TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Opera be rūbinės ir nuobodžių spektaklių

Prisimenate skambiąją Konstantino Stanislavskio frazę „Teatras prasideda nuo rūbinės“? O ką daryti, jei jos nėra? Amerikos teatruose rūbinių nėra, tad neverta jų ieškoti. Todėl reikia vadovautis Dalios Ibelhauptaitės žodžiais, kad „teatras šiais laikais prasideda nuo scenos“. Tokia mintis pirmiausia ir šauna į galvą apsilankius Niujorko Metropoliteno operoje, amerikiečių sutrumpintai vadinama tiesiog MET.

Įžengus į ją ir toliau pravartu vadovautis D.Ibelhauptaitės rekomendacijomis: „Ateini, sulankstai paltą pamušalu į viršų, pakiši po kėde. Po spektaklio išsitrauki, pakratai, apsivelki ir keliauji namo.“ Tiesa, aš savo paltą laikiau sulankstytą ant kelių. Be to, Metropoliteno operoje niekas nepersiauna batelių ir pusvalandį nesigroži savimi tualeto veidrodyje. Čia nepaisoma Europos šalyse paplitusio nerašyto ritualo: jei veido nedengs šventinis makiažas, o šukuosena bus kasdieniška, išorė nulems tavo meno suvokimą.

Vertinamos emocijos, ne komfortas

Taigi Metropoliteno operos lankytojai ateina ne į drabužių šou, o nusiteikę išgyventi muzikos ir vaidybos šventę. Čia ir tualetai požemyje, ten, kur mašinų aikštelės. Nesinori juose užsibūti. Čia ir baras kuklus, negausiai lankomas. Lankytojai labiau domisi parduodamais įrašais, knygomis. Beje, Williamo Shakespeare'o laikais „Globe“ teatro parteris neturėjo net kėdžių. Tačiau ten visada buvo gausu žiūrovų. Tad ne komfortas ir šioje operoje yra vertinamas, svarbiau – teatre perteikiamos emocijos, talentas. Tikra priešingybė, pavyzdžiui, Maskvos ar Sankt Peterburgo operos teatrams, skendintiems perdėtoje prabangoje, įmantriose inkrustracijose, žėrintiems ir pribloškiantiems, su tokia pačia išvaizda besididžiuojančia barokine publika.

Metropoliteno opera, sukurianti komforto, bet ne prabangos jausmą, buvo suprojektuota amerikiečių architekto Philip‘o Johnson‘o ir atidaryta 1966 m. Įėjęs į teatrą atsiduri prie siaurų, aukštyn platėjančių laiptų, tartum kviečiančių: prašau, ateik i mano glėbį, priimsiu ir suteiksiu malonių akimirkų.

Šioje operoje solistams keliami kitokie reikalavimai. Jie privalo ne tik dainuoti, t. y. atskleisti savo balsą, kuris kažkada buvo pagrindas operoje. Jie yra priversti vaidinti, įsigyventi ir išgyventi, suprasti vaidmens paskirtį. Čia susijungia talentas ir galimybė jį atskleisti. 

Metropoliteno operoje atsisakoma statiškų operų, kur nėra veiksmo, kur dominuoja tik dainininko ir dirigento kontaktas. Juk pastarąjį tiesiog galima išgyventi ir nusipirkus kompaktinę plokštelę.

Svarbi ir scenos dalyvio išvaizda. Prisiminkime D.Ibelhauptaitės paminėtą faktą, kad Deborah Voight kontraktas Londono karališkajame operos teatre buvo nutrauktas todėl, kad solistė buvusi per daug apkūni. Tiesa, po metų ji grįžo į sceną, bet jau sublogusi. Taigi šiuolaikiniams režisieriams teatras prasideda nuo scenos, o talentingiems aktoriams – nuo publikos. Niekas nebekreipia dėmesio, kokiomis suknelėmis vilki ir kaip išsipusčiusios vakaro ponios.

Beje, Metropoliteno operos teatras turi savo radijo stotį. Pirmoji transliacija įvyko 1931 metais. Ir taip iki šios dienos eteryje netyla operų arijos.

Nepriekaištingas orkestras

Klausydama operos buvau sužavėta įspūdingai grojančio MET orkestro. Jis didelis, prilygstantis simfoniniam, jo technika preciziška, nepriekaištinga, virtuoziška. Kiekviena melodijos linija sukurta tarsi emocija, jausminė išraiška. 

Šioje operoje orkestras nesitraukia į antrą planą, nesislepia už solistų nugaros, jis – lygiavertis partneris, kartais net pranokstantis. Daugelis orkestrą supranta kaip foną ir jo rimtai nevertina. Gal dėl to, kad jis įsikūręs duobėje ir yra nepastebimas. Gal dėl to mano, kad orkestro misija – gražiai groti uvertiūras, intarpus ir akomponuoti dainininkams.

Klausantis MET orkestro, salės erdvėje sklando ne tik muzikos garsais skleidžiamos emocijų, bet ir spalvos.

Linkolno centras

Prieš gerą šimtmetį operos namais Niujorke buvo laikoma Muzikos akademija, įsikūrusi Union aikštėje. Tai buvo labai populiari vieta tarp aristokratiškos visuomenės, bet laikui bėgant joje tapo ankštoka. Buvo ruošiamasi statyti papildomas patalpas, bet atsiradus keliems turtingiems rėmėjams – Morgan, Roosevelt, Astor, Vanderbiltams – tiems, kurie ieško atgaivos sielai muzikos ir šokio mene 1880 m. buvo įkurta MET opera Brodvėjuje, Niujorko širdyje Manhatane.

Tik 1966 metais MET opera persikėlė į Lincolno centrą. 

Nebuvę ar dar tik besiruošiantys į Niujorką paklaus: „O kas yra Linkolno centras?“ Vienas atsakymas būtų trumpas – muzikinės kultūros židinys. Detaliau reikėtų paaiškinti, jog tai 12 pastatų kompleksas, kuriuose šokama, dainuojama, vaidinama, muzikuojama. Jam priklauso  Vivian Beaumont Dramos teatras, Avery Fisher Hall, Kinocentras, garsioji muzikos talentų kalvė, plačiai žinoma „Juilliard“ vardu, Niujorko filharmonija, Niujorko baletas, minėtasis MET ir kiti. Teigiama, kad šiuo metu tai – didžiausias muzikinės kultūros centras pasaulyje, įsikūręs 6,6 ha teritorijoje. 

Kasmet Linkolno centre parodoma daugiau nei 5 tūkst. pastatymų, savo talentą pademonstruoti į jį atvyksta talentingiausios pasaulio žvaigždės, tarp jų, beje, ir Violeta Urmanavičiūtė-Urmana. Per metus centre apsilanko daugiau nei 5 mln. lankytojų, o tai beveik prilygsta dviejų tokių šalių. kaip Lietuva, gyventojų skaičiui.

Lincolno centro gimimo data laikomi 1956 metai, kai sumanyta toje vietoje stovėjusius daugiabučius nugriauti ir pastatyti kažką reikšmingo. Valdžioje buvęs 33-iasis JAV prezidentas Dwightas D. Eisenhoweris Lincolno centro viziją išsakė tokiais žodžiais: tai turi būti didžiausias ir ambicingiausias pasaulyje scenos menų kompleksas.

Statė filantropai

Statybos prasidėjo 1959-aisiais. Tam tikslui trejais metais anksčiau buvo įkurta „Lincoln Center Corporation“, ne pelno organizacija. Jos prezidentu tapo filantropas ir meno mylėtojas J. D. Rockefelleris III. Jis yra Rockefeller centro Niujorke įkūrėjas, kuriam priklauso 19 pastatų kompleksas, pastatytų šiuolaikišku art deco stiliumi: Radio City Hall“, GE dangoraižis, kuriame veikia televizijos tinklas NBC, ir t. t. 

J.D.Rockefeller rūpinosi Lincolo centro finansiniais reikalais. Jis pervedė savo asmeninių lėšų ir skatino kitus paremti. Šiuo metu centras išlaikomas iš koncertų pajamų, asmenų dovanų, privačių fondų ir korporacijų. 

Bendrą projektą buvo patikėta vykdyti statybos genijui, miesto architektui Robertui Mose, vienam ryškiausių architektų visoje Niujorko istorijoje. 

Išdygę pastatai aikštę pavertė kultūros sala. Ji nėra izoliuota, į ją rieda požeminis transportas, mašinos, miesto autobusai. Atvykėlius pasitinka į dangų trykštantys fontanai, per pastatų stiklines sienas sklindanti šviesa.

Taip, dar neturėjęs galimybės prisiliesti prie dvasinių Metropoliteno operos gėrybių, jau esi pakylėtas. 

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"