TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Neišgalvotos Vilniaus istorijos

2016 03 10 6:00
Poguliankos gatvė su telegrafo stulpais Pirmojo pasaulinio karo metais. 1939 metais gatvė pavadinta Jono Basanavičiaus vardu. (Iš atvirukų su Vilniaus vaizdais serijos.) Liberto Klimkos archyvo nuotraukos

Su etnologo Liberto Klimkos neseniai išleista knyga „Rimtos, juokingos ir graudžios senojo Vilniaus istorijos“ galima įdomiai pasivaikščioti po miestą. Autorius vos ne ties kiekvienu gatvės kampu ar skersgatviu ras jus kuo nors nustebinti. Aiktelsite: „Ir kaip aš to nežinojau?“ Bepigu jam, senamiesčio griuvėsius išvaikščiojusiam nuo 1947 metų.

Kviesdamas pasidairyti po Vilnių jo vaikystės takais L. Klimka prisipažino, kad artimiausia jam Jono Basanavičiaus gatvė, kuria kas rytą eidavo į mokyklą. Įspūdžiai nepamirštami: nuo kalno atsiverdavo visas senamiestis. „Ypač įsimintini žiemos rytmečiai, kai iš upių slėniuose esančių namų kaminų rūkdavo dūmeliai. Vaizdas, kurio dabar jau niekada nebebus, – prisiminė pašnekovas. – Ypač liūdna, kad daugelyje buvusių gražių panoraminių vietų išaugo nestilingi, bendrai Vilniaus dvasiai ir architektūrai netinkami komerciniai pastatai. Jie ne tik užstoja gražias panoramas, bet ir nedera prie miesto dvasios. Galima net sakyti, kad šie pastatai iš mūsų pavogė Vilnių. Aukštutinių butų gyventojai, žinoma, grožisi, bet tai jau prieinama tik jiems. Panoraminių vietų buvo ir Užupio kiemuose. Deja, daugelis kiemų privatizuoti ir uždari, paprastai į juos nepateksi.“

Duoklė Vilniui

Kaip prisimena L. Klimka, su draugais vaikštinėdami po miestą dar jaunystėje kažkaip nejučia, bet jau sąmoningai jį ėmė tyrinėti. „Atrasdavome įdomiausių gatvelių, kiemelių, nematytų užkaborių. Aptikdavome labai romantiškų, paslaptingų vietų. Pastebėjau, kad per tiek metų dabar vaikštant tomis pačiomis vietomis jau net grindinio akmenys prabyla, – pasakojo jis. – Norėdamas daugiau sužinoti apie miesto praeitį, pramokau lenkų kalbą, nes labai ilgai lietuviški kelionių po Vilnių vadovai kalbėjo tik apie revoliucinę praeitį. Antikvariniuose knygynuose pavykdavo rasti prieškarinių Vilniaus tyrinėtojų leidinių lenkų kalba. Tada laisvalaikis pasidarė labai tikslingas – norėjosi geriau pažinti miestą.“

Ši knyga, kaip prisipažino autorius, yra jo duoklė Vilniuje nugyventiems metams. „Susikaupęs turtas, visa atmintis man nedavė ramybės, norėjosi užrašyti ir palikti kitiems, ypač pernai sulaukus 75-mečio. Knygoje sudėtos istorijos nėra išgalvotos. Aš nesu rašytojas. Pusę savo gyvenimo buvau fizikas. Man svarbiausia – faktai. Gilindamasis į juos supranti, kodėl Vilnius turi magišką aurą“, – teigė L. Klimka.

Šalia teatro

Nuo 1947 metų jis gyveno name netoli tuometinių teatro rūmų, pastatytų 1912-aisiais. 1925–1929 metais juose veikė Lenkų teatras, 1948–1974 metais – Operos ir baleto teatras, dabar įsikūręs Rusų dramos teatras. „Visai šalia buvo ir teatro darbuotojams skirtas namas. Kaimynystė mums, vaikams, buvo į naudą – per tarnybinį įėjimą mus leisdavo į bet kurį spektaklį. Apšvietėjų ložėje sukišę nosis ir įsitaisydavome. Nustebę žvelgdavome į gyvą legendą Kiprą Petrauską, kuris beveik per kiekvieną spektaklį sėdėjo ložėje priešais mus. Paskui oriai žingsniuodavo namo į kalną, – pasakojo pašnekovas. – Teatrą finansavo garsus mecenatas filantropas, Vilniaus žemės banko įkūrėjas Juozapas Montvila. Jo architektūrinis paveldas išsimėtęs po visą miestą, tai vadinamosios Montvilos kolonijos – žaismingos architektūros gyvenamųjų namų kvartaliukai.“ Šie vientisų namų kotedžai su uždarais kiemeliais buvo moderni tų laikų idėja. Kvartaliukai išlikę netoli Lukiškių aikštės, J. Basanavičiaus gatvės gale.

Įvykiai Poguliankoje

J. Basanavičiaus gatvė šiuo vardu pavadinta 1939 metais, iki tol ji vadinta Pogulianka. Vilniečiai mėgdavo ja pasivaikščioti iki skaniausia Vilniuje kava garsėjusio užmiesčio restorano, kurio pastatas priešais Konarskio gėlių turgelį išlikęs iki šiol. Dar anksčiau šioje vietoje stovėjusi smuklė – namas su sodu.

XIX amžiuje Poguliankoje namus statėsi turtingi miestiečiai. „Kylant į kalną kairiau yra ir garsieji Vingrių šaltiniai, tyru vandeniu girdę miestą nuo 1501 metų. Norėtųsi, kad ir jiems būtų koks nors paminklėlis. Sovietmečiu tuo vandeniu plovė gatves“, – pasakojo etnologas.

Kylant į kalną, J. Basanavičiaus ir Mindaugo gatvių kampe stovi lietuviams svarbus pastatas – 1915 metais J. Basanavičiaus, Mykolo Biržiškos, Povilo Gaidelionio įkurta Vilniaus lietuvių gimnazija. Pernai, minint įkūrimo šimtmetį, pakabinta atminimo lenta su įkūrėjų pavardėmis. „Gimnazija įkurta vokiečiams įžengus į Vilnių, kai miestas buvo pilnas karo pabėgėlių, – sakė L. Klimka. – Antanas Smetona pradinėms šios gimnazijos klasėms parašė matematikos vadovėlį. Miesto teatre 1917 metais vyko Lietuvių konferencija. Ji išrinko Lietuvos Tarybą, kuri 1918 metų vasario 16 dieną paskelbė Lietuvos nepriklausomybę. Tad, galima sakyti, čia gimė nepriklausoma Lietuva.“

Garsieji žmonės

Kaip pasakojo L. Klimka, tame pačiame name, kur veikė gimnazija, buvo ir nuomojamų butų. Viename jų gyveno Zalmanas Reizenas, vienas iš Vilniuje 1925 metais įkurto žydų mokslinių tyrimų instituto YIVO steigėjų. Instituto surinkta medžiaga 1940 metais perkelta į Niujorką. Instituto pastatą Vilniuje vokiečiai susprogdino.

Pastate, kur dabar įsikūręs Gedimino technikos institutas, pasak L. Klimkos, prieškariu buvo Žemės bankas, o jame prieš Pirmąjį pasaulinį karą tarnautoju dirbo A. Smetona. „Nežinau, ar dabartinė profesūra apie tai yra girdėjusi, tačiau atminimo lentos nėra, – teigė knygos autorius. – Netoliese, kitoje gatvės pusėje, – namas, kuriame gyveno garsus fizikas Henrikas Nevodničianskis, Lietuvoje padaręs su atomo fizika susijusį atradimą. Jis pastebėjo magnetinį dipolinį spinduliavimą. Tai pirmasis nežinomo gamtos reiškinio atradimas, padarytas mūsų krašte.“ 1937 metais mokslininkas buvo pakviestas dirbti į Lenkiją, Poznanę, 1955 metais tapo atominių tyrimų instituto, įkurto netoli Krokuvos, direktoriumi. Dabar ši įstaiga vadinama jo vardu.

„Henriko tėvas Viktoras Nevodničianskis buvo pirmasis 1903 metais Vilniuje pastatytos elektrinės direktorius. Henriko vyresnis sūnus Tomaszas (1933–2010) tapo kultūros istoriku, verslininku ir bene garsiausiu Europos kartografijos kolekcininku. Jo rinkiniuose – per 2600 XV-XVI amžiaus Lietuvos ir Lenkijos žemėlapių. Vilniuje, Chodkevičių rūmuose, 2003 metais jis buvo surengęs parodą, kurioje eksponavo ir Barboros Radvilaitės laiškus. Vilniaus universiteto (VU) bibliotekai tuomet padovanojo devynis žemėlapius, – pasakojo L. Klimka. – Įdomus faktas: atidarant parodą jis sugiedojo Lietuvos himną, nors tik keletą mėnesių buvo mokęsis Vilniaus lietuviškoje gimnazijoje.“

Viename prašmatniausių J. Basanavičiaus gatvės namų gyveno legendinis daktaras Aiskauda – Cemachas Šabadas (1864–1935). Jam dabar stovi paminklas Mėsinių ir Dysnos gatvių sankryžoje.

Baltieji stulpai

Pakilus į kalną miestas baigėsi Baltaisiais stulpais. „Aš juos dar atsimenu. Senuose laikraščiuose radau parašyta, kad buvo išmūryti 1818 metais. Už jų prasidėjo svarbus traktas, 1852 metais akmenimis grįstas iki pat Kauno, – pasakojo L. Klimka. – Stulpai, kuriuos puošė Vyčiai, vėliau cariniai dvigalviai, dar vėliau – lenkiški viengalviai ereliai, buvo nugriauti tik apie 1950 metus. Įdomu, kad Vyčiai stulpus puošė net ir praradus nepriklausomybę, iki 1863 metų sukilimo juos leista naudoti kaip gubernijos herbą. Mano nuomone, šių valstybingumo ženklų dabar Vilniuje yra per mažai.“

Keliauninkų globėjas

Prie svarbaus prekybinio kelio į Vakarus, ties Baltaisiais stulpais, ir dabar išlikęs buvusios muitinės pastatas šalia gėlių turgelio. „Dar nepriėjus Baltųjų stulpų, dešinėje pusėje – šv. Jackui (Hiacintui) skirta koplytėlė. Iš Silezijos kilęs Jackus (1185–1257) buvo keliaujantis pamokslininkas, dar vadinamas šiaurės apaštalu, sakoma, kad buvo užsukęs ir į Vilnių. Kaip pasakojo L. Klimka, iš pradžių medinė koplytėlė šiam keliautojų globėjui buvo pastatyta XVI amžiaus pradžioje. „Prie jos melsdavosi iš miesto išvykstantys keliautojai, prašydavo, kad neužpultų Panerių plėšikai. Žiaurūs jie buvo, vienu metu jiems vadovavo moteris“, – teigė pašnekovas.

Muitinės gatvelėje atminimo akmuo žymi vietą, kur 1839 metais Simonui Konarskiui, siekusiam atkurti Abiejų Tautų Respubliką, buvo įvykdyta vieša mirties bausmė. „Moterys jo krauju savo skepetaites suvilgė, iš kareivių išpirko grandines, kad iš jų galėtų nusikalti žiedus ir nešioti kaip patriotizmo ir vilties atgauti laisvę simbolius. Kūnas buvo užkastas čia pat, tik draugai vėliau slapčia perlaidojo evangelikų liuteronų ir reformatų kapinėse ant Tauro kalno. Jokio atminimo ženklo nėra. Mano vaikystės metais kapinės buvo apleistos, bet labai romantiškos, su gražiais paminklais. Visiškai sunaikintos statant Santuokų rūmus“, – aiškino L. Klimka.

S. Konarskis 1808 metais gimė netoli Simno, Dapkiškių dvarelyje. 1825 metais savanoriu įstojo į Lenkijos karalystės pirmąjį šaulių pėstininkų pulką. Prasidėjus 1830 metų sukilimui, jo pulkas perėjo į sukilėlių pusę, vėliau atvyko padėti Lietuvos sukilėliams, keliavo užimti Vilniaus, tačiau pralaimėjo Panerių kautynėse. 1835 metais ryžosi slapta grįžti į Tėvynę. 1838 metais išduotas, suimtas ir įkalintas toje pačioje Vilniaus bazilijonų vienuolyno celėje, kur prieš 15 metų kalėjo Adomas Mickevičius.

Dviejų centrų miestas

L. Klimkos pasiteiravus, ką pirmiausia reikėtų parodyti miesto svečiams, jis sakė: „Perteikti miesto dvasią. Vilnius – dviejų centrų miestas. Vienas jų – Katedros aikštė, kitas – Rotušė. Jas jungianti Pilies gatvė, pereinanti į Didžiąją, – svarbi ašis, o nuo jos į abi puses pilna įdomių kiemų kiemelių, kur gali pasijusti patekęs į XVII, XVIII amžių. Dienos maža pasivaikščioti šia gatve.“

Įdomi bene kiekvieno kiemelio istorija. Etnologas stebisi, kad dabartiniai nauji pastatai neišlaiko istorinės atminties. „Tarkime, „Naručio“ viešbutis. Viskas prašmatnu. Bet iš kur tas pavadinimas? Kadaise ten buvo „Auksinio elnio“ restoranas su gražiausia elnio iškaba. Kodėl nepaliktas senasis pavadinimas?“

Kaip pasakojo L. Klimka, tame name butą nuomojosi Juozapas Ignotas Kraševskis, parašęs daug jaudinančių dalykų apie mūsų praeitį. O gretimo namo kiemas – vienas didžiausių senamiesčio kiemų, kuriame buvo įkurtas pirmasis VU botanikos sodas. „Tuo užsiėmė 1781 metais VU rektoriaus Martyno Počobuto kvietimu į Vilnių atvykęs gamtininkas, VU profesorius Jeanas Emmanuelis Gilibert'as. Dar ir dabar auga keli seni medžiai, to sodo palikuonys. „Naručio“ viešbučio pokylių salė – buvęs VU Medicinos fakulteto prozektoriumas. Kiemo gilumoje yra namas, kurio siena kitados buvo stiklinė – augo šiltamėgiai augalai“, – teigė pašnekovas.

L. Klimka prisipažino, kad yra daug su šiuo kiemeliu susijusių istorijų, kurios net netilpo į jo knygą. „Vieną galiu papasakoti: J. E. Gilibert'as turėjo neištikimą žmoną, tad vienas konkurentas norėjo profesorių nunuodyti. Nuo mirties jį išgelbėjo studentas, kieme pamatęs, kaip profesoriui į kavą pilama nuodų. Studentas net gavo medalį.“

Prieš Antrąjį pasaulinį karą šio kiemo viename namų gyveno dailininkas Ferdinandas Rusčicas, be kurio neapsieidavo nė vienas miesto renginys. Kaip teigė L. Klimka, tas kiemas turi ir nemažai paslapčių. „Pavyzdžiui, name, kurio fasadas atsisukęs į Pilies gatvę, 1824 metais žaibo buvo nutrenktas VU medicinos profesorius Augustas Becu. Visas Vilnius kalbėjo, kad tai Dievo pirštas, mat šis garsus medikas buvo labai palankus caro valdžiai, jaunimas įtarinėjo, kad jis juos šnipinėja. Prasidėjusi filomatų byla įtarimus sustiprino. Archyvuose skaičiau aprašytą jo mirties atvejį – buvo nutrenktas kamuolinio žaibo, kai antrame aukšte stovėjo prie praviro langelio. Kodėl atvejis aprašytas dokumentuose? Nes našlė Salomea paprašė pensijos. Salomea pirmą kartą buvo ištekėjusi už literatūros istoriko Euzebiuszo Slowackio. Jų sūnus – Juliuszas Slowackis – garsus lenkų poetas, 1849 metais miręs Paryžiuje, buvo palaidotas Monmartro kapinėse. Vėliau palaikai pervežti į Krokuvą, Vavelyje palaidoti šalia A. Mickevičiaus. Kad J. Slowackis gyveno viename šio didelio kiemo namų, šiuo metu primena atminimo lentelė.“

Vilniaus išskirtinumas, pasak L. Klimkos, – jo artumas gamtai. „Per dešimt minučių nuo Katedros aikštės gali nueiti į laukinę gamtą. Už Vilnelės – tikras lakštingalų slėnis ir netylančios jų giesmės. Kitos tokios sostinės Europoje nerasite“, – tvirtino pašnekovas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"