TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Neries slėnių gali pavydėti Europa

2013 07 18 6:00
Iškirtus medžius nuo Bradeliškių piliakalnio viršūnės atsivėrė Buivydų piliakalnis. Jūratės Mičiulienės nuotraukos

Šalia Vilniaus yra tiek daug natūralios gamtos, kad pavydėti gali ne viena Europos sostinė. Šįkart norime pristatyti Neries regioninį parką, kurio gražiausius objektus per savaitgalio išvyką galima apžiūrėti vaikščiojant rodyklėmis ir informaciniais stendais pažymėtais takais. Tikra atgaiva tiems, kam atostogos jau pasibaigusios arba dar toli iki jų.

Kernavės kryptimi važiuojame į Dūkštas. Neturintieji automobilio patogiai gali nuvykti autobusu. Neries regioninio parko svetainėje www.neriesparkas.lt pateikti keleivinio transporto tvarkaraščiai, tad planuoti kelionės dieną visai paprasta. Parke yra penki pažintiniai maršrutai (keturi pėsčiųjų, vienas - automobilių). Neries regioninis parkas išsidėstęs turistams labai patraukliame, gerais krašto keliais sujungtame trikampyje Vilnius–Trakai–Kernavė.

"Kas užrašyta ant Dūkštų ąžuolyne esančio akmens, iki šiol nenustatyta", - teigė S.Pupininkas.

Tarp sostinių

Neris, ištrūkusi iš betoninių Vilniaus krantinių ir pradėjusi vingiuoti Kernavės link, neatpažįstamai keičiasi. Miesto gyventojams tai lengvai pasiekiami natūralios gamtos plotai, ten tikrai yra kur akis paganyti.

Upė, nutekėjusi vos keletą kilometrų už Grigiškių, patenka į ledynų suklostytų kalvų tarpeklį. Nuo čia, pačiame gražiausiame Neries ruože, beveik iki pat Kernavės, 1992 metais yra įsteigtas Neries regioninis parkas. O 2009 metais Dūkštose atidaryto naujo modernaus parko informacinio lankytojų centro darbuotojai pateikia nemokamos informacijos apie lankytinus objektus, duoda žemėlapiukų, lankstinukų ir palydi į gamtą. Keliautojams tereikia elgtis atsakingai ir nesavavaliauti. Informacijos stendai primena, kad unikalus upės slėnio kraštovaizdis, jo augmenija ir gyvūnija yra saugomi valstybės.

Pasak parko gido Sauliaus Pupininko, tikras stebuklas, kad visiškai netoli Vilniaus galima džiaugtis natūralia gamta, atodangomis, gėrėtis neapsakomo grožio vaizdais, atsiveriančiais nuo aukštų Neries krantų, piliakalnių. Šis savitas kraštovaizdis formavosi tūkstantmečius, slenkantys ledynai sukūrė įspūdingas kalvas, Neries ir jos intakų vagas, kurios savo pirmykštį vaizdą išlaikė iki mūsų dienų. Išskirtinė parko padėtis – tarp dviejų Lietuvos sostinių – senosios Kernavės ir Vilniaus – lemia kultūros paveldo objektų gausą. Palei upės krantus stūksantys aukšti piliakalniai, alkakalniai, šimtamečiai ąžuolai, senovės gyvenvietės ir gausybė pilkapynų mena protėvių laikus, jų gyvenseną, papročius, tikėjimą. Lietuvos valstybės kūrimosi laikotarpiu šios žemės buvo lietuvių žemių vienijimosi centru ir besikuriančios Lietuvos valstybės branduoliu. Neries regioniniame parke yra net aštuoni piliakalniai.

Prie Dūkštos nugarą išrietęs stūkso Bradeliškių piliakalnis.

Susipažinti su parku S.Pupininkas siūlo pradėti nuo Dūkštos pažintinio tako, nes Dūkštos slėnis - parko širdis. Maršrutas driekiasi 5 kilometrus, jis prasideda už Dūkštų Kernavės link pavažiavus vos 2,5 kilometro. Dešinėje - didžiausias Lietuvoje išlikęs natūralus ąžuolynas, kairėje - Dūkštos pažintinio tako pradžia. Norint nueiti jį visą Dūkštos upelį teks kirsti du kartus. Šalia Bradeliškių piliakalnio yra tiltas, o ties Karmazinų atodanga tilto nėra. Tačiau vasarą, pasak S.Pupininko, upelį lengva perbristi. Pavasarį, kai vanduo pakyla, Dūkšta tampa šniokščiančia kalnų upe. Tada ja skuba pasidžiaugti ekstremalaus vandens sporto mėgėjai - čia kasmet organizuojamos vandens slalomo varžybos. Šiemet jose buvo net 80 dalyvių: greičiausiai atkarpą nuplaukė per 8 minutes, o ilgiausiai visur kliūdami plaukė 3 valandas.

"Išskirtiniai objektai ties šiuo taku - Bradeliškių ir Buivydų piliakalniai. Jie labai gražūs, sutvarkyti, juos net vadiname mažąja Kernave, - sakė S.Pupininkas. - Beje, kai buvo iškirsti medžiai Buivydų piliakalnio šlaituose, jis atsivėrė net nuo Bradeliškių piliakalnio. Anksčiau čia viešėdami žmonės jo nematydavo, tad dabar gerokai nustemba išvydę visai kitokį vaizdą."

Ties Bradeliškių piliakalniu Dūkštos šlaite yra atsivėrusi graži atodanga. Pašnekovo teigimu, ji susiformavo gana neseniai ir ganėtinai simboliškai. "Griūvant sovietinei santvarkai Dūkšta išsilaisvino ties sovietmečiu statyta užtvanka. Vandens buvo susikaupę tiek daug, kad užtvanką išvertė, o srauni tėkmė nugraužė dalį šlaito, - aiškino gamtininkas. - Buvo nuplautas ir šalia upės į malūną vedantis kelias. Senolis ąžuolas atsidūrė ant skardžio krašto. Kadangi šlaitą upė kasmet nugraužia po keletą centimetrų, spėjama, kad ąžuolas čia stovės tik keletą metų." Pasak gido, užtvankos, trukdančios čia veistis lašišinėms žuvims, niekas neatstatinės. Dūkštai bus leista tvarkytis, kaip ji pati norės.

Ąžuolas ant atodangos krašto stovės vos keletą metų.

Kur rudenį gilėmis lyja

Rodydamas Dūkštų ąžuolyną gamtininkas pats stebėjosi, kaip jis čia išliko, kai daug kur Lietuvoje ąžuolynai buvo iškirsti. "Matyt, tikrai išskirtinė vieta čia buvo, ir niekam ranka nekilo jį sunaikinti, - svarstė jis. - 302 ha ploto Dūkštų ąžuolynas yra ne tik išlikęs didžiausias natūralus Lietuvoje, bet ir vienas seniausių. Ąžuolams po kelis šimtus metų." Vertingiausioje ąžuolyno dalyje įsteigtas gamtos rezervatas. Dalimi ąžuolų girios vingiuoja medinis, pritaikytas ir neįgaliesiems, pusantro kilometro takas. Tad galima žvalgytis ir įsivaizduoti, kaip kitados galėjo atrodyti ąžuolų girios. Pasak S.Pupininko, šis miškas įvairiais metų laikais vis kitoks. "Kol nėra lapų, ąžuolynas būna tarsi perregimas, o žemė baltuoja nuo pražydusių plukių. Vasarą, medžiams sužaliavus, giria savotiškai užsiveria. Rudenį vėl maino spalvas, gilėmis lyja ant tako, - intrigavo gamtininkas. - Pasakojama, kad dar iki 1950 metų aplinkinių kaimų žmonės ąžuolyne ganydavo karves, tad krūmynai nesuvešėdavo, ir giria buvo gana šviesi. Vėliau ganyti uždrausta, miškas sužėlė. Iš gilių išdygusiems ąžuoliukams trūksta šviesos ir jie neauga."

Gamtininkai, išvalę šabakštynus, iškirtę menkaverčius krūmynus aplink senus ąžuolus, leidžia natūraliai iš gilių augti medeliams. Ūgtelėję apgaubiami apsauginiais tinkleliais, kad ąžuoliukų neišmindytų ir nenugraužtų žvėrys.

Ąžuolyne yra akmuo su iki šiol nenustatytais keturiais simboliais. "Egzistuoja dvi teorijos. Vieni sako, kad čia užrašė daugiau nei prieš šimtą metų iš Rusijos glūdumos atkelti slavai. Spėjama, kad ženklai senąja rusų kalba reiškė valdų ribas, - dėstė S.Pupininkas. - Kita teorija bando įrodyti, kad tai senojo baltų tikėjimo runos, kurioms gali būti apie 600 metų. Žinau, jog nufotografuotas akmuo su rašmenimis buvo siųstas daugeliui pasaulio mokslininkų, kad patvirtintų šią hipotezę. Vieni atsakė, jog tai runos, kiti to nepatvirtino."

Saidės upelis prieš krisdamas į Nerį surideno krūvas akmenų.

Trys "jeigu"

Prie Dūkštos gamtininkai saugo pievą, kurioje gyvena ypatingas drugelis - gencijoninis melsvys. Kaip pasakojo S.Pupininkas, melsvus drugelius daug kur galima išvysti, tačiau jų yra ne viena rūšis, ir nespecialistui sunku pasakyti, ar čia būtent ta retenybė. Gencijoninis melsvys išsiskiria tuo, kad baltus kiaušinėlius deda tik ant melsvojo gencijono, įrašyto į Lietuvos raudonąją knygą. Norint pratęsti giminę drugeliams reikia ne tik susirasti retai kur augantį šį augalą, bet dar būtina, kad išsiritusį vikšrą namo į požeminius skruzdėlyno urvus žiemai parsineštų tam tikros rūšies skruzdės. Nebus reikiamo augalo ar skruzdžių - gyvybės ciklas nutrūks. "Liepos mėnesį po virš pievų plazdančių drugelių tuoktuvių jie ieško to vienintelio augalo. Ir sunku pasakyti, kodėl būtent jo, - svarstė S.Pupininkas. - Išsiritę vikšrai prisigraužia mėsingų melsvojo gencijono lapų, porą savaičių pagyvena žalumoje, o paskui plona tarsi voratinklis gija nusileidžia ant žemės. Tada ateina svarbiausias jo gyvenime momentas - jį turi rasti irgi gana retos skruzdės - rudosios mirmikos. Jei neras, vikšras žus, jei ras kitos rūšies skruzdės, jį suvalgys. Tik kai prie jo priartėja rudosios mirmikos, vikšras išskiria saldų skysčio lašą. Skruzdės apsąla ir aikteli: "Kodėl šis mūsų vaikas voliojasi lauke!" Pasiima ir nešasi namo. Dešimt mėnesių juo rūpinasi kaip savo vaiku, maitina, prižiūri. Kai kas tokią apgavystę lygina su gegužiuko elgesiu. Taip, vikšras iš tiesų skruzdes apgauna. Iki pavasario vikšras tampa lėliuke, o išsiritęs drugelis pavasarį melsvais sparneliais išplasnoja iš skruzdėlyno požemių. Skuosti reikia kuo greičiau, nes saldaus skysčio jau negaminantį drugelį apgautos skruzdės suėstų." Ir vėl prasideda naujas gyvybės ciklas. Išgirdus šią istoriją ranka nekyla skinti gėlių pievoje - gal ji vienintelė kam nors ir būtina. Gamtininkų rūpestis, kad pievos neužželtų krūmais, šabakštynais, ir retieji augalai neišnyktų.

S.Pupininkas apie šį drugelį sako, kad jo gyvenime yra trys "jeigu": "Jis gyvena, jeigu pievoje yra tinkamas augalas, jeigu jį randa reikiamos skruzdės ir jeigu jam paskui pavyksta sėkmingai iš skruzdėlyno pabėgti."

Lietuvoje žinomos tik keturios vietos, kur auga melsvieji gencijonai. S.Pupininko teigimu, dvi pievos yra prie Dūkštos, šlaitas parke prie Neries ir dar viena pieva netoli Jurbarko.

Neseniai atsivėrusi Dūkštos atodanga.

Nepakaks savaitgalio

Parke yra daug nuostabių gamtos kampelių, ir visus išvaikščioti tikrai nepakaks vieno savaitgalio. Pavyzdžiui, palei Nerį vingiuoja Karmazinų pažintinis takas, šalia jo - Karmazinų piliakalnis ir neseniai sutvarkytas didžiausias Vilniaus apylinkėse pilkapynas. Didžiausią Neries metamą 18 km Velniakampio kilpą geriausia išmatuoti važiuojant dviračiu jos vidine dalimi. Pėsčiomis žygis truktų visą dieną.

Pinyklos šaltinis parko miškuose (beje, jie užima 90 proc. parko) yra labai švarus ir skaidrus. Atlikus tyrimus paaiškėjo, kad kokybės parametrai yra kur kas aukštesni už įprastines geriamajam vandeniui taikomas normas.

Nuo Dūkštų Kernavės link pavažiavus 6 km, nuo Neries skardžio ties kavine "Pušynėlis" atsiveriantis vaizdas yra pats įspūdingiausias visame parke. Tai Verkšionių regykla.

Į Neries regioninį parką verta užsukti ir iš kitos pusės. Važiuojant automagistrale Vilnius - Kaunas už Grigiškių reikia ieškoti nuorodos į Stirnius. Čia vingiuoja Saidės pažintinis takas. Senų ąžuolų paunksnėje gana giliame slėnyje šniokščianti Saidė primena kalnų upokšnį. Skubėdama į Nerį ir į savo vagą suridenusi krūvas akmenų, išvertusi pakrantės medžių Saidė čia sukuria magišką trauką. Nuotaikai atspalvių suteikia ir samanoti pagonišką šventvietę liudijantys akmenys, ir šalia stūksantis Stirnių piliakalnis. Kiek mažai esame išvaikščioję šalia sostinės esančių gražių vietų, byloja faktas, kad šis piliakalnis buvo atrastas tik 1995 metais. Jį atsitiktinai aptiko gamtininkas Ričardas Kazlauskas, tuo metu gydydamasis šalia esančioje, o dabar jau sugriuvusioje, sanatorijoje ir vaikštinėdamas po apylinkes.

S.Pupininkas pievoje apžiūrėjo melsvojo gencijono lapelius, bet gencijoninio melsvio kiaušinėlių dar nerado.
Taip atrodo unikali retenybė - gencijoninis melsvys. /flickr.com nuotrauka

....

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"