaus leidimo. Kai kur turistai net neišleidžiami be palydovų.

Geografą R.Šalną taip sužavėjo Naujosios Zelandijos gamta, kad jis čia viešėjo ne kartą.

- Ir tradicinis klausimas: ar Naujojoje Zelandijoje žino Lietuvą?

- Esu įsitikinęs, kad pasaulio pažinimas tiesiogiai priklauso nuo žmogaus erudicijos. Ir skurdžiose valstybėse, pavyzdžiui, Etiopijoje, Paragvajuje, Bolivijoje, Gvatemaloje, esu sutikęs žmonių, kurie puikiai žinojo, kas ir kur yra Lietuva. Naujojoje Zelandijoje apie mūsų šalį žmonės yra girdėję, kadangi jie taip pat turi stiprią krepšinio rinktinę, ne kartą žaidusią su Lietuvos krepšininkais. Tačiau ar mes, lietuviai, piktindamiesi, kad kiti nežino mūsų šalies, sostinės, galėtume daugiau ką pasakyti apie kiekvieną panašaus dydžio pasaulio valstybę?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"