TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Nepriklausomas Kosovas auginasi sparnus

2010 11 12 0:00
Justinos Bezaraitės nuotrauka

Per visą Europą beveik du tūkstančius kilometrų iki tautų nesantaikos suskaldyto krašto vykstame automobiliu, į Kosovą nosį kyštelime vos parai, tačiau nepajusti sentimentų šiam kraštui - neįmanoma.

Dar Serbijos sostinėje Belgrade turizmo informacijos centro darbuotoja žemėlapyje pirštu baksnoja į Kosovą ir tikina: "Jums ten saugu, bet važiuojant automobiliais serbiškais numeriais - dar ne." Žemėlapis naujas, tačiau nepriklausomybę jau trečius metus skaičiuojantis kraštas pavaizduotas Serbijos teritorijoje. Vadindama Kosovą Serbijos širdimi, moteris sako, kad jos tautiečiai niekada nesusitaikys su šių žemių praradimu.

Valanda pasienyje

Pajudėję iš Belgrado per keturias valandas pasiekiame Kosovo pasienį. Aplink netvarka, pakelės apžėlusios vešlia žole, slampinėjančių šunų daugiau nei pareigūnų. Priešais stovinčio greitosios pagalbos automobilio vairuotojas stabteli ir pasiteirauja, iš kur ir kur traukiame. "O! Litva, basketball, Sabonis, Marčiulionis", - pripažinimą Lietuvai reiškia serbas. Išgirdęs, kad bandysime iki vidurnakčio pasiekti serbų sala vadinamą Štripcės miestelį priešingame Kosovo gale, vyras netvardo nuostabos. "Į Štripcę, jūs juokaujat? Lietuva žino mūsų mažą Štripcę? Ten mano namai!" - džiaugiasi pašnekovas Draganas.

Pasirodo, pasienyje jis dažnas svečias - serbų ligonius iš savo miestelio greitosios pagalbos automobiliu veža ne į Kosovo sostinę Prištiną už pusšimčio kilometrų, bet į Serbiją, už keturių šimtų kilometrų esančią Belgrado ligoninę. "Tokia politika", - tik tokį paaiškinimą išgirstame.

Lietuviški žodžiai

Po valandos pasiekiame Kosovo pasienio postą. Mašinos draudimas čia negalioja, todėl tenka pirkti specialiai skirtą užsieniečiams - už 50 eurų (apie 175 litus). "Labas vakaras, braliukas", - duodant asmens dokumentus pasienio pareigūnams, pasigirsta šilti žodžiai. Galvą iš būrio uniformuotųjų iškiša jau trečius metus NATO taikdarių misijoje tarnaujantis "braliuks" latvis. Tokių kaip jis čia beveik dešimt tūkstančių. "Ką čia pametėte?" - jau rusiškai smalsauja plačiai šypsodamasis. Jis kraipo galvą sužinojęs, kad per visą Europą dardėjome vedami tik smalsumo. Latvis prisipažino: "Man čia nelabai patinka - daug šiukšlių, purvina, nesaugu. Laukiu, kada galėsime važiuoti namo."

Paskui greitąją

Kelkraštyje laukia mums jau pažįstamas greitosios pagalbos automobilis, jis pasisiūlo palydėti iki Štripcės. Duobėti keliai visur remontuojami, o keliaujant gilyn į Kosovą prie siauro kelio nesibaigia šiuolaikiškų, milžiniškų pastatų virtinės, kranų ir statybinių medžiagų sankaupos. Kas kilometrą - moderni degalinė.

Jau vėlu ir tolumoje šviečia daugiau nei pusę milijono gyventojų turinti sostinė Priština. Pilni keliai automobilių, o įvažiuojant į sostinę norisi prilipti prie stiklo. Miestas naktį lyg uždegtas - nauji statiniai, kontrastingas socializmo palikimas, gatvės, parkai - viskas tvieskia iš tolo ir tokiam nedideliam, penkiskart mažesniam už Lietuvą kraštui, atrodytų, nebūdinga.

Dar prieš porą metų, vos prislopus neramumams, spauda mirgėjo nuo būgštavimų, kaip sostinėje gyvenantys žmonės kenčia be elektros ir žiemas leidžia prie užšalusių vamzdynų. Dabar situacija šiek tiek gerėja, o Kosovo ekonomika keliasi, juolab kad Europos Sąjunga tam nešykšti pinigų. Būtent ji save laiko didžiausia Kosovo donore, paaukojusi daugiau nei du milijardus eurų kraštui atgaivinti. JAV iki praėjusių metų šiam kraštui tvarkytis skyrė beveik pusantro milijardo dolerių.

Sutinka šiltai

Dvi valandos prabėgo nepastebimai, ir greitosios pagalbos automobilis jau kitame Kosovo valstybės gale - pietuose, kur pirmame serbų kaime sustoja išleisti ligonio. Šioje labiausiai nuo Serbijos nutolusioje dalyje prasideda vadinamasis serbų anklavas - viename tarpukalnių slėnyje išsimėtę apie dešimt serbiškų kaimų, pripažįstančių tik Belgrado valdžią. Vyras palydi mus iki viešbučio, o pastato savininkui ir personalui esame pristatomi kaip garbingi svečiai, dar Lietuvoje žinoję, kad vyksime aplankyti Štripcės.

Pirmame viešbučio aukšte įsikūręs baras, ten traukdamos cigaretes prie taurės šnekučiuojasi vyrų kompanijos. Prie stalelio prisėdęs serbų mokyklos mokytojas pasakoja, kad jo mėnesio uždarbis siekia 600 eurų (apie 2100 litų) - tai atlyginimas iš Kosovo ir Serbijos valdžios piniginiai priedai. Kosovas Europoje laikomas pačiu neturtingiausiu kraštu, beveik pusė gyventojų yra bedarbiai, o jų metų uždarbis mažesnis nei 3 tūkst. eurų, todėl "pagalba" iš Serbijos daugeliui - išsigelbėjimas.

Skubančiųjų nėra

Išaušta rytas, už lango atsiveria Kosovo pasididžiavimas - dėl išskirtinių augalų ir gyvūnų rūšių paplitimo saugomas kalnuotas Šar Planinos nacionalinis parkas. Nieko nelaukdami traukiame į nacionalinio parko direkciją pasiteirauti tinkamiausių maršrutų ir lankytinų vietų.

Dieną apylinkėse atsiveria tikri vietos gyvenimo ypatumai. Statybininkai pasitiesę striukes guli tiesiog viduryje kiemo, lėtai gatvėmis vaikšto ir žvalgosi vyrai, moteris nešioja malkas, aplink ant žemės pabertus parduodamus pipirus zvimbia musės. Spalvos, skurdas ir nuoširdūs žmonės. Viskas ramu ir nepretenzinga, o vaizdą pagyvina tik nuolat įkyriai gatvėmis zujantys šarvuoti kareivių automobiliai, uniformuotų vyriškių kompanijos vietinėse kavinėse.

Pasibeldus į nacionalinio parko direkcijos duris - tyla. Staiga visi lyg iš po žemių išnyra, bet ko klausi, to negausi. Administracija iki šiol pavaldi Belgradui, Kosovo gyvenime nedalyvauja, žemėlapių, maršrutų nuorodų neturi, tad grįžtame į viešbutį nieko nepešę.

Aukščiausių Balkanuose Šar kalnų papėdėse - didžiuliai, kiek apšiurę viešbučiai, vilos, yra ir naujai išdygusių pastatų. Aukščiau - slidinėjimo bazė. Rodos, kad žiemą šie tušti arba serbų pabėgėlių užimti statiniai atsigauna, slidinėjimo sezonas klesti. Tačiau viešbučio administratorius dar praėjusį vakarą piktinosi: "Labai norėčiau, kad iš serbų šią slidinėjimo bazę kas nors nupirktų. Ji jau tragiškos būklės. Mes nenorime jos atiduoti albanams, mieliau - šveicarams, austrams. Jie išmano šį verslą ir turi tradicijų jį plėtoti."

Kuo arčiau slidinėjimo bazės, tuo labiau akys raibsta nuo nacionalinio parko grožio. Kalnų viršūnėse atrandame tai, dėl ko atvažiavome - rudeniškas kalnų "paveikslėlis" ir dar vasariškas oras daro įspūdį.

Iš kalnų - į didmiesčius

Pusdienį skyrę kalnams, traukiame į "albaniškąją" Kosovo pusę. Prizrenas - Bizantijos didybės laikus menantis vienas gražiausių ir antras pagal dydį Kosovo miestas. Čia gyvena daugiau nei 130 tūkst. gyventojų. Po karo (1999 m.) 97 proc. serbų ir 60 proc. romų tautybės gyventojų paliko miestą, kaip ir visame krašte dabar čia daugiausia albanų, daug turkų, bosnių, į akis krinta šviesūs NATO kareivių veidai. Tautybių proporcijai pajusti - vos pora skaičių: Prizreno savivaldybėje gyvena daugiau nei 200 tūkst. albanų ir tik 160 serbų.

Prizreno kalnų aukštumoje stūkso viduramžių pilis, nuo kurios šlaito miestas - kaip ant delno. Emigravusių serbų ir romų apleisti namai, viduramžių tiltas, vienas iš keturių Kosovo UNESCO paminklų - Mergelės Levišos mečetė. Nesibaigiantys skurdo apsupti rajonai - atokiau nuo centro.

Užsukame vėlyvų pietų į kavinę miesto centre. Pažvelgus į kainas veidai nušvinta. Už lėkštę salotų, bandelę ir kavą - 1,5 euro (apie 5,25 lito). Kol valgome, kas penketą minučių netoliese esančiu keliu zuja taikdarių iš Turkijos, Amerikos, Ukrainos šarvuočiai, pašonėje žygiuoja uniformuotų vyrų būrys. Aplinkui vien blizgančių, puošnių šventinių drabužių parduotuvės, kuriose garsių firmų produkcija.

Po poros metų

Neryškiomis mažomis raidėmis ant sienos kabo užrašas: "Kosovo demokratijos institutas". Biure du turkai didžiuojasi besikeičiančiu kraštu ir įsigalinčiu pakantumu. Vyrai rodo ekonominių rodiklių lenteles ir teigia, kad kraštas sparčiai kyla ant kojų, jam padeda ir aplinkinės valstybės, išskyrus Serbiją, kuri kenkia, kurstydama serbus vykdyti jų valstybės politiką. Kalbantis instituto darbuotojai nenutyli ir pagrindinės kliūties atvykėliams iš užsienio - tiesiog neišplėtoto turizmo, nėra net informacijos centrų. Vis dėlto pašnekovai neabejoja, kad po poros metų krašto neatpažinsime.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"