TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Niujorkas: per ilgiausią salų miesto salą

2016 07 21 6:00
Montauko švyturį šiauriniame Long Ailando salos smaigalyje, nutolusiame nuo Manhatano daugiau kaip per šimtą mylių, mėgsta iškylautojai. Povilo Sigito Krivicko nuotrauka

Du didieji Niujorko regionai – Bruklinas ir Kvinsas – yra vakarinėje milžiniškos Long Ailando salos dalyje. Toji sala, pati retokai minima keliautojų, iš Vakarų į Rytus driekiasi per 190 km, o plačiausioje vietoje yra 37 kilometrai. Šį kartą mūsų tikslas – išsiveržti iš megapolio gniaužtų ir pasimėgauti kelione per žemaaukštį Long Ailandą.

Niujorkas yra salų miestas. Garsiausia iš jų – Manhatanas, jame susitelkusios stambiausios pasaulio finansų, komunikacijų, pramogų institucijos ir net Jungtinių Tautų centrinė būstinė. Mažiau garsi Staten Ailando sala – tai rajonas, tarsi to megapolio priemiestis, kuriame daugiausia statomi nuosavi namai, o juose gyvena apie pusę milijono niujorkiečių. Su Manhatanu pagal garsumą gali rungtis Bruklinas, o jau gyventojų skaičiumi – tai tikrai (2 511 408 ir 1 606 275, 2015 metų surašymo duomenimis). Po Bruklino neką mažiau gyventojų (2 256 576) pasirinkę Kvinsą, o kone per pusę tiek (1 364 566) – Bronksą.

Į tolimą kelią

Prie greitojo mersedeso vairo – profesorė filosofijos mokslų daktarė Giedrė Kumpikaitė. Ji taip pat yra savaitinės Niujorko lietuvių radijo laidos vedėja. Mes ką tik atidavėme laidos įrašą transliavimo stoties Manhatane atstovui ir per Viljamsburgo tiltą grįžome į Brukliną, o iš jo – į Kvinsą. Kitą dieną vienu iš greitkelių patraukiame į rytus. Dažnėja nuorodų į mažesnius miestelius ir parkų apsuptus koledžus, sporto kompleksus, hipodromus, golfo laukus. Pernelyg ilgai važiuoti greitkeliu nėra įdomu. Tačiau mūsų tikslas gana tolimas: turime pasiekti pačią atokiausią salos, panašios į prasižiojusį krokodilą, vietą – rytų Hamptoną.

Pakeliui – gyvenamieji rajonai ir vilos, dirbami laukai, sodai ir daržai, poilsiavietės, jų ypač gausu pietiniame krante su smėlėtais paplūdimiais. Atskirai minėtini gamtos rezervatai. Viename jų šeimininkauja šinekokų indėnų gentis. Jai priklausančios Sautamptono žemės yra prie įlankos. Rezervato centras – Brukheiveno miestelis, labai panašus į Holivudo filmuose rodomas gyvenvietes. Pagal pagrindinę gatvę išsirikiavę vienaukščiai – nebe pirmos jaunystės. Prabangesni namai yra nutolę į žaliųjų masyvų gilumą arba prie vandens.

Indėnai ir kazino

Išsukę iš greitkelio riedame antraeilės reikšmės plentu per pušynus, labai primenančius maršrutą į Druskininkus. Panūdę išgerti kavos, sustojame prie pakelės užeigos „Leanin' Tree“ („Palinkęs medis“). Kol baristas iš aparato lėtai pripildo puodelius, spėjame apsidairyti po nedidelę indėniškų suvenyrų parduotuvę. Įvairaus dydžio ir spalvų mokasinai, papuošalai, indėniški odiniai drabužiai, magnetukai su vietovės vaizdais, lankstinukai. Lankytojų nedaug. Mums dairantis pasirodė vidutinio amžiaus vyras su berniuku, gal kiek indėniškų bruožų, bet čiauškantys Bruklino greitakalbe. Pasišnekučiavę su baristu ir nieko nepirkę, jie paliko užeigą. Atrodo, iš jos gaunama ne itin daug pajamų. Todėl nenuostabu, kaip rašė tenykštė spauda, jog Brukheiveno ir visos Sautamptono apylinkės gyventojai su didelėmis viltimis laukia, kad federalinė valdžia leistų jiems imtis kazino verslo.

Ilgokai truko šinekokų genties (ją sudaro 662 gyventojai, arba 256 šeimų ūkiai) ir vietos valdžios diskusija, kur konkrečiai statyti trečios klasės kazino. Tos idėjos rėmėjai tikisi „generuoti pelną genties ekonominei plėtrai ir socialinei gerovei.“ Kartu siekiama, kad kazino neįsikurtų rytinėje ar pietinėje Hamptono dalyse. Mat vasarą ten gyventojų padvigubėja ir tai labai apsunkina eismą. Kazino steigimo oponentai sako, kad ten, kur ateina azartiniai žaidimai, netrunka padaugėti įvairaus plauko apgavikų. Beje, šinekokų gentis ir jos partneriai nesėdėjo rankų sudėję, o nusisamdė įtakingų Vašingtono lobistų. Tie, per keletą kartų gavę 1 140 000 dolerių, sugebėjo paveikti reikiamus politikus, kad tie patvirtintų lošimų verslo leidimus šinekokų genties naudai. Beje, Amerikoje lobizmas seniai yra legalus verslas ir ten niekas neperdavinėja didžiulių pinigų sumų paslapčiomis.

Išjuokia savo aukas

Apsukrių gudročių atsiranda ir be kazino. Štai rytų Hamptone, į kurį ką tik atvažiavome, prieš keletą metų nuskambėjo istorija, kurios pagrindinis „herojus“ yra Christopheris Rocancourtas. Jo „verslai“ gana įvairūs: vagystės, kontrabanda, kyšininkavimas, melagingi liudijimai, apsimetinėjimai. Tas Christopheris sugebėjo išradingai mulkinti Holivudo žvaigždes – prisistatydavo apsimetęs prodiuseriu, bokso čempionu ar verslininku. Rytiniame krante jis pretendavo į Rockefellerių šeimos prancūzišką liniją. Nesigėdydamas tvirtino, kad jo motina – Sophia Loren, o dėdės – dizaineris Oscaras de la Renta ir filmų kūrėjas Dino de Laurentiis. Apgavikas net vedė žurnalo „Playboy“ Filipinų modelį Pia Reyes ir kurį laiką gyveno su Mickey Rourke“u.

Jam pavykdavo įtikinti garsius žmones, kad prisidėtų prie nerealių investicinių planų, ir dingti be pėdsakų su pinigais. Taip užsidirbo beveik pusantro milijono dolerių. 1998-aisiais jis buvo suimtas dėl dalyvavimo susišaudyme, bet paleistas už užstatą. 1999 metais jam panaikinti kaltinimai dėl pasų klastojimo. 2000-aisiais apsišaukėlis Rockefelleris vėl suimtas Hamptone, Long Ailande, nes neapmokėjo 19 tūkst. dolerių viešbučio sąskaitos. Pagaliau sukčius rimtai įkliuvo 2001 metų balandį Kanadoje ir buvo nuteistas kalėti dėl to, kad apsimetęs lenktyninio automobilio vairuotoju nugvelbė 100 tūkst. dolerių.

Kalėjime Christopheris parašė autobiografiją, joje be gailesčio išjuokia savo aukas. 2003 metų spalį jis vėl nuteisiamas – gauna penkerius metus kalėti ir turi sumokėti poros milijonų dolerių baudą. Atlikęs bausmę, didysis „kombinatorius“ netrukus vėl įkliūva, o eilinį kartą išėjęs iš kalėjimo greičiausiai bus deportuotas į gimtąją Prancūziją. Taigi išbandyti šinekoku genties kazino apgavimo galimybių jam tikriausiai nebepavyks.

Akiplėšos kirai ir burgundiškasis vynas

Pasiekiame patį tolimiausią Long Ailando (Ilgoji sala) rytinį tašką. Jame išdidžiai dunkso Montauko švyturys. Atsiveria Atlanto platybės, kurios, prasitęsusios per Šiaurės ir Baltijos jūras, driekiasi iki pat Lietuvos. Panašūs į klaipėdiškius ir „jūros vartai“ – tarp akmenų molo ir kranto. Visai tokie pat aptingę didieji kirai, tupinėjantys ant polių ir žaibiškai nugvelbiantys maisto gabalus iš jūros peizažais susižavėjusių valgytojų. Apie tai įspėja bendrakeleivė Giedrė, kai pakrantės užeigoje užsisakome po tuno kepsnį ir atsisėdame prie atviro staliuko. Šįkart kirai mūsų patiekalais nesusidomėjo ir galėjome ramiai užkandžiauti gurkšnodami vietinį vyną arba alų. Safolko apygardos, kurioje tądien viešėjome, rytų pakraštys garsėja burgundiškojo vyno atmainomis. Čia dėl palankaus drėgnoko ir šiltesnio klimato gerai dera iš Prancūzijos atsigabentos vynuogės.

Šiaip jau būtų galima pamėginti ir originalios čionykštės Long Ailando vadinamosios ledo arbatėlės – gana stipraus, ilgai siurbčiojamo kokteilio. Jo sudedamosios dalys visada yra keturios ir maišomos po lygiai – tekila, degtinė, romas ir džinas. Kartais dar užpilama truputėlį saldaus likerio arba kokakolos, gerai išmaišoma ir patiekiama su ledu bei citrinos griežinėliu. Žinovai sako, jog „Long Ailando ledo arbatą“ gurkšnoti lengva, bet svaigina ji pritrenkiamai. To negalėjau išmėginti, nes poniai Giedrei netrukus reikėjo toliau vairuoti, o šalia nevartojančios svaigalų damos vienam stipriai svaigintis būtų nepadoru.

Parduodamas lietuviškas židinys

Bet kuriame bare, motelyje, pašte ar šiaip viešoje įstaigoje galima veltui gauti parduodamos nuosavybės prospektų. Tai tiesiog labai prašmatniai išspausdinti fotoalbumai su ryškiomis interjerų ir eksterjerų nuotraukomis, kuriose prie namų mėlynuojantys baseinai, „iš paukščio skrydžio“ nužymėti žemės ar miškų plotai. Kainos – nuo kelių šimtų tūkstančių iki keleto milijonų. Tuose prospektuose jau galima rasti siūlomus pirkti vienos garsios lietuviškos šeimos namus. Juos pamatėme iš arti važiuodami Ist Hamptono paplūdimio link.

Prie sodybos vartų – balta lentelė su užrašu „For Sale“ („Parduodama“) ir nuoroda, į ką ir kokiu adresu bei telefonu kreiptis. Tas pranešimas liūdnai nuteikė mano bendrakeleivę. Ji sakė ne kartą turėjusi progą lankytis šioje gražioje Aleksandros ir Juozo Kazickų sodyboje. Deja, ji palikuonims nebereikalinga, todėl ir parduodama.

A. ir J. Kazickai nuoširdžiai ir dosniai rėmė lietuvybės palaikymą Amerikoje. Kazickų šeimos fondas aptarnavo rytinio Long Ailando lietuvių bendruomenę, kurioje yra apie 500 lietuvių. 35 šeštadienius kasmet per trisdešimt mokinių buvo mokomi lietuvių kalbos ir literatūros, Lietuvos istorijos ir geografijos bei muzikos. Akvabogo vietovėje veikusioje mokykloje dirbo šeši mokytojai. Kazickų šeimos fondas nuo 2006 iki 2015 metų šios mokyklos veiklai yra skyręs 260 tūkst. dolerių. 2011-aisiais per savo 91-ąjį gimtadienį amžinybėn iškeliavo A. Kazickienė, o dar po trejeto metų – J. Kazickas. 2015-aisiais baigėsi pastarųjų trejų metų programa, tačiau dabar į šeimos fondo veiklą įsitraukia Kazickų anūkai, kurių yra vienuolika ir kurie tęs kilnią senelių misiją – lietuvybės išsaugojimo.

Ties istoriniais oro vartais

Riedame atgal į Niujorką. Keturjuosčiame greitkelyje yra „avarinė juosta“, atskirta net dviem ištisinėmis baltomis linijomis. Tačiau ja galima važiuoti ir ne specialiam transportui, tai ir darome. Prireikus pasitrauktume į kitas juostas. Kai kur pasitaiko kamščių. Vairuotojai vienas kitam nepypina ir nerodo nepadorių gestų. Eismas vyksta ramiai ir kiek įmanoma sklandžiai.

Didelėje žalioje lentoje yra nuoroda baltomis raidėmis į tarptautinį Johno F. Kennedy oro uostą, vieną didžiausių pasaulyje. Į jį teks grįžti po keleto dienų ir patraukti į namus. Netoliese, Long Ailando pietuose, yra ir daugiau „oro vartų“. Tarp jų istoriniai „Roosvelt Field“ ir „Floyd Bennet Field“. Iš pirmojo savo transatlantinį skrydį 1927 metais pradėjo Charlesas Lindberghas. Iš antrojo 1933-iųjų liepos penkioliktąją lemtingo žygio į Lietuvą pakilo Steponas Darius ir Stasys Girėnas. Tuo pačiu betono taku, kuriuo įsibėgėjo didvyriškieji lakūnai, prieš keletą metų G. Kumpikaitė mudu su žmona pavėžėjo tokiu dideliu greičiu, kad pasijutome, lyg tuoj atsiplėštume nuo žemės ir kiltume virš Atlanto įlankos. Giedrė pasakojo: „1944 metais, kai grėsė, kad rusai vėl užims Lietuvą ir pasiliks ilgam, tėvai susipakavo lagaminus, ir išvažiavome į Vakarus. Jau gyvendamas Amerikoje tėvelis mėgdavo žvejoti prie „Floyd Bennet Field“ aerodromo. Į tas išvykas dažnai imdavo ir mane. Taip išmokau žuvauti. Amerikoje tėvelis dirbo įvairų mechaniko darbą, bet daugiau skraidyti jam nepavyko.“

Julijonas Kumpikevičius (vėliau – Kumpikas) vos po aštuonių mėnesių po S. Dariaus ir S. Girėno odisėjos mažu senu lėktuvu iš Prahos atskrido į Kauną ir tapo pirmuoju Lietuvos civilinės aviacijos lakūnu. Šiandien jo vardu yra pavadintas gimtųjų Mažeikių oro uostas, o jame nuolat vyksta gražios aviacijos šventės.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"