TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Neminėkite krokodilo vardo be reikalo

2014 05 16 6:00
Tamandžajos kaimo vaikai. Godos Jurevičiūtės nuotraukos

Indonezija – kraštutinumų šalis: čia susipina tradicijos ir modernybė, skurdas ir prabanga, beprotiškas gamtos grožis ir už kelių žingsnių riogsantys šiukšlių kalnai. Vienas puikiausių tokių nuolatinių kontrastų pavyzdžių – Semarango miestas. Tai Centrinės Javos sostinė.

Pusę penkių ryto atsibundu nuo azano (islamo religijoje – kvietimas melstis) garso, sklindančio iš visai šalia esančios mečetės. Nutilus muedzino giesmei, trunkančiai ne ilgiau nei 10 minučių, bandau miegoti. Tačiau netrukus ir vėl pabundu. Šįkart – nuo kaimelio ryto garsų: gaidžio giedojimo, kieme besiprausiančių kaimynų turškenimosi, moterų dainavimo, plaunamų indų skimbčiojimo.

Skirtingi kaimai

Jeigu iš šio aprašymo kyla idiliško kaimelio vaizdinys, jis, deja, klaidingas. Indonezijoje, Javos saloje, netoli Semarango miesto, įsikūręs Tegalredžo kaimelis pagarsėjęs prasta reputacija. Tai prostitučių ir sąvadautojų gyvenvietė. Kaimelyje rasite daugybę karaokės užeigų, tačiau dainavimas nėra pagrindinis čionykščių moterų pajamų šaltinis. Čia nesutiksite nė vienos, vilkinčios tradicinę musulmonių aprangą: dauguma jų įsispraudusios į trumpus šortus ar sukneles, įsitaisiusios prie karaokės slenksčių laukia klientų.

Tačiau jei paėjėsite vos kelis šimtus metrų kalnų pusėn, rasite Džatidžadžaro kaimelį, kuris yra visiška Tegalredžo priešingybė: dauguma gyventojų čia itin religingi. Tai rodo jų apranga ir užduodami klausimai (vienas pirmųjų – kokią išpažįstu religiją). Miestelyje yra bent kelios Korano skaitymo mokyklėlės, į kurias kasdien keliauja ir Tegalredžo vaikai. Pakeliui šio kaimelio mergaitės velkasi ilgus sijonus ar kelnes ir hidžabus. Vos kelių šimtų metrų atstumas visiškai keičia aprangos ir elgesio kodą.

Šie du visai greta įsikūrę kaimeliai yra puikus Indonezijos mikrokosmosas. Indonezija – kraštutinumų šalis, besiblaškanti tarp tradicijos ir modernybės, skurdo ir prabangos, besipuikuojanti beprotišku gamtos grožiu ir už kelių žingsnių stūksančiais šiukšlių kalnais.

Semarango senamiestis. Griūvantys olandų statyti namai.

Chaotiškas miestas

Vienas puikiausių tokių nuolatinių kontrastų pavyzdžių – Semarango miestas. Tai Centrinės Javos sostinė, kurioje gyvena apie 2 mln. žmonių. Miesto į lankytinų vietų sąrašą turbūt neįtrauktų joks gidas, tačiau tai puiki vieta pažinti kitokią – ne turistinę - Indoneziją.

Atvykėlius Semarangas pasitinka sekinančiu karščiu. Jį sunkiai tveria net vietos gyventojai, o trumpam užsukusieji nepaliauna skųstis.

Kita itin nervinanti Semarango ypatybė – beprotiškas miesto eismas. Tai automobiliai, įvairiausi autobusai, tradicinės minamos brikelės ir neaprėpiama gausa motorolerių, jais dėl nuolatinių spūsčių linkę važinėti beveik visi jauni javiečiai.

Autobuse ypač nepatartina sėstis priekyje, geriau nematyti, kaip indoneziečiai vairuoja: veždamas gausybę keleivių vairuotojas sugeba kaskart lenkdamas įvažiuoti į priešpriešinę eismo juostą ir tuo pat metu rašyti žinutes telefonu.

Tačiau pats didžiausias eismo išbandymas - pereiti itin judrią gatvę. Tam pasiryžus telieka melstis, kad mašinos, o ypač motoroleriai, stabtelės arba tave aplenks. Europoje toks poelgis būtų prilyginamas savižudybei, o čia – kasdienybė.

Nors eismas ir mašinų bei motorolerių gausa kuria Semarango kaip chaotiško miesto įvaizdį, jame apstu netikėtų ramybės salų ar oazių. Viena įdomesnių ir itin su artimiausia aplinka kontrastuojančių vietų – olandų kapinės, įkurtos visai šalia vienos judriausių miesto gatvių. Dauguma didžiulių medžių pavėsyje amžino poilsio atgulusių žmonių žuvo japonų okupacijos metais (1942–1945). Čia galima rasti vienus šalia kitų palaidotus protestantus, katalikus, judėjus ir musulmonus.

Įvairiose miesto vietose nemažai ir kitų olandų kolonijinio palikimo pėdsakų. Senamiestyje yra išlikę senų, apleistų ir neprižiūrimų olandų laikais statytų pastatų. Šiame miesto kvartale kunkuliuoja savitas gyvenimas: įsikūrusios nedidelės tradicinį maistą pardavinėjančios užeigėlės, daugybė gaidžiais prekiaujančių asmenų (gaidžiai pardavinėjami peštynėms ar tiesiog kaip augintiniai). Tačiau pavažiavus kelis šimtus metrų, prieš akis išdygsta gausybė naujų prekybos centrų, viešbučių ir kitų staigaus Indonezijos šuolio į XXI amžių ženklų, primenančių bet kokį kitą modernų, globalizacijos veikiamą miestą, stokojantį kultūrinio savitumo.

„Bule“ – žvaigždės statusas

Nors mieste verda beprotiškas gyvenimas, baltaodis keliautojas daugeliui indoneziečių yra didžiulis įvykis, galintis trumpam sustabdyti šią sparčią gyvenimo tėkmę. Kad ir kur eitum, ausyse nuolat skamba žodis bule, skirtas apibūdinti ir pašaukti visiems baltaodžiams keliautojams, londo (reiškiantis „olandą“, bet gali būti skirtas ir bet kuriam šviesiaodžiui), būni apipiltas klausimais, iš kur esi (žodis „Lietuva“ retai čia ką reiškia, todėl iškart sakau „Europa“) ir ką čia veiki.

Atsitiktinai užklydę į mečetę per vestuves, maloniai buvome sutikti.

Negana to, dažnas dar ima tave fotografuoti arba prašo leisti fotografuotis drauge. Kartą, lankydamiesi vienoje didžiausių mečečių Javos saloje (Masjid Agung Jawa Tengah), klaidžiodami po įvairius jos užkaborius, netyčia įsiveržiame į vestuvių vakarėlį. Užuot išprašę, maloniai mus priima, leidžia pabūti ir fotografuoti. Už tai tepaprašo papozuoti bendrai nuotraukai.

Neretas indonezietis išvydęs einančias kelias europietes dažnai sušunka ne bule, o tiesiog „Hello, Mister!“ („Sveikas, pone!“). Toks pasisveikinimas neretai kelia juoką, tačiau jo pėdsakai greičiausiai glūdi arba kolonijinėje praeityje (kreipinio „Hello, Master!“, liet. „Sveikas, šeimininke!“, evoliucija) arba kalbos struktūroje.

Suvienyti kalbos

Gyvendama čia (straipsnio autorė Indonezijoje įsikūrusi pagal Europos savanorių tarnybos projektą „The other way“ - red.) mokausi oficialios indoneziečių kalbos – Indonezijos salyno lingua franca. Tai toks kalbos darinys, kurį indoneziečiai vartoja tik susitikę su kito regiono gyventojais. Indonezijoje yra apie 700 kalbų, paprastai jie kalba vietiniu dialektu.

Tai bene įdomiausia kalba, kurią kada nors teko mokytis. Veiksmažodžiai nėra asmenuojami, jie nekinta priklausomai nuo giminės ar daugiskaitos, nekinta ir pakeitus kalbėjimo laiką. Visus pokyčius išreiškia tiesiog pridedamas papildomas žodis. Dauguma daiktavardžių nekinta priklausomai nuo giminės (čia gali slypėti „Mister“ paslaptis). O daiktavardžių daugiskaita sudaroma tą patį žodį kartojant du sykius: pavyzdžiui, „anak“ reiškia „vaikas“, o „anak-anak“ - „vaikai“.

Burną deginantis „sambal“

Vienas svarbiausių žodžių, kuriuos reikia išmokti kiekvienam keliaujančiam po Indoneziją, yra pedas ir sambal. Pirmasis reiškia "aštru", o kitas – itin aštraus padažo pavadinimas. Dauguma indoneziečių valgo labai aštriai, tačiau prie burną deginančio skonio nepratę keliautojai tai gali kontroliuoti, jei bent kelionės pradžioje vengs "Sambal" padažo, nes tradicinis Indonezijos maistas gali būti vienas didžiausių kelionės malonumų. Daugiausia čia vartojama ryžių – vietos žmonėms visai normalu juos valgyti per pusryčius, pietus ir vakarienę. Tačiau Indonezija dosni ir ieškantiesiems kitko. Jeigu nevengsite minėtų tradicinių užeigėlių (warung), galėsite mėgautis įvairiausiais patiekalais: gausybe daržovių, žuvimis, jūrų gėrybėmis, mėsa.

Be to, Indonezijoje gausu egzotinių vaisių, apie kurių tikrąjį skonį lietuviai gali tik svajoti. Daugumą indoneziečių tiesiog šokiruoja faktas, kad europiečiai teturi vienos rūšies bananų, ir linksminasi žiūrėdami, kaip mėgaudamiesi kertame mažuosius, saldžiuosius bananus.

Ieškantiesiems maisto teikiamų malonumų patartina savaitgaliais užsukti į Semarango kinų kvartalą. Tuo metu pagrindinėje kvartalo gatvėje driekiasi maisto nukrauti prekystaliai, galima paragauti įvairiausioms Azijos šalims būdingų patiekalų.

Maudynės su krokodilais

Po miesto chaoso labai gera ištrūkti į vieną rojaus kampelių, kurių Indonezijoje gausu. Pasiryžus ilgai kelionei (autobusu ji iš Semarango trunka iki 30 valandų), galima aplankyti Tamandžajos kaimelį. Tai paskutinis taškas prieš Udžung Kulono nacionalinį parką, kuriame įkurdinti nykstantys ir itin saugomi raganosiai. Čia atsiveria kvapą gniaužiantys vaizdai: prieš akis plytintis vandenynas ir jį rėminančios palmės, po akinamos žalumos žolę bėgiojantys vaikai. Priešingai nei miesto vaikai, kurie išvydę tave fotografuojantį kokį objektą, prašosi patekti į objektyvą ir įkelti nuotraukas į feisbuką, kaimo vaikams smagu su tavimi tiesiog pažaisti ar pabandyti susikalbėti. Nors pozuoti jie taip pat nevengia.

Išvydus prieš akis bekraštį vandenį, apima nenumaldomas noras maudytis. Su mumis atvykę indoneziečiai leidžia, bet įspėja, jog žmonės čia konservatyvūs, vadinasi, maudytis reikia su marškinėliais, būtinai dengiančiais pečius, ir šortais žemiau kelių. Be to, pamini, kad einant maudytis geriau, jog kas nors eitų kartu ir stebėtų, ar nėra krokodilų. Esą nors jų neturėtų būti, bet visaip pasitaiko.

Mūsų stebėti atbėga gal dešimt vietos gyventojų. Labai trumpai pasiplaukioję, grįžtame atgal. O kitą dieną savo akimis įsitikiname, kad galimybė tapti krokodilo pietumis buvo gana reali. Maždaug 10 metrų nuo kranto plaukiojo didžiulis krokodilas. Išvydę šį plėšrūną, į vandenį iš mūsų draugijos daugiau niekas nebelipo. Pasirodo, visai netoli nuo gyvenvietės yra upė, kurioje ir gyvena retkarčiais čia užklystantys ropliai.

Vietiniai nevadina krokodilų tikruoju vardu. Jie linkę manyti, jog minėdami krokodilo vardą galime jį prisišaukti. Ko gero, būtent taip mums ir nutiko.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"