TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Oazė Afrikoje - Libija

2008 11 07 0:00
Vyrams rytas prasideda kavinėje prie tradicinio puodelio kavos ar arbatos. Dirbančios moterys kruopščiai priderina skarą prie dalykinio kostiumėlio.
Autorės nuotraukos

Ir šiais laikais dar pasitaiko stebuklų: pasaulis atranda Libiją, vieną didžiausių Afrikos šalių, kuri porą dešimtmečių buvo izoliuota nuo likusio pasaulio dėl jai taikytų, bet jau panaikintų tarptautinių sankcijų.

Lietuvos diplomatų ir verslininkų delegacija, paskutinėmis spalio dienomis apsilankiusi Libijos Arabų Socialistinėje Liaudies Džamahirijoje, trumpiau - Libijoje, pataikė į dešimtuką. Pastaruoju metu ši šalis parūpo didžiosioms pasaulio valstybėms. Prieš Lietuvos delegaciją Libijoje, esančioje prie Viduržemio jūros, viešėjo Jungtinių Amerikos Valstijų valstybės sekretorė Condoleezza Rice. Kai mes buvome Tripolyje, į Libijos sostinę atskrido Ukrainos prezidento Viktoro Juščenkos žmona. Ją šalies vadovas Muammaras Gaddafi priėmė savo palapinėje dykumoje. O lapkričio pirmosiomis dienomis M.Gaddafi lankėsi Maskvoje. Čia jam buvo leista pasistatyti beduinišką palapinę švenčiausioje vietoje - prie Kremliaus.

Naftos ir dujų lobynas

Kuo pastaruoju metu Libija taip traukia pasaulio galinguosius? Kodėl valstybė, sumokėjusi kompensacijas teroristų susprogdintų lėktuvų artimiesiems, viešai atsisakiusi minties kurti branduolinį ginklą, iškart tapo geidžiamiausia Rusijos ir JAV partnere?

Atsakymo nereikėtų toli ieškoti žinant, kad Libijoje išgaunama beveik tiek pat naftos, kiek Rusijoje, nors šalies plotas ir gyventojų skaičius kelis kartus mažesnis. Libijoje gyvena 5,6 mln. žmonių, o pagal plotą ji yra trečia Afrikos valstybė po Alžyro ir Sudano - 1,759 mln. kvadratinių kilometrų.

Šalyje gausu ir dujų. Šiais gamtos ištekliais itin domisi Rusija, mat yra įsitikinusi, kad libiai turėtų būti dėkingi jai už paramą tarptautinės izoliacijos metais. Tad Vladimiro Putino vyriausybė nepasikuklino pasiūlyti Libijos valdžiai parduoti Rusijai visą telkiniuose išgaunamą naftą ir dujas. Tačiau M.Gaddafi nepriėmė šio siūlymo - Libijos vadovas supranta, kad jis ir šalis tol įdomūs pasauliui, kol patys seikėja, kam duoti naftos ir dujų, o kam - ne.

Lietuvos delegacijai Libijoje taip pat labiausiai rūpėjo dujos, nors buvo pateikta ir kitų bendradarbiavimo pasiūlymų. Ką čia gudrauti - uždariusi Ignalinos atominę elektrinę Lietuva bus dar labiau priklausoma nuo dujas tiekiančio Rusijos "Gazprom", o gaunamo jų kiekio nepakaks pramonei, butiniams vartotojams ir šiluminėms elektrinėms. Dujų poreikis beveik padvigubės. Alternatyva būtina, tad pastarųjų metų šalies ekonomikos ir politikos prioritetas - ieškoti antro dujų tiekėjo.

Arabiškas svetingumas

Lietuvos delegacija, kuriai vadovavo Užsienio reikalų ministerijos valstybės sekretorius Deividas Matulionis, į Libijos sostinę Tripolį atskrido iš Londono. Nusileidus lėktuvui oro uoste pamatėme plevėsuojančias Lietuvos trispalves ir žalias Libijos vėliavas. Libijos vėliava ypatinga - visiškai žalia, ant jos nėra jokių kitų ženklų. Tai simbolizuoja begalinį atsidavimą islamui.

Delegaciją pasitiko Libijos liaudies komiteto užsienio ryšiams ir tarptautiniam bendradarbiavimui (mūsiškai - URM) darbuotojai. Buvome nuvesti tiesiai į VIP salę, kurios sieną puošė didžiulis M.Gaddafi portretas. Vėliau revoliucijos lyderio atvaizdų matėme daug, ir ne tik valstybinėse įstaigose, bet ir gatvėse.

Šeimai - po naują automobilį

90 proc. Libijos teritorijos užima dykuma. Vežami automobiliais su švyturėliais į Tripolį stebėjome, kaip keičiasi peizažas artėjant prie šalies sostinės. Dirbtinai laistomame rudame ir geltoname dirvožemyje vis dažniau buvo matyti žaliuojančių palmių, sodriai žydinčių krūmų, o keliuose vis gausėjo automobilių. Dauguma jų gerokai apdulkėję, tačiau beveik nauji.

Vėliau gidas paaiškino, kad Libija keičia naftą į naujus vidutinės klasės automobilius. Tarkim, japoniška "Toyota Corolla" gyventojams parduodama už 7 tūkst. dolerių, nors šio automobilio rinkos kaina trigubai didesnė. Nereikia mokėti ir mokesčių. Kiekviena šeima turi teisę kas ketverius metus pigiai įsigyti naują automobilį. Tačiau išvežti juos iš šalies draudžiama. Pigus ir benzinas - 8 litrai už

dolerį. Sugalvojęs nusipirkti ištaigingą automobilį, mokėsi dvigubai daugiau - dėl mokesčių. Todėl Libijoje beveik nepamatysi prabangių mašinų, bet nevažinėjama čia ir visiškomis griuvenomis. Dviratis ar mopedas - taip pat retenybė.

Libijos stebuklai

Tripolį supa naujai statomų daugiaaukščių rajonai. Būstas kiekvienai šeimai - dar viena M.Gaddafi valdomos šalies taisyklė. Vos susituokusi jaunavedžių pora gauna kreditan 250 kvadratinių metrų butą, už kurį turi sumokėti per 30 metų. Būsto kaina - apie 80 tūkst. dolerių. Atiduoti paskolą nėra labai sunku, nes šeimos gauna išmokas už parduotą naftą. Jos svyruoja nuo 5 iki 50 tūkst. dolerių per metus.

Šalies vadovas M.Gaddafi yra pareiškęs, jog tai, kas būtina žmogui išgyventi, turi būti duodama veltui. Todėl šalyje, kurioje nėra nė vienos upės, o didžiausias deficitas ir vertybė - gėlas vanduo, už jį mokėti nereikia. Vanduo kelis šimtus kilometrų teka iš Sacharos. Jos smėlynuose ir dykrose, kur dėl karščio ir troškulio beveik nėra gyvybės, po žeme telkšo didžiuliai ežerai.

Kai geologai 200-300 metrų gylyje aptiko vandens, Libijoje buvo nuspręsta nutiesti vamzdynus iš dykumos į pakrantę, nes čia įsikūrę daugiausia gyventojų. "Didžiojo žmogaus sukurta upė" - grandiozinis vandens tiekimo projektas. Jis prilyginamas aštuntam pasaulio stebuklui, mat niekur kitur ir niekada panašaus masto projektas nebuvo įgyvendintas. Vamzdynų ilgis - 4071 kilometras, vamzdžių skersmuo - 2-4 metrai. Visuotinis liaudies kongresas vandentiekio statybai pritarė 1983 metais, o vanduo pirmą talpyklą pasiekė 1991-aisiais. Iš 1101 gręžinio gaunama 6,433 mln. kubinių metrų vandens. Jo saugyklos giežtai saugomos, beje, kaip ir daugelis kitų Libijos objektų. Prabangų arabiško stiliaus viešbutį "Corinthia Bab Africa hotel", kuriame šalies URM nemokamai apgyvendino kelis svarbiausius Lietuvos delegacijos narius, saugo viešbučio apsaugininkai ir ginkluoti kariškiai. Libija žino, kas yra terorizmas, todėl nesidrovi uždėti grotų net ant ministerijų ir parlamento langų.

Su valdžia ar be jos?

Nuo to laiko, kai Libijoje prieš 39 metus įvyko revoliucija, kuriai vadovavo M.Gaddafi, šalyje nėra nei prezidento, nei ministro pirmininko. Ją valdo Revoliucijos vadu vadinamas pulkininkas M.Gaddafi. Libijos politinė sistema sukurta iš socializmo ir šariato derinio. Ji vadinama tiesiogine demokratija.

Šalyje nėra Konstitucijos, laikomasi islamo dogmų, o įstatymai kuriami vadovaujantis Italijos ir Prancūzijos civiline teise. Libijoje vengiama valstybės įstaigas vadinti vakarietiškai, todėl vyriausybė vadinama Generaliniu liaudies komitetu.

Libijos politinė sistema remiasi M.Gaddafi politine filosofija, kuri sujungia socializmo ir islamo teorijas bei atmeta parlamentinę demokratiją ir politines partijas. Nors teoriškai šalis vadinama džamahirija (liaudies masių valstybe, valdoma liaudies per vietines tarybas), realiai joje įsitvirtinęs autoritarinis režimas. Libijoje ir užsienyje yra daug smulkių opozicinių grupių, didžiausios jų - Libijos išlaisvinimo nacionalinis frontas (NFSL) ir Čade reziduojanti Libijos nacionalinė armija. Pačioje Libijoje, ypač rytiniuose regionuose, islamiškų opozicinių grupių buvo padaugėję 1990 metais, tačiau jos neturi beveik jokios įtakos režimui.

Svarbiausius sprendimus priima M.Gaddafi ir Visuotinio liaudies kongreso renkamas Sekretoriatas, kurį sudaro 12 narių, įrodžiusių savo lojalumą. Pagrindinė šalies valdžia sutelkta 5 sekretorių (ministrų) rankose: užsienio reikalų, Afrikos vienybės, finansų, teisingumo ir viešojo saugumo bei ekonomikos ir prekybos. Joks svarbesnis politinis sprendimas negali būti priimtas be M.Gaddafi ir šios grupės patvirtinimo. M.Gaddafi, kaip aukščiausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas, taip pat kontroliuoja gynybos ir saugumo tarnybas.

Vizitai

Tripolyje Lietuvos delegacija buvo priimta valstybės įstaigose, kurios atitinka Lietuvos užsienio ir Finansų ministerijas, parlamentą, Verslininkų sąjungą, taip pat Nacionalinėje naftos kompanijoje (NOC).

Kiekvienas pokalbis buvo labai svarbus, nes Libija beveik nieko nežino apie Lietuvą. Jau per pirmą susitikimą Libijos URM buvo susitarta, kad gruodžio mėnesį į Tripolį atvyks grupė mūsų specialistų aptarti praktinius klausimus dėl galimo Lietuvos ir Libijos ekonominio bendradarbiavimo.

Konkretus pokalbis įvyko su NOC vicepirmininku Faraj M.Saidu. Jis buvo puikiai pasirengęs susitikimui, domėjosi suskystinų dujų terminalo statyba Lietuvoje, klausė, ar jis skirtas importui, ar eksportui, bus privatus ar priklausys valstybei, kokie mūsų santykiai su "Gazprom". Keliomis dienomis vėliau F.M.Saidas kartu su M.Gaddafi išvyko į Maskvą. Ten vyko derybos su pirmaisiais Rusijos asmenimis, tad nenuostabu, kad jis buvo gerai informuotas apie Lietuvos reikalus.

Finansų ministerijoje delegacijos narys "Audėjo" generalinis direktorius Jonas Karčiauskas papasakojo apie įmonės audinius, eksportuojamus į 60 pasaulio šalių, o UAB "Samsonas" prezidentas Alfredas Rimidis - apie galimybę tiekti Libijai maisto produktus, vaisius ir daržoves. Paskui įteikė bendradarbiavimo pasiūlymus.

Finansų ministerijoje buvome sutikti netradiciškai - pavaišinti ne tik kava, arbata, bet ir libišku raugintu pienu bei šviežiomis datulėmis. Libijos datulės - šalies pasididžiavimas, jų skonis ypatingas.

Gaiviųjų gėrimų sostinė

Per tris Tripolyje praleistas dienas ne kartą skanavome vietinių valgių ir išgėrėme metinę normą gaiviųjų gėrimų. Libijoje labai

skaniai verdama sriuba - aštri, tiršta, dažnai pertrinama. Kava irgi tiršta, stipri, su kardamonu. Iki šios kelionės nebuvo tekę ragauti įdomaus skonio libiškos arbatos - užplikoma žaliosios arbatos ir šviežių mėtų, įdedama daug cukraus.

Tačiau skaniausios Libijoje žuvys, kurių gausu Viduržemio jūroje. Pirmą vakarą vakarieniavome kiek toliau nuo centro esančioje kavinėje. Lydimi gido iš pradžių užsukome į žuvų turgų. Čia ant prekystalių gulėjo gausybė ką tik pagautų žuvų - į turgų jos atvežamos du kartus per dieną. Išsirinkę, kokių norėtume paragauti, sugužėjome į kavinę. Kol valgėme sriubą ir salotas, virėjas nupirko žuvų ir iškepė jas ant žarijų. Skonis buvo nuostabus.

Ragavome žuvų ir antrą vakarą, kai delegaciją vaišino Libijos URM. Šį kartą vakarieniavome prabangesniame restorane. Mums buvo patiekta itin išmoningai paruoštų šviežių žuvų dorado, o prie jų galėjome pasirinkti gėrimų: "Fantos", kokakolos, nealkoholinio alaus. Aišku, jie prie žuvų patiekalų netinka, tačiau Libijoje draudžiama net baltojo vyno taurė.

Šalyje alkoholiu neprekiaujama, o atsivežti jo negalima. Jeigu tikrindami bagažą libiai randa butelį stipresnio gėrimo, jie gali neįsileisti keliautojo į šalį, nors dažniau apsiriboja gėrimo konfiskavimu. Jei žmogus nusižengia antrą kartą, jis grąžinamas ten, iš kur atvykęs.

Užsieniečiams, keliaujantiems į Libiją, apskritai taikomi griežti reikalavimai. Būtina turėti vizą ir pase įsegtą vertimą į arabų kalbą, taip pat ne mažiau kaip 1000 JAV dolerių grynaisiais. Lengviau

tiems, kurie vyksta su turistų grupėmis, tačiau ir jiems keliama daug reikalavimų. Griežtumai neatbaido tikrų egzotikos mėgėjų, keliaujančių šimtus kilometrų per Sacharos dykumą, kad pamatytų kelis tūkstančius metų prieš Kristų olose iškaltus piešinius. Beje, juostoje "Anglas ligonis" nufilmuoti piešiniai - iš Sacharos. Žirafų, krokodilų, raganosių atvaizdai liudija, kad kadaise Sachara buvo atogrąžų kraštas, tik daug vėliau tapo didžiausia pasaulio dykuma.

Pastaruoju metu vis kalbama, jog turistams gali būti steigiamos laisvosios prekybos zonos. Tikimasi, kad šiose zonose alkoholis nebus taip griežtai draudžiamas kaip kasdieniame šalies gyvenime.

Rytinis vyrų ritualas - kava

Antrą viešnagės dieną pavyko anksti rytą ištrūkti valandžiukei pasivaikščioti po miestą. Gatvėse dar buvo tuščia, parduotuvės uždarytos. Tik darbavosi šiukšlių surinkėjai ir keliose vietose buvo plaunami šaligatviai. Tačiau jau po poros valandų švarinimosi rezultatų mieste neliko nė ženklo - gatvėse vėl mėtėsi plastikiniai buteliai, tuščios pakuotės. Daug šiukšlių ir pakelėse. Jų laukai driekiasi dešimtis kilometrų, o kai kur stūkso iš šiukšlių maišų suversti kalnai.

Kavinės Tripolyje atidaromos dar prieš aštuonias. Jose nuo ankstyvo ryto būriuojasi tik vyrai - susirenka čia išgerti rytmetinio puodelio kavos ar arbatos. Vyrai darbuojasi ir turguje, nors jų elgesys visiškai kitoks nei gretimo Egipto prekiautojų. Libiai neįkyri pirkėjams, nebruka jiems savo prekių, visiškai nesidera. Tripolyje neteko matyti nė vieno elgetos, niekas neprašė pinigų.

Vaikų ir dailiosios lyties atstovių gatvėse nedaug, nors moterys Libijoje jaučiasi gana užtikrintai - vairuoja automobilius, dirba įvairiose įstaigose. Dirbančios moterys subtiliai suderina dalykinį kelnių kostiumą su tradicine libiška skara, pasirenka skoningus spalvų derinius. Jos nedengia veidų, gali nenešioti ir skarų, nors dauguma pripažįsta tradicinį galvos apdangalą.

Tripolio akademijoje susipažinome su libe, nenešiojančia tradicinės skaros. Veikli moteris ne tik dėstytojauja universitete, bet ir turi savo didmeninės prekybos cementu verslą bei meno galeriją Tripolio senamiestyje. Dėstytoja paaiškino, kad Libijos moterys pačios sprendžia, ar ryšėti skarą. Jai labiau patinka būti vienplaukei.

Akademijos dėstytojų klausėme ir apie šariato leidžiamą daugpatystę. Mums buvo patvirtinta, kad galimybė turėti kelias žmonas iš tiesų yra, tačiau ji ne taip jau lengvai įgyvendinama: vyras privalo gauti pirmosios sutuoktinės sutikimą ir nurodyti svarias priežastis, kodėl jam reikia antros žmonos. Todėl libiai šiuo atžvilgiu dažnokai nusižengia šariatui - vietoj antros žmonos įsitaiso neoficialią meilužę.

Visureigis - muziejaus vertybė

Pusantro milijono gyventojų turintis Tripolis išsidėstęs palei Viduržemio jūrą. Tačiau paplūdimių nematėme, jie įrengti toliau, miesto pakraštyje, nes centre - uostas ir terminalai.

Libijoje nėra geležinkelio. Pirmą 550 kilometrų liniją, nusidrieksiančią pajūriu, dar tik ketinama tiesti.

Pagrindinis šalies transportas - automobiliai. Jų tikrai daug, o keliai geri. Kad asfaltas karštoje Afrikos saulėje nesilydytų, į jį įmaišoma marmuro kruopelių.

Tripolis - ne visai tipiškas arabų miestas. Jame juntama kitoje Viduržemio jūros pusėje esančios Italijos dvasia. Arabiški viduramžių mūrai, mečetės organiškai įsilieja į gatves, kurias prieš šimtą metų nutiesė italai, aikštes pagyvina žaismingi fontanai. Toliau nuo Tripolio tebėra išlikę Romos imperijos laikų griuvėsiai. Sakoma, kad Libijoje yra daugiausia (aišku, po Italijos) senovės romėnų palikimo.

Tripolio muziejus patvirtina, kad Libijoje gausu archeologijos lobių. Čia eksponuojami prieš kelis tūkstantmečius pirmykščių žmonių sukurti piešiniai, senovinės vazos, amforos. O greta antikos kūrinių - du septintojo dešimtmečio automobiliai - visureigis ir opelis. Jais revoliucijos metais važinėjo M.Gaddafi - šalies lyderis, sukūręs islamišką socializmą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"