TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Neįminta Indijos mįslė vėl vilioja ten sugrįžti

2011 04 22 0:00
Linos Šemetulskytės nuotrauka

Vilnietei Linai Šemetulskytei trys mėnesiai, praleisti Indijoje, padėjo suvokti, kad galima gyventi gyvenimą tokį, koks jis yra. Tiesiog mokant džiaugtis, mėgaujantis.

Keliautojos teigimu, Indija tokia didžiulė, kad negali pasakyti, ar ji labai vargana, ar labai turtinga šalis. Milijardai žmonių ten randa tai, ko jiems reikia. "Pati Indija mano gyvenimo tikriausiai nepakeitė, tačiau po šios kelionės jis pasidarė kitoks", - tikino Lina.

Tarp besivystančiųjų

Pernai rudenį Lina išvyko į Indiją pagal šios šalies vyriausybės finansuojamą programą, skirtą beveik 160 besivystančių kraštų raidai skatinti. Pasirodo, į tą sąrašą patenka ir Lietuva kartu su kitomis pokomunistinėmis valstybėmis, pavyzdžiui, Estija, Lenkija ar Slovakija. Beveik 40 Indijos universitetų kviečia mokytis viešojo ir privataus sektoriaus darbuotojus, ne jaunesnius kaip 25 metų bei turinčius ne mažesnę kaip penkerių metų profesinę patirtį. Studijų įvairovė gana didelė: nuo filologijos iki finansų, turizmo ir žmogiškųjų išteklių vadybos. Pasirinktą programą reikia pagrįsti - kodėl būtent tokios reikia profesiniams įgūdžiams stiprinti.

Lina, dirbdama valstybės tarnautoja viešojo administravimo srityje, pasirinko mokytis anglų kalbą Haiderabado universitete Indijos pietuose ir studijos, pasak jos, pasiteisino. Aišku, lėmė kiekvieno studento požiūris, tačiau sąlygos buvo sudarytos, stipendija mokama palyginti nemaža, o studijų programa - gana plati. Vien dėl anglų kalbos važiuoti į Indiją lietuvė tikrai nerekomenduotų. Dėstytojai buvo indai ir reikėjo šiek tiek laiko, kad ausis priprastų prie jų dialekto. Angliškai studentai kalbėjo ir tarpusavyje. Tiesa, atvykėliai iš buvusių sovietinių respublikų norėjo bendrauti rusiškai, tad buvo galimybė patobulinti ir rusų kalbą.

Šiek tiek egzotikos

Haiderabadas nėra turistų lankomas miestas. Jis garsus informacinėmis technologijomis. Kompiuterinių programų kūrimo centrai įsikūrę priemiestyje. Pačiame mieste gausu studentų iš visos Indijos. Užsieniečių sutiksi labai retai.

Į universiteto auditoriją kartais įbėgdavo beždžionėlė. Jų labai daug matyti šventyklose. Mieste visur laisvai vaikštinėja šventomis laikomos karvės. Autobusai ar motorikšos jas, ramiai gulinčias net gatvėje, tiesiog apvažiuoja. Daugybė ožkų ir šunų, ramių, tarsi mieguistų, matyt, dėl karščio.

Lina gėrėjosi ryškiomis ir džiaugsmingomis indų nacionalinių drabužių spalvomis. Bent jau rajone, kuriame gyveno, niekas nevilkėjo europietiškai. Net dėstytojai buvo su sariais ar tunikomis. Parduotuvėse taip pat daugiausia prekiaujama nacionaliniais drabužiais.

"Gyvenome paprastoje indiškoje aplinkoje. Nueini į restoraną ar kavinę, visur - vien vietiniai. Indiška virtuvė tikrai labai gera. Dažniausiai valgomi ryžiai su vištienos ar žuvų patiekalais. Gausybė daržovių, prieskonių, - prisiminė keliautoja. - Buvo studenčių, kurios baiminosi valgyti indišką maistą mieste. Vos ne visą mėnesį apsiėjo tik atsivežtais dribsniais ir sausainiais."

Aišku, laikui bėgant, ir jos išsivadavo iš baimės ar išankstinės nuostatos. Be to, studentai jau gerai žinojo, kur eiti. Jei restorane niekas nevalgo - blogas ženklas. Reikia eiti į tokią vietą, kur yra žmonių, ypač šeimų su vaikais. Ir gatvėje pirk maisto ten, kur jo perka daugiau žmonių.

"Visur, žinoma, reikėjo derėtis. Ar važiuoji motorikša, ar perki turguje, mušk kainą iškart per pusę, o gal ir daugiau. Vietiniai mato, kad esi užsienietis ir nežinai paslaugos vertės. Varganesnio sluoksnio indai gana apsukrūs, nes jiems reikia kaip nors išgyventi", - pasakojo keliautoja.

Moterų bendrabutyje apgyvendintos studentės iš pradžių labai baiminosi patalpose įsiveisusių driežų. Maždaug sprindžio didumo roplys kabo, tarkim, kur nors prie lubų ar ant sienos. Gal ir neužkris, kai miegosi, bet vis tiek nejauku. Pirmomis naktimis merginos net budėdavo pasikeisdamos. Vėliau apsiprato. Be to, sužinojo, kad tie driežai yra kaip švaros garantas, nes naikina visus parazitus. Patys indai tik džiaugiasi, jei pas juos namie toks roplys įsiveisia.

Nejauku buvo matyti kambaryje lakstančias mažytes vadinamąsias karališkąsias skruzdėles. Ropoja palei palangę ir sieną. O miegamasis kambarys nedidelis. Telpa tik dvi lovos. Tarp jų - vos pusė metro tarpas. Nuo karališkųjų skruzdėlių išgelbėjo specialus pieštukas, nusipirktas vietinių patarimu. Apibrėžė juo kambarį, ir skruzdėlės, matyt, pakeitė savo taką.

Virtuvėje ir svetainėje, skirtose trims miegamiesiems kambariams, buvo ir didesnių skruzdėlių. Juk langai nesandarūs, beveik visada atidaryti dėl karščio. Apie 30 laipsnių šilumos, nors žiema. Vasarą būna iki 45 laipsnių. Ir labai drėgna. Tą drėgmę pajuto ir Lina, atvykusi į Indiją rugsėjo viduryje. Kaip tik dėl jos labai karšta. O gruodžio viduryje vakarais net ir megztinis praversdavo.

Milijoniniame mieste

Studentai negalėjo labai daug keliauti. Studijos privalomos, laisvi tik savaitgaliai, be to, reikėjo leidimo išvažiuoti iš miesto. Dėl pačių studentų saugumo, mat už juos buvo atsakingas universitetas. Savarankiškai trisdešimties studentų grupė buvo nukeliavusi 600 kilometrų į Indijos vakarus, Goa valstiją, populiarią kaip kurortinė vietovė. Lėktuvu drauge skrido į vadinamąjį Auksinį turistų trikampį: Delį, Džaipurą ir Agrą.

Buvo kas veikti ir pačiame Haiderabade, beveik dešimties milijonų gyventojų mieste: pamatyti muziejus, įspūdingos architektūros rūmus, šventoves. Galiausiai pasivažinėti motorikša ar nueiti į turgų.

Liną nustebino vadinamieji pramogų parkai: apželdinta teritorija su pasivaikščiojimo takais ir keliomis aptriušusiomis karuselėmis. Įėjimas mokamas. Mieste gana daug šiukšlių, jos metamos net į vandenį, todėl indai, norėdami su šeima ar draugais pabūti šiek tiek "gražesnėje", t.y. švaresnėje, aptvertoje ir sutvarkytoje, aplinkoje, moka pinigus. Nors aplinkui netrūksta gražių vietovių, bet jos apleistos.

Keliautojai susidarė įspūdis, kad indai vis dėlto labai netvarkingi: kur valgo, ten meta. Ant asfalto prispjaudyta rudų kramtomojo tabako dėmių. Mieste daug kur tvyro šiukšlių ir šlapimo tvaikas. Vyrams, atrodo, įprasta šlapintis patvoriais ir visai nesvarbu, kad aplinkui yra žmonių. Žinoma, šiukšlynų nebuvo turistų gausiai lankomuose miestuose ar pamėgtuose paplūdimiuose.

Kino magija

Indija garsėja kino pramone. Visiems žinomas Mumbajuje įsikūręs Bolivudas, tačiau netoli Haiderabado yra dar vienas didžiausių pasaulyje kino pramonės kompleksų "Ramoji Film City", patrauklus ir Holivudo kūrėjams. Haiderabado studentams užsieniečiams ne tik buvo surengta ekskursija į "Ramoji Film" miestelį su vaizdingais parkais ir garsių pastatų kopijomis. Galima spėti, kad kiekviename universitete yra šios studijos agentų, ieškančių šviesesnių veidų ir kalbinančių filmuotis. Vaidmenys, žinoma, epizodiniai. Už dieną moka maždaug 25 dolerius.

Lina, kalbinama važiuoti į bandymus, atsisakė. Nors būtų buvę įdomu, sutapo paskaitų laikas, o pareiginga studentė nenorėjo jų praleisti. Netiko ir naktinis filmavimas. Kai kurie bendrakursiai važiavo po du tris kartus. Viena mergina iš Čeliabinsko taip įsitraukė į filmavimą, kad beveik nelankė paskaitų. Net abejota, ar gaus studijų pažymėjimą. Tačiau simpatinga, ilgaplaukė rusaitė tapo vos ne indų kino žvaigžde. Bent jau "Ramoji Film City" studijoje buvo labai populiari.

Europietiškų veidų studentus samdė ir į kino pramonės centre rengiamas šventes: kad pastovėtų su taure rankose ir paliudytų tarptautinį renginio pobūdį.

Apskritai filmai - svarbi indų kultūros dalis. Patarta vilniečio kolegos, viešėjusio Indijoje prieš trejus metus, Lina nuėjo į paprasčiausią indų kino teatrą. Anksčiau į juos moteris ir vyrus leisdavo iš skirtingų pusių, dabar - kartu. Vis dėlto vyrų dauguma, stebino jų reakcijos: per filmą ir plodavo, ir švilpdavo.

Kitoks nuogumas

Vyrai ir moterys vis dar atskirai įleidžiami į miesto autobusus. Gale važiuoja vyrai, priekyje - moterys. Traukiniuose taip pat yra atskiri vagonai, tačiau studentai, keliaudami vietiniu traukiniu, sulipo į vieną vagoną kartu, ir niekas nieko nesakė.

Kaip pasakojo indai, jie iki vestuvių dažniausiai neturi jokių intymių santykių su savo tautybės moterimis. Pornografiniai filmai atvežami iš Europos ar Amerikos. Juose dažniausiai - šviesaus gymio moterys, todėl įsitvirtinęs stereotipas, kad europietės yra laisvai bendraujančios ir mezgančios ryšį su vyrais. Nors indų filmai jausmingi, Indijoje poros nedemonstruoja savo jausmų viešai. Iš jų elgesio net nesuprasi, kad rimtai draugauja.

Prieštaringas, europietės akimis, pasirodė ir indų požiūris į apsinuoginusias moteris. Jie smerkia, pavyzdžiui, europietes, vilkinčias palaidinę tik su petnešėlėmis, tačiau indžių, dėvinčių nacionalinį drabužį sarį, visas pilvas nuogas. Išeitų, negerbi indų kultūros, jei apnuogini kitas kūno dalis, nei indams įprasta.

Lina iš karto nusipirko tunikų ir jomis rengėsi, kad išvengtų priekabiavimo, nes šviesesnio gymio moterys traukia vietinių dėmesį. Kitos studentės taip pat vengė apnuogintų rankų ar pečių, kai eidavo į miestą. Sostinėje Delyje ar turistų lankomuose miestuose europietiškai apsirengusių moterų, žinoma, daugiau.

Tiems, kurie nepatenkinti

"Dabar, kai prisimenu, ir duše vanduo pusšaltis būdavo, ir srovė jo silpna. Norėjosi didesnės erdvės ir privatumo grįžus namo. Nebuvo kur pasivaikščioti vakarais: universitetinis miestelis nedidelis, išeiti į miestą vienai nesaugu. Ne tik gyvenimo sąlygos buvo prastos. Niekada tiksliai nežinojai, kas bus kitą dieną, vyks ar nevyks paskaitos, važiuosime ar eisime kur nors. Tačiau man tai nekliuvo, - garantavo Lina. - Jei žvelgi pozityviai, bent jau nevertini neigiamai, viskas paprasčiau. Pasirodo, galima gyventi ir tokiomis sąlygomis."

Indai - smalsūs ir nuoširdūs žmonės. Gatvėje nusišypsos, prieis, paklaus, iš kokios šalies. Jei ir nemoka angliškai, kalbos barjeras netrukdo bendrauti. Nors varganai atrodo, toks įspūdis, kad jie vis tiek patenkinti gyvenimu. Aišku, ten egzistuoja kastos, ir varganu gimęs žmogus nekelia pretenzijų, kad nori būti turtuolis. Gyvena jam skirtą gyvenimą.

Kita vertus, Indijoje būna labai daug streikų. Ypač studentai dažnai maištauja. Universitetiniame miestelyje, kuriame Lina gyveno, streikuotojai net mėtė akmenis ir kažkokius dūminius įtaisus. Užsieniečiams patarta tuo metu verčiau neišeiti į gatvę. Vis dėlto didelės agresijos lietuvė nejuto, o streikus vertino kaip demokratijos išraišką.

"Galiausiai viskas susidėliojo kaip mozaika: ir šventyklų dvasia, ir gyvenimas gatvėse, ir gamtos grožis paplūdimiuose prie Indijos vandenyno pakrantės. Tarsi ore tvyrotų ta atmosfera. Nesvarbu, kur nukeliautum Indijoje, žinai, kad ji išskirtinė, kitokia. Sunkiai nusakoma žodžiais. Gal ir susikūriau tą iliuziją, tačiau tikrai žinau, kad norėčiau grįžti ir įsitikinti", - kalbėjo Lina.

Indijoje gyvenimas jai atrodė paprastesnis ir lengviau jį sekėsi priimti tokį, koks yra. Kai grįžo, aplinka vėl įspraudė į rutinos vėžes, užkrėtė nepasitenkinimu. Indijoje buvo kitaip. Gal dėl to, kad ten galėjo pailsėti. Gal dėl to, kad ten kitokie žmonės. Gal pats kraštas, jo energija kitokia.

"Labai dažnai prisimenu Indiją ir vėl grįžta ten patirtos emocijos. Nusiraminu ir vėl kitaip pažvelgiu į gyvenimą. Galbūt galima išmokti taip gyventi ir čia, išlaikyti tokį požiūrį?! - svarstė keliautoja. - Nors pažįstu nemažai žmonių, kurie kasmet važiuoja į Indiją, nes nesugeba niekur kitur taip atsipalaiduoti ir atsigauti. Tik ten."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"