TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Nepaprasta kelionė motociklu Druskininkai – Šanchajus

2014 08 13 12:44
Nuotrauka iš manodruskininkai.lt 

Prieš 80 metų rugpjūčio 19 d. prasidėjo neįprasta iš Druskininkų kilusių sutuoktinių kelionė Druskininkai – Šanchajus. Jaunieji Halina Korolec-Bujakowska ir Stanisław Bujakowski savo jausmų patikrinimui pasirinko rimtų išbandymų kelionę motociklu ir kvapą gniaužiančius nuotykius. 

Pagal Halinos Korolec-Bujakowskos kelionės dienoraštį Lukasz Wierzbicki parašė knygą „Moj chlopiec, motor i ja“ („Mano vaikinas, motoras ir aš“). Knyga yra verčiama į keletą kalbų, taip pat ir į lietuvių. Tai pasakojimas apie didžiausią dviejų jaunų svajotojų gyvenimo nuotykį.

1934 metais iš Druskininkų išvažiuojančius Bujakowskius išlydėjo tik negausus būrys draugų ir pažįstamų. Buvo apsieita be fanfarų ir skambių kalbų.

Šiemet druskininkiečiai turi progą į analogišką kelionę palydėti kitą jauną entuziastų porą iš Poznanės. Joanna Sobkowska ir Daniel Skibiński rugpjūčio 19 dienos rytą nuo Druskininkų savivaldybės pastato (buvusi gydytojo Wladislaw Bujakowski vila) pradės savąją kelionę dviem motociklais Šanchajaus link.

Druskininkų gidų asociacija straipsnių ciklu ketina supažindinti druskininkiečius su 80-mete kelionės motociklu iš Druskininkų į Šanchajų istorija ir įspūdžiais iš tos kelionės pakartojimo po 80 metų.

Stanisław Bujakowski (gim. 1906, mirties data nežinoma), Druskininkų gydytojo Wladislaw Bujakowski sūnus, kelionėje į Kiniją vairavo motociklą, buvo mechanikas, fotografas. Šanchajuje dirbo karo korespondentu, siuntė į lenkiškus laikraščius straipsnius ir nuotraukas iš Mandžiūrijos, kinų-japonų karo. Prasidėjęs II pasaulinis karas sutrukdė grįžti į Lenkiją. Pasilikęs jis įsitraukė į britų RAF Transport Command. Po karo dirbo Kalkutoje lėktuvo pilotu privačioje transporto įmonėje. Mirė apie XX a. šešiasdešimtuosius metus.

Halina Korolec-Bujakowska (1907-1971) baigė merginų gimnaziją Vilniuje, mokėsi Grenoblyje, Prancūzijoje. 1934 metais rugpjūtį kartu su vyru Stanislaw motociklu išvyko į Šanchajų. Kelyje rašė dienoraštį, siuntė straipsnius į lenkiškus laikraščius ir žurnalus. 1938 metais grįžo į Lenkiją gimdyti. Gimė sūnus Jerema. Po Karo gyveno Gdanske, o 1947 metais emigravo su sūnumi į Indiją. Ten po aštuonių metų trukusio išsiskyrimo susitiko su vyru. Bujakowskiai apsigyveno Kalkutoje. 1971 metais Halina persikėlė į Kaliforniją, ten neužilgo mirė.

Pateikiame ištraukas iš knygos „Moj chlopak , motor i ja“ :

„Išvykome iš namų Druskininkuose 1934 m. rugpjūčio 19 d. tam, kad 1936 m. 15 d. būtume Šanchajuje, per 1 metus 6 mėnesius ir 24 dienas įveiktume 24 300 km.

1934 m. metais krašte buvo krizė, į mus keistokai žiūrėjo, kai susitvarkėme pasus.

Visa kelionė buvo mūsų pačių lėšomis – sunkiai uždirbtais ir gautais pinigais, nes tuo laikmečiu reikėjo savo uždirbtus pinigus sugebėti atsiimti. Buvome taip toli, kad niekas negalėjo prižiūrėti terminų, tad pinigai pasiekdavo nereguliariai, ne kartą badavome, jų laukdami. Nenuilstančiu tarpininku tarp redakcijos ir mūsų buvo mano mama, kuri kiekviename laiške linkėjo mums ištvermės. Mėnesiui vidutiniškai išleisdavome 500 zl. Tai buvo pinigai benzinui, alyvai, motociklo remontui, popieriui, rašalui, fotografijų medžiagoms. Ir likdavo juokingai maža suma pragyvenimui.

Laimė, pakeliui suradome daug svetingumo, pagalbos ir geraširdiškumo, šalyje turėjome didelį draugą – daktarą Marianą Stepkovskį, radiokroniką. Jo balsas ne kartą surasdavo ryšį su mumis plačiajame pasaulyje, jis perduodavo namiškių laiškus, naudodamasis radiju, ir taip suteikdavo mums energijos kitoms kvailystėms, padėdavo vyresniajai kartai suprasti mūsų fantazijas ir romantizmą.

Stanislovas labai praktiškai aprašė motociklą ir tarė: „O dabar tu, pastumiamas vežimuk, parašyk ką nors mažiau praktiško, paaiškink visiems, kodėl reikėjo išvykti į tolimąjį pasaulį, pasmerkti save sunkumams ir nepatogumams, belstis dulkėtais keliais ant balnelio (sėdynė už vairuotojo) ar lopšiuke, stumti motociklą, badauti, šalti, būti šlapiam, kepti saulėje, miegoti ant kietos žemės.

Ieškojome savo didžiojo nuotykio, tuomet dar iš nerūpestingumo ir nežinojimo. Ir nors neatradome Amerikos, net mažo žemės lopinėlio, nes visur jau kas nors buvo pabuvojęs vežimu, vilkstine, kupranugariu, asilu, pėstute, ratais, … bet vis dėlto joks motociklas ir net mašina neįveikė viso atstumo mūsų trasos. Žinoma, visa tai stipriai paveikė sveikatą ir ne kartą jau maniau, kad kaulai atguls dykumoje“.

Parengė Tatjana Zielinski, Druskininkų gidų asociacijos pirmininkė

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"