TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Nauju senuoju traukinių keliu per Balstogę – į Varšuvą

2016 08 18 6:00
Balstogės katedra. Vaido Mikaičio nuotraukos

Šiemet tarp Lietuvos ir Lenkijos užmegztas dar vienas svarbus ryšys – tiesioginis susisiekimas geležinkeliu. Nutiesta nauja europinio standarto geležinkelio linija „Rail Baltica“ pradėjo kursuoti tiesioginis traukinys iš Kauno į Rytų Lenkijos sostinę Balstogę. Paklausite, kas čia nepaprasta, juk traukiniai važiuoja visur, kur tik juos paleidi. Tačiau iš tiesų nėra taip paprasta.

Lietuvos ir Lenkijos santykiai visada buvo ypatingi. Ilgus metus mūsų šalys apskritai sudarė vieną valstybę – Abiejų Tautų Respubliką, o tam tikru laikotarpiu ji net buvo viena didžiausių ir stipriausių Europoje. Lietuvos ir Lenkijos santykiai liepsnojo tiek meile, tiek akla neapykanta, bet šios tautos niekada nebuvo abejingos viena kitai. Šiandien jų bendravimas, nors ir esama smulkių nesutarimų, bene geriausias per visą valstybių gyvavimo istoriją.

Ne tik vėžės plotis

1918 metais po Pirmojo pasaulinio karo kūrėsi nepriklausomos Lietuvos ir Lenkijos valstybės. Jos greitai susipyko ir net kariavo tarpusavyje. Pasibaigus karams šalys nesusidraugavo, nes Vilnius atiteko Lenkijai. Dėl to, kad Vilnius būtų atiduotas Lietuvai, lenkai nėjo į kalbas, tad lietuviai taip pat atsisakė užmegzti su Lenkija diplomatinius santykius, uždarė sienas ir nesileido į jokias diskusijas. Nereikia stebėtis, kodėl tarp šalių tiesiog nebuvo jokio traukinių eismo.

Du traukiniai stovi Lenkijos pasienio poste Trakiškiuose. Vienas - iš Kauno, kitas - į Kauną.

Trumpam jis atsirado tik 1938 metais, kai Lenkija ir Lietuva pagaliau užmezgė diplomatinius ryšius. Tada iš Varšuvos bėgiais buvo galima pasiekti Kauną. Deja, netrukus prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas ir po jo užklupusi ilgametė Lietuvos okupacija vėl uždarė ne tik geležinkelio, bet ir apskritai visus kelius iš Lietuvos į Lenkiją.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę politiškai niekas nebetrukdė atkurti traukinių maršruto, tačiau buvo kita kliūtis – vėžės plotis. Istoriškai susiklostė, kad Lenkijoje po Antrojo pasaulinio karo išplito europietiška – 1435 mm pločio – vėžė, o Lietuva liko prie rusiškos, 1520 mm pločio, vėžės. Leisti traukinius techniškai būta pernelyg sudėtinga. Lenkų traukiniai galėjo pasiekti tik Šeštokus – iki šio miestelio ėjo europinė vėžė, tad šalių gyventojai vieni pas kitus geležinkeliu keliaudavo persėsdami Šeštokuose.

Jau tada pradėta kalbėti, kad Lietuvoje reikia tiesti europinę vėžę. Kol žodžiai virto realybe, teko laukti ketvirtį amžiaus. Pernai buvo baigti geležinkelio darbai iki Kauno ir šiemet pagaliau paleistas pirmas keleivinis traukinys į Lenkiją. Kol kas ne į Varšuvą, o į didžiausią Palenkės vaivadijos miestą Balstogę. Šis traukinys pradėjo bildėti bėgiais po 77 metų pertraukos.

Tautinis renginys Balstogėje.

Važiuoja ilgai, bet įdomu

Kadangi esu didelis traukinių mėgėjas, negalėjau praleisti progos pasivažinėti šiuo maršrutu. Maža ką, gal netrukus paaiškės, kad jis nuostolingas, gal dar atsiras kokių nors priežasčių atšaukti reisą į Balstogę, kaip kartais mėgstama mūsų krašte. Tad pasistengiau ilgai nedelsdamas išbandyti jį. Važiuosiu į Varšuvą, persėsiu Balstogėje, bet prieš tai porą valandų čia pasivaikščiosiu.

Branickių rūmų prieigos Balstogėje.

Traukinys pasiekia Balstogę per daugiau kaip penkias valandas. Ilgokai, tačiau pramogos įdomumo tai nesumenkina. Vidutinis greitis – beveik 60 km/val., nes kai kuriais ruožais traukinys negali važiuoti greitai. Stotyse iš viso sugaištama apie valandą, todėl vidutinis greitis be stabtelėjimų siekia apie 70 km per valandą. Dėl Lenkijoje – nuo sienos iki Suvalkų – susidėvėjusių bėgių traukinys važiuoja lėtai, todėl tame ruože greitis krinta labiausiai.

Lietuvoje traukinys trumpam sustoja tik Kazlų Rūdoje ir Marijampolėje, tačiau Trakiškiuose ir Suvalkuose užtrunka apie dvidešimt minučių. Tuo metu galima išlipti pasivaikščioti, pakvėpuoti grynu oru. Žinoma, automobilis važiuoja greičiau, bet traukinys turi savo pranašumų. Vienas jų – nereikia vairuoti, gali tiesiog atsipalaidavęs ir užkandžiaudamas mėgautis kelione.

Maršrutas labai populiarus tarp dviratininkų. Suskaičiavau traukinyje bent penkiolika dviračių, beveik visi jie buvo iškelti Suvalkuose. Apskritai dauguma lietuvių išlipo Suvalkuose, o nuo jų sparčiai daugėjo lenkų keleivių, važiuojančių į kitus šalies miestus. Lenkijos šiaurės rytų regionas visais laikais buvo šiek tiek užmirštas, todėl dabar naujasis traukinys labai naudingas šio regiono gyventojams.

Branickių rūmai per Antrąjį pasaulinį karą buvo smarkiai subombarduoti vokiečių, bet dabar visiškai atstatyti.

Kratosi provincijos vardo

Atvykus į Balstogę laukia patogus traukinys į Varšuvą. Tačiau siūlau nepraleisti progos nors trumpai patyrinėti šį inovatyvų beveik Kauno dydžio Rytų Lenkijos miestą. Į Varšuvą rinkausi važiuoti vėlesniu traukiniu, todėl dvi geras valandas galėjau pasivaikščioti po Balstogę.

Iš Lenkijos miestų Balstogė išsiskiria tuo, kad yra antras pagal gyventojų tankumą šalies miestas. Apie penktadalį jo teritorijos sudaro miškai. Man labai įstrigo, kad Balstogėje yra gimęs Liudvikas Zamenhofas, esperanto kalbos kūrėjas. Daug metų žinojau, jog viena Kauno senamiesčio gatvių pavadinta L. Zamenhofo vardu, tačiau vis neprisiruošdavau pasidomėti, kas jis toks. O štai apsilankius Balstogėje tiesa išaiškėjo specialiai nė nesigilinant.

Anksčiau paprasčiausia Lenkijos provincija laikyta Balstogė dabar mėgina atsikratyti šio vardo. Miestas puikiai sutvarkytas, turi dailią senąją dalį. Žinoma, tai dar nereiškia, kad jis nėra provincija, tačiau šiandien Balstogė – vienas sparčiausiai besivystančių Lenkijos miestų. Tai lemia ne kokia nors stebuklinga lazdelė, o puikiai naudojami ES fondų pinigai. Balstogė – viena jauniausių vaivadijų sostinių.

Dviejų valandų mažoka

Sako, trečdalis miesto gyventojų neturi nė 35 metų. Tai labai geras rodiklis, nes tiek Lenkija, tiek visa Europa sparčiai sensta, o Lenkija dar ir išsilaksto. Mieste yra kelios aukštosios mokyklos, todėl čia gausu studentų. Juk ten, kur daug studentų, visada gyva ir linksma.

Vienas seniausių stalinistinės architektūros Varšuvos dangoraižių – Kultūros ir mokslo rūmai.

Dviejų valandų pasivaikščioti po Balstogę mažoka, bet pamatyti miesto centrą galima visai kokybiškai. Deja, patogiai įsitaisyti vienoje iš Lipowa gatvėje esančių lauko kavinių, išgerti alaus ir ramiai stebėti miesto gyvenimą nespėsite – reikėtų likti ilgiau. O norėdami pažinti Balstogės naktinį gyvenimą, susiraskite nakvynę.

Lipowa gatvė ir yra centrinė gatvė, vedanti nuo Geležinkelio stoties į pačią miesto širdį. Vietomis ji primena Vilniaus Gedimino prospektą, vietomis – Šiaulių bulvarą. Gatvė prasideda nuo Šv. Roko bažnyčios, driekiasi pro žymiausius miesto objektus, tokius kaip rotušė, Rinkos ir Jono Pauliaus aikštės, Balstogės arkikatedra, o tada nuveda prie žymiausio miesto objekto – Branickių rūmų.

Šis įspūdingas statinys ir parkas kartais dar vadinami Palenkės Versaliu. Karališkoji Branickių šeima ilgus metus valdė Balstogę. Rūmai per Antrąjį pasaulinį karą buvo smarkiai subombarduoti vokiečių, bet visiškai atstatyti. Dabar juose veikia Balstogės medicinos universitetas.

Aplankykite ir Varšuvos gatvę, kurioje rikiuojasi daug XIX amžiaus pastatų, o pabaigoje stovi Žygimanto Augusto gimnazija. Joje mokėsi ir L. Zamenhofas.

Miestas tikrai jaukus, ypač vasarą. Įdomu, kad vienas jo lankytinų objektų yra ir Balstogės geležinkelio stoties pastatas, į kurį skubame pasivaikščioję porą valandų. Čia mūsų jau laukia greitasis traukinys į Varšuvą.

Lenkijos prezidentūra Varšuvoje.

Gera vieta leisti savaitgalį

Kelionė iš Balstogės į Varšuvą moderniu lenkų traukiniu trunka dvi su puse valandos. Važiuoti juo patogu, yra bevielis internetas. Nors traukinys atrodo įspūdingai, jo greitis nesiekia daugiau kaip 120 km/val. – tokiu pat greičiu ir Lietuvoje kursuoja greitieji traukiniai. Skirtumas tik tas, kad jis vienodai rieda visą kelią.

Turbūt nedaug yra lietuvių, nesilankiusių Varšuvoje. Žinoma, jei įskaičiuotume ir tuos, kurie vykdami automobiliais ar autobusais į Europą važiavo per šią ilgus metus buvusią mūsų bendros valstybės sostinę. Jei tokius atmestume, manau, šis skaičius gerokai sumažėtų. Man irgi tiek Varšuva, tiek visa Lenkija daug metų asocijavosi su dideliu turgumi, prastais ir nesaugiais keliais.

Varšuvos senamiestyje.

Dabar viskas pasikeitę. Lenkijos keliai daug kur geresni nei Lietuvoje, o plėšikai juose jau tapę istorija. Tačiau tarp lietuvių kol kas nelabai populiaru lankyti Varšuvą, nors ji – puiki vieta atvykti ir čia praleisti smagų savaitgalį, mat modernus miestas turi daug ką pasiūlyti svečiams. Ko gero, neapsiriksiu sakydamas, kad Varšuva gali būti laikoma Rytų Europos sostine.

Miestas niekada negyveno taip gerai, kaip dabar. Varšuva jau turi per 1,7 mln. gyventojų, ir jų nuolat gausėja, nes daugelio dar neemigravusių lenkų siekiamybė yra Varšuva. Čia gyventi ir viešėti palyginti nebrangu. Viešbučių ar maitinimo įstaigų kainos nesikandžioja, o taksi paslaugos net pigesnės nei Vilniuje. Patogaus ir gerai sutvarkyto viešojo transporto kainos panašios kaip mūsų sostinėje. Mieste važinėja metro traukiniai, autobusai, tramvajai.

Varšuvoje, kaip ir daugelyje pasaulio miestų, įdomiausias senamiestis. Jis nedidelis, bet pasigrožėti yra kuo. Bene žymiausias objektas – Karališkoji pilis. Joje rezidavo mūsų bendros valstybės karaliai. Pilis pritaikyta iškilmingiems priėmimams ir atvira lankytojams kaip muziejus. Dailiai atrodo atstatyta senamiesčio Turgaus aikštė ir Varšuvos barbakanas.

Varšuvos senamiestyje gausu turistų.

Sovietinis reliktas

Nors Varšuvoje dygsta daug gražių ir spalvingų dangoraižių, man labiausiai patiko vienas seniausių stalinistinės architektūros miesto statinių – Kultūros ir mokslo rūmai. Jie buvo pastatyti 1955 metais kaip sovietų liaudies dovana Lenkijos žmonėms. Rūmai yra socialistinio klasicizmo ir lenkiškosios architektūros mišinys. Būtent lenkiškoji dalis turbūt lemia, kad pastatas panašus į kai kuriuos senuosius Manhatano dangoraižius. Sostinėje nestinga naujų stiklinių pastatų, besistiebiančių į dangų, bet šis monstras vis dar yra aukščiausias Lenkijoje. Jo aukštis siekia 231 metrą. Patys lenkai Kultūros ir mokslo rūmus vertina nevienareikšmiškai. Vieni mano, kad šis sovietinės praeities reliktas nereikalingas, kiti piktinasi, kad pastatas bjauroja senamiesčio vaizdą, o treti teigia, jog tai lenkų istorijos dalis. Ginčai yra ginčai, tačiau būtent šie rūmai laikomi Varšuvos simboliu. Būtinai pasikelkite į viršų – atsiveria puikus gražaus miesto vaizdas.

Jeigu nors kiek mėgstate futbolą, siūlau nueiti į Varšuvos klubo „Legia“ rungtynes. Net ne dėl paties futbolo, o dėl komandos aistruolių. Jie sukuria tokį palaikymą, kad šiurpuliukai laksto per odą. Geras įspūdis garantuotas.

Gražių vaizdų ir įdomios veiklos Varšuvoje daug, o mums jau metas traukti Lietuvos link. Šįkart važiuojame autobusu, nes tikimės sutaupyti laiko. Nepasiseka. Autobusas vėluoja valandą, dar valandą sugaišta stovėdamas milžiniškoje spūstyje, susidariusioje dėl avarijos kelyje. Tai tik įrodo, kokia puiki transporto priemonė yra traukinys, ir skatina pasidžiaugti ką tik atkurtu nauju senuoju keliu į Lenkiją.

Modernioji Varšuva žvelgiant nuo Kultūros ir mokslo rūmų viršaus.
Varšuvos "Legia" stadione netrūko sirgalių aistrų.

.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"