TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Nykščių kilojimas afrikietiškoje pakelėje

2009 07 24 0:00
Jono Krivicko nuotrauka

Per atostogas paprastai stengiamasi pabėgti kuo toliau nuo kasdienybės, pasinerti į prabangius malonumus. Esama ir kito kraštutinumo - išbandyti save kuo sunkesnėmis sąlygomis. Pastarąjį variantą pasirinko mūsų grupė, patraukusi į Afriką.

Pirmą kartą apie tokią kelionę išgirdau švęsdamas Naujuosius metus Stokholme. Tada ši mintis tikrai neatrodė turinti ką nors bendra su tikrove, nes visa mano panašaus keliavimo patirtis - nuo Vilniaus "tranzu" nuvažiuoti į pajūrį ir atgal. O kolegos, daug laiko praleidę prie interneto ir susipažinę su pigių skrydžių kainodaros subtilumais, po mėnesio paieškų sugebėjo rasti bilietus į Afriką, kainuojančius tiek pat, kiek atsieina autobusu nuvažiuoti iš mūsų sostinės į pajūrį.

Bet pigus daiktas visada turi ir savo prastąją pusę - reikėjo kaip nors nusigauti iki Krokuvos, iš ten skristi į Milaną ir tik po pusantros paros pasiekti Maroko miestą Fezą. Šiuo atveju visuotinis sunkmetis mums išėjo į naudą, nes atsirado giminių ir pažįstamų, pasišovusių pametėti iki Suvalkų (taigi ten jau Lenkija ir ten viskas "žymiai" pigiau). Pusę paros riedėjome traukiniu nuo Suvalkų iki Krokuvos, ten sėdome į lėktuvą (per įsodinimą muitininkai iš vieno kolegos atėmė visus metalinius palapinės kuoliukus), atskridome į naktinį Milano priemiestį Bergamą, o kitą vakarą vienuolika tranzuotojų iš Lietuvos jau kilojo nykščius afrikietiškoje pakelėje.

Per Maroką

Marokas - nuostabi, didžiulė šiaurinės Afrikos šalis, stebinanti tiek savo kultūrine, tiek kraštovaizdžio įvairove. Atrodo, kad ką tik važiavom pro snieguotus Atlaso kalnus, o dabar aplinkui jau vien Sacharos smėlis... Darė įspūdį neapsimestinis vietinių dėmesys turistams, ir "tranzavimas" per Maroką pasirodė kur kas paprastesnis bei smagesnis, nei galėjau įsivaizduoti. Aišku, buvome įstrigę kelete vietų, o naktį, praleistą Vakarų Sacharos dykumoje su dviem draugais, kai nepavyko susistabdyti jokios transporto priemonės, sunku bus kada nors pamiršti - ledinis vėjas, mažytė palapinė, trys keliautojai joje ir aidintys, lenkų muitininkams skirti prakeiksmai už atimtus palapinės kuoliukus...

Pasiskirstydavome į grupeles po 2-3 žmones ir tokiais ekipažais visi keliaudavome ta pačia kryptimi, iš anksto sutarę susitikimo ir poilsio vietą, kuri dažnai būdavo daugiau nei už pusės tūkstančio kilometrų. Vieni atsilikdavo, kiti išsiverždavo į priekį, bet nežinia kokiu mistiniu būdu visi kaskart susitikdavome.

Laiko pamiršta vieta

Taip susiklostė kelionės maršrutas, kad pavykdavo aplenkti stambiuosius Maroko miestus. Milijoniniai Marakešas ar Kasablanka labiau skirti tiems, kurie šiaurės Afriką nori pažinti neatsisakydami šiuolaikinių, europiečiams įprastų patogumų. Bet toliau nuo tokių didmiesčių visi patogumai bei turistams skirti pagražinimai išnyksta ir lieka tik autentiškas žmonių, gyvenviečių, gamtos grožis. Viena iš tokių vietų - prie pat Vakarų Sacharos sienos esanti Tarfaja. Šis vandenyno skalaujamas miestelis tarsi laiko užmiršta vieta, kurioje viskas atrodo lyg kokio meninio filmo didžiulė dekoracija. Nepaprastą atmosferą kuria labai draugiški vietos žmonės, nuostabus oras, Atlanto artumas, neįsivaizduojamai mažos kainos. Beje, šiose vietose mėgo lankytis ir nedideliu lėktuvu paskraidyti rašytojas Antoune'as de Saint Exupery (Tarfajoje yra jam skirtas muziejus, bet ten apsilankę bendrakeleiviai sakė, kad mūsų viešbučio kambaryje eksponatų yra kur kas daugiau negu jame). Jei jau paminėjau viešbutį, tai reikėtų taip pat pasakyti, kad kiekvienas už nakvynę mokėdavome nuo 2 iki 5 eurų. Už šią pinigų sumą gaudavau lovą su abejotino švarumo patalyne, ir viskas. Kažkuriame tokio tipo marokietiškame viešbutyje savininkas aiškino, neva mums nežmoniškai pasisekė, mat patalynė, anot jo, buvo pakeista tik prieš savaitę (suprask - ką tik).

Į Mauritaniją

Nuo piečiausio Vakarų Sacharos miesto Dakhlos iki Mauritanijos pasienio reikėjo įveikti dar apie 500 kilometrų dykumos ruožą. Pavyko susistabdyti du prancūzų vairuojamus automobilius, vežančius labdarą į Senegalą ir Malį. Beje, transporto priemones buvo rengiamasi parduoti Malio turguje, nes ten jų vertė, palyginti su Europa, išaugs tris kartus. Nemaloniai nustebino Mauritanijos pasienis - kelios medinės būdelės ir jose tūnantys, angliškai nekalbantys maurai pareigūnai. Jie ženklais sugebėjo paaiškinti tik vieną dalyką - kad viskas vyktų greitai ir sklandžiai, juos reikėtų pamaloninti pinigais ar kokia kita vertinga dovana. Matėme, kaip vienas pasienietis iš sunkvežimio vairuotojo gavo gyvą vištą, ją nusinešė už kampo, nukirto galvą ir pamojavęs ranka (turbūt gestas reiškė, kad laikytasi visų būtinų muitinės procedūrų) leido sunkvežimiui judėti toliau.

Aš ir du mano pakeleiviai nusprendėme nieko niekam nemokėti ir neduoti, todėl pasienyje prakiurksojome šešias valandas. Galų gale "susitranzavom" tuos pačius prancūzus ir per dieną pasiekėme Mauritanijos sostinę.

Nuakšotas - sostinė sąvartynas

Šiam miestui tinka posakis - geriau šimtą kartų išgirsti, nei vieną sykį pamatyti. Pačiame sostinės centre jautėmės lyg atvykę į Kariotiškių sąvartyną. Skirtumas tik tas, kad Kariotiškių sąvartyne turbūt mažiau šiukšlių. Būdami Nuakšote ne kartą pasijutome nesaugūs. Sunku atsipalaiduoti, kai aplink nuolat sukiojasi tuzinas vietos "verslininkų", įkyriai bandančių tau už 5 eurus parduoti "auksinį" laikrodį "Rolex". Kiti vietiniai tiesiog stovi per pusmetrį, kažką garsiai rėkia ir tave čiupinėja, o dar oro temperatūra siekia 50 laipsnių karščio. Ilgai nemąstę, nusprendėme kuo greičiau grįžti į Maroką, bet tai nebuvo taip paprasta. Teko pusę tūkstančio kilometrų važiuoti sausakimšu taksi automobiliu, guodė tik kelionės kaina - 9 eurai vienam žmogui.

Taigi patarimas norintiesiems važiuoti į Mauritaniją - geriau važiuokite į Maroką!

Hašišas

Tai neatsiejama Maroko detalė. Beribės kanapių plantacijos šalies šiaurėje yra tokios pelningos ir didžiulės, kad jų net "nepastebi" vietos valdžia. Didžioji dalis hašišo ir kanapių į Europą atkeliauja kaip tik iš Maroko. Eidamas gatve, sėdėdamas kavinėje, važiuodamas susistabdytu automobiliu ir daugelyje kitų vietų junti švelnų čia daugelio mėgstamo hašišo kvapą. Susidarė įspūdis, kad hašišą rūko beveik visi vos paauglystę perkopę vyrai. Bet užtat nemačiau nė vieno nuo alkoholio apsvaigusio, girto kaip pėdas marokiečio. Dideliame mieste dar įmanoma kokiame nors užsieniečiams skirtame viešbutyje už kelis eurus gauti mažą buteliuką alaus, bet provincijoje alkoholis - retenybė.

Vieną vakarą mūsiškiai užsimanė gurkštelėti ko nors stipresnio Tarfajoje, tai teko laukti septynias valandas, kol pažįstamas marokietis suveikė neaiškios spalvos spirituoto skysčio. Juokavome, kad Maroke turbūt lengviau būtų gauti prisodrinto urano nei alkoholio.

Laimingai - namo

Atgal keliavome ne taip darniai kaip į priekį, nes daugelis Lietuvon grįžo per skirtingas šalis - vieni per Prancūziją, kiti per Vokietiją ar Latviją. Dabar atrodo nerealu, kad ši avantiūrinė kelionė pavyko - niekas nesusižeidė ir nesusirgo, nepasiklydo, nebuvo jokių rimtesnių incidentų. Pridėjęs grįžimą nuo Marselio iki Lietuvos, suskaičiavau, kad iš viso "tranzu" nukeliavom apie 10 tūkst. kilometrų. Nežinia, kur dabar būčiau, jei ne geraširdiški automobilių vairuotojai, todėl visus juos mielai prisimenu.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"