Neminėkite krokodilo vardo be reikalo

Goda JUREVIČIŪTĖ 2014-05-16 06:00
Goda JUREVIČIŪTĖ
2014-05-16 06:00
Tamandžajos kaimo vaikai. Godos Jurevičiūtės nuotraukos
In­do­ne­zi­ja – kraš­tu­ti­nu­mų ša­lis: čia su­si­pi­na tra­di­ci­jos ir mo­der­ny­bė, skur­das ir pra­ban­ga, bep­ro­tiš­kas gam­tos gro­žis ir už ke­lių žings­nių riog­san­tys šiukš­lių kal­nai. Vie­nas pui­kiau­sių to­kių nuo­la­ti­nių kon­tras­tų pa­vyz­džių – Se­ma­ran­go mies­tas. Tai Cen­tri­nės Ja­vos sos­ti­nė.

Pu­sę pen­kių ry­to at­si­bun­du nuo aza­no (is­la­mo re­li­gi­jo­je – kvie­ti­mas mels­tis) gar­so, sklin­dan­čio iš vi­sai ša­lia esan­čios me­če­tės. Nu­ti­lus mue­dzi­no gies­mei, trun­kan­čiai ne il­giau nei 10 mi­nu­čių, ban­dau mie­go­ti. Ta­čiau ne­tru­kus ir vėl pa­bun­du. Šį­kart – nuo kai­me­lio ry­to gar­sų: gai­džio gie­do­ji­mo, kie­me be­sip­rau­sian­čių kai­my­nų turš­ke­ni­mo­si, mo­te­rų dai­na­vi­mo, plau­na­mų in­dų skimb­čio­ji­mo.

Skir­tin­gi kaimai

Jei­gu iš šio ap­ra­šy­mo ky­la idi­liš­ko kai­me­lio vaiz­di­nys, jis, de­ja, klai­din­gas. In­do­ne­zi­jo­je, Ja­vos sa­lo­je, ne­to­li Se­ma­ran­go mies­to, įsi­kū­ręs Te­gal­re­džo kai­me­lis pa­gar­sė­jęs pra­sta re­pu­ta­ci­ja. Tai pros­ti­tu­čių ir są­va­dau­to­jų gy­ven­vie­tė. Kai­me­ly­je ra­si­te dau­gy­bę ka­rao­kės užei­gų, ta­čiau dai­na­vi­mas nė­ra pa­grin­di­nis čio­nykš­čių mo­te­rų pa­ja­mų šal­ti­nis. Čia ne­su­tik­si­te nė vie­nos, vil­kin­čios tra­di­ci­nę mu­sul­mo­nių ap­ran­gą: dau­gu­ma jų įsisp­rau­du­sios į trum­pus šor­tus ar su­kne­les, įsi­tai­siu­sios prie ka­rao­kės slenks­čių lau­kia klien­tų.

Ta­čiau jei pa­ėjė­si­te vos ke­lis šim­tus me­trų kal­nų pu­sėn, ra­si­te Dža­ti­dža­dža­ro kai­me­lį, ku­ris yra vi­siš­ka Te­gal­re­džo prieš­in­gy­bė: dau­gu­ma gy­ven­to­jų čia itin re­li­gin­gi. Tai ro­do jų ap­ran­ga ir už­duo­da­mi klau­si­mai (vie­nas pir­mų­jų – ko­kią iš­pa­žįs­tu re­li­gi­ją). Mies­te­ly­je yra bent ke­lios Ko­ra­no skai­ty­mo mo­kyk­lė­lės, į ku­rias kas­dien ke­liau­ja ir Te­gal­re­džo vai­kai. Pa­ke­liui šio kai­me­lio mer­gai­tės vel­ka­si il­gus si­jo­nus ar kel­nes ir hi­dža­bus. Vos ke­lių šim­tų me­trų at­stu­mas vi­siš­kai kei­čia ap­ran­gos ir el­ge­sio ko­dą.

Šie du vi­sai gre­ta įsi­kū­rę kai­me­liai yra pui­kus In­do­ne­zi­jos mi­kro­kos­mo­sas. In­do­ne­zi­ja – kraš­tu­ti­nu­mų ša­lis, be­sib­laš­kan­ti tarp tra­di­ci­jos ir mo­der­ny­bės, skur­do ir pra­ban­gos, be­si­pui­kuo­jan­ti bep­ro­tiš­ku gam­tos gro­žiu ir už ke­lių žings­nių stūk­san­čiais šiukš­lių kal­nais.

Semarango senamiestis. Griūvantys olandų statyti namai.

Chao­tiš­kas miestas

Vie­nas pui­kiau­sių to­kių nuo­la­ti­nių kon­tras­tų pa­vyz­džių – Se­ma­ran­go mies­tas. Tai Cen­tri­nės Ja­vos sos­ti­nė, ku­rio­je gy­ve­na apie 2 mln. žmo­nių. Mies­to į lan­ky­ti­nų vie­tų są­ra­šą tur­būt ne­įtrauk­tų joks gi­das, ta­čiau tai pui­ki vie­ta pa­žin­ti ki­to­kią – ne tu­ris­ti­nę - In­do­ne­zi­ją.

At­vy­kė­lius Se­ma­ran­gas pa­si­tin­ka se­ki­nan­čiu karš­čiu. Jį su­nkiai tve­ria net vie­tos gy­ven­to­jai, o trum­pam už­su­ku­sie­ji ne­pa­liau­na skųs­tis.

Ki­ta itin ne­rvi­nan­ti Se­ma­ran­go ypa­ty­bė – bep­ro­tiš­kas mies­to eis­mas. Tai au­to­mo­bi­liai, įvai­riau­si au­to­bu­sai, tra­di­ci­nės mi­na­mos bri­ke­lės ir ne­ap­rė­pia­ma gau­sa mo­to­ro­le­rių, jais dėl nuo­la­ti­nių spūs­čių lin­kę va­ži­nė­ti be­veik vi­si jau­ni ja­vie­čiai.

Au­to­bu­se ypač ne­pa­tar­ti­na sės­tis prie­ky­je, ge­riau ne­ma­ty­ti, kaip in­do­ne­zie­čiai vai­ruo­ja: vež­da­mas gau­sy­bę ke­lei­vių vai­ruo­to­jas su­ge­ba kas­kart lenk­da­mas įva­žiuo­ti į prieš­prie­ši­nę eis­mo juo­stą ir tuo pat me­tu ra­šy­ti ži­nu­tes te­le­fo­nu.

Ta­čiau pats di­džiau­sias eis­mo iš­ban­dy­mas - pe­rei­ti itin jud­rią gat­vę. Tam pa­si­ry­žus te­lie­ka mels­tis, kad ma­ši­nos, o ypač mo­to­ro­le­riai, stab­te­lės ar­ba ta­ve ap­lenks. Eu­ro­po­je toks poel­gis bū­tų pri­ly­gi­na­mas sa­vi­žu­dy­bei, o čia – kas­die­ny­bė.

Nors eis­mas ir ma­ši­nų bei mo­to­ro­le­rių gau­sa ku­ria Se­ma­ran­go kaip chao­tiš­ko mies­to įvaiz­dį, ja­me aps­tu ne­ti­kė­tų ra­my­bės sa­lų ar oa­zių. Vie­na įdo­mes­nių ir itin su ar­ti­miau­sia ap­lin­ka kon­tras­tuo­jan­čių vie­tų – olan­dų ka­pi­nės, įkur­tos vi­sai ša­lia vie­nos jud­riau­sių mies­to gat­vių. Dau­gu­ma di­džiu­lių me­džių pa­vė­sy­je am­ži­no poil­sio at­gu­lu­sių žmo­nių žu­vo ja­po­nų oku­pa­ci­jos me­tais (1942–1945). Čia ga­li­ma ras­ti vie­nus ša­lia ki­tų pa­lai­do­tus pro­tes­tan­tus, ka­ta­li­kus, ju­dė­jus ir mu­sul­mo­nus.

Įvai­rio­se mies­to vie­to­se ne­ma­žai ir ki­tų olan­dų ko­lo­ni­ji­nio pa­li­ki­mo pėd­sa­kų. Se­na­mies­ty­je yra iš­li­kę se­nų, ap­leis­tų ir ne­pri­žiū­ri­mų olan­dų lai­kais sta­ty­tų pa­sta­tų. Šia­me mies­to kvar­ta­le kun­ku­liuo­ja sa­vi­tas gy­ve­ni­mas: įsi­kū­ru­sios ne­di­de­lės tra­di­ci­nį mais­tą par­da­vi­nė­jan­čios užei­gė­lės, dau­gy­bė gai­džiais pre­kiau­jan­čių as­me­nų (gai­džiai par­da­vi­nė­ja­mi peš­ty­nėms ar tie­siog kaip au­gin­ti­niai). Ta­čiau pa­va­žia­vus ke­lis šim­tus me­trų, prieš akis iš­dygs­ta gau­sy­bė nau­jų pre­ky­bos cen­trų, vieš­bu­čių ir ki­tų stai­gaus In­do­ne­zi­jos šuo­lio į XXI am­žių ženk­lų, pri­me­nan­čių bet ko­kį ki­tą mo­der­nų, glo­ba­li­za­ci­jos vei­kia­mą mies­tą, sto­ko­jan­tį kul­tū­ri­nio sa­vi­tu­mo.

„Bu­le“ – žvaigž­dės statusas

Nors mies­te ver­da bep­ro­tiš­kas gy­ve­ni­mas, bal­tao­dis ke­liau­to­jas dau­ge­liui in­do­ne­zie­čių yra di­džiu­lis įvy­kis, ga­lin­tis trum­pam su­stab­dy­ti šią spar­čią gy­ve­ni­mo tėk­mę. Kad ir kur ei­tum, au­sy­se nuo­lat skam­ba žo­dis bu­le, skir­tas api­bū­din­ti ir pa­šauk­ti vi­siems bal­tao­džiams ke­liau­to­jams, lon­do (reiš­kian­tis „o­lan­dą“, bet ga­li bū­ti skir­tas ir bet ku­riam švie­siao­džiui), bū­ni api­pil­tas klau­si­mais, iš kur esi (žo­dis „Lie­tu­va“ re­tai čia ką reiš­kia, to­dėl iš­kart sa­kau „Eu­ro­pa“) ir ką čia vei­ki.

Atsitiktinai užklydę į mečetę per vestuves, maloniai buvome sutikti.

Ne­ga­na to, daž­nas dar ima ta­ve fo­tog­ra­fuo­ti ar­ba pra­šo leis­ti fo­tog­ra­fuo­tis drau­ge. Kar­tą, lan­ky­da­mie­si vie­no­je di­džiau­sių me­če­čių Ja­vos sa­lo­je (Mas­jid Agung Ja­wa Ten­gah), klai­džio­da­mi po įvai­rius jos už­ka­bo­rius, ne­ty­čia įsi­ver­žia­me į ves­tu­vių va­ka­rė­lį. Užuot iš­pra­šę, ma­lo­niai mus pri­ima, lei­džia pa­bū­ti ir fo­tog­ra­fuo­ti. Už tai te­pap­ra­šo pa­po­zuo­ti bend­rai nuo­trau­kai.

Ne­re­tas in­do­ne­zie­tis iš­vy­dęs ei­nan­čias ke­lias eu­ro­pie­tes daž­nai su­šun­ka ne bu­le, o tie­siog „Hel­lo, Mis­ter!“ („Svei­kas, po­ne!“). Toks pa­sis­vei­ki­ni­mas ne­re­tai ke­lia juo­ką, ta­čiau jo pėd­sa­kai grei­čiau­siai glū­di ar­ba ko­lo­ni­ji­nė­je pra­ei­ty­je (krei­pi­nio „Hel­lo, Mas­ter!“, liet. „Svei­kas, šei­mi­nin­ke!“, evo­liu­ci­ja) ar­ba kal­bos struk­tū­ro­je.

Su­vie­ny­ti kalbos

Gy­ven­da­ma čia (straips­nio au­to­rė In­do­ne­zi­jo­je įsi­kū­ru­si pa­gal Eu­ro­pos sa­va­no­rių tar­ny­bos pro­jek­tą „The ot­her way“ - red.) mo­kau­si ofi­cia­lios in­do­ne­zie­čių kal­bos – In­do­ne­zi­jos sa­ly­no lin­gua fran­ca. Tai toks kal­bos da­ri­nys, ku­rį in­do­ne­zie­čiai var­to­ja tik su­si­ti­kę su ki­to re­gio­no gy­ven­to­jais. In­do­ne­zi­jo­je yra apie 700 kal­bų, pa­pras­tai jie kal­ba vie­ti­niu dia­lek­tu.

Tai be­ne įdo­miau­sia kal­ba, ku­rią ka­da nors te­ko mo­ky­tis. Veiks­ma­žo­džiai nė­ra as­me­nuo­ja­mi, jie ne­kin­ta pri­klau­so­mai nuo gi­mi­nės ar dau­gis­kai­tos, ne­kin­ta ir pa­kei­tus kal­bė­ji­mo lai­ką. Vi­sus po­ky­čius iš­reiš­kia tie­siog pri­de­da­mas pa­pil­do­mas žo­dis. Dau­gu­ma daik­ta­var­džių ne­kin­ta pri­klau­so­mai nuo gi­mi­nės (čia ga­li sly­pė­ti „Mis­ter“ pa­slap­tis). O daik­ta­var­džių dau­gis­kai­ta su­da­ro­ma tą pa­tį žo­dį kar­to­jant du sy­kius: pa­vyz­džiui, „a­nak“ reiš­kia „vai­kas“, o „a­nak-anak“ - „vai­kai“.

Bur­ną de­gi­nan­tis „sambal“

Vie­nas svar­biau­sių žo­džių, ku­riuos rei­kia iš­mok­ti kiek­vie­nam ke­liau­jan­čiam po In­do­ne­zi­ją, yra pe­das ir sam­bal. Pir­ma­sis reiš­kia "aš­tru", o ki­tas – itin aš­traus pa­da­žo pa­va­di­ni­mas. Dau­gu­ma in­do­ne­zie­čių val­go la­bai aš­triai, ta­čiau prie bur­ną de­gi­nan­čio sko­nio ne­pra­tę ke­liau­to­jai tai ga­li kon­tro­liuo­ti, jei bent ke­lio­nės pra­džio­je vengs "Sam­bal" pa­da­žo, nes tra­di­ci­nis In­do­ne­zi­jos mais­tas ga­li bū­ti vie­nas di­džiau­sių ke­lio­nės ma­lo­nu­mų. Dau­giau­sia čia var­to­ja­ma ry­žių – vie­tos žmo­nėms vi­sai nor­ma­lu juos val­gy­ti per pus­ry­čius, pie­tus ir va­ka­rie­nę. Ta­čiau In­do­ne­zi­ja dos­ni ir ieš­kan­tie­siems kit­ko. Jei­gu ne­veng­si­te mi­nė­tų tra­di­ci­nių užei­gė­lių (wa­rung), ga­lė­si­te mė­gau­tis įvai­riau­siais pa­tie­ka­lais: gau­sy­be dar­žo­vių, žu­vi­mis, jū­rų gė­ry­bė­mis, mė­sa.

Be to, In­do­ne­zi­jo­je gau­su eg­zo­ti­nių vai­sių, apie ku­rių ti­krą­jį sko­nį lie­tu­viai ga­li tik sva­jo­ti. Dau­gu­mą in­do­ne­zie­čių tie­siog šo­ki­ruo­ja fak­tas, kad eu­ro­pie­čiai te­tu­ri vie­nos rū­šies ba­na­nų, ir links­mi­na­si žiū­rė­da­mi, kaip mė­gau­da­mie­si ker­ta­me ma­žuo­sius, sal­džiuo­sius ba­na­nus.

Ieš­kan­tie­siems mais­to tei­kia­mų ma­lo­nu­mų pa­tar­ti­na sa­vait­ga­liais už­suk­ti į Se­ma­ran­go ki­nų kvar­ta­lą. Tuo me­tu pa­grin­di­nė­je kvar­ta­lo gat­vė­je drie­kia­si mais­to nu­krau­ti pre­kys­ta­liai, ga­li­ma par­agau­ti įvai­riau­sioms Azi­jos ša­lims bū­din­gų pa­tie­ka­lų.

Mau­dy­nės su krokodilais

Po mies­to chao­so la­bai ge­ra iš­trūk­ti į vie­ną ro­jaus kam­pe­lių, ku­rių In­do­ne­zi­jo­je gau­su. Pa­si­ry­žus il­gai ke­lio­nei (au­to­bu­su ji iš Se­ma­ran­go trun­ka iki 30 va­lan­dų), ga­li­ma ap­lan­ky­ti Ta­man­dža­jos kai­me­lį. Tai pa­sku­ti­nis taš­kas prieš Udžung Ku­lo­no na­cio­na­li­nį par­ką, ku­ria­me įkur­din­ti nyks­tan­tys ir itin sau­go­mi ra­ga­no­siai. Čia at­si­ve­ria kva­pą gniau­žian­tys vaiz­dai: prieš akis ply­tin­tis van­de­ny­nas ir jį rė­mi­nan­čios pa­lmės, po aki­na­mos ža­lu­mos žo­lę bė­gio­jan­tys vai­kai. Prieš­in­gai nei mies­to vai­kai, ku­rie iš­vy­dę ta­ve fo­tog­ra­fuo­jan­tį ko­kį ob­jek­tą, pra­šo­si pa­tek­ti į ob­jek­ty­vą ir įkel­ti nuo­trau­kas į feis­bu­ką, kai­mo vai­kams sma­gu su ta­vi­mi tie­siog pa­žais­ti ar pa­ban­dy­ti su­si­kal­bė­ti. Nors po­zuo­ti jie taip pat ne­ven­gia.

Iš­vy­dus prieš akis be­kraš­tį van­de­nį, api­ma ne­nu­mal­do­mas no­ras mau­dy­tis. Su mu­mis at­vy­kę in­do­ne­zie­čiai lei­džia, bet įspė­ja, jog žmo­nės čia kon­ser­va­ty­vūs, va­di­na­si, mau­dy­tis rei­kia su marš­ki­nė­liais, bū­ti­nai den­gian­čiais pe­čius, ir šor­tais že­miau ke­lių. Be to, pa­mi­ni, kad ei­nant mau­dy­tis ge­riau, jog kas nors ei­tų kar­tu ir ste­bė­tų, ar nė­ra kro­ko­di­lų. Esą nors jų ne­tu­rė­tų bū­ti, bet vi­saip pa­si­tai­ko.

Mū­sų ste­bė­ti at­bė­ga gal de­šimt vie­tos gy­ven­to­jų. La­bai trum­pai pa­sip­lau­kio­ję, grįž­ta­me at­gal. O ki­tą die­ną sa­vo aki­mis įsi­ti­ki­na­me, kad ga­li­my­bė tap­ti kro­ko­di­lo pie­tu­mis bu­vo ga­na rea­li. Maž­daug 10 me­trų nuo kran­to plau­kio­jo di­džiu­lis kro­ko­di­las. Iš­vy­dę šį plėš­rū­ną, į van­de­nį iš mū­sų drau­gi­jos dau­giau nie­kas ne­be­li­po. Pa­si­ro­do, vi­sai ne­to­li nuo gy­ven­vie­tės yra upė, ku­rio­je ir gy­ve­na ret­kar­čiais čia užk­lys­tan­tys rop­liai.

Vie­ti­niai ne­va­di­na kro­ko­di­lų ti­kruo­ju var­du. Jie lin­kę ma­ny­ti, jog mi­nė­da­mi kro­ko­di­lo var­dą ga­li­me jį pri­si­šauk­ti. Ko ge­ro, bū­tent taip mums ir nu­ti­ko.

Tavo komentaras
Vardas: * El.paštas:
Komentaras: *
Komentarai
Vita  213.252.196.2 2014-05-16 15:58:25
Labai įdomus tekstas. Sėkmės, Goda
7 0  Netinkamas komentaras
Kraš­to ap­sau­gos mi­nis­tras so­cial­de­mo­kra­tas Juo­zas Ole­kas iš­sau­go­jo pos­tą. Tre­čia­die­nį į slap­tą bal­sa­vi­mą at­vy­ko vos 37 Sei­mo na­riai.
Že­mės ūkio mi­nis­trė „dar­bie­tė“ Vir­gi­ni­ja Bal­trai­tie­nė at­lai­kė opo­zi­ci­nių konservatorių su­reng­tą in­ter­pe­lia­ci­ją.
JAV pre­zi­den­tas Ba­rac­kas Oba­ma ir Ira­ko mi­nis­tras pir­mi­nin­kas Hai­de­ras al-Aba­di su­ta­rė, kad į Ira­ką pa­pil­do­mai bus at­siųs­ta 600 JAV ka­rių, ku­rie pa­dės reng­ti Mo­su­lo puo­li­mą, sa­kė tre­čia­die­nį [...]
Egip­to par­ei­gū­nai an­tra­die­nį iš­kė­lė Vi­dur­že­mio jū­ro­je nu­sken­du­sį mig­ran­tų lai­vą ir iš­trau­kė ma­žiau­siai 33 la­vo­nus, o pra­ei­tą sa­vai­tę įvy­ku­sios tra­ge­di­jos pa­tvir­tin­tų aukų skai­čius pa­di­dė­jo [...]
An­tra­die­nį Anykš­čiuo­se, ant Šei­my­niš­kė­lių pi­lia­kal­nio, pra­de­da­ma sta­ty­ti medinė Vo­ru­tos pi­lis.
1893 me­tų rugp­jū­tį Vil­niu­je įvy­ko IX Ru­si­jos im­pe­ri­jos ar­cheo­lo­gų su­va­žia­vi­mas. Ruo­šian­tis jam rink­ta in­for­ma­ci­ja apie lie­tu­viš­kų gu­ber­ni­jų – Šiau­rės va­ka­rų kraš­to is­to­ri­ją. Tam bu­vo [...]
16-asis Len­kų ki­no fes­ti­va­lis vyks spa­lio 6 – 16 die­no­mis pen­kiuo­se Lie­tu­vos mies­tuo­se – Vil­niu­je, Kau­ne, Klai­pė­do­je, Ma­žei­kiuo­se ir Šal­či­nin­kuo­se. Len­ki­jos ins­ti­tu­to direktorius Mar­ci­nas Lapc­zyns­kis, [...]
Ak­to­riui, re­ži­sie­riui, bar­dui Kos­tui Smo­ri­gi­nui pa­skir­ta pir­mo­jo laipsnio vals­ty­bi­nė pen­si­ja.
Nau­jau­sias re­ži­sie­riaus Ig­no Miš­ki­nio dar­bas – tai tre­čia­sis jo pil­no me­tro fil­mas, po sėk­min­gai pa­si­ro­džiu­sių „Di­rin­gas“ ir „Ar­ti­mos švie­sos“.
Klai­pė­dos dra­mos tea­tras kvie­čia į prem­je­rą vai­kus – spa­lio 8 – 9 d. 12 val. tea­tras ro­dys spek­tak­lį pa­gal vie­ną gar­siau­sių pa­sau­ly­je kla­si­ki­nės vai­kų li­te­ra­tū­ros kny­gą – Ken­net­ho Gra­ha­me­‘o [...]
Ki­tų me­tų biu­dže­tas pla­nuo­ja­mas su ne­di­de­liu de­fi­ci­tu, ku­riam, kaip ti­ki­ma­si, Eu­ro­pos Ko­mi­si­ja pri­tars, jei nau­ja­sis Dar­bo ko­dek­sas ir ki­ti so­cia­li­nės ap­sau­gos sis­te­mos pakeitimai bus pri­pa­žin­ti [...]
„Devs.LT“, ku­rian­ti dirb­ti­nio in­te­lek­to pa­grin­du vei­kian­čią prog­ra­muo­to­jų pa­ieš­kos plat­for­mą, jun­gia­si prie „Vil­nius Tech Park“ vers­lo vystymo par­tne­rių tink­lo. 
Baig­tas svar­bus Ve­liuo­nos Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos Ėmi­mo į dan­gų baž­ny­čios (Jur­bar­ko raj.) tvar­ky­bos dar­bų eta­pas. Jo me­tu res­tau­ruo­ti Vy­tau­ti­ne va­di­na­mos baž­ny­čios pa­ma­tai ir fa­sa­dai. Šie­met [...]
Vals­ty­bės sie­nos ap­sau­gos tar­ny­ba (VSAT) su­lai­kė tar­ny­bi­nį pa­sie­nie­čių šu­nį nu­šo­vu­sį Ar­vy­dą Koms­kį, ku­ris yra Sei­mo vi­ce­pir­mi­nin­ko Kęs­to Koms­kio ir Pa­gė­gių me­ro Virginijaus Koms­kio bro­lis.
Tre­čia­die­nį bu­vo pra­tęs­tas Lie­tu­vos mo­te­rų ran­ki­nio čem­pio­na­to star­to rung­ty­nės tarp Ute­nos dau­gia­funk­ci­nio spor­to cen­tro (DSC) ir Vil­niaus LEU „Švie­sa-Eg­lė“ ko­lek­ty­vų. Ute­nos DSC – Vil­niaus [...]
„Te­te-a-Te­te Ca­si­no-LKL“ čem­pio­na­te „Lie­tu­vos ry­tas“ na­muo­se po itin at­kak­lios ko­vos 68:66 pa­lau­žė Pa­ne­vė­žio „Liet­ka­be­lį“ ir iš­ko­vo­jo tre­čią pergalę iš ei­lės.
Shi­mo­nas Pe­re­sas, ku­ris mi­rė tre­čia­die­nį bū­da­mas 93 me­tų, du­kart ėjo prem­je­ro par­ei­gas ir, at­si­sa­kęs sa­vo anks­tes­nių ka­rin­gų pa­žiū­rų, ini­ci­ja­vo pa­stan­gas siek­ti taikos su pa­les­ti­nie­čiais, [...]
Ho­li­vu­do ak­to­riai Lie­vas Schrei­be­ris ir Nao­mi Watts po 11 drau­ge nu­gy­ven­tų me­tų su­ka kiekvienas sa­vo ke­liu.
Ty­ri­mų duo­me­ni­mis, be gim­to­sios kal­bos di­džio­ji dau­gu­ma lie­tu­vių mo­ka bent vie­ną už­sie­nio – pa­gal šią sta­tis­ti­ką esa­me vie­na iš pir­mau­jan­čių ša­lių Eu­ro­po­je. Vis dėl­to šiais lai­kais vie­nos [...]
Vie­nos di­džiau­sių Lie­tu­vos la­ze­ri­nių pro­duk­tų ir spren­di­mų tie­kė­jų „Al­tech­na R&D“ su­kur­ta itin plo­nų pjū­vių tech­no­lo­gi­ja šie­met pri­pa­žin­ta ge­riau­siu vers­lo ir moks­lo bend­ra­dar­bia­vi­mo [...]
Žvar­bus ūžau­jan­tis vė­jas, snie­go pus­nys, ap­šar­mo­ję lan­gai ir... kak­tu­sai? Ne, tai ne fan­ta­zi­jos, o vi­siš­kai rea­lus vaiz­das: lie­tu­viš­ką žie­mą iš­tve­rian­tys ir lau­ke vi­sus metus ga­lin­tys aug­ti [...]
Pa­si­bai­gus mau­dy­mo­si se­zo­nui ir api­bend­ri­nus mau­dyk­lų van­dens ko­ky­bės ty­ri­mų re­zul­ta­tus, nu­sta­ty­ta, kad šį mau­dy­mo­si se­zo­ną šva­riau­sias van­duo bu­vo Tau­ra­gės ir Tel­šių aps­kri­ty­se.
Ti­ki­ma­si, jog jau ki­tais me­tais Lie­tu­vo­je bus įreng­ta kro­vi­ni­nėms trans­por­to prie­mo­nėms skir­tos ypač sau­gios sto­vė­ji­mo aikš­te­lės.
Vis dau­giau lie­tu­vių ryž­ta­si nuo­sa­vą au­to­mo­bi­lį įsi­gy­ti li­zin­gu. Li­zin­gu per­kan­čių nau­do­tus au­to­mo­bi­lius tur­gu­je ar iš­si­rink­tus in­ter­ne­to skel­bi­mų sve­tai­nė­se gy­ven­to­jų skaičius kas­met au­ga.
Sti­lin­gi me­di­niai lip­du­kai jū­sų kom­piu­te­riui? Tam­so­je švie­čian­tis bu­me­ran­gas? O gal­būt prie sta­lo prie sta­lo tvir­ti­na­ma ap­lin­kai draugiška šiukš­lių dė­žė? 
Vil­niaus ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to (NT) rin­ko­je – nau­ji vė­jai. Pir­kė­jai vis la­biau ver­ti­na kom­for­tą, tad pa­klau­siau­si tie nau­jos sta­ty­bos pro­jek­tai, ku­rie už­ti­kri­na ne tik tai, kad na­mo sienos bus tvir­tos, [...]
Šis mar­gas­pal­vė drau­gu­tė ma­nais į jū­sų mei­lę ar­tė­jant šal­tu­kui ga­li pa­siū­ly­ti sa­vo ši­lu­mą, darbš­čias „ma­sa­žo“ le­te­nė­les bei ra­my­bės su­tei­kian­tį mur­ki­mą. Mėlynakei smul­ku­tei ka­ty­tei [...]
Ki­ni­jos mi­li­jar­die­riaus sū­nus nu­pir­ko sa­vo šu­niui aš­tuo­nis nau­jau­sio modelio „iP­ho­ne“ te­le­fo­nus.
Moks­li­niai ty­ri­mai ro­do, kad net apie treč­da­lis vi­sų nėš­tu­mų bai­gia­si per­si­lei­di­mu, be to, pa­si­tai­ko at­ve­jų, kai jis įvyks­ta taip anks­ti, kad mo­te­ris nė ne­spė­ja su­ži­no­ti, kad lau­kė­si. To­kių [...]
Ti­kriau­siai kiek­vie­na esa­te iš­gy­ve­nu­si šo­ką, kai vie­ną die­ną svo­ris stai­ga pa­šo­ka po­ra ki­log­ra­mų, ar­ba va­ka­re sve­ria­te ge­ro­kai dau­giau nei ry­te. Šie svo­rio ki­ti­mai, kurie daž­niau­sia at­si­ran­da [...]
JAV ak­to­rius Ja­re­das Le­to pro­diu­suos fil­mą „War­ho­las“ ir vai­dins pa­grin­di­nį jo he­ro­jų. Juo­sto­je bus pa­sa­ko­ja­ma apie le­gen­di­nį po­pu­lia­rio­jo me­no pradininką An­dy War­ho­lą.
Bang­la­de­šo mui­ti­nin­kai šiukš­lių kon­tei­ne­ry­je sos­ti­nės oro uos­te ra­do 10 auk­so ly­di­nių, ku­rių bend­ras svo­ris sie­kia tris ki­log­ra­mus, pra­ne­šė Di­džio­sios Britanijos trans­liuo­to­jas BBC.
Komentarai
Dienos klausimas
Ar Jums trukdė reikalavimas rodyti asmens dokumentą, perkant alkoholį?
Taip. Žeminanti patirtis
Ne. Civilizuotas sprendimas
Seimas neturi svarbesnių reikalų
Neturiu nuomonės
horoskopai
SVARSTYKLĖS

SVARSTYKLĖS

Vi­są sa­vai­tę ka­muos sa­vi­raiš­kos prob­le­mos. Ypač skaus­min­gai rea­guo­si­te į vi­so­kiau­sio plau­ko su­var­žy­mus ir ap­ri­bo­ji­mus. Iš ap­lin­ki­nių ga­li­te ti­kė­tis tik įvai­riau­sių ban­dy­mų kaip nors pa­si­nau­do­ti ju­mis sa­viems tiks­lams. Penk­ta­die­nis - ri­bi­nė die­na. Daug kas baig­sis ir daug kas pra­si­dės.

Daugiau

Komentuojami