Neišgalvotos Vilniaus istorijos

Jūratė MIČIULIENĖ juratem@lzinios.lt 2016-03-10 06:00
Jūratė MIČIULIENĖ
juratem@lzinios.lt
2016-03-10 06:00
Poguliankos gatvė su telegrafo stulpais Pirmojo pasaulinio karo metais. 1939 metais gatvė pavadinta Jono Basanavičiaus vardu. (Iš atvirukų su Vilniaus vaizdais serijos.) Liberto Klimkos archyvo nuotraukos
Su et­no­lo­go Li­ber­to Klim­kos ne­se­niai iš­leis­ta kny­ga „Rim­tos, juo­kin­gos ir grau­džios se­no­jo Vil­niaus is­to­ri­jos“ ga­li­ma įdo­miai pa­si­vaikš­čio­ti po mies­tą. Au­to­rius vos ne ties kiek­vie­nu gat­vės kam­pu ar skers­gat­viu ras jus kuo nors nu­ste­bin­ti. Aik­tel­si­te: „Ir kaip aš to ne­ži­no­jau?“ Be­pi­gu jam, se­na­mies­čio griu­vė­sius iš­vaikš­čio­ju­siam nuo 1947 me­tų.

Kvies­da­mas pa­si­dai­ry­ti po Vil­nių jo vai­kys­tės ta­kais L. Klim­ka pri­si­pa­ži­no, kad ar­ti­miau­sia jam Jo­no Ba­sa­na­vi­čiaus gat­vė, ku­ria kas ry­tą ei­da­vo į mo­kyk­lą. Įspū­džiai ne­pa­mirš­ta­mi: nuo kal­no at­si­ver­da­vo vi­sas se­na­mies­tis. „Y­pač įsi­min­ti­ni žie­mos ryt­me­čiai, kai iš upių slė­niuo­se esan­čių na­mų ka­mi­nų rūk­da­vo dū­me­liai. Vaiz­das, ku­rio da­bar jau nie­ka­da ne­be­bus, – pri­si­mi­nė pa­šne­ko­vas. – Ypač liūd­na, kad dau­ge­ly­je bu­vu­sių gra­žių pa­no­ra­mi­nių vie­tų iš­au­go ne­sti­lin­gi, bend­rai Vil­niaus dva­siai ir ar­chi­tek­tū­rai ne­tin­ka­mi ko­mer­ci­niai pa­sta­tai. Jie ne tik užs­to­ja gra­žias pa­no­ra­mas, bet ir ne­de­ra prie mies­to dva­sios. Ga­li­ma net sa­ky­ti, kad šie pa­sta­tai iš mū­sų pa­vo­gė Vil­nių. Aukš­tu­ti­nių bu­tų gy­ven­to­jai, ži­no­ma, gro­ži­si, bet tai jau prie­ina­ma tik jiems. Pa­no­ra­mi­nių vie­tų bu­vo ir Užu­pio kie­muo­se. De­ja, dau­ge­lis kie­mų pri­va­ti­zuo­ti ir už­da­ri, pa­pras­tai į juos ne­pa­tek­si.“

Duo­klė Vilniui

Kaip pri­si­me­na L. Klim­ka, su drau­gais vaikš­ti­nė­da­mi po mies­tą dar jau­nys­tė­je kaž­kaip ne­ju­čia, bet jau są­mo­nin­gai jį ėmė ty­ri­nė­ti. „A­tras­da­vo­me įdo­miau­sių gat­ve­lių, kie­me­lių, ne­ma­ty­tų už­ka­bo­rių. Ap­tik­da­vo­me la­bai ro­man­tiš­kų, pa­slap­tin­gų vie­tų. Pa­ste­bė­jau, kad per tiek me­tų da­bar vaikš­tant to­mis pa­čio­mis vie­to­mis jau net grin­di­nio ak­me­nys pra­by­la, – pa­sa­ko­jo jis. – No­rė­da­mas dau­giau su­ži­no­ti apie mies­to pra­ei­tį, pra­mo­kau len­kų kal­bą, nes la­bai il­gai lie­tu­viš­ki ke­lio­nių po Vil­nių va­do­vai kal­bė­jo tik apie re­vo­liu­ci­nę pra­ei­tį. An­tik­va­ri­niuo­se kny­gy­nuo­se pa­vyk­da­vo ras­ti prieš­ka­ri­nių Vil­niaus ty­ri­nė­to­jų lei­di­nių len­kų kal­ba. Ta­da lais­va­lai­kis pa­si­da­rė la­bai tiks­lin­gas – no­rė­jo­si ge­riau pa­žin­ti mies­tą.“

Ši kny­ga, kaip pri­si­pa­ži­no au­to­rius, yra jo duo­klė Vil­niu­je nu­gy­ven­tiems me­tams. „Su­si­kau­pęs tur­tas, vi­sa at­min­tis man ne­da­vė ra­my­bės, no­rė­jo­si už­ra­šy­ti ir pa­lik­ti ki­tiems, ypač per­nai su­lau­kus 75-me­čio. Kny­go­je su­dė­tos is­to­ri­jos nė­ra iš­gal­vo­tos. Aš ne­su ra­šy­to­jas. Pu­sę sa­vo gy­ve­ni­mo bu­vau fi­zi­kas. Man svar­biau­sia – fak­tai. Gi­lin­da­ma­sis į juos su­pran­ti, ko­dėl Vil­nius tu­ri ma­giš­ką au­rą“, – tei­gė L. Klim­ka.

Ša­lia teatro

Nuo 1947 me­tų jis gy­ve­no na­me ne­to­li tuo­me­ti­nių tea­tro rū­mų, pa­sta­ty­tų 1912-ai­siais. 1925–1929 me­tais juo­se vei­kė Len­kų tea­tras, 1948–1974 me­tais – Ope­ros ir ba­le­to tea­tras, da­bar įsi­kū­ręs Ru­sų dra­mos tea­tras. „Vi­sai ša­lia bu­vo ir tea­tro dar­buo­to­jams skir­tas na­mas. Kai­my­nys­tė mums, vai­kams, bu­vo į nau­dą – per tar­ny­bi­nį įėji­mą mus leis­da­vo į bet ku­rį spek­tak­lį. Apš­vie­tė­jų lo­žė­je su­ki­šę no­sis ir įsi­tai­sy­da­vo­me. Nu­ste­bę žvelg­da­vo­me į gy­vą le­gen­dą Kip­rą Pe­traus­ką, ku­ris be­veik per kiek­vie­ną spek­tak­lį sė­dė­jo lo­žė­je prieš­ais mus. Pa­skui oriai žings­niuo­da­vo na­mo į kal­ną, – pa­sa­ko­jo pa­šne­ko­vas. – Tea­trą fi­nan­sa­vo gar­sus me­ce­na­tas fi­lan­tro­pas, Vil­niaus že­mės ban­ko įkū­rė­jas Juo­za­pas Mont­vi­la. Jo ar­chi­tek­tū­ri­nis pa­vel­das iš­si­mė­tęs po vi­są mies­tą, tai va­di­na­mo­sios Mont­vi­los ko­lo­ni­jos – žais­min­gos ar­chi­tek­tū­ros gy­ve­na­mų­jų na­mų kvar­ta­liu­kai.“ Šie vien­ti­sų na­mų ko­te­džai su už­da­rais kie­me­liais bu­vo mo­der­ni tų lai­kų idė­ja. Kvar­ta­liu­kai iš­li­kę ne­to­li Lu­kiš­kių aikš­tės, J. Ba­sa­na­vi­čiaus gat­vės ga­le.

Įvy­kiai Poguliankoje

J. Ba­sa­na­vi­čiaus gat­vė šiuo var­du pa­va­din­ta 1939 me­tais, iki tol ji va­din­ta Po­gu­lian­ka. Vil­nie­čiai mėg­da­vo ja pa­si­vaikš­čio­ti iki ska­niau­sia Vil­niu­je ka­va gar­sė­ju­sio už­mies­čio res­to­ra­no, ku­rio pa­sta­tas prieš­ais Ko­nars­kio gė­lių tur­ge­lį iš­li­kęs iki šiol. Dar anks­čiau šio­je vie­to­je sto­vė­ju­si smuk­lė – na­mas su so­du.

XIX am­žiu­je Po­gu­lian­ko­je na­mus sta­tė­si tur­tin­gi mies­tie­čiai. „Ky­lant į kal­ną kai­riau yra ir gar­sie­ji Ving­rių šal­ti­niai, ty­ru van­de­niu gir­dę mies­tą nuo 1501 me­tų. No­rė­tų­si, kad ir jiems bū­tų koks nors pa­mink­lė­lis. So­viet­me­čiu tuo van­de­niu plo­vė gat­ves“, – pa­sa­ko­jo et­no­lo­gas.

Ky­lant į kal­ną, J. Ba­sa­na­vi­čiaus ir Min­dau­go gat­vių kam­pe sto­vi lie­tu­viams svar­bus pa­sta­tas – 1915 me­tais J. Ba­sa­na­vi­čiaus, My­ko­lo Bir­žiš­kos, Po­vi­lo Gai­de­lio­nio įkur­ta Vil­niaus lie­tu­vių gim­na­zi­ja. Per­nai, mi­nint įkū­ri­mo šimt­me­tį, pa­ka­bin­ta at­mi­ni­mo len­ta su įkū­rė­jų pa­var­dė­mis. „Gim­na­zi­ja įkur­ta vo­kie­čiams įžen­gus į Vil­nių, kai mies­tas bu­vo pil­nas ka­ro pa­bė­gė­lių, – sa­kė L. Klim­ka. – An­ta­nas Sme­to­na pra­di­nėms šios gim­na­zi­jos kla­sėms par­ašė ma­te­ma­ti­kos va­do­vė­lį. Mies­to tea­tre 1917 me­tais vy­ko Lie­tu­vių kon­fe­ren­ci­ja. Ji iš­rin­ko Lie­tu­vos Ta­ry­bą, ku­ri 1918 me­tų va­sa­rio 16 die­ną pa­skel­bė Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bę. Tad, ga­li­ma sa­ky­ti, čia gi­mė ne­prik­lau­so­ma Lie­tu­va.“

Gar­sie­ji žmonės

Kaip pa­sa­ko­jo L. Klim­ka, ta­me pa­čia­me na­me, kur vei­kė gim­na­zi­ja, bu­vo ir nuo­mo­ja­mų bu­tų. Vie­na­me jų gy­ve­no Zal­ma­nas Rei­ze­nas, vie­nas iš Vil­niu­je 1925 me­tais įkur­to žy­dų moks­li­nių ty­ri­mų ins­ti­tu­to YI­VO stei­gė­jų. Ins­ti­tu­to su­rink­ta me­džia­ga 1940 me­tais per­kel­ta į Niu­jor­ką. Ins­ti­tu­to pa­sta­tą Vil­niu­je vo­kie­čiai su­sprog­di­no.

Pa­sta­te, kur da­bar įsi­kū­ręs Ge­di­mi­no tech­ni­kos ins­ti­tu­tas, pa­sak L. Klim­kos, prieš­ka­riu bu­vo Že­mės ban­kas, o ja­me prieš Pir­mą­jį pa­sau­li­nį ka­rą tar­nau­to­ju dir­bo A. Sme­to­na. „Ne­ži­nau, ar da­bar­ti­nė pro­fe­sū­ra apie tai yra gir­dė­ju­si, ta­čiau at­mi­ni­mo len­tos nė­ra, – tei­gė kny­gos au­to­rius. – Ne­to­lie­se, ki­to­je gat­vės pu­sė­je, – na­mas, ku­ria­me gy­ve­no gar­sus fi­zi­kas Hen­ri­kas Ne­vod­ni­čians­kis, Lie­tu­vo­je pa­da­ręs su at­omo fi­zi­ka su­si­ju­sį at­ra­di­mą. Jis pa­ste­bė­jo mag­ne­ti­nį di­po­li­nį spin­du­lia­vi­mą. Tai pir­ma­sis ne­ži­no­mo gam­tos reiš­ki­nio at­ra­di­mas, pa­da­ry­tas mū­sų kraš­te.“ 1937 me­tais moks­li­nin­kas bu­vo pa­kvies­tas dirb­ti į Len­ki­ją, Poz­na­nę, 1955 me­tais ta­po at­omi­nių ty­ri­mų ins­ti­tu­to, įkur­to ne­to­li Kro­ku­vos, di­rek­to­riu­mi. Da­bar ši įstai­ga va­di­na­ma jo var­du.

„Hen­ri­ko tė­vas Vik­to­ras Ne­vod­ni­čians­kis bu­vo pir­ma­sis 1903 me­tais Vil­niu­je pa­sta­ty­tos elek­tri­nės di­rek­to­rius. Hen­ri­ko vy­res­nis sū­nus To­mas­zas (1933–2010) ta­po kul­tū­ros is­to­ri­ku, vers­li­nin­ku ir be­ne gar­siau­siu Eu­ro­pos kar­tog­ra­fi­jos ko­lek­ci­nin­ku. Jo rin­ki­niuo­se – per 2600 XV-XVI am­žiaus Lie­tu­vos ir Len­ki­jos že­mė­la­pių. Vil­niu­je, Chod­ke­vi­čių rū­muo­se, 2003 me­tais jis bu­vo su­ren­gęs par­odą, ku­rio­je eks­po­na­vo ir Bar­bo­ros Rad­vi­lai­tės laiš­kus. Vil­niaus uni­ver­si­te­to (VU) bib­lio­te­kai tuo­met pa­do­va­no­jo de­vy­nis že­mė­la­pius, – pa­sa­ko­jo L. Klim­ka. – Įdo­mus fak­tas: ati­da­rant par­odą jis su­gie­do­jo Lie­tu­vos him­ną, nors tik ke­le­tą mė­ne­sių bu­vo mo­kę­sis Vil­niaus lie­tu­viš­ko­je gim­na­zi­jo­je.“

Vie­na­me pra­šmat­niau­sių J. Ba­sa­na­vi­čiaus gat­vės na­mų gy­ve­no le­gen­di­nis dak­ta­ras Ais­kau­da – Ce­ma­chas Ša­ba­das (1864–1935). Jam da­bar sto­vi pa­mink­las Mė­si­nių ir Dys­nos gat­vių san­kry­žo­je.

Bal­tie­ji stulpai

Pa­ki­lus į kal­ną mies­tas bai­gė­si Bal­tai­siais stul­pais. „Aš juos dar at­si­me­nu. Se­nuo­se lai­kraš­čiuo­se ra­dau par­ašy­ta, kad bu­vo iš­mū­ry­ti 1818 me­tais. Už jų pra­si­dė­jo svar­bus trak­tas, 1852 me­tais ak­me­ni­mis grįs­tas iki pat Kau­no, – pa­sa­ko­jo L. Klim­ka. – Stul­pai, ku­riuos puo­šė Vy­čiai, vė­liau ca­ri­niai dvi­gal­viai, dar vė­liau – len­kiš­ki vien­gal­viai ere­liai, bu­vo nu­griau­ti tik apie 1950 me­tus. Įdo­mu, kad Vy­čiai stul­pus puo­šė net ir pra­ra­dus ne­prik­lau­so­my­bę, iki 1863 me­tų su­ki­li­mo juos leis­ta nau­do­ti kaip gu­ber­ni­jos her­bą. Ma­no nuo­mo­ne, šių vals­ty­bin­gu­mo ženk­lų da­bar Vil­niu­je yra per ma­žai.“

Ke­liau­nin­kų globėjas

Prie svar­baus pre­ky­bi­nio ke­lio į Va­ka­rus, ties Bal­tai­siais stul­pais, ir da­bar iš­li­kęs bu­vu­sios mui­ti­nės pa­sta­tas ša­lia gė­lių tur­ge­lio. „Dar ne­priė­jus Bal­tų­jų stul­pų, de­ši­nė­je pu­sė­je – šv. Jac­kui (Hia­cin­tui) skir­ta kop­ly­tė­lė. Iš Si­le­zi­jos ki­lęs Jac­kus (1185–1257) bu­vo ke­liau­jan­tis pa­moks­li­nin­kas, dar va­di­na­mas šiau­rės apaš­ta­lu, sa­ko­ma, kad bu­vo už­su­kęs ir į Vil­nių. Kaip pa­sa­ko­jo L. Klim­ka, iš pra­džių me­di­nė kop­ly­tė­lė šiam ke­liau­to­jų glo­bė­jui bu­vo pa­sta­ty­ta XVI am­žiaus pra­džio­je. „Prie jos mels­da­vo­si iš mies­to iš­vyks­tan­tys ke­liau­to­jai, pra­šy­da­vo, kad ne­už­pul­tų Pa­ne­rių plė­ši­kai. Žiau­rūs jie bu­vo, vie­nu me­tu jiems va­do­va­vo mo­te­ris“, – tei­gė pa­šne­ko­vas.

Mui­ti­nės gat­ve­lė­je at­mi­ni­mo ak­muo žy­mi vie­tą, kur 1839 me­tais Si­mo­nui Ko­nars­kiui, sie­ku­siam at­kur­ti Abie­jų Tau­tų Res­pub­li­ką, bu­vo įvyk­dy­ta vie­ša mir­ties baus­mė. „Mo­te­rys jo krau­ju sa­vo ske­pe­tai­tes su­vil­gė, iš ka­rei­vių iš­pir­ko gran­di­nes, kad iš jų ga­lė­tų nu­si­kal­ti žie­dus ir ne­šio­ti kaip pa­trio­tiz­mo ir vil­ties at­gau­ti lais­vę sim­bo­lius. Kū­nas bu­vo už­kas­tas čia pat, tik drau­gai vė­liau slap­čia per­lai­do­jo evan­ge­li­kų liu­te­ro­nų ir re­for­ma­tų ka­pi­nė­se ant Tau­ro kal­no. Jo­kio at­mi­ni­mo ženk­lo nė­ra. Ma­no vai­kys­tės me­tais ka­pi­nės bu­vo ap­leis­tos, bet la­bai ro­man­tiš­kos, su gra­žiais pa­mink­lais. Vi­siš­kai su­nai­kin­tos sta­tant San­tuo­kų rū­mus“, – aiš­ki­no L. Klim­ka.

S. Ko­nars­kis 1808 me­tais gi­mė ne­to­li Sim­no, Dap­kiš­kių dva­re­ly­je. 1825 me­tais sa­va­no­riu įsto­jo į Len­ki­jos ka­ra­lys­tės pir­mą­jį šau­lių pės­ti­nin­kų pul­ką. Pra­si­dė­jus 1830 me­tų su­ki­li­mui, jo pul­kas pe­rė­jo į su­ki­lė­lių pu­sę, vė­liau at­vy­ko pa­dė­ti Lie­tu­vos su­ki­lė­liams, ke­lia­vo užim­ti Vil­niaus, ta­čiau pra­lai­mė­jo Pa­ne­rių kau­ty­nė­se. 1835 me­tais ry­žo­si slap­ta grįž­ti į Tė­vy­nę. 1838 me­tais iš­duo­tas, su­im­tas ir įka­lin­tas to­je pa­čio­je Vil­niaus ba­zi­li­jo­nų vie­nuo­ly­no ce­lė­je, kur prieš 15 me­tų ka­lė­jo Ado­mas Mic­ke­vi­čius.

Dvie­jų cen­trų miestas

L. Klim­kos pa­si­tei­ra­vus, ką pir­miau­sia rei­kė­tų par­ody­ti mies­to sve­čiams, jis sa­kė: „Per­teik­ti mies­to dva­sią. Vil­nius – dvie­jų cen­trų mies­tas. Vie­nas jų – Ka­ted­ros aikš­tė, ki­tas – Ro­tu­šė. Jas jun­gian­ti Pi­lies gat­vė, pe­rei­nan­ti į Di­džią­ją, – svar­bi ašis, o nuo jos į abi pu­ses pil­na įdo­mių kie­mų kie­me­lių, kur ga­li pa­si­jus­ti pa­te­kęs į XVII, XVIII am­žių. Die­nos ma­ža pa­si­vaikš­čio­ti šia gat­ve.“

Įdo­mi be­ne kiek­vie­no kie­me­lio is­to­ri­ja. Et­no­lo­gas ste­bi­si, kad da­bar­ti­niai nau­ji pa­sta­tai ne­iš­lai­ko is­to­ri­nės at­min­ties. „Tar­ki­me, „Na­ru­čio“ vieš­bu­tis. Vis­kas pra­šmat­nu. Bet iš kur tas pa­va­di­ni­mas? Ka­dai­se ten bu­vo „Auk­si­nio el­nio“ res­to­ra­nas su gra­žiau­sia el­nio iš­ka­ba. Ko­dėl ne­pa­lik­tas se­na­sis pa­va­di­ni­mas?“

Kaip pa­sa­ko­jo L. Klim­ka, ta­me na­me bu­tą nuo­mo­jo­si Juo­za­pas Ig­no­tas Kra­ševs­kis, par­ašęs daug jau­di­nan­čių da­ly­kų apie mū­sų pra­ei­tį. O gre­ti­mo na­mo kie­mas – vie­nas di­džiau­sių se­na­mies­čio kie­mų, ku­ria­me bu­vo įkur­tas pir­ma­sis VU bo­ta­ni­kos so­das. „Tuo už­siė­mė 1781 me­tais VU rek­to­riaus Mar­ty­no Po­čo­bu­to kvie­ti­mu į Vil­nių at­vy­kęs gam­ti­nin­kas, VU pro­fe­so­rius Jea­nas Em­ma­nue­lis Gi­li­bert'as. Dar ir da­bar au­ga ke­li se­ni me­džiai, to so­do pa­li­kuo­nys. „Na­ru­čio“ vieš­bu­čio po­ky­lių sa­lė – bu­vęs VU Me­di­ci­nos fa­kul­te­to pro­zek­to­riu­mas. Kie­mo gi­lu­mo­je yra na­mas, ku­rio sie­na ki­ta­dos bu­vo stik­li­nė – au­go šil­ta­mė­giai au­ga­lai“, – tei­gė pa­šne­ko­vas.

L. Klim­ka pri­si­pa­ži­no, kad yra daug su šiuo kie­me­liu su­si­ju­sių is­to­ri­jų, ku­rios net ne­til­po į jo kny­gą. „Vie­ną ga­liu pa­pa­sa­ko­ti: J. E. Gi­li­bert'as tu­rė­jo ne­iš­ti­ki­mą žmo­ną, tad vie­nas kon­ku­ren­tas no­rė­jo pro­fe­so­rių nu­nuo­dy­ti. Nuo mir­ties jį iš­gel­bė­jo stu­den­tas, kie­me pa­ma­tęs, kaip pro­fe­so­riui į ka­vą pi­la­ma nuo­dų. Stu­den­tas net ga­vo me­da­lį.“

Prieš An­trą­jį pa­sau­li­nį ka­rą šio kie­mo vie­na­me na­mų gy­ve­no dai­li­nin­kas Fer­di­nan­das Rus­či­cas, be ku­rio ne­ap­siei­da­vo nė vie­nas mies­to ren­gi­nys. Kaip tei­gė L. Klim­ka, tas kie­mas tu­ri ir ne­ma­žai pa­slap­čių. „Pa­vyz­džiui, na­me, ku­rio fa­sa­das at­si­su­kęs į Pi­lies gat­vę, 1824 me­tais žai­bo bu­vo nu­trenk­tas VU me­di­ci­nos pro­fe­so­rius Au­gus­tas Be­cu. Vi­sas Vil­nius kal­bė­jo, kad tai Die­vo pirš­tas, mat šis gar­sus me­di­kas bu­vo la­bai pa­lan­kus ca­ro val­džiai, jau­ni­mas įta­ri­nė­jo, kad jis juos šni­pi­nė­ja. Pra­si­dė­ju­si fi­lo­ma­tų by­la įta­ri­mus su­stip­ri­no. Ar­chy­vuo­se skai­čiau ap­ra­šy­tą jo mir­ties at­ve­jį – bu­vo nu­trenk­tas ka­muo­li­nio žai­bo, kai an­tra­me aukš­te sto­vė­jo prie pra­vi­ro lan­ge­lio. Ko­dėl at­ve­jis ap­ra­šy­tas do­ku­men­tuo­se? Nes naš­lė Sa­lo­mea pa­pra­šė pen­si­jos. Sa­lo­mea pir­mą kar­tą bu­vo iš­te­kė­ju­si už li­te­ra­tū­ros is­to­ri­ko Eu­ze­bius­zo Slo­wac­kio. Jų sū­nus – Ju­lius­zas Slo­wac­kis – gar­sus len­kų poe­tas, 1849 me­tais mi­ręs Par­yžiu­je, bu­vo pa­lai­do­tas Mon­mar­tro ka­pi­nė­se. Vė­liau pa­lai­kai per­vež­ti į Kro­ku­vą, Va­ve­ly­je pa­lai­do­ti ša­lia A. Mic­ke­vi­čiaus. Kad J. Slo­wac­kis gy­ve­no vie­na­me šio di­de­lio kie­mo na­mų, šiuo me­tu pri­me­na at­mi­ni­mo len­te­lė.“

Vil­niaus iš­skir­ti­nu­mas, pa­sak L. Klim­kos, – jo ar­tu­mas gam­tai. „Per de­šimt mi­nu­čių nuo Ka­ted­ros aikš­tės ga­li nu­ei­ti į lau­ki­nę gam­tą. Už Vil­ne­lės – ti­kras lakš­tin­ga­lų slė­nis ir ne­ty­lan­čios jų gies­mės. Ki­tos to­kios sos­ti­nės Eu­ro­po­je ne­ra­si­te“, – tvir­ti­no pa­šne­ko­vas.

Tavo komentaras
Vardas: * El.paštas:
Komentaras: *
Komentarai
irena  87.247.70.115 2016-06-06 16:47:40
nors nesu vilniete myliu myliu magiska vilniu
0 0  Netinkamas komentaras
@ o tai kas  2.221.192.241 2016-04-01 14:36:06
šaltiniai egzistuoja, bet naujieji Vilniečiai - trečios kartos nuo žagrės kaimiečiai - nusprendė kad geriau jų nebenaudoti; tie patys šaltiniai tiekdavo vandenį į šalia Lietuvos kino teatro buvusią pirtį - dabar ten bus eiliniai erzac 'apartamentai'.
0 3  Netinkamas komentaras
primas  84.46.224.213 2016-03-27 18:16:30
Reikia labai mylėti savo miestą, kad taip nuostabiai, su nostalgijos priegaide, aprašytum senąjį Vilnių. Autorius tikrai nusipelnęs pagarbos.
0 3  Netinkamas komentaras
skaitytoja  78.60.124.146 2016-03-11 23:13:57
tiesiog puikus rasinys, aciu.
2 3  Netinkamas komentaras
o tai kas  77.251.40.135 2016-03-11 17:55:28
atsitiko tiems garsiems Vingriu saltiniams? Ar jie tebeegzistuoja?
3 2  Netinkamas komentaras
Šian­dien į Lie­tu­vą at­vyks­ta Bel­gi­jos rotacinių pa­jė­gų ka­riai.
Eks­per­tai ir apž­val­gi­nin­kai ma­no, kad pa­sta­rie­ji ket­ve­ri me­tai mū­sų ša­liai ne­ta­po pro­ver­žio lai­ko­tar­piu. Esą reikš­min­ges­nius val­džios lai­mė­ji­mus ga­li­ma su­skai­čiuo­ti ant vienos ran­kos pirš­tų. [...]
Po­pie­žiaus Pra­nciš­kaus pa­stan­gos pa­ge­rin­ti san­ty­kius su Gru­zi­jos or­to­dok­sais šeš­ta­die­nį pa­ty­rė smū­gį, kai Or­to­dok­sų Baž­ny­žios pa­triar­cha­tas nu­spren­dė ne­pa­siųs­ti savo ofi­cia­lios de­le­ga­ci­jos [...]
Vi­di­nių ne­su­ta­ri­mų kre­čia­mos Is­pa­ni­jos so­cia­lis­tų par­ti­jos va­do­vai šeš­ta­die­nį ren­ka­si į su­si­ti­ki­mą, ku­ris ga­li iš­trauk­ti ša­lį iš už­si­tę­su­sios po­li­ti­nės ak­la­vie­tės ir nu­spręs­ti par­ti­jos [...]
Į Vil­nių Na­pa­leo­nas Kit­kaus­kas at­vy­ko 1960-ai­siais, bai­gęs stu­di­jas Kau­no po­li­tech­ni­kos ins­ti­tu­te, tai­gi jau 56 me­tai, kai yra vil­nie­tis.
Prieš 77 me­tus, 1939-ųjų rug­sė­jo 28 die­ną, Vo­kie­ti­jos ir SSRS pa­si­ra­šy­tas va­di­na­mo­jo Mo­lo­to­vo-Rib­ben­tro­po pa­kto pa­pil­do­mas slap­ta­sis pro­to­ko­las ga­lu­ti­nai nu­lė­mė Lie­tu­vos li­ki­mą. Ta­čiau są­moks­lo [...]
Ne me­mo­ria­li­nis mu­zie­jus. Bet ir ne lan­ky­to­jams ne­priei­na­mos sau­gyk­los, ku­rio­se pa­pras­tai pri­glo­bia­mi iš­ki­lių žmo­nių as­me­ni­nių daik­tai, įskai­tant bib­lio­te­kas, su­kaup­tus rin­ki­nius, įvai­rią ar­chy­vi­nę [...]
Lie­tu­vos na­cio­na­li­nė­je fil­har­mo­ni­jo­je spa­lio 6-ąją vyks Sau­liaus Lip­čiaus gy­ve­ni­mo 70-me­čiui ir kū­ry­bi­nės veik­los 50-me­čiui skir­tas ju­bi­lie­ji­nis kon­cer­tas „Ro­man­ti­kai – ro­man­ti­kams“. Nuo [...]
Vil­niu­je bai­gia­ma­ja­me Ino­va­ci­jų sa­vai­tės ren­gi­ny­je šeš­ta­die­nį ren­gia­mas ro­bo­tų par­adas ir ko­vos, bepiločių or­lai­vių pa­si­ro­dy­mai.
Grum­da­ma­sis su pra­stu oru ir prieš­prie­ši­niu vė­ju prieš 180 me­tų iš Ka­ra­liau­čiaus į Klai­pė­dą vy­kęs bur­lai­vis ga­be­no žmo­gų, il­gai­niui ta­pu­sį vie­nu žy­miau­siu XIX amžiaus kom­po­zi­to­rių, pa­sku­ti­nį­jį [...]
Res­pub­li­ki­nė Kau­no li­go­ni­nė pir­ko dar­bus iš vie­nų ran­go­vų, o ga­vo iš ki­tų. Bend­ro­vei „Ir­dai­va“ jos su­bran­go­vė „Nis­ka­ma“ su­mo­kė­jo 478 tūkst. eu­rų už perleistą ga­li­my­bę re­mon­tuo­ti [...]
Klai­pė­dos uos­to pie­ti­nė­je da­ly­je per pu­san­trų me­tų įreng­ta pir­mo­ji dvie­jų ly­gių san­kry­ža pa­leng­vins trau­ki­nių ir ma­ši­nų ju­dė­ji­mą. Es­ta­ka­dos pro­jek­tas kai­na­vo dau­giau kaip 4 mln. eu­rų.
Pa­ne­vė­žio val­džia nu­ta­rė, kad ga­li­my­bės iš­si­mau­dy­ti na­muo­se ne­tu­rin­tiems mies­tie­čiams ge­riau­sia vie­ta tai da­ry­ti – pa­tal­pos pa­sta­te, ku­ria­me vei­kia Ne­mu­no po­lik­li­ni­ka. Jos darbuotojams toks su­ma­ny­mas [...]
Dar šie­met Ša­kių cen­tre tu­rė­tų iš­kil­ti pa­mink­las lie­tu­vių kal­bai. Ją sim­bo­li­zuos Ne­prik­lau­so­my­bės gat­vės alė­ja žen­gian­čios za­na­vy­kės mer­gai­tės skulp­tū­ra ir lietuviškos abė­cė­lės rai­dės [...]
Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je penk­ta­die­nį li­go­ni­nė­je mi­rė ško­tų bok­si­nin­kas Mi­ke'as To­wel­las, pa­ty­ręs su­nkią sme­ge­nų traumą ko­vos me­tu.
Nuo ki­to se­zo­no „SMScre­dit.lt A ly­go­je“ ne­bus ri­bo­ja­mas Eu­ro­pos Są­jun­gos pi­lie­ty­bę tu­rin­čių žai­dė­jų skai­čius. Tuo tar­pu le­gio­nie­riams iš ne ES ša­lių bus tai­ko­mas pereinamasis tre­jų me­tų [...]
Lie­tu­vos ak­lų­jų bib­lio­te­ka šio­mis die­no­mis ne­įp­ras­tai šur­mu­liuo­ja: vi­si džiau­gia­si iš Rio de Ža­nei­ro grį­žu­siais bend­ra­dar­biais „auk­si­niais ber­niu­kais“, par­olim­pi­nius aukso me­da­lius par­ve­žu­siais [...]
Jau šį pir­ma­die­nį, spa­lio 3 die­ną, Vil­niaus vo­kie­čių bend­ruo­me­nės an­samb­lis at­liks pro­tė­vių dai­nas sos­ti­nė­je, Vo­kie­čių gat­vė­je. Čia bus pa­ka­bin­ta ir at­mi­ni­mo len­te­lė vokiečių kal­ba. Pen­kio­li­ka [...]
Ne­ga­li­te pa­kęs­ti sto­vė­ti ei­lė­je prie sa­vo mėgs­ta­mo res­to­ra­no? Ja­po­ni­jos au­to­mo­bi­lių ga­min­to­ja „Nis­san“ su­gal­vo­jo iš­ma­nų bū­dą, ku­ris ti­krai pa­tiks jūsų skau­dan­čioms ko­joms.
Šiuo me­tu ga­lio­jan­čią de­šimt­ba­lę ver­ti­ni­mo sis­te­mą Lie­tu­vos uni­ver­si­te­tuo­se ke­ti­na­ma pa­keis­ti iki ki­to rug­sė­jo.
Rug­sė­jis mus pa­si­ti­ko šil­tais orais, ir bu­vo grau­du skir­tis su at­os­to­go­mis. Jei pūs­tų šal­ti, bjau­rūs vė­jai su lie­tu­mi, tai psi­cho­lo­giš­kai bū­tų ti­krai leng­viau dar­buo­tis. Tačiau ši­lu­ma taip [...]
Pa­sau­lio kli­ma­tas iki 2050 me­tų at­šils dviem laips­niais Cel­si­jaus ir per­žengs ri­bą, ro­dan­čią, kad kli­ma­to po­ky­čių pro­ce­sas įgi­jo pa­vo­jin­gą mas­tą, ket­vir­ta­die­nį perspėjo sep­ty­ni iš­ki­lūs [...]
Ki­ni­jos kom­pa­ni­ja „Nex­tEV“ ku­ria elek­tri­nę su­per­ma­ši­ną, ku­ri, por­ta­lo elec­trec.co tei­gi­mu, gal­būt at­ei­ty­je da­ly­vaus su­pe­re­lek­tro­mo­bi­lių „Formula E“ var­žy­bo­se.
Jau­niau­si vai­ruo­to­jai pa­si­žy­mi ne tik ne­pa­ma­tuo­tai drą­siu el­ge­siu ke­ly­je, bet ir itin di­de­liu iš­sib­laš­ky­mu. Nors jau­ni žmo­nės Eu­ro­po­je pa­ti­ria di­džiau­sią ri­zi­ką žū­ti eismo įvy­ky­je, aiš­kė­ja, [...]
IT mil­ži­nė „Dell Tech­no­lo­gies“ pri­sta­tė at­nau­jin­tą ne­šio­ja­mą­jį kom­piu­te­rį „XPS 13“, jau lai­ko­mą ne tik vie­na sti­lin­giau­sių se­zo­no tech­no­lo­gi­nių nau­jie­nų, bet ir be­ne kom­pak­tiš­kiau­siu [...]
Lie­tu­vos ši­lu­mos tie­kė­jų aso­cia­ci­ja dau­gia­bu­čius pri­žiū­rin­čias or­ga­ni­za­ci­jas, ku­rios ne­spė­jo lai­ku par­uoš­ti na­mų vi­daus šil­dy­mo ir karš­to van­dens sis­te­mų ar­tė­jan­čiam šildymo se­zo­nui, par­agi­no [...]
Gra­žuo­lis Ken­dis – apie 3 mė­ne­sių am­žiaus ka­ti­nu­kas ga­li bū­ti va­di­na­mas lū­ši­mi. Ži­no­ma, na­mi­ne lū­ši­mi, nes Ken­dis glos­to­mas burz­gia kaip trak­to­riu­kas ir yra tikras mei­lu­mo įsi­kū­ni­ji­mas.
Rū­pi­ni­ma­sis vo­kie­čių bok­se­re Vė­tra pa­ska­ti­no vil­nie­čius Ža­ną ir Ta­dą Pen­kaus­kus pra­dė­ti šei­mos vers­lą: įkur­ti pre­kės ženk­lą „Dog Punk“ val­dan­čią bend­ro­vę „Penki šu­nys“. Idė­ją [...]
Užg­rū­din­ti vai­kai ser­ga re­čiau. At­ša­lus orams ne­ga­li­me vai­ko pa­vers­ti mi­mo­za, sau­go­ma nuo vė­jo gū­sio. Kaip iš­la­vi­ruo­ti, kad grūdindami jo ne­su­sarg­din­tu­me.
Jei vai­ko he­mog­lo­bi­no kie­kis ma­žas, tė­vai ga­li ne­rtis iš kai­lio grū­din­da­mi, ta­čiau li­gos vis tiek kibs. Kaip su­stip­rin­ti krau­ją prasidėjus li­gų se­zo­nui?
Stin­gas, ku­ris sa­vo nau­jau­siam al­bu­mui, be ki­tų, pa­si­rin­ko ir pa­bė­gė­lių kri­zės te­mą, Ber­ly­ne su­si­ti­ko su Si­ri­ją pa­li­ku­siais mu­zi­kan­tais ir pa­pra­šė jų leidimo įra­šy­ti dai­ną.
Šie vy­rai ir mo­te­rys vil­ki gra­žiau­sius ir bran­giau­sius dra­bu­žius pa­sau­ly­je, bet jų vei­duo­se atsispindi ab­so­liu­tus nuo­bo­du­lys.
Komentarai
Dienos klausimas
Kaip vertinate padėtį Lietuvoje per pastaruosius 4 metus?
Teigiamai. Pasiekta daug svarbių laimėjimų
Neutraliai. Pasirodėme neblogai, bet tikėjausi geriau
Neigiamai. Neišspręsta nei viena opi šaliai problema
Man tas pats. Niekada čia niekas nepasikeis
horoskopai
SVARSTYKLĖS

SVARSTYKLĖS

Vi­są sa­vai­tę ka­muos sa­vi­raiš­kos prob­le­mos. Ypač skaus­min­gai rea­guo­si­te į vi­so­kiau­sio plau­ko su­var­žy­mus ir ap­ri­bo­ji­mus. Iš ap­lin­ki­nių ga­li­te ti­kė­tis tik įvai­riau­sių ban­dy­mų kaip nors pa­si­nau­do­ti ju­mis sa­viems tiks­lams. Penk­ta­die­nis - ri­bi­nė die­na. Daug kas baig­sis ir daug kas pra­si­dės.

Daugiau

Komentuojami