TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Nepalas: gyvenimas didžiausio kalno papėdėje

2008 03 21 0:00
Aukštai kalnuose galima pamatyti ne vieną vienuolyną ir sutikti Tibeto vienuolių.
Autoriaus nuotrauka

Legendinis alpinistas Reinholdas Messneris, paklaustas, kodėl kopia į kalnus, atsakė: "Todėl, kad jie yra." Himalajai mane pastaraisiais metais taip šaukė, kad atidėjau į šalį nesibaigiančius rūpesčius ir planus, nusipirkau lėktuvo bilietus ir išsiruošiau į mistiką bei nežinią.

Nepalo sostinės Katmandu oro uostas pasitiko sutrūnijusiais autobusais, "Cosmic air" oro linijų užrašais ir linksmu, draugišku personalu. 30 JAV dolerių už vizą ir - "Sveikas atvykęs". Miestas gyvybingas ir spalvingas, įsikūręs slėnyje tarp ramių kalvų, žingeidiems keliautojams gali pasiūlyti nemažai įdomių išgyvenimų - kiekvienam pagal skonį. Thamel rajonas yra pagrindinis turistų bastionas, tačiau kitose miesto dalyse, mano manymu, pačiose įdomiausiose, retai kada pamatysi baltą žmogų.

Kambarėlis gyvenimo pabaigai

Pashupatinath šventykla prie šventos Bagmati upės, pasak vietinių, yra tikėjimo, religijos, kultūros ir tradicijos simbolis.

Ten atliekamos mirusiųjų deginimo ceremonijos. Nepaliečių šeimoje, pas kurią viešėjau, tuo metu mirė sena moteris, taigi turėjau progą (arba buvau priverstas) iš arčiau pažinti jų požiūrį į mirtį ir amžinosios kelionės tradicijas. Gęstantis žmogus atvežamas į labai nejaukų, mirtimi ir nešvara alsuojantį pastatą, paguldomas miniatiūriniame kambarėlyje sykiu su dar bent septyniais merdėjančiaisiais ir laukia savo gyvenimo pabaigos. Jokios medicininės pagalbos, išskyrus padvisusį vandenį atsigerti ir patyrusį astrologą, kuris iš pulso nuspėja, po kiek laiko ligonis mirs, nėra.

Pagreitina mirtį

Jeigu mirštantysis "užsispyręs" ir po savaitės pragaro tarp nusipenėjusių musių bei pūvančių kūnų vis dar neiškeliauja į dausas, imamasi specialių priemonių. Jis išnešamas į lauką, paguldomas ant specialios akmeninės platformos prie upės, kur deginami kūnai, o tada visi giminaičiai eina vienas paskui kitą ir pila rieškučiomis vandenį leisgyviam ligoniui į burną. "Kad paukščiukas prigertų ir greičiau išskristų", - vienas egzekutorių paaiškina man, nesusipratėliui. "Paukščiukas" reiškia širdies plakimą. Tai neraštingiems žmonėms - slaptinga misterija.

Atviras "krematoriumas"

Vos tik ligonis išleidžia paskutinį kvapą, jis kiek galima greičiau gėlėmis papuoštais neštuvais nunešamas ant sukrautos storų malkų krūvos. Viskas tuoj pat plyksteli liepsnomis. Stengiamasi kuo greičiau sudeginti velionį, kad dvasia galėtų atsiskirti nuo visų nešvarių kūniškųjų pančių. Jeigu mirusysis riebus, dega gerai, o jei ne - reikia pilti daug ghi sviesto, kad liepsnos nepailstų. Ugnies kurstytojas uoliai darbuojasi tol, kol į pelenus pavirsta sunkiausiai degantis kūno organas - širdis.

Laužai čia liepsnoja dvidešimt keturias valandas per parą, septynias dienas per savaitę. Graži tradicija jau virto pelningu bizniu. Visa ceremonija kainuoja apie du vidutinius mėnesio atlyginimus Katmandu.

Prisikelti neleidžiama

Paskui viskas vyksta žaibiškai. Laužo likučiai nušluojami į šalia tekančią upę, kraunamas kitas laužas ir guldomas naujas keliautojas. Kartais mirusysis netyčia atgauna sąmonę ir "prisikelia" prasidėjus deginimo ceremonijai - tai laikoma baisiai blogu ženklu. Tokių atvejų padeda išvengti vikrus jaunikaitis - jis nepalietiško peilio kukhri ašmenimis vėl "paguldo" atsigavusįjį į "privalomą" mirties patalą.

Mano pažįstama nepalietė, kurios motina ten merdėjo, po keturių dienų slaugymo mirštančiųjų kameroje atsidūrė ties išprotėjimo riba. Moteris nieko nematančiu žvilgsniu ir bereikšmiu žodžių srautu gynėsi nuo akyse maratonu skriejančių košmariškų vaizdų.

Žvilgsnis iš šalies

Atsiplėšiu nuo slogios nuotaikos ir gaiviu paukščio skrydžiu šviesinu rimstančią prisiminimų audrą. Plačiašakiais medžiais ir maldų vėliavomis aplipdytos kalvos viršūnėje ilsisi Swayambhunath budistų šventykla, vietinių dar vadinama beždžionių šventykla dėl joje įsikūrusių čiauškių ir vis ką nors nugvelbti besitaikančių keturkojų. Įsitaisyti pakraštyje šurmuliuojančios įvairiaspalvės minios ir stebėti šypsenas, verksmus, pamaldžius veidus ir beždžionių krečiamas išdaigas gali būti kur kas smagiau negu "pripleškinti" penkias fotojuostas ar prisipirkti krūvą suvenyrų.

Kita šviesias mintis žadinanti vieta yra Bouddhanath stupa, didžiausia ir viena iš seniausių Nepale. Aplink ją daugiausia apsigyvenę tibetiečiai. Nuo pat ankstyvo ryto čia sukiojasi aktyvūs vienuoliukai, orios lamos, pavieniai piligrimai ir šiaip prašalaičiai, tokie kaip aš, maniakiškų veidų rytiečiai ar tikėjimo tiesų ieškantys vakariečiai. Tai ypatinga vieta, dvelkianti daugelio sukauptų minčių spindesiu.

Saulei leidžiantis sėdžiu Katmandu Durbar aikštės kavinėje ant aukšto namo stogo, rankose laikau puodelį karštos arbatos ir stebiu plaukiančias minias keleivių bei pakeleivių, prekiautojų, motociklininkų, mašinų, hipių, žioplinėtojų, kareivių, turistų - nesibaigiantį gyvenimo srautą.

Į pasaulio viršūnę

Pažįstamo nepaliečio dėka gaunu reikiamą kelionės informaciją apie Khumbu regioną, Sagarnatha nacionalinį parką, kuriame gyvena visatos motina Džomolungma, pasaulyje dar pažįstama Everesto vardu. Nusiperku bilietus ir ūkanotą rytą išskrendu į kalnus mažu lėktuvėliu, kurį oro srovės blaško kaip įsimylėjusi undinė Odisėją. Pilotas vikriai nutupdo seną, drebantį lėktuvėlį ant neįtikimai mažo nusileidimo takelio tarp aštrių kalnų briaunų. Luklos miestelis pasitinka kulkosvaidžių vamzdžiais pasišiaušusiais gurkų bastionais, spygliuota viela, sniegu ir šerpų moterimis, prieš saulę šukuojančiomis savo ilgus juodus plaukus, kol jų raudonskruosčiai mažyliai žaidžia ridendami akmenis, ledą ir taip grūdinasi gyvenimui.

Ant policijos būdelės kabantis skelbimas apie kalnuose dingusį jauną britą pažadina nuotykių skonį, o šalia didelėmis juodomis raidėmis išdabintas užrašas skelbia: "Jeigu padarai klaidą ir jos neištaisai, tada padarai dvi klaidas!"

Maoistų šūkiai

Kuprinę - ant pečių, saulės akinius - ant nosies, žemėlapį - į rankas, ir kalnų takas pradeda bėgti po kojomis. Pirmosiomis dienomis stebino šerpų (rytų tibetiečių, emigravusių į Nepalą per pastaruosius 500 metų) gebėjimas nešti tokius, regis, sunkiai pakeliamus nešulius, kurių svoris neretai siekia 50 ar net 60 kilogramų. Stačiais ir klastingais kalnų takais jie ramiai, kantriai trepsi, tempdami už save didesnius krovinius, nors dažnas net neturi tinkamos avalynės. Sniego ir ledo viešpatijoje sutikdavau juos avinčius suplyšusius sportbačius, vilkinčius plonyčius medvilninius drabužėlius, kurie menkai teapsaugo nuo išalkusių ir siautulingų kalnų vėjų.

Kelias po truputėlį kyla aukštyn, pakelėje palikdamas mažus kaimelius ir namų sienas, "išpuoštas" karingais vietinių maoistų šūkiais: "Tegyvuoja leninizmas, komunizmas ir maoizmas!"

Konfliktas tarp Nepalo karaliaus šalininkų ir Kinijos remiamų maoistų trunka jau ne vienus metus, o vietos gyventojai visą tą laiką "maitinami" tik pažadais, represijomis ir kulkomis. Katmandu dažnai galima matyti maoistų demonstracijų: pavargę žmonės, sąžiningai išdalyti transparantai, kas penktam - po raudoną vėliavą, artimesniems bendražygiams - po mėlynus marškinėlius, ant kurių puikuojasi kūjis ir pjautuvas. Alkana, tamsi ir geresnės ateities ištroškusi minia aklai seka paskui pseudodidvyrį kankinio veidu, žadantį šviesaus ir laimingo rytojaus saldainių.

Varginga šalis

Autobusai, pergrūsti liesais kumščiais mojuojančių ir karštligiškomis akimis dėl savo įsivaizduojamos tiesos kovojančių žmogelių, vaizduotėje pažadina akimirką iš George'o Orvello "Gyvulių ūkio": "Rytoj dirbsiu dar daugiau", - nusprendė stiprusis arklys, tačiau jau po kelių dienų nebegalėjo pakilti nuo žemės iš nuovargio, o vėliau kiaulių klastingai buvo atiduotas kailialupiui."

Tuo metu kitoje barikadų pusėje - karaliaus valdininkų kultas ir korupcija. Ji stekena ir taip vieną vargingiausiai besiverčiančių valstybių, kurios pagrindinės pajamos - iš turizmo. Tačiau daugelis šia tema mano kalbintų žmonių nenori nei karaliaus, nei maoistų, o tik sąžiningai šalies gyventojams dirbančios vyriausybės. Jie, be abejo, supranta ir tai, kad ši svajonė turint nepalietišką mentalitetą yra šiek tiek utopiška, bet viltis miršta paskutinė.

Revoliucija ir turistai

Prieš keletą metų maoistai buvo įvedę griežtesnę tvarką, reikalavo, kad turistai finansiškai remtų jų "šventą" kovą su "niekšu" karaliumi (viena žygio į kalnus diena - 100 rupijų; 70 rupijų - 1 JAV doleris; vidutinis mėnesio atlyginimas Katmandu - 2000 rupijų). Retsykiais pasitaikydavo ir ginkluotos prievartos atvejų, ypač izraeliečių ar amerikiečių atžvilgiu. Kai kurios grupės iš Izraelio net pradėjo sėkmingai kautis su vietiniais mokesčių rinkėjais. Dėl šių atvejų keliautojų antplūdis į Nepalą labai smarkiai sumažėjo, todėl vienas vyriausiųjų maoistų vadų Baburamas Bhattarai viešai paskelbė, kad revoliucija jokiais būdais nelies turistų. Per pastaruosius metus, vietinių tvirtinimu, nebuvo jokių oficialiai registruotų nužudymo ar ginkluotos prievartos atvejų. Man keliaujant irgi nieko panašaus neįvyko, jaučiausi saugiai.

Kontrastai

Širdyje lengva ir ramu. Aplinkui dunksantys kalnai iš aukštybių stebi mirtingųjų skruzdžių vargus ir blaškymąsi. Persikeliu per aprimusią kalnų upę kabančiu tiltu. Prieš tai praleidžiu vilkstinę sunkiais nešuliais apkrautų jakų, kurie raginami varovų ir išgąsdinti šniokščiančio vandens pasileidžia bėgti, kiek tik gali. Tokiems geriau nepasipainioti po kojomis.

Kopiant tenka įveikti sniego audros gūsius, o 3900 metrų aukštyje prieš akis staiga išnyra apsnigti Tengboche vienuolyno vartai. Šis vienuolynas 1989 metais buvo sudegęs, tačiau vėl atstatytas. Apsistoju vietiniame viešbutėlyje. Senolis šeimininkas išdidžiai sėdi raudonoje plastikinėje kėdėje ir pabrėžtinai įdėmiai skaito tibetietiškais rašmenimis išmargintą geltoną apšiurusią knygą. Kartkartėmis per "Stalone" tipo akinių viršų meta šelmišką žvilgsnį į žmoną, kuri, nespėdama nudirbti visų darbų, rodo jam į baigiančią užgesti krosnelę. Tada jis lyg mimikos teatro virtuozas gestais išsamiai paaiškina negalįs dabar to padaryti, nes skaitąs!

Iš pradžių man akį rėždavo keistas šerpų aprangos kontrastas: spalvingi tautiniai drabužiai ir vakarietiškos prabangos puošmenos - "The north face", "Ferrari" striukės, "Reebok" arba "Adidas" sportiniai bateliai ir pan. O gal tai globalizacijos ir tarpusavio priklausomybės pasekmė? Juk naujausi moksliniai tyrimai rodo be galo didelę ir sudėtingą įvairių pasaulio komponentų priklausomybę nuo vienas kito. Pavyzdžiui, Amazonės miškuose esantis medis išvalo orą, kuriuo vėliau palaimingai kvėpuoja Paryžiaus gyventojas.

Kosmopolitiniai pyragėliai

Nepalietiški viešbučiai gali priblokšti įvairove, tačiau standartas daugmaž vienodas: didelė svetainė, valgomasis, jame - krosnelė, aplink kurią paprastai būriuojasi visi svečiai ir šeimininkai, bei miegamieji kambariai su mediniais gultais ir gana šiltais patalais. Žiemą miegoti būna šaltoka, jeigu palieki butelyje vandens, rytą randi ledą. Tualetai - grindyse daili kiaurymė ir šalia statinė, pilna apledėjusio vandens. Tegyvuoja higiena!

Valgiaraštis gana įvairus ir linksmas, nes galima rasti ir tokių kulinarijos "šedevrų", kaip "Snickers" arba "Mars" pyragas. Pažįstamas šokoladukas, įkeptas į paprastą miltinę tešlą. Tibetietiška sviesto arbata gaminama iš arbatos, druskos ir sviesto - viskas išplakama specialiu muštuviu. Visa tai puodelyje gali būti maišoma su tsampa - nelabai gomuriui draugiškais miltais. Skanu? Atsakymas priklauso nuo to, ar labai būni išalkęs. Tačiau aš niekada nesidžiaugdavau matydamas tuos skanėstus priešais save, ypač jei sviestas būdavo gerai paraugintas, įgavęs nenusakomą spalvą ir kvapą. Tiesa, tai subjektyvus vertinimas, nes šis karštas maistas turi daug kalorijų, kurios suteikia jėgų ir žvalumo, kai šalta ir esi dideliame aukštyje. Kylant aukščiau į kalnus maisto kokybė prastėja, o kaina didėja, nes viską reikia užnešti ant pečių.

Paprastumo žavesys

Pasiekiu 4900 metrų aukštį. Lobuchė - keli nameliai prisiglausti, šaltis, sniegas, akmenys ir giedras dangus. Sėdžiu viduje apšarmojusiais ūsais ir barzda, kai ateina jaunas šerpukas, "pasipuošęs" šaunia apipelijusia juoda kepuraite "Born to be wild" ir akivaizdžiai niekinantis prausimąsi, t. y. neteikiantis tam jokios reikšmės savo gyvenime. Jis ramiai atveria didžiulį baltą maišą, iš jo ranka iškrapšto jako mėšlo gabalėlius ir beria į godžią krosnelės angą. Supleška jauki ugnis. Karšta arbata skleidžia po kūną banguojančias dainas. Gyvenimas dažnai tampa nuostabus dėl paprastų dalykų...

Sužvėrėję vėjai

Pakilus virš 5000 metrų - akmens, sniego ir ledo viešpatija. Žmogui čia tikrai sunku prisitaikyti gyventi. Vėjai kartais tiesiog sužvėrėja, verčia iš kojų, užima kvapą. Po aklimatizacijos paros kylu Everesto bazinės stovyklos link, pakeliui pasisveikinu su Gorak Shep gyvenvietėle, paskutine "civilizacijos" apraiška prieš didįjį kalną. Žingsnelis po žingsnelio judu į priekį, įkvėpdamas didingą pasaulio viršūnės vaizdą giliai sau į pasąmonę.

Kalnuose praeitis ir ateitis nustoja galios protui. Nebelieka ambicijų, planų, vilčių, kaip ir baimių bei praeities šešėlių. Visi penki pojūčiai pranyksta protą užliejančioje mėlynoje esaties akimirkoje, kai širdis šypsosi viduje. Ar tik gyvenimo kraštutinumai, sukrėtimai, mirties atodūsis į veidą priverčia sustoti ir pažvelgti į beribį Dangų ir save patį?

Pakylu į akmenų piramidėmis apstatytą Kalla Pathar kalną 5545 metrų aukštyje. Viršūnėje sutinku klajoklį prancūzą, nesėkmingai bandantį užsidegti pergalės cigaretę ūžiančiame vėjyje. Nusišypsome vienas kitam, o paskui prapliumpame nevaldomu juoku iš žodžiais neįvardijamo jausmo. Pamojuoju Džomolungmai, sukraunu nedidelę akmenų piramidę kalnams, išgeriu imbierų arbatos iš mėlynosios pialos, kurią tempiau į šias žalumos pamirštas vietas, ir pradedu leistis žemyn. Širdyje niūniuoju naują melodiją, nes visas vakarykštis gyvenimas kažkur toli toli, o ateitis apsiriboja saule ir mėlynu dangumi virš galvos. Nebėra vilties ar norų, nei baimės dėl ko nors, nes nieko, be mėlynosios pialos ir kelių drabužių ant kūno, neturiu. Pasąmonėje žinau, kad nusileidęs žemyn vėl įkrisiu į vilčių ir baimių pasaulį, kentėsiu ir džiaugsiuos, dainuosiu ir verksiu.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"