TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Nuo Gripkelių kaimo iki Indijos

2015 03 13 6:00
Antanas Poška 1933 metais prie Tadžmahalo. Pasvalio krašto muziejaus archyvo nuotrauka

Dabar jau nieko nestebina net kelionė dviračiu aplink Žemės rutulį, tačiau kai 1929 metais Antanas Poška, jaunuolis iš Gripkelių kaimo (Pasvalio r.), susirengė motociklu pasiekti Indiją, tai prilygo žygdarbiui. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, jo takais buvo surengta ne viena ekspedicija.

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje Vilniuje šiuo metu veikia šių ekspedicijų fotografijų paroda, o čia saugomas didžiausias A. Poškos (1903-1992) rankraščių, knygų, kitų dokumentų rinkinys pasipildė keliais naujais eksponatais.

Neseniai į šiam legendiniam keliautojui skirtą vakarą susirinkusieji pasidalijo mintimis apie jį, keliavusį ne šiaip savo malonumui, tačiau pažinimo bei mokslo tikslais. Prisiminta, kaip neseniai Kalkutos universitetas Indijoje suteikė jam garbės daktaro vardą.

Keliautojas, antropologas, esperantininkas, žurnalistas apie keliones yra rašęs: „Kelionę planuoti - džiaugsmas. Kelionę vykdyti - katorga. Kelionę prisiminti - visa ko atpildas. Faktiškai gyvenimas ir yra kelionė. Keliauti - reiškia nusipurtyti visas kasdienines, menkavertes, ydingas dulkes, pamiršti smulkmenas, o kartais ir stambesnes intrigėles, atsinaujinti ir papildyti savo vidinį aš - tapti didesniu žmogumi."

Bibliotekoje trumpai buvo eksponuotas A. Poškos ant beržo tošies 1946 metais rašytas "Laiškas iš Pečioros lagerių", asmeninė 1939 metų keliautojo užrašų knygelė, jo laiškas Bombėjaus (dab. Mumbajus) universitetui, kuriame jis įgijo bakalauro laipsnį.

Neišsenkantis šaltinis

A. Poškos dukra prof. Laimutė Kisielienė prisipažino ne iškart suvokusi, kad jos tėvas buvo nepaprasta asmenybė. "Vaikystėje norėjau normalaus tėvo, laiku grįžtančio iš įprasto darbo ir vakarus leidžiančio namuose. Tačiau jis buvo kitoks. Su mano bendramoksliais keliaudavo į visus žygius, vaikščiodavo basnirčia įsispyręs į sandalus, jo plaukai krito ant pečių. Jis mielai bendraudavo su visais, - pasakojo ji. - Gyvenome pirmame namo aukšte, dieną durys niekada nebuvo rakinamos. Visi atėjusieji jo kambarėlyje pradingdavo valandų valandas. Menu, mama pagamindavo pietus ar vakarienę, viskas ataušdavo. Kai vėliau ji klausdavo, kas buvo atėjęs, kad jis net negalėjęs pavakarieniauti, tėtė atsakydavo: "Nežinau. Žmogus buvo atėjęs."

"Kad mano tėvas - neeilinė asmenybė, supratau negreit", - sakė dukra Laimutė Kisielienė. /Vrublevskių bibliotekos nuotrauka

Pasak L. Kisielienės, stebino tėvo kūrybiškumas, gebėjimas iš nieko pasidaryti tai, ko jam reikia. "Tai padėjo ir tremtyje, ir šiaip gyvenime, - prisiminė dukra. - Sibire pridroždavo moterims virbalų, kitų reikalingų įnagių. Druskos gamykloje, kur teko dirbti, pateikė daug racionalizacinių pasiūlymų, dėl to net tapo cecho viršininku. Sužinojęs, kad viena lietuvė su dviem vaikais liko našlė, parsivežė ją nusprendęs padėti. Jie susiejo ir savo gyvenimus. Aš - jų bendra dukra. Mano vardą gimimo liudijime užrašė - Laimutė."

Moters teigimu, tėvui gyvenime užtekdavo labai nedaug, svarbu, kad būtų patogu. "Pavyzdžiui, jo kambaryje buvo žemas stalas, sumanęs jį paaukštinti, pastatė ant trilitrinių stiklainių. Su mama griebėmės už galvos - kaip čia atrodys, juk tiek žmonių ateina. Tada tėvas pasakė: "Jei žmonės eina pažiūrėti stalo, tai tegu eina į baldų parduotuvę, o jei ateina pabendrauti su manim, tada jiems neturėtų būti svarbu, koks stalas", - sakė dukra.

Ji įsitikinusi, kad tėvo minimalizmas leido jam tiek daug pasaulio apkeliauti. "Be to, jo pavyzdys turėtų įkvėpti norinčiuosius keliauti. Jei tai sugebėjo jis, kilęs iš Gripkelių kaimo, vadinasi, įmanoma visiems", - sakė L. Kisielienė.

Esperanto kalba atvėrė pasaulį

Vrublevskių bibliotekoje buvo eksponuotas A. Poškos sudarytas jo gautų laiškų sąrašas. Jis susirašinėjo su esperantininkais iš viso pasaulio. Jau po kelionės į Indiją, nuo 1939 iki 1940 metų, jis gavo beveik du tūkstančius laiškų iš 36 valstybių.

Pasak Lietuvos esperantininkų žurnalistų asociacijos vicepirmininko Vytauto Šilo, esperanto kalba, kurią sukūrė Veisiejuose gyvenęs Lazaris Zamenhofas, A. Poškai atvėrė kelius į pasaulį, padėjo susirasti draugų. "Būdamas vos dešimties metų iš savo dėdės Antano Rudžio gavęs "Tarpautinės kalbos vadovėlį", ėmė mokytis dar ganydamas avis, - teigė V. Šilas. - Esperanto kalba jam buvo priemonė ir paskata žengti į pasaulį."

Diana Mickevičienė parodė Tarai Gandhi Antano Poškos išsaugotą jos senelio Mahatmos Gandhi dovanotą drobulę.

1926 metais A. Poška tapo generaliniu Visuotinės esperantininkų sąjungos (UEA) atstovu Lietuvoje. Kai tų pačių metų birželio 12 dieną Kaune pradėjo veikti radijo stotis, pakeitęs sunegalavusį prelatą esperantininką Adomą Dambrauską-Jakštą, pirmuosius klausytojus esperantiškai pasveikino A. Poška. Jis tapo radijo laidų pasauliui esperanto kalba vedėju.

"Kartą iš radijo klausytojo švedų studento jis gavo klausimą apie lietuvių ir indų kalbų giminystę. Literatūros apie tai nebuvo, A. Poška kreipėsi į daug ką, tačiau niekas jam to pakomentuoti negalėjo, - pasakojo V. Šilas. - Tuomet jis, medicinos studentas, sumanė nukeliauti į Indiją ir pats viską patyrinėti. UEA jam rekomendavo pakeliui aplankyti daugiau Europos valstybių, ten skaityti paskaitas apie esperanto kalbą ir apie savo šalį. Taip 1929 metų rudenį prasidėjo didžioji A. Poškos kelionė motociklu nuo Baltijos iki Bengalijos."

Antanas Poška 1928 metais išsirengė į kelionę motociklu aplink Baltijos jūrą. /Pasvalio krašto muziejaus archyvo nuotrauka

Pirmasis ambasadorius Indijoje

Indiją pasiekęs 1931 metais, A. Poška Bombėjaus universitete studijavo antropologiją, dalyvavo mokslinėse ekspedicijose. 1933 metais gavo bakalauro diplomą už darbą "Arijai, jų kilmė ir migracijos". 1934 metais išvyko į Kalkutą, ten dirbo antropologijos laboratorijoje prie Indijos muziejaus, vyko į ekspedicijas. 1936 metais Kalkutos universitetui pateikė daktaro disertaciją "Vakarų Himalajų šinakalbių gyventojų fiziologiniai panašumai".

Antanas Poška yra aplankęs 75 šalis, bendravęs su 120 tautų.

"Neturėjau galimybės su A. Poška bendrauti tiesiogiai, tačiau mus suvedė Indija. Esu indologė, visą gyvenimą domėjausi šia šalimi. O kai kaip diplomatė atsidūriau Lietuvos ambasadoje Indijoje, vienas mano pirmųjų projektų buvo ieškoti lietuviškų pėdsakų, - sakė Diana Mickevičienė, Užsienio reikalų ministerijos Lotynų Amerikos, Afrikos, Azijos ir Okeanijos departamento direktoriaus pavaduotoja. - Suprantama, kad pradėjome nuo A. Poškos, įkvėpusio lietuvius keliauti, pažinti, mokiusio humaniškumo. Jį galima laikyti pirmuoju Lietuvos ambasadoriumi Indijoje. Daug kartų skaičiau jo raštus, mąsčiau, kuo jis buvo ypatingas, kas jį skyrė nuo kitų, tuo metu Indiją studijavusių europiečių."

D. Mickevičienės teigimu, nors tuo metu Indija buvo britų kolonija ir baltiesiems galiojo specialus elgesio kodeksas (su indais baltieji turėjo bendrauti išlaikydami savo viršenybę), A. Poška nesistengė to daryti. "Iš nuotraukų matyti, kad jis vienodai linksmai bendravo ir su profesoriais, ir su paprastais žmonėmis, ir su aristokratais", - pabrėžė ji.

Su bičiuliais ir palydovais Indijoje 1931 metais.

M. Gandhi drobulė

Buvo ne viena Lietuvos keliautojų grupė, keliavusi A. Poškos maršrutu. Keliavo ne šiaip. Bene didžiausias viso šio sąjūdžio laimėjimas - Kalkutos universiteto sprendimas suteikti A. Poškai garbės daktaro vardą.

"Indijoje ieškojome žmonių, su kuriais yra bendravęs A. Poška. Dukart jis buvo susitikęs su Indijos tautinio išsivadavimo judėjimo lyderiu Mahatma Gandhi. Kai 2013 metų ekspedicijos dalyviai jau buvo nusipirkę bilietus į Indiją, man parašė mano draugė geografijos mokytoja. Ji prisiminė, kad kai studijų metais Vilniuje lankėsi pas A. Pošką, jis tada parodė M. Gandhi jam padovanotą drobulę, - teigė ekspedicijų dalyvė D. Mickevičienė. - Tuomet paprašiau dukros Laimutės atsiųsti drobulę į Indiją. Drobulę eksponavome ambasadoje. Susirinko Lietuvos draugai. Viena jų - klasikinių indų šokių šokėja, Amerikos žydė, kurios seneliai yra iš Lietuvos. Ji patarė aplankyti Tarą Gandhi - M. Gandhi anūkę. Kai su ekspedicijos dalyviais susitikome M. Gandhi memoriale, būtumėt matę jos reakciją išvydus drobulę. Papasakojus istoriją, kaip A. Poška ją išsaugojo ir tremtyje, Tara vos nepravirko, sakė, kad tai neįtikėtina. Liepė vežtis į Lietuvą ir saugoti toliau, nes, anot jos, Indijoje drobulė seniai būtų buvusi parduota aukcione." T. Gandhi yra tradicinių indų amatų puoselėtoja, tad vos pačiupinėjusi drobulę patikino, kad tai tikrai 1930 metų audinys.

Mahadeo viršukalnėje Kašmyre 1932 metais.

Dingusi disertacija

Deja, Kalkutos universitetas neturėjo jokių archyvinių duomenų apie A. Pošką. Pasak D. Mickevičienės, profesoriai nuoširdžiai prisipažino, kad istorinės atminties saugojimas - jų problema. "Nors įrodymų, kad A. Poška studijavo Kalkutoje, universitete ir nerandama, tačiau daugybėje jo straipsnių, knygų, parašytų jau Lietuvoje, ši veikla akivaizdi", - sakė diplomatė. Jos teigimu, Vilniaus keliautojų klubo pirmininko Algimanto Jucevičiaus ir bendraminčių nuosavomis lėšomis išleista A. Poškos bibliografija (3700 įrašų) tapo rimtu įrodymu, kad jis daug dirbęs mokslininkas. Bibliografija, kaip mokslinės veiklos įrodymas, buvo nusiųsta Kalkutos universitetui. Šis leidinys, dabar padovanotas ir Vrublevskių bibliotekai, padėjo Kalkutos universitetui apsispręsti ir suteikti A. Poškai garbės daktaro vardą.

Sanskritologas, Vilniaus universiteto Orientalistikos centro lektorius profesorius Vytis Vidūnas, domėjęsis A. Poškos moksline veikla, pasakojo: "Jo kelionė į Indiją nebuvo atsitiktinė, jo ten laukė esperantininkai. Po poros dienų jis jau tapo Bombėjaus universiteto antropologijos studentu (tokie dokumentai yra išlikę). Jis buvo pristatytas patiems iškiliausiems to meto Indijos mokslininkams. Vienas jų - garsus kalbininkas daktaras Dzivandi Moodhi, kuris yra lankęsis ir Lietuvoje. Kartą vykdamas į lingvistų kongresą Sankt Peterburge, Virbalyje išlipo iš traukinio ir net nuo jo atsiliko klausydamasis ir žavėdamasis, kaip kalba vietiniai. Jis padėjo A. Poškai įstoti į Bombėjaus universitetą. Dar įdomu, kad D. Moodhi susirašinėjo su mūsų kalbininku Kazimieru Jauniumi, Jonu Basanavičiumi. Iš kai kurių užuominų galime daryti išvadą, kad D. Moodhi paskatino J. Basanavičių rinkti lietuviškas pasakas."

Antanas Poška su Gediminu Ilgūnu (prie vairo) 1972 metais Kaukaze. /Asmeninio albumo nuotrauka

Pasak V. Vidūno, A. Poška Indijoje ieškojęs lietuvių ir indų kalbų sąsajų ir buvo labai palankiai sutiktas. Be to, Indijos šviesuomenę jis mokė lietuvių kalbos. Jau dirbdamas Kalkutoje A. Poška organizavo ekspediciją į Baltistaną, kuris jį jau buvo sudominęs per ankstesnę ekspediciją. Čia rinko medžiagą savo disertacijai. Nors tos disertacijos iki šiol niekur nepavyko rasti, tačiau, pasak V. Vidūno, nėra pagrindo netikėti A. Poška. "Jis yra rašęs, kad disertaciją jau pabaigė ir išsiuntė į Londoną. Deja, niekur nerastas ir jo magistrinis darbas. Gal reiktų paieškoti Jungtinėje Karalystėje", - spėliojo V. Vidūnas.

Jo teigimu, be gabumų greitai išmokti svetimas kalbas, A. Poška vargu ar būtų galėjęs keliauti po šalį, kur beveik kiekviename slėnyje kalbama kita prokalbe. "Pastudijavęs sanskritą pradėjo versti vieną svarbiausių induizmo šventraščių Bhagavadgytą ir pirmuosius Indijos žodžio istorijoje kultūros paminklus - vedas. Šis jo palikimas irgi nėra išlikęs. Ypač skaudi istorija nutiko su Bhagavadgytos vertimu, - pasakojo V. Vidūnas. - Pakeliui iš Indijos į Lietuvą jį suėmė turkų muitininkai ir viską atėmė. Galbūt tas vertimas yra kur nors Turkijos muitinės archyvuose."

Iš kairės: Poškų žentas aktorius Juozas Kisielius, Jurga Kisieliūtė, Laima Kisielienė (Poškaitė), Goda Kisieliūtė, Marija Poškienė, Antanas Poška. Vilnius, 1977 metai. /Pasvalio krašto muziejaus archyvo nuotrauka

Be kelnių aplink Lietuvą

"A. Poškai kelionė buvo ne tikslas, bet priemonė pažinti, tyrinėti, - teigė jį pažinojęs A. Jucevičius. - Esperanto kalba irgi buvo tik priemonė keliauti po pasaulį. Sulaukęs 60 metų suskaičiavo, kad jau yra aplankęs 75 valstybes, bendravęs su 120 tautų. Pirmoji jo kelionė - 1925 metais dviračiu aplink Lietuvą. Pats tai prisimindamas tikino, kaip kaimuose gąsdindavęs močiutes savo trumpa apranga. Po kelionės parašė apybraižą "Be kelnių aplink Lietuvą". Apvažiavęs gimtąją šalį, motociklu išsiruošė aplink Baltijos jūrą. Po šios kelionės 1928 metais parašė knygą "Motociklu per 12 valstybių". 1929 metų pavasarį jau ketino važiuoti į Indiją, tačiau žurnalistas Matas Šalčius užsimanė vykti kartu ir įkalbėjo palaukti iki lapkričio mėnesio."

Dėl antro keleivio prireikė galingesnio motociklo. Jį, A. Jucevičiaus teigimu, A.Poška nusipirko pasiskolinęs pinigų. "Sklandžiai pasakodami apie Lietuvą dviese pervažiavo Europą. Apie tai rašė tų šalių spauda. Tačiau neišbandytas motociklas pradėjo byrėti. Visiškai sugedo Irane, dar nepasiekus Teherano. Čia A. Poška susirgo drugiu. Pusę metų jį globojo esperantininkai. Negaliu nepaminėti M. Šalčiaus poelgio. Iki šiol jį žinojome kaip garsų tarpukario motociklininką, keliautoją. Deja, jis buvo tik keleivis, - teigė A. Jucevičius. - Teko ne kartą bendrauti su A. Poška. Jis pasakojo, kaip tas keleivis Jugoslavijoje buvo nulaipintas nuo jo motociklo. Įvažiuojant į vieną miestą sustabdė policininkas ir liepė vienam nulipti nuo motociklo. "Mūsų šalyje ant asilo gali joti tik vienas žmogus", - buvo paaiškinta keliauninkams."

Vrublevskių bibliotekoje eksponuotas Antano Poškos ant beržo tošies rašytas laiškas iš Pečioros.

M. Šalčiaus išdavystė

M. Šalčius pasielgė negarbingai - Teherane paliko sergantį A. Pošką ir vienas išvyko į Indiją. "Grįžęs išleido šešių tomų knygą "Svečiuose pas 40 tautų". Joje - nė žodžio apie A. Pošką. Tarsi vienas savo motociklu būtų iš Lietuvos išvažiavęs, - stebėjosi A. Jucevičius. - Galima lenkti galvą už tai, kad M. Šalčius visur garsino Lietuvą, tačiau ir šio "detektyvo" negalima nepaminėti."

Keliaudamas A. Poška nuolat domėdavosi aplankytomis šalimis, rašydavo apie jas. Po kelerių metų Indijoje grįždamas į Lietuvą Turkijoje net buvo atsidūręs kalėjime, nes turkai jį palaikė užsienio šnipu. "Mat vietinėje spaudoje jis parašė straipsniuką "Kurdų dvasia". Keturis mėnesius sėdėjo areštuotas, - pasakojo A. Jucevičius. - Keliautojas paskelbė bado streiką. Dėmesį atkreipė žiniasklaida. Tada valdžia liepė paleisti - surakintas antrankiais, pririštas prie arklio 300 kilometrų 14 parų buvo varomas iki Bulgarijos sienos. Bulgarijoje taip pat turėjo ką tyrinėti, užtruko apie pusę metų."

Grįžęs į Lietuvą 1937 metais išleido knygų serijos "Nuo Baltijos iki Bengalijos" pirmuosius du tomus. Trečiasis užėjus sovietams jau buvo spaustuvėje, tačiau valdžios nurodymu atiduotas į makulatūrą.

Iš parodos Vrublevskių bibliotekoje. Kairėje - Antano Poškos daryta kalnų takelio nuotrauka, viršuje ir apačioje - šio amžiaus ekspedicijų jo takais vaizdai. /Romo Jurgaičio nuotrauka

Priverstinės kelionės

A. Jucevičius išskyrė ir priverstines A. Poškos keliones. "Visas jo gyvenimas siejosi su kelionėmis ir knygomis, - teigė. - Sovietmečiu keliautojas dirbo Švietimo liaudies komisariato bibliotekų skyriaus vedėju. Kai komisaras Juozas Žiugžda davė nurodymą sunaikinti "geltonąją ir antitarybinę literatūrą", suprantama, A. Poška nepakluso, bandė gelbėti tas knygas. Buvo įskųstas, todėl atsidūrė Sibire. Kreipėsi į Justą Paleckį prašydamas, kad jį ištrauktų. Nepavyko. Buvo ištremtas į Kazachstaną, vėliau persikėlė į Kirgiziją. Čia susidraugavo su kraštotyros muziejininkais, Oše netgi pats įsteigė muziejų. Ten lankantis teko matyti, kad mažoje brošiūrėlėje yra parašyta, jog vienas iš muziejaus įkūrėjų - "Anton Poško".

1959 metais grįžęs į Lietuvą A. Poška atkūrė esperantininkų draugiją, kurią sovietai buvo uždraudę. "Tačiau keliautojo gyslelė nerimo. Kai 1962-aisiais tapo populiaru keliauti autostopu, jis šitaip nukeliavo į Leningradą, Moldaviją. Paminėtina ir paskutinė didžioji jo kelionė 1972 metais. Būdamas jau 69-erių su Birute ir Gediminu Ilgūnais motociklu nuvyko į Kaukazą", - pasakojo A. Jucevičius.

Vrublevskių bibliotekos direktorius dr. Sigitas Narbutas pasidžiaugė dviem jaunuoliais - Justina ir Domantu - kurie A. Poškai skirto vakaro pabaigoje bibliotekai padovanojo netikėtai vienoje sendaikčių parduotuvėje nupirktą A. Poškos rankraštį. "Esame aistringi A. Poškos gerbėjai, nuolat dairomės po antikvariatus, supirkinėjame senus jo knygų leidimus. Tačiau kai susidūrėme su Bulgarijoje rašytu jo rankraščiu esperanto kalba, nusprendėme, kad jo vieta - ne mūsų namuose, o bibliotekoje", - sakė Domantas.

Vytis Vidūnas - 2013 metais Antanui Poškai skirtos ekspedicijos dalyvis. Už jo - Kančendžanga, trečias pagal aukštį kalnas pasaulyje. /Asmeninio albumo nuotrauka
DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"