TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Odesa - Juodosios jūros perlas

2014 02 07 6:00
Vykstantiesiems į Odesą vasarą, be abejo, svarbiausia yra Juodosios jūros pakrantė. Jos visa teritorija, išskyrus uostą, yra paplūdimių zona. Vaido Mikaičio nuotraukos

Odesa, ketvirtas pagal dydį Ukrainos miestas, Sovietų Sąjungos laikais buvo išskirtinis, vienas labiausiai apdainuotų, žinomumu nusileido tik Maskvai ar Sankt Peterburgui. Tuomet svarbiausias uostamiestis garsėjo daugiatautiškumu, laisva dvasia, linksmybėmis ir savita aura. Savo namais ją laikė daugybė žymių to meto artistų, menininkų, jūrininkų ir šiaip laisvesnį gyvenimą mėgstančių piliečių.

Miestas garsėjo ir savo sanatorijomis, poilsio namais, todėl šiltuoju sezonu į Odesą traukė minios turistų, nepaliaujamai kovojančių dėl vietų ne tik viešbučiuose ar restoranuose, bet ir paplūdimiuose. Lengvai pateikti į šį prestižinį kurortą galėjo tik nomenklatūros darbuotojai ir jų šeimų nariai.

Po totalitarinės valstybės žlugimo praėjo nemažai laiko. Įdomu, kuo ir kaip šis miestas gyvena dabar, todėl su dar tėvų įskiepyta romantiška nuostata pernai rugsėjį nusprendėme aplankyti Juodosios jūros perlu vadinamą Odesą.

Susisiekimas nei patogus, nei pigus, tiesioginių skrydžių nėra. Vasarą galima skristi per Rygą ar Kijevą, tačiau bilietai paprastai brangūs. Beje, Odesos oro uostas unikalus tuo, kad keleivių bagažas yra ne iškraunamas ant karuselės, o jau lauke jį atveža traktoriukas. Iš oro uosto į miestą nebrangiai veža mikroautobusai.

Keliai prasti

Dauguma keliaujančiųjų iš Lietuvos į Odesą važiuoja automobiliais. Tačiau malonaus važinėjimo patirti neteks, nes Ukrainos kelių kokybė kartais neatlaiko jokios kritikos. Geriausiu laikomas Kijevą ir Odesą jungiantis greitkelis galbūt ir buvo puikus prieš penkiolika metų, o dabar dauguma kelio ruožų labai duobėti. Be to, nepatogumų kelia ir Baltarusijos tranzitinės vizos. Važiuojant per Lenkiją situacija blogesnė, nes vakarinės Ukrainos keliai dar prastesni.

Neblogas variantas - skristi į Kijevą lėktuvu, ten nuomotis automobilį ir per šešias valandas pasiekti Odesą. Nuomos punkto darbuotojai įspėja apie kelių būklę. Pakeliui galima aplankyti Pervomaisko branduolinių raketų muziejų po žeme – vienintelį pasaulyje lankytojams atvirą muziejų, kuriame galima pamatyti strateginių sovietų laikų branduolinių ginklų.

Kita vertus, galima prisiminti jaunas dieneles ir į Odesą vykti taip, kaip buvo patogiausia sovietmečiu – traukiniais. Tačiau šiuo metu - tai irgi ne visai patogu, nes reikia persėsti arba Minske, arba ir Minske, ir Kijeve. Taip pat reikia pirkti Baltarusijos tranzitinę vizą.

Mes rinkomės patogiausią ir turbūt pigiausią variantą: nebrangiai nuskridome į Kijevą ir netrukus lipome į Odesos traukinį. Po aštuonių valandų patogiame vagone vėlų vakarą išlipome vagių karaliaus Miškos Japončiko ir sukčiaus Ostapo Benderio pamėgtame mieste.

Praverčia rusų kalba

Per Antrąjį pasaulinį karą Odesa buvo labai apgriauta. Iškart po karo mieste kilo chaosas, nusikalstamumas buvo nekontroliuojamas, tačiau situacijai pagerėjus miestas pradėjo sparčiai augti ir aštuntąjį dešimtmetį pasiekė savo apdainuotą šlovę.

Kai Ukraina tapo nepriklausoma, miesto svarba, turizmo mastas ir paklausa drastiškai krito. Viskam ėmė trūkti pinigų, uždaryta daugybė sanatorijų, pradėjo merdėti kruizinių laivų turizmas. Tačiau Odesa, net ir patyrusi krizę, yra vienas svarbiausių ir reikšmingiausių Ukrainos miestų ir didžiausi jūros vartai į pasaulį.

Miesto parke senukai iš pinigų pliekia šachmatais arba domino ir labai pyksta fotografuojami.

Odesa visais laikais buvo kosmopolitinis miestas, čia visuomet gyveno daugybė etninių grupių. Iki karo Odesoje buvo įsikūrusi viena didžiausių žydų populiacijų Europoje, tačiau per karą miestą paliko arba buvo sunaikinta dauguma jame gyvenusių žydų. Po karo jų vietą užėmė naujakuriai rusai. Tautų katilas Odesoje kunkuliuoja ir dabar. Žydų beveik nebėra, bet draugiškai sutaria ukrainiečiai, rusai, Krymo totoriai, armėnai, azerai, gruzinai, rumunai, turkai, bulgarai, kitų tautų atstovai.

Nuo senų laikų apie Odesos gyventojus kalbėta, esą jie neturi tautybės, yra tiesiog odesiečiai, rusiškai save vadinantys odesitais. Jie apibūdinami kaip amžini optimistai, sąmojingi, šmaikštūs žmonės. Net yra specifinė odesiečių tarmė, kurią galima palyginti su dialektu žydo, rusiškai kalbančio su akcentu. Kuriami anekdotai apie odesiečius, kalbančius savo tarme.

Nors didžiausia miesto gyventojų etninė grupė yra ukrainiečiai, visur vyrauja rusų kalba. Angliškai šnekama mažai, todėl "didžiosios tėvynės" dėka mokantys rusų kalbą lietuviai Odesoje gali jaustis tiesiog puikiai.

Galima apeiti pėsčiomis

Miesto centras - gana kompaktiškas, todėl nesunku jį apeiti pėsčiomis. Tačiau daug reikalingų ar lankytinų objektų, tarkim, paplūdimiai, Ševčenkos parkas ar geležinkelio stotis, gerokai nutolę nuo centro ir juos pasiekti lengviausia viešuoju transportu. Jis Odesoje labai pigus. Važiavimo tramvajumi ar troleibusu bilietas kainuoja centus. Kiek brangesni yra mikroautobusai, bet ir jų bilieto kaina nesiekia nė lito. Odesos viešąjį transportą galima apibūdinti žodžiais "naudokis ir norėk". Tiesa, per turizmo sezoną jis būna gerokai perkrautas, ypač tramvajai, vežantys į paplūdimius.

Užsieniečiai sako, kad Odesos viešasis transportas yra labai painus, bet taip atrodo tiems, kurie nemoka rusų kalbos. Lietuvaičiai gali lengvai išsiaiškinti, kur koks tramvajus ar troleibusas veža. Kartais juose galima patirti linksmų nuotykių. Mums važiuojant dėl bene trisdešimties centų įsiplieskė aštrus ginčas tarp konduktorės ir keleivio. Ginčas truko ilgai, į jį įsitraukė visas tramvajus, kilo kitų temų. Aršusis keleivis ne tik pats veltui nuvažiavo, kur jam reikia, bet ir padėjo kitiems keleiviams likti zuikiais, mat konduktorė, kol ginčijosi, nepardavinėjo bilietų.

Mieste vairuoti automobilį nėra sudėtinga.

Vairuoti automobilį mieste nėra labai sudėtinga. Sunkumų gali kilti nebent dėl nuorodų ir ženklų stokos, tačiau žinant, kad dauguma vairuotojų dabar naudojasi palydoviniais draugais, problemų neturėtų kilti.

Ilgisi praeities

Vietiniai gyventojai, menantys sovietinę praeitį, kaip susitarę sako, kad anksčiau buvo geriau. Miestas klestėjo, buvo išpuoselėtas, tvarkingas, turtingas ir laikomas vienu prestižiškiausių gyventi ir ilsėtis. Dabar miestiečiai - pikti, nuskurdę, pavargę ir pasiilgę tvarkos. Sako, kad kai kurios gatvės ir pastatai neremontuoti dar nuo sovietmečio.

Viešbutis „Centralnyj“, kuriame apsistojome, tarsi paliudijo jų žodžius. Buvusią šlovę mena puikios dekoracijos, ornamentai, dideli veidrodžiai, koridorių kilimai. Visa tai išlikę, bet daug lėmė laikas. Šiandien viskas atrodo apšepę. Dėl to labai nenusiminėme, net džiaugėmės galėdami nors kiek prisiliesti prie garsiosios sovietmečio Odesos. Pusryčiai, beje, viešbutyje buvo puikūs.

Ne visur taip, žinoma. Odesoje yra ir gražiai sutvarkytų, modernių viešbučių. Tačiau jų kainos gana didelės ir pagal tai neatrodo, kad tai miestas, kuriame vidutinė pensija tėra 100 dolerių.

Vykstantiesiems į Odesą vasarą, be abejo, svarbiausia yra Juodosios jūros pakrantė. Jos visa teritorija, išskyrus uostą, yra paplūdimių zona. Populiariausias pliažas - Arkadija. Jame gausu kavinių, restoranų, barų, naktinių klubų, kitų pramogų poilsiautojams. Šiame paplūdimyje verda ir naktinis gyvenimas. Arkadija yra miesto pakraštyje, gerokai nutolusi nuo centro, tačiau pasiekiama viešuoju miesto transportu. Vietiniai kalba, kad kai tamsu, šis rajonas nėra vienas saugiausių.

Arčiausiai miesto centro driekiasi Lanžerono paplūdimys. Į jį veda takas per seniausią ir didžiausią Ševčenkos parką. Čia stovi galingas obeliskas Antrojo pasaulinio karo aukoms atminti. Paplūdimyje įkurdintas ir delfinariumas. Delfinų šou galima stebėti už dešimt eurų.

Jaukus ir saugus senamiestis

Odesos pasididžiavimas – operos ir baleto teatro rūmai.

Žinoma, Odesoje yra ką veikti ne tik prie jūros. Miesto senamiestis, nors ir menkai renovuotas, labai jaukus ir saugus. Jo architektūra, skirtingai nei kitų Ukrainos miestų, nemažai paliesta Viduržemio jūros stiliaus architektų darbų.

Malonu vaikščioti žaliomis, topoliais apsodintomis senamiesčio gatvelėmis, apstatytomis „smetoninėmis“ vilomis. Senamiestis čia ne toks, kokį paprastai įsivaizduojame. Jis - naujesnis, žalesnis, panašesnis į Kauno Žaliakalnį nei į įprastą lietuvišką senamiestį.

Vaikštinėdami būtinai atsidurkite N.Gogolio gatvėje. Ji baigiasi vadinamuoju Uošvės tilteliu. Čia yra parkelis, kuriame galima pailsėti, stebėti nuolat einančius vestuvininkus, ant tilto kabinančius spynas, kurios simbolizuoja nenutrūksiančią santuoką.

Nuo tiltelio atsiveria uosto panorama, nors ją kiek ir užstoja žaliuojantys medžiai. Tą patį trūkumą turi Primorsko bulvaras, esantis iškart už Uošvės tilto. Tai graži ir žalia Laisvės alėjos stiliaus gatvė, kurios vienoje pusėje - viduramžių bei tarpukario pastatai, o kitapus - nuokalnė bei vaizdas į uostą. Šiame bulvare - ir gražiausia miesto architektūra. Kitapus bulvaro vaizdą nuo kalno užgožia žaliuojantys medžiai. Tiesiog norisi patarti, kad iškirtus net ir nedidelį medžių plotą galėtų atsiverti puikus vaizdas į jūrą. Turbūt esama kokių nors priežasčių, jeigu taip nedaroma.

Viduryje Primorsko bulvaro stovi paminklas vienam Odesos įkūrėjų kardinolui Armand'ui-Jeanui du Plessis de Richelieu ir vienas Odesos simbolių – Potiomkino laiptai. Juos savo žmonai kadaise suklojo grafas Aleksandras Voroncovas. 192 laipteliais galima nusileisti tiesiai į ištuštėjusį keleivinių ir kruzinių laivų terminalą. Tingintiesiems lipti laiptais už pusę lito paslaugas siūlo funikulierius.

Bulvaro pabaigoje stovi Odesos pasididžiavimas – operos ir baleto teatro rūmai, pastatyti XIX amžiaus pabaigoje pagal italų architektų projektą. Šalia yra miesto rotušė, kurioje viena po kitos tuokiamos vestuvininkų poros ir turbūt daugybė metų daromos tokios pat vestuvių nuotraukos.

Kisos ir Benderio skulptūros

Straipsnio autorius prisigretino prie Ostapo Benderio.

Tikrasis Odesos simbolis ir miesto širdis – Deribasovo pėsčiųjų gatvė. Kaip sovietmečiu, taip ir dabar gatvėje įsikūrę brangiausi restoranai, ištaigios parduotuvės, lauko kavinės, buriasi gatvės muzikantai, puikuojasi skulptūros. Tai populiariausia miestiečių laisvalaikio vieta. Čia yra ir miesto sodas bei parkas. Mane, kaip didelį Ilfo ir Petrovo kūrybos gerbėją, labai nudžiugino „Dvylikos kėdžių“ herojų Kisos Vorobjaninovo ir Ostapo Benderio skulptūros. Čia stovi paminklas ir vienai iš dvylikos kėdžių. Prie jos visuomet eilė laukiančiųjų nusifotografuoti.

Dar vienas plačiai žinomas, bet kiek ekstremalus lankytinas objektas yra 3 tūkst. kilometrų ilgio požeminiai labirintai, vadinami katakombomis, kurios susidarė dėl XIX amžiuje masiškai kasamo kalkakmenio. Dėl jų šiame milijoniniame mieste sovietai negalėjo nutiesti metro. Turistams rengiami net specialūs turai per katakombas, deja, jie nelegalūs, mat tuneliai nėra saugūs, be to, net nėra tikslaus katakombų žemėlapio. Net ir lydint gidui yra nemaža tikimybė pasiklysti. Tokių nelaimingų atsitikimų būta ne kartą.

Miesto sode yra puiki alaus darykla „Pivnoj sad“. Rekomenduoju apsilankyti, kainos joje lietuviškos. Negalima nepaminėti ir vieno patraukliausių viešnagės Odesoje aspektų - tai kainos. Maisto produktų, gėrimų, paslaugų ir pramogų kainos panašios kaip Lietuvoje. Tačiau rūkalai, alkoholis ar degalai kainuoja gerokai mažiau. Tiesa, reikia pripažinti, aptarnavimo kokybė kartais nė per žingsnį nepažengusi nuo sovietmečio.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"