TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Neįprastos atostogos Istroje nutolus nuo pajūrio

2016 08 25 6:00
Tylios Gračišcės gatvelės kvėpuoja praėjusių amžių prisiminimais, o šiame kaime gyvena vos 500 žmonių. Kristinos Stalnionytės nuotrauka

Kroatija neapvilia atvykstančiųjų atostogauti: dangiška vandens skaidruma, saulėje žėrinčios bangos, jūros nugludinti akmenėliai, ore tvyrantis vasaros kvapas ir plaukus šukuojantis šiltas vėjas... Dešimtis ir net šimtus kilometrų driekiasi pasakų miesteliais nusagstytos pakrantės. Kroatijos magija – bent kartą pabuvęs šioje Balkanų šalyje sugrįši ir vėl.

Šįkart mūsų maršrutas iš Zagrebo oro uosto nusidriekia į Istros pusiasalį. Čia akimirksniu įsupa paplūdimiai, jūra, kurortai. Viena, dvi, trys dienos... Vanduo įlankėlėse toks krištolinis, kad įbridus norisi net gurkštelėti. Opatija, Lovranas, Rabačas, Pula, Fažana, Rovinis, Porečas – nuo vaizdų lyg iš atvirukų sukasi galva.

Grožybių nestokoja ir Istros gilumoje pasislėpusios vietovės, iš kurių jūros nepamatysi. Tačiau toliau nuo kranto pasižvalgyti sumano kur kas mažiau žmonių. Tik po kelių dienų, pabodus degintis paplūdimyje, nugali smalsumas ir vienas kitas patraukia į pusiasalio gilumą ieškoti įdomybių.

Istra – trumų kraštas, knieti bent akies krašteliu žvilgtelėti į miškus, kur visus metus tarpsta šie kilmingi grybai. Norisi pasivaikščioti gamtos takais, praskrieti automobiliu pro alyvmedžių giraites ir vynuogynus, užsukti į senus, akmeninių namukų pristatytus kaimus, aplankyti vyno daryklą ar aliejaus spaudyklą.

Ročas ir paslaptingos raidės

Iš Opatijos automobiliu kylame aukščiausio Istroje Učkos kalno (1401 m) šlaitu Buzeto link – vieno gražiausių vidurio Istros miestelių. Likus 8 km žvilgsnį patraukia kleganti Ročo kaimo taverna. Alkis daro savo – nosis atveda prie stalo. Skanaujame gardžiai iškeptų šonkauliukų ir, žinoma, fuži makaronų. Nuo tradicinių rankų darbo makaronų, kuriuos namuose kočioja kiekviena šeimininkė, neišsisuksi nė viename Istros restoranėlyje, bare ar užeigoje.

Kol kertame makaronus, tavernos šeimininkas keliais žodžiais išdėsto visus Ročo privalumus. Negana to, kad mažas kaimelis garsėja iš XII amžiaus išlikusios romaninės Šv. Roko bažnyčios sienų freskomis, čia išliko XV amžiaus įtvirtinimų ir gynybinių bokštelių, galima apžiūrėti romėniškų akmens plokščių kolekciją, venecijietišką patranką.

Nuo XIII amžiaus Ročas buvo svarbus glagolica parašytos literatūros centras. Ši seniausia žinoma slaviško rašto atmaina viduramžiais buvo vartojama Balkanų kraštuose. Roče atsirado daug glagolicos abėcėle užrašytų knygų. Akmenyse glagolica iškaltų įrašų galima išvysti kai kurių Istros senų namų sienose ar rūsiuose. Ką jie pasako? Dabar jų perskaityti jau beveik niekas nebemoka.

Trumų miestas Buzetas

Iš Ročo tavernos išsikrapštome temstant. Vos spėjame automobilyje atsipūsti, kai vakarėjančiuose toliuose iškyla kalvelė, viršūnėje aptūpta akmeninių namukų. Tai Buzetas, Istros trumų sostinė. Į sienos apsuptą miestą įriedame pro Didžiuosius vartus (Vela Vrata). Gatvės siaurutės, pravažiuoti vos ne vos įstengia vienas automobilis. Į viršų kylanti gatvelė atveda prie bažnyčios, toliau patamsiuose – nei pirmyn, nei atgal.

Žibintų šešėliuose šiaip ne taip surandame „Vela Vrata“ viešbutėlį. Žingsniuojant akmeninėmis gatvelėmis persmelkia jaukuma ir kažkoks begalinis ilgesys. Kvepia amžius skaičiuojančiu akmeniu ir sena mediena, su oru į nosį skverbiasi nuo sienų alsuojanti šiluma. Temstant kiekvienas Buzeto namas ir kiemas pasakoja savo legendas. Dar akimirka, ir patiriame, kaip smagu sėdėti nukorus kojas nuo akmenų tvoros, įsmeigus žvilgsnį į tolį.

Kasmet rugsėjo pradžioje Buzete vyksta trumų sezono atidarymas. Taip sutinkami pirmieji pasirodantys aukso vertės baltieji trumai. Juodųjų trumų Istroje randama visus metus, o baltieji pasirodo tik rudenį. Šių gėrybių galima paragauti ir nusipirkti veik kiekviename Istros miestelyje ar kaime.

Pazinas – ant bedugnės krašto

Kitą rytą kelias pasisuka Pazino link. Miestelis sutinka svetingai: gidas Radenka lūkuriuoja kavinaitėje su tradiciniais Istros sausainiais cukerančic ir raudonu limonadu „Pasareta“. Gido tikinimu, tokio derinio čia paragauti būtina. Sausainiai, kuriais Istros gyventojai smaguriauja per vestuves, krikštynas ir kitas šventes, į Paziną atkeliauja iš nedidelės kepyklėlės. Mums irgi šventė – juk ne kasdien tenka lankytis trumų krašte. Pamokyti Radenkos, užkandžiaujame mirkydami sausainius „Istarsaka Malvasia“ vynuogų vyne. Čia taip įprasta.

Ant stačios uolos įsikūręs Pazinas vasarą ilsisi – turistų Istros viduryje daugiau rudenį ir žiemą. Čia važiuoja tie, kuriems rūpi ne paplūdimiai, o istorija ir aktyvus poilsis gamtoje. Visus miestelio pastatus nustelbia masyvi viduramžių tvirtovė. Pastatyta 983 metais Pazino tvirtovė yra didžiausia ir geriausiai išlikusi Istroje. Dabar joje įsikūręs Istros etnografijos muziejus. Kitas gražiausias miestelio pastatas – nuo 1266 metų čia stovinti Šv. Nikolajaus bažnyčia. Ji garsi 1460 metais nutapytomis freskomis.

Gidas sako, jog Pazinas skiriasi nuo kitų Istros miestelių: daugumai jų turėjo įtakos venecijiečių kultūra, o čia ryškus austriškas stilius. Su miesteliu atsisveikinę nučiuožiame virš gilaus tarpeklio į kitą jo pusę nutiestu lynu. Šį tarpeklį vietos gyventojai vadina Pazino bedugne. Po kojomis praskrieja apačioje vingiuojanti Pazinčicos upė ir medžių viršūnės. Pazino duobėje galima ir pasivaikščioti. Takas prasideda prie tilto šalia miestelio ir baigiasi prie „Lovač“ viešbučio kitoje tarpeklio pusėje.

Vinys Gračišcės bažnyčios sienose

Kojoms pasiekus žemę kitoje Pazino bedugnės pusėje, Radenkao kviečia į savo automobilį. Vairuojame Gračišcės link, vieno seniausių Istros miestelių, jame gyvenimas virė jau prieš 2 tūkst. metų. Įeiname pro 1549 metais pastatytus akmeninius vartus. Sienos apsuptas miestas kadaise buvo padalytas į rajonus su atskiromis aikštėmis ir bažnyčiomis. Labiausiai akį traukia miestelio viduryje stovinti Dievo Motinos bažnyčia. Jos sienose matyti didelių vinių, kurias čia sukalė nevaisingos moterys, tikėdamos, kad dangus išgirs jų maldas ir dovanos vaikų.

Tylios Gračišcės gatvelės kvėpuoja praėjusių amžių prisiminimais. Savo mintyse paskendusiame kaime gyvena vos 500 žmonių. Prie bažnyčios neriame į akmeninį namą mažais langeliais. Suvenyrų parduotuvė. Viduje išdėliotos prekės, šviesa skverbiasi pro duris. Čia ragaujame vyno iš kaimo apylinkėse užaugintų vynuogių.

Freskose – šokis su mirtimi

Toliau mūsų akiratyje išdygsta Beramas. Šio kaimo gatvės lyg spinduliai supa jo viduryje stovinčią bažnyčią. Kad ir kur eitum, gali tik tolti nuo bažnyčios arba prie jos artėti. Tačiau Beramas garsėja ne šiais maldos namais.

Kaimelio pakraštyje, atokiau nuo visų pastatų, rymo Šv. Marijos bažnyčia. Mažytė, akmeninė, apsupta kapinių, ji labiau primena koplyčią. Įžengus į vidų ne vienam atima žadą: visos jos sienos ištapytos freskomis. Žymiausia jų – „Šokis su mirtimi“ – nutapyta virš durų. Joje pavaizduoti su mirtimi šokantys pirklys, riteris, elgeta, vaikas, karalienė, karalius, vyskupas, kardinolas, popiežius.

Beramo kaimas istoriniuose dokumentuose paminėtas dar 911 metais. Tuomet jame buvo vienas svarbiausių Istroje glagolicos rašto centrų. Šio rašto Beramo vienuoliai mokė pas juos iš viso pusiasalio atkeliaujančius žmones. Vienuoliai glagolica išbraižė užrašų Šv. Marijos bažnyčios sienų freskose, paliko pastabų ir intarpų glagolicos rašmenimis liturginėse knygose.

Odė Istros aliejui

Dailių, senove dvelkiančių miestelių ir kaimų Istroje daugybė – iš Beramo sukame į Picaną, Dragučą, Tinjaną, Sveti Lovrečą... Per dieną visų neapžiūrėsi. Važiuojant iš vieno į kitą nuo kalvų matyti, kaip į tolį banguoja vynuogynai ir alyvmedžių giraitės.

Alyvuogių aliejus – vienas svarbiausių Istros gyventojų maisto produktų. Dėl geografinės padėties ir dirvožemio savybių Istros alyvuogių aliejus laikomas vienu geriausių pasaulyje. 2016 metais į Pasaulio alyvuogių aliejaus vertinimo sąrašą pateko 55 Istros alyvuogių aliejaus gamintojai. Iš viso šiame sąraše kasmet išvardijama 500 geriausių pasaulio gamintojų.

Aliejaus verslą netoli Pulos esančiame Vodnjano kaime plėtojančių brolių Sandžio ir Tedžio Čiavalonų (Chiavalon) ūkis – taip pat šiame sąraše. Broliai tikriausiai tuo nesistebi – „Chiavalon“ aliejus yra labiausiai vertinamas ne tik Istroje, bet ir visoje Kroatijoje. Čiavalonų šeima kasmet pagamina 10 tūkst. litrų ypač tyro aliejaus, daugiau nei pusė jo keliauja į užsienį.

Atidaręs kiemo vartelius Tedis kviečia vidun. Tai, ką broliai šiandien regi savo sode, kainavo dešimties metų triūsą. Čia auga keli tūkstančiai alyvmedžių, o kiekvieną pavasarį šeima sodina naujų. Šie medžiai bręsta metų metus, kol ima duoti vaisių.

Vyno degustacija – įprastas dalykas, o aliejų ragauti tenka retai. „Chiavalon“ vynuogių ūkyje įrengtas modernus aliejaus degustavimo kambarys su stalais, kėdėmis ir specialiomis apvaliaformėmis taurėmis. Įpylęs šlakelį aliejaus į taurę, Tedis moko, kaip uostyti, kaip ragauti, kaip jausti ir atskirti aliejaus skonio niuansus, kaip vertinti kokybę.

Galiausiai Tedis ima pasakoti, kaip nuo medžio nuskintos alyvuogės virsta dangiško skonio ir kvapo „Chiavalon“ aliejumi. Kad aliejus būtų kuo mažesnio rūgštingumo ir geresnės kokybės, alyvuogės išspaudžiamos per dvi valandas. Tada šviežutėlis aliejus supilstomas į tamsiai rudus butelius, kad iki jo prasiskverbtų kuo mažiau šviesos. Negana to, kiekvienas buteliukas įmaunamas į popierinį maišelį.

Pasak Tedžio, supilstytas į skaidrius butelius aliejus „nužudomas“, todėl niekada nevertėtų tokio pirkti parduotuvėje. Pakanka aliejų šviesoje palaikyti vieną dieną, kad jis netektų gerųjų savybių. Keliaujant pro Vodnjano kaimą net ir be degustacijos galima apsilankyti Tedžio parduotuvėje ir nusipirkti nuostabaus aliejaus.

Vyno kraštas

Istros vyndariai daugiausia vyno spaudžia iš vietinių baltųjų vynuogių „Istarska Malvasia“ ir raudonųjų „Teran“. Šiame pusiasalyje įsikūrę daugybė mažų vyno ūkelių, priklausančių šeimoms ir pavadintų vynininkų pavardėmis. Tokiose vyninėse galima paragauti ir nusipirkti vyno, kurio kitur vargu ar rasi. Vienos vyninės įrengtos tradiciniu stiliumi, autentiškuose namuose, kitos naujos, modernios.

Prie Šišano kaimo sukame į „Trapan“ vyninę. Jos šeimininkas Bruno Trapanas vadina save vyno rokenrolistu – jam nesvetimos naujovės, eksperimentai, posūkiai ir drąsūs žingsniai gaminant vyną. Nuo 2005 metų Bruno vyno ūkis išaugo iki 12 ha ekologiškų vynuogynų. Jaunas vynininkas įpūtė naujų vėjų į vyno pasaulį. Bruno vyninė moderni, įkurta su polėkiu, jauki ir šiek tiek bohemiška.

Tokioje aplinkoje galima užsisakyti vyno degustaciją ir vakarienę arba lengvų užkandžių. Tikrai puiki dienos pabaiga.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"