Pakeliui į Karaliaučių

Vaidas MIKAITIS 2016-09-08 06:00
Vaidas MIKAITIS
2016-09-08 06:00
Raušių paplūdimys. Vaido Mikaičio nuotrauka
Dar ne taip se­niai, vos prieš ke­lias­de­šimt me­tų, va­ka­ri­nė Lie­tu­vos kai­my­nė bu­vo ne Ru­si­ja, o Vo­kie­ti­jai pri­klau­san­ti Ry­tų Prū­si­jos pro­vin­ci­ja. Jos sos­ti­nė Ka­ra­liau­čius tu­rė­jo gar­bin­gą ka­ra­lių mies­to var­dą ir bu­vo va­di­na­mas gra­žiau­siu Ry­tų Eu­ro­pos per­lu.

Tai bu­vo ne­pap­ras­to gro­žio ka­ra­liš­ka­sis mies­tas. Iš­li­ku­sios prieš­ka­ri­nės mies­to nuo­trau­kos tuo su­abe­jo­ti ne­leis. Su­bom­bar­duo­tas 1944 me­tais. De­ja, šian­dien jis vi­siš­kai ki­toks, tik ma­ža da­le­le pri­me­nan­tis aną – prieš­ka­rio ka­ra­lių mies­tą.

Iš ran­kų į rankas

Prie Bal­ti­jos jū­ros, Ais­ma­rių įlan­ko­je, esan­tis Ka­ra­liau­čius iki 1255 me­tų pri­klau­sė prū­sams, čia sto­vė­ju­si prū­sų Tvangs­tės pi­lis. Nuo 1255 me­tų tai Vo­kie­čių or­di­no mies­tas, pi­lis, nuo 1525 me­tų – Prū­si­jos ku­ni­gaikš­tys­tės, vė­liau ka­ra­lys­tės sos­ti­nė (Kio­nigs­ber­gas). Nuo 1871 me­tų – Vo­kie­ti­jos im­pe­ri­jos apy­gar­dos sos­ti­nė, nuo 1933 me­tų – Tre­čio­jo rei­cho apy­gar­dos sos­ti­nė. Nuo 1946 me­tų – So­vie­tų Są­jun­gos mies­tas Ka­li­ning­ra­das.

Ke­liau­ki­me į da­bar Ru­si­jai pri­klau­san­tį Ka­ra­liau­čiaus kraš­tą ir sa­vo aki­mis pa­ma­ty­ki­me, koks jis yra šian­dien. Taip pat ap­lan­ky­ki­me vie­ną iš bu­vu­sių svar­biau­sių Ma­žo­sios Lie­tu­vos mies­tų Įsru­tį (da­bar – Čer­nia­chovs­kas) bei žy­miau­sią kraš­to ku­ror­tą Rau­šius (da­bar – Svet­lo­gors­kas).

Pasienio poste iš Kybartų į Eitkūnus.

Kaip ži­no­me, iki An­tro­jo pa­sau­li­nio ka­ro Ka­ra­liau­čiaus kraš­tas pri­klau­sė Vo­kie­ti­jai. Ka­rui bai­gian­tis Rytp­rū­siams te­ko pir­mo­ji ir stip­riau­sia so­vie­tų ar­mi­jos įnir­šio ban­ga. Per pa­sku­ti­nes ka­ro die­nas net du mi­li­jo­nai kraš­to gy­ven­to­jų pa­bė­go į Vo­kie­ti­ją. Daug iš­mi­rė nuo ba­do, li­gų ir so­vie­tų ag­re­si­jos. Vi­sas ne­gan­das at­lai­kiu­sie­ji, ku­rių bu­vo apie ket­vir­tis mi­li­jo­no, po ka­ro vis tiek bu­vo de­por­tuo­ti iš gim­tų­jų že­mių į Vo­kie­ti­ją. Į jų vie­tą at­kel­din­ti ko­lo­nis­tai iš So­vie­tų Są­jun­gos užė­mė dar su bal­dais ir daik­tais pa­lik­tus vo­kie­čių na­mus. Vis­gi nau­ja­ku­rių ne­bu­vo tiek daug, kiek iš­vy­ku­sių­jų. Da­bar Ka­li­ning­ra­do sri­ties gy­ven­to­jų skai­čius – mi­li­jo­nas žmo­nių – nie­sie­kia nė pu­sės to, ku­ris bu­vo iki ka­ro.

Iš­trin­ti vietovardžiai

Po ka­ro, siek­da­mi kuo grei­čiau iš­trin­ti kraš­to pra­ei­tį, kaip ir vi­so kraš­to vie­to­var­džius, so­vie­tai pa­kei­tė ir ka­ra­liš­ko­jo mies­to pa­va­di­ni­mą, su­tei­kę jam so­vie­ti­nio šu­lo Ka­li­ni­no var­dą. Mi­chai­las Ka­li­ni­nas – pir­ma­sis So­vie­tų Są­jun­gos Aukš­čiau­sio­sios ta­ry­bos pre­zi­diu­mo pir­mi­nin­kas. Mi­rė jis 1946 me­tais, ta­da jo var­du ir per­va­din­tas ka­ra­liš­ka­sis Ka­ra­liau­čius.

Kal­ba­ma, kad po ka­ro, so­vie­ti­nės val­džios sluoks­niuo­se bu­vo svars­to­ma apie Ka­ra­liau­čiaus kraš­to pri­jun­gi­mą prie Lie­tu­vos SSR. Su­griau­tas, li­kęs be gy­ven­to­jų kraš­tas bu­vo per silp­nas sa­va­ran­kiš­kai eko­no­miš­kai funk­cio­nuo­ti. So­vie­ti­nės Lie­tu­vos par­ti­nis va­do­vas An­ta­nas Snieč­kus ne­su­si­ža­vė­jo pa­siū­ly­mu ir Ka­ra­liau­čiaus at­si­sa­kė. Mo­ty­va­vo, kad Lie­tu­va pa­ti tik at­sis­ta­ti­nė­jo po ka­ro ir nu­ste­ken­tas Ka­ra­liau­čius jai bū­tų bu­vęs naš­ta.

Vien Ka­ra­liau­čiaus mies­tui po ka­ro rei­kė­jo bent 200 tūkst. gy­ven­to­jų, kad nor­ma­liai ga­lė­tų funk­cio­nuo­ti ne­už­šą­lan­tis uos­tas. Lie­tu­vai tiek gy­ven­to­jų iš­vež­ti bū­tų bu­vu­si per di­de­lė pra­ban­ga. Juk ne tik rei­kė­jo lie­tu­viais ap­gy­ven­din­ti ir Klai­pė­dą, ir Vil­nių, bet ir už­pil­dy­ti iš­trem­tų lie­tu­vių vie­tas.

Veikianti katalikiška Įsruties bažnyčia.

Ši is­to­ri­ja jau se­niai vi­siems ži­no­ma, ta­čiau yra ir dar vie­na ne ma­žiau in­tri­guo­jan­ti. By­rant So­vie­tų Są­jun­gai jos va­do­vai slap­ta pa­siū­lė vo­kie­čiams iš­si­pirk­ti Ka­li­ning­ra­do sri­tį. Vo­kie­čiai at­si­sa­kė, o pa­skli­dęs gan­das su­kė­lė ne­ma­žą įtam­pą tarp sri­ties gy­ven­to­jų.

Mi­li­ta­ri­zuo­tas kraštas

Ke­le­rius me­tus po SSRS su­by­rė­ji­mo Ka­ra­liau­čiaus kraš­tas bu­vo la­biau­siai ap­gink­luo­ta Ru­si­jos Fe­de­ra­ci­jos sri­tis ir la­biau­siai mi­li­ta­ri­zuo­tas kraš­tas Eu­ro­po­je pa­gal gy­ven­to­jų skai­čių. Net 2 proc. kraš­to gy­ven­to­jų bu­vo ka­riš­kiai. Da­bar daug ka­ri­nės tech­ni­kos iš­ga­ben­ta, ta­čiau Ru­si­ja kas­kart mo­juo­ja di­des­nio sri­ties ap­gink­la­vi­mo kor­ta, no­rė­da­ma iš­peš­ti ge­res­nį re­zul­ta­tą dėl ko nors de­rė­da­ma­si su Eu­ro­pos Są­jun­ga ar NA­TO. Be­je, nuo 1950 me­tų už­sie­nie­čiams il­gus me­tus Ka­ra­liau­čiaus kraš­tas bu­vo drau­džia­ma zo­na.

Da­bar jis nė­ra drau­džia­ma zo­na, bet už­sie­nio tu­ris­tų ten ne­daug. At­vi­rai kal­bant, per tris die­nas nei gat­vė­je, nei vieš­bu­ty­je ne­gir­dė­jau ki­tos kal­bos, kaip tik ru­sų. Tur­būt už­sie­nie­čius at­bai­do be­veik 70 eu­rų kai­nuo­jan­čios Ru­si­jos vi­zos. O pa­si­ry­žu­sie­ji jas įsi­gy­ti tur­būt ma­no, kad šios kai­nos už­da­ra­me Ru­si­jos eksk­la­ve esan­tis bu­vęs ka­ra­lių mies­tas ne­ver­tas, tad trau­kia į Mask­vą ar Sankt Pe­ter­bur­gą. Bū­da­mas di­de­lis Rytp­rū­sių my­lė­to­jas, aš taip ne­ma­niau, tad lei­dau­si į ke­lio­nę.

Per Lie­po­nos upelį

Trau­ki­niu iš Kau­no pa­sie­kė­me Ky­bar­tus ir pa­čia­me mies­te esan­čią Lie­tu­vos ir Ru­si­jos sie­ną kir­to­me pės­čio­mis. Pro­ce­dū­ra la­bai grei­ta ir pa­pras­ta, skir­tin­gai nei va­žiuo­jant au­to­mo­bi­liu. Ker­tant die­ną pės­čio­mis, nė­ra jo­kių ei­lių ar ki­to­kių truk­džių. Sie­na ei­na Lie­po­nos upe­liu, ku­rį spruk­da­mas nuo įsi­ver­žu­sios į ša­lį so­vie­tų ar­mi­jos sėk­min­gai per­šo­ko ir į Vo­kie­ti­ją pa­bė­go pre­zi­den­tas An­ta­nas Sme­to­na, kaip tei­gia­ma, tik pus­pa­džius te­suš­la­pęs.

Ši sie­na yra vie­na sta­bi­liau­sių Eu­ro­po­je, nes il­gus am­žius vi­siš­kai ne­ki­to. Tik par­adok­sas tas, kad il­gą lai­ką šia­pus Lie­po­nos bu­vo Ru­si­ja, o už jos pra­si­dė­da­vo už­sie­nis, o da­bar čia už­sie­nis, o ten Ru­si­ja.

Ki­ta­pus sie­nos – olim­pi­nė ra­my­bė. Prieš ka­rą čia bu­vo jud­rus Eit­kū­nų mies­te­lis. De­ja, bai­gian­tis ka­rui jis pir­ma­sis pa­ju­to so­vie­tų ar­mi­jos įnir­šį, to­dėl bu­vo be­veik nu­šluo­tas nuo že­mės pa­vir­šiaus. Da­bar Eit­kū­nuo­se li­kę ke­li na­mai, ku­rie va­di­na­si Čer­ny­ševs­ko­jė. Ju­dė­ji­mas čia mi­ni­ma­lus, o ke­li au­to­mo­bi­lius rams­tan­tys ir tin­giai į mus spok­san­tys vy­riš­kiai su­lau­kia pra­šy­mo pa­vė­žė­ti iki ar­ti­miau­sio Sta­lu­pė­nų mies­te­lio. Vie­nas jų už ke­tu­ris eu­rus ga­be­na mus į Sta­lu­pė­nus, iš ku­rių to­liau tę­si­me ke­lio­nę į Įsru­tį au­to­bu­su.

Ka­ra­liau­čiaus kraš­te va­ži­nė­ti tak­si yra tie­siog ma­lo­nu­mas, nes Lie­tu­vo­je tiek kai­nuo­tų to­kia pa­ti ke­lio­nė au­to­bu­su ar­ba trau­ki­niu. Už 50 ki­lo­me­trų ke­lio­nę iš Sta­lu­pė­nų į Įsru­tį su­mo­kė­jo­me po 4 eu­rus. Pi­gu va­ži­nė­ti ir mies­to bei tarp­mies­ti­niais au­to­bu­sais ir trau­ki­niais.

No­va­to­riš­ka Įsrutis

Įsru­tis yra jau­kus mies­tas pa­si­vaikš­čio­ti ir pa­sig­ro­žė­ti. Jis ka­rui bai­gian­tis taip pat bu­vo ak­ty­viai griau­na­mas, bet to­li gra­žu ne tiek, kiek Ka­ra­liau­čius, to­dėl ig­no­ruo­jant au­to­bu­sų dū­mus, so­vie­ti­nius dau­gia­bu­čius čia dar ga­li­ma pa­jus­ti prieš­ka­rio Rytp­rū­sių dva­sią. Il­gus me­tus Įsru­ties apy­lin­kė­se gy­ve­no ne­ma­žai lie­tu­vi­nin­kų. Po ka­ro jų, ži­no­ma, ten ne­be­li­ko, ta­čiau mies­tą pa­mė­go lie­tu­viai iš di­džio­sios Lie­tu­vos, taip pat ir trem­ti­niai, ku­riems bu­vo drau­džia­ma grįž­ti į Lie­tu­vą. Iki šiol Įsru­ty­je gy­ve­na dau­giau nei 300 lie­tu­vių, o bu­vu­sio­ji vo­kie­čių re­for­ma­tų baž­ny­čia la­bai gra­žiai per­da­ry­tą į ka­ta­li­kiš­ką. Užė­jo­me į ją, bu­vo ma­ty­ti, kad baž­ny­čia gra­žiai tvar­ko­ma ir nau­do­ja­ma pa­gal pa­skir­tį. Ki­tos vo­kie­čių baž­ny­čios ar­ba pa­vers­tos cerk­vė­mis, ar­ba pri­tai­ky­tos vi­suo­me­nės reik­mėms.

Prie sto­ties sto­vi pa­mink­las so­vie­ti­niam vei­kė­jui Iva­nui Čer­nia­chovs­kiui, o cen­tri­nė Le­ni­no gat­vė, bu­vu­si Hin­den­burg strasse ve­da iki žy­miau­sio Įsru­ties lan­ky­ti­no ob­jek­to – bu­vu­sios kry­žiuo­čių pi­lies. Vie­toj jos stūk­so griu­vė­siai su blauz­das sie­kian­čio­mis pikt­žo­lė­mis. Ne­atro­do, kad da­bar­ti­nė val­džia no­rė­tų griu­vė­sius tvar­ky­ti. Mie­liau yra tvar­ko­ma Le­ni­no aikš­tė su pa­mink­lu Le­ni­nui ir ša­lia esan­čiu pa­mink­lu ško­tų kil­mės bal­tų­jų ru­sų feld­mar­ša­lui Bark­la­jui de To­liui.

Įsru­tis žy­mi tuo, kad iki ka­ro čia vei­kė tro­lei­bu­sų li­ni­ja. Tai bu­vo pir­ma­sis mies­tas Vo­kie­ti­jo­je, ku­ria­me kur­sa­vo tro­lei­bu­sai. Mies­tie­čiai ne­no­rė­jo di­de­lį triukš­mą ke­lian­čių tram­va­jų ir prieš­ino­si ap­lin­ką ter­šian­tiems au­to­bu­sams, to­dėl Įsru­tis ta­po eks­pe­ri­men­ti­ne vie­ta nu­tie­siant tro­lei­bu­so li­ni­ją.

Užė­jo­me į 1898 me­tais vo­kie­čių sta­ty­ta­me van­dens bokš­te da­bar įreng­tą ba­rą. Bar­me­nė pa­siū­lė mums iš­ger­ti „Lie­tu­viš­ko“ alaus. Anot jos, tai pui­kus vie­ti­nis alus, ga­mi­na­mas pa­gal lie­tu­viš­kas tech­no­lo­gi­jas. Įsru­ty­je jis mėgs­ta­mas.

Pus­die­nis prie jūros

Pra­lei­dę po­rą sma­gių va­lan­dų Įsru­ty­je, au­to­bu­su eksp­re­su iš­vy­ko­me į Ka­ra­liau­čių, iki ku­rio – apie pu­san­tros va­lan­dos ke­lio. Iš jo iš­kart pa­ju­dė­jo­me į be­ne žy­miau­sią tiek Rytp­rū­sių, tiek so­vie­ti­nės no­menk­la­tū­ros, tiek da­bar­ti­nės Ru­si­jos Bal­ti­jos pa­kran­tės Sem­bos pu­sia­sa­ly­je esan­tį ku­ror­tą – Rau­šius (Svet­lo­gors­ką). Į jį kur­suo­ja se­nu­tė­lis elek­tri­nis trau­ki­nys. To­kie Lie­tu­vo­je jau ati­duo­ti su­pjaus­ty­ti. Trau­ki­nys be­veik pil­nas, žmo­nės su pin­ti­nė­mis va­žiuo­ja pus­die­nį pra­leis­ti prie jū­ros. Iki Rau­šių va­lan­da ke­lio, o trau­ki­nio bi­lie­tas kai­nuo­ja vie­ną eu­rą.

Bu­vęs prū­sų žve­jų kai­me­lis Rau­šiai vi­su gro­žiu pra­žy­do XIX am­žiu­je, kai pra­dė­jo gar­sė­ti sa­vo gy­dyk­lo­mis. O kai 1900 me­tais iki jų bu­vo at­ves­tas ge­le­žin­ke­lis iš Ka­ra­liau­čiaus, Rau­šiai ta­po pa­čiu žy­miau­siu Ry­tų Prū­si­jos ku­ror­tu. Kei­čian­tis val­džioms ir Rau­šius val­dan­čioms vals­ty­bėms, jie sa­vo po­pu­lia­ru­mo ne­pra­ra­do. Bu­vo trum­pas lai­ko­tar­pis nuo An­tro­jo pa­sau­li­nio ka­ro pa­bai­gos iki 1960 me­tų, kai pa­tek­ti į Rau­šius bu­vo la­bai su­nku dėl to, kad jie yra pa­sie­nio zo­no­je. Vė­liau so­vie­tai kiek at­si­kra­tė par­ano­jos ir lei­do mies­te­lį at­ras­ti sa­vo poil­siau­to­jams. So­viet­me­čiu trau­ki­niai iš Ka­ra­liau­čiaus va­žia­vo kas 20–30 mi­nu­čių, to­dėl žmo­nės prie jū­ros vyk­da­vo ne tik sa­vait­ga­liais, bet ir po dar­bo. Da­bar va­žiuo­ja kiek re­čiau, bet tik to­dėl, kad daug kas vyks­ta sa­vo au­to­mo­bi­liais.

Pa­tys ru­sai sa­ko, kad Rau­šiai, pa­ly­gin­ti su ki­tais Ka­ra­liau­čiaus kraš­to ku­ror­tais, yra la­biau įvai­ria­ly­pis ir ge­res­nės ko­ky­bės ku­ror­tas. Mies­te yra aukš­tes­nės kla­sės vieš­bu­čių, pra­mo­gų, ja­me mėgs­ta il­sė­tis aukš­tes­niam so­cia­li­niam sluoks­niui sa­ve pri­ski­rian­tys ru­sai. Iš tie­sų, nak­vy­nės ir pa­slau­gų kai­nos yra kiek di­des­nės nei ap­lin­ki­niuo­se ku­ror­tuo­se, to­dėl ei­li­niai poil­siau­to­jai čia la­biau lin­kę at­vyk­ti trum­pam, o ap­sis­to­ti Kran­te, Nau­juo­siuo­se Kur­šiuo­se ar Pa­lvi­nin­kuo­se.

Vienas iš Įsruties rytprūsiškų epizodų.

Mies­tas ant jū­ros skardžio

Bai­gian­tis ka­rui mies­tas bu­vo užim­tas be šū­vio ir vi­siš­kai ne­nu­ken­tė­jo. Dėl to Rau­šiuo­se da­bar ga­li­me mė­gau­tis au­ten­tiš­ka vo­kiš­ka ar­chi­tek­tū­ra ir vo­kiš­ku mies­to su­pla­na­vi­mu. Jis nuo ki­tų ku­ror­tų ski­ria­si tuo, kad bu­vo sta­to­mas miš­ke ir bu­vo sten­gia­ma­si iš­kirs­ti kuo ma­žiau me­džių. To­dėl dau­gu­ma se­nų­jų mies­to na­mų yra tie­siog įsisp­rau­dę tarp pa­jū­rio pu­šų.

Be to, čia nuo­sta­bi gam­ta. Ne tik Rau­šių, bet di­de­lė da­lis kraš­to pa­kran­tės yra nu­sė­ta įspū­din­gais skar­džiais, ko­kių nė­ra Lie­tu­vo­je. Tu­rint au­to­mo­bi­lį čia sma­gu pa­va­ži­nė­ti po pa­jū­rio kai­me­lius ir pa­sig­ro­žė­ti vaiz­dais.

Rau­šiai taip pat yra įsi­kū­rę ant skar­džio. Pats mies­te­lis yra vir­šu­je, o jo pa­plū­di­miai apa­čio­je. Skar­džio aukš­tis čia sie­kia apie 40 me­trų. Pa­ly­gi­ni­mui, di­džiau­sio Lie­tu­vos skar­džio Olan­do Ke­pu­rės aukš­tis yra be­veik 25 me­trai. Prie trau­ki­nių sto­ties ne­per­trau­kia­mai kur­suo­ja kel­tu­vai, ga­be­nan­tys žmo­nes į pa­plū­di­mį. Ži­no­ma, yra ir laip­tai, ta­čiau ne­jau­gi pra­lei­si pro­gą iš­ban­dy­ti to­kią at­rak­ci­ją už pu­sę eu­ro. Bu­vo sma­gu leis­tis kel­tu­vu ir ste­bė­ti apa­čio­je pu­to­jan­čią jū­rą.

Įsruties pilies griuvėsiai.

Siau­rė­ja pa­plū­di­mio ruožas

Rau­šių pa­plū­di­miai šiek tiek prob­le­miš­ki, pa­ly­gin­ti su ki­tais ku­ror­tais. Dėl apa­čio­je esan­čių sta­ti­nių, pro­me­na­dos ir skar­džio ap­sau­gai pa­sta­ty­tų įtvir­ti­ni­mų, ban­gos čia tu­ri di­des­nį ar­do­mą­jį efek­tą, to­dėl pa­plū­di­mio smė­lį ry­ja la­biau nei bet kur ki­tur. Pa­plū­di­mio ruo­žas nuo­lat siau­rė­ja. Vo­kie­čių lai­kais jo plo­tis sie­kė apie 60 me­trų, so­viet­me­čiu – apie 40 me­trų, o da­bar ru­sai sa­ko, kad pa­plū­di­mio jau be­veik ne­bė­ra. Bai­mi­na­ma­si, kad pa­il­gi­nus pa­jū­rio pro­me­na­dą, ban­gos ar­dys pa­plū­di­mio ruo­žą dar ar­šiau.

Kol ru­sai su­ka gal­vas, kaip šį rei­ka­lą su­tvar­ky­ti, kel­tu­vu nu­si­lei­dę že­myn at­si­dū­rė­me jau­kia­me, nuo­sta­bios gam­tos ap­sup­ta­me pa­plū­di­my­je. Pa­lei jū­rą ei­nan­ti, dar vo­kie­čių sta­ty­ta pro­me­na­da lei­džia bent min­ti­mis nu­si­kel­ti į Rytp­rū­sius. Sma­gu ja pa­si­vaikš­čio­ti, nors gam­tos gro­žį gal kiek ir su­ga­di­na.

Be­veik vi­si poil­siau­to­jai yra ru­sai. Ki­tos kal­bos Rau­šiuo­se ne­gir­dė­jau, nors vo­kiš­kų už­ra­šų ir pa­va­di­ni­mų, vi­lio­jan­čių už­sie­nie­čius, yra ga­na daug.

Pa­si­mau­dę jū­ro­je va­ka­ro­ti trau­ki­niu grį­žo­me į Ka­ra­liau­čių.

Tavo komentaras
Vardas: * El.paštas:
Komentaras: *
Skaityti visus komentarus (8)
Gene  195.182.71.178 2016-09-20 11:06:40
Gana seniai girdėjau tokį dalyką , kad Sniečkų spaudė atsisakyti Karaliaučiaus krašto. Čia tokia sukta kėgėbistų politika, KAD JIE ATEITY TURĖTŲ KUO PATEISINTI ŠITO KRAŠTO PRIJUNGIMĄ PRIE RUSIJOS. Mes , atseit jums siūlėme , o jūs neėmėte.
1 0  Netinkamas komentaras
To: to LTU  80.212.154.108 2016-09-11 14:43:04
Prie ko čia Gudija? Jų (kaip ir kitų slavų) prie jūros nebuvo. Autochtonai čia yra baltai.
3 0  Netinkamas komentaras
to LTU  78.60.193.10 2016-09-11 12:51:03
Tu ne LTU, bet BTU(Gudija). Kokia dar lenkiškoji Prūsijos dalis?
2 0  Netinkamas komentaras
Vytas  80.255.42.205 2016-09-10 00:51:49
Klaida padarė Sniečkus kad neprisijungė Prūsijos, reikėjo jam žiūrėti truputi plačiau į ateitį.
7 2  Netinkamas komentaras
LTU  78.60.224.137 2016-09-09 09:59:58
Lietuviškoji Prūsijos dalis turėtų priklausyti LIETUVAI, kaip kad lenkiškoji Prūsijos dalis buvo priskirta Lenkijai.
11 2  Netinkamas komentaras
Pre­zi­den­tė Da­lia Gry­baus­kai­tė ra­gi­na ge­ne­ra­li­nį po­li­ci­jos ko­mi­sa­rą Li­ną Per­na­vą įver­tin­ti pir­muo­sius po­li­ci­jos pert­var­kos re­zul­ta­tus ir tęs­ti ją tik įsi­ti­ki­nus, kad tai pagerino po­li­ci­jos dar­bą [...]
Itin bran­giai vir­tu­vės įran­kius Lie­tu­vos ka­riuo­me­nei par­da­vu­si bend­ro­vė „No­ta Be­ne“ pri­pa­žįs­ta su­kly­du­si, kad ne­in­for­ma­vo ka­riuo­me­nės, jog „auk­si­nius šaukš­tus“ perpardavė iš Lie­tu­vos [...]
Is­lan­di­ja pir­ma­die­nį pa­sis­kun­dė, kad Ru­si­jos oro pa­jė­gų bom­bo­ne­šiai skrai­do per­ne­lyg ar­ti ci­vi­li­nių lai­ne­rių, o nau­jau­sias in­ci­den­tas įvy­ko per vie­ną reisą iš Reik­ja­vi­ko.
Vo­kie­ti­jos ry­ti­nia­me Dres­de­no mies­te du spro­gi­mai drioks­te­lė­jo prie vie­nos me­če­tės ir tarp­tau­ti­nio kong­re­sų cen­tro, bet žmo­nės per šiuos iš­puo­lius ne­nu­ken­tė­jo, antradienį pra­ne­šė po­li­ci­ja.
An­tra­die­nį Anykš­čiuo­se, ant Šei­my­niš­kė­lių pi­lia­kal­nio, pra­de­da­ma sta­ty­ti medinė Vo­ru­tos pi­lis.
1893 me­tų rugp­jū­tį Vil­niu­je įvy­ko IX Ru­si­jos im­pe­ri­jos ar­cheo­lo­gų su­va­žia­vi­mas. Ruo­šian­tis jam rink­ta in­for­ma­ci­ja apie lie­tu­viš­kų gu­ber­ni­jų – Šiau­rės va­ka­rų kraš­to is­to­ri­ją. Tam bu­vo [...]
Sce­nos erd­vės, de­ko­ra­ci­jų pro­jek­ta­vi­mas, es­ki­zų, brė­ži­nių kū­ri­mas ir rea­li­za­vi­mas, apš­vie­ti­mo par­in­ki­mas – 45-erių bri­tės Es Dev­lin kas­die­nis dar­bas. Sce­nog­ra­fę traukte įtrau­kė spal­vin­gas [...]
Šv. Je­ro­ni­mo pre­mi­ja už nuo­sek­lų, kryp­tin­gą dar­bą, ve­dan­tį lie­tu­vių skai­ty­to­jus į pra­ncū­zų ir fran­ko­fo­niš­ko­sios li­te­ra­tū­ros lo­by­ną ir su­bti­liai jį at­ve­rian­tį tur­tin­ga lietuvių kal­ba šie­met [...]
Pir­ma­die­nio va­ka­rą rau­do­nas ki­li­mas bus iš­ties­tas nau­jo lie­tu­viš­ko ki­no fil­mo „Se­ne­kos die­na“ kū­ry­bi­nei gru­pei. Pir­mą kar­tą ša­lies is­to­ri­jo­je žiū­ro­vams pri­sta­to­mas fil­mas, prie ku­rio kū­ri­mo [...]
Po tre­jų me­tų per­trau­kos Rob­bie Wil­liam­sas grįž­ta su il­gai lauk­tu nau­ju al­bu­mu. At­li­kė­jas pa­skel­bė, kad nau­ja­sis stu­di­ji­nis al­bu­mas va­din­sis „Hea­vy En­ter­tain­ment Show“. Vie­nuo­lik­ta­sis R.Wil­liams [...]
Eu­ro­po­je stip­ri­nant Šiau­rės ir Bal­ti­jos jū­rų pre­ky­bos tink­lą bei gau­siu fi­nan­sa­vi­mu ma­ži­nant uos­tų inf­ras­truk­tū­ros skir­tu­mus, kon­ku­ren­cin­gu­mui vis di­des­nį po­vei­kį da­ro geopolitinė įta­ka ir [...]
Vi­du­ti­nė elek­tros kai­na „Nord Pool“ bir­žos Lie­tu­vos pre­ky­bos zo­no­je pra­ėju­sią sa­vai­tę, rug­sė­jo 19–25 d., bu­vo 36 eu­rai už me­ga­vat­va­lan­dę (EUR/MWh). Tai 8 proc. dau­giau nei anks­tes­nę sa­vai­tę [...]
Ku­lau­tu­vos pa­grin­di­nė mo­kyk­la kar­tu su Ku­lau­tu­vos jau­ni­mo cen­tru bai­gė įgy­ven­din­ti pro­jek­tą, ku­ris įga­li­no at­nau­jin­ti da­lį mo­kyk­los pa­tal­pų ir jo­se įkur­ti vai­kų die­nos cen­trą su at­vi­ra erd­ve [...]
Jau be­veik mė­nuo, kai Tau­ra­gės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nis­tra­ci­jos val­di­nin­kai ka­va iš me­ri­jos pa­sta­te sto­vin­čio apa­ra­to ga­li mė­gau­tis kiek šir­dis gei­džia, nes už ją mokėti ne­rei­kia. Iš­lai­dos [...]
Ki­tą mė­ne­sį Lie­tu­vos krep­ši­nio fe­de­ra­ci­jos (LKF) va­do­vai ofi­cia­liai pa­dė­kos Jo­nui Kaz­laus­kui už dar­bą na­cio­na­li­nė­je vyrų krep­ši­nio rink­ti­nė­je.
Šio­mis die­no­mis val­džios dė­me­sys nu­kreip­tas į ša­lies par­olim­pie­čius, Rio de Ža­nei­ro žai­dy­nė­se iš­ko­vo­ju­sius me­da­lius. Pir­ma­die­nį juos ir tre­ne­rius ap­do­va­no­jo ša­lies prezidentė Da­lia Gry­baus­kai­tė, [...]
Dr. Mal­go­ža­ta Ste­fa­no­vič, len­kai­tė iš Vil­niaus, Kro­ku­vo­je bai­gu­si po­li­to­lo­gi­jos ir so­cio­lo­gi­jos stu­di­jas, da­bar Kro­ku­vos Jo­gai­lai­čių uni­ver­si­te­te va­do­vau­ja Lie­tu­vos studijų cen­trui. „Ste­bė­da­ma [...]
Dvi jau­nos mer­gi­nos iš Ka­ma­jų mies­te­lio (Ro­kiš­kio r.) Li­na Ma­tiu­kai­tė ir Ie­va Ki­lie­nė su­ma­nė, par­ašė ir iš­lei­do pa­sa­kų vai­kams kny­ge­lę, ku­rios pa­grin­di­niai he­ro­jai – skai­čiai. Mer­gi­nos sie­kia [...]
Vil­niaus uni­ver­si­te­to moks­li­nin­kai (VU) kar­tu su par­tne­riais iš Fe­de­ra­li­nio tech­no­lo­gi­jos ins­ti­tu­to Ciu­ri­che da­ro prie­lai­dą, kad da­bar­ti­nius duo­me­nų įra­šy­mo ir sau­go­ji­mo įrenginius at­ei­ty­je pa­keis [...]
Gy­ve­ni­mas iš­ban­do mū­sų dva­si­nę stip­ry­bę, kai ma­žiau­siai to ti­ki­mės. Ti­krą dva­si­nę stip­ry­bę at­sklei­džia tai, ką da­ro­me, ko ne­da­ro­me ir ko nie­ka­da ne­da­ry­tu­me. Kuo di­des­nis iš­šū­kis, tuo su­nkiau [...]
Pir­mą­jį spa­lio sa­vait­ga­lį gam­tos my­lė­to­jai vi­so­je Eu­ro­po­je kvie­čia­mi pri­si­jung­ti prie kas­met gau­sė­jan­čio ste­bė­to­jų bū­rio iš­ly­dė­ti iš­skren­dan­čius pa­ukš­čius. Tūks­tan­čiai žmonių 36 ša­ly­se [...]
Lie­tu­vos Zoo­lo­gi­jos so­das pri­sta­to elek­tro­ni­nį bi­lie­tą – jį lan­ky­to­jai ga­lės įsi­gy­ti in­ter­ne­tu ir taip iš­veng­ti ei­lių prie Kau­ne įsi­kū­ru­sio zoologijos so­do var­tų.
Eu­ro­pos Ko­mi­si­jai ga­lu­ti­nai nu­ta­rė skir­ti 84,4 mln. eu­rų Vil­niaus va­ka­ri­nio ap­link­ke­lio tre­čia­jam eta­pui. Ko­mi­si­ja dar bir­že­lį pra­ne­šė apie fi­nan­sa­vi­mą, ta­čiau per tris mėnesius ga­lė­jo ne­pri­tar­ti [...]
Rug­sė­jo pa­bai­go­je du­ris at­ver­sian­čio­je tarp­tau­ti­nė­je Par­yžiaus (Pra­ncū­zi­ja) par­odo­je jos lan­ky­to­jams Pie­tų Ko­rė­jos au­to­mo­bi­lių ga­min­to­jas „Hyun­dai Mo­tor“ ža­da leisti pir­mie­siems žvilg­te­lė­ti [...]
Vil­niaus ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to (NT) rin­ko­je – nau­ji vė­jai. Pir­kė­jai vis la­biau ver­ti­na kom­for­tą, tad pa­klau­siau­si tie nau­jos sta­ty­bos pro­jek­tai, ku­rie už­ti­kri­na ne tik tai, kad na­mo sienos bus tvir­tos, [...]
Apie blo­gai ap­šil­tin­tus na­mus sa­ko­ma, kad pro sie­nas švil­pau­ja vė­jas, bet ar ži­no­te, jog apie sep­tin­ta­da­lį vi­sos ši­lu­mos ne­ten­ka­ma dėl ne­tin­ka­mai ap­šil­tin­tos apa­ti­nės namo da­lies? Ap­šil­ti­ni­mo [...]
Ki­ni­jos mi­li­jar­die­riaus sū­nus nu­pir­ko sa­vo šu­niui aš­tuo­nis nau­jau­sio modelio „iP­ho­ne“ te­le­fo­nus.
Ket­vir­tus me­tus iš ei­lės, Kau­no se­na­mies­čio bend­ruo­me­nė kvie­čia gy­vū­nų my­lė­to­jus pa­mi­nė­ti Šv. Pra­nciš­kaus, gyvūnų glo­bė­jo, die­ną. 
Lie­tu­vo­je pik­ty­bi­niai na­vi­kai yra an­tro­ji pa­gal daž­nu­mą mir­ties prie­žas­tis po šir­dies ir krau­ja­gys­lių li­gų. Mū­sų ša­ly­je ši klas­tin­ga li­ga kas­met nu­si­ne­ša apie 8 tūkstančius gy­vy­bių. Vė­žio [...]
„Ma­no sū­nus šau­nus ir pro­tin­gas vai­kas, ta­čiau mo­kyk­lo­je jam ne­si­se­ka ir jis gau­na blo­gus pa­žy­mius“, – šiuos žo­džius ne­re­tai ga­li­ma iš­girs­ti iš nu­si­vy­lu­sių tė­ve­lių. 
Tri­me­tis Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos pri­ncas Geor­ge'as sek­ma­die­nį li­ko su auk­le ir jau­nes­ne se­su­te pri­nce­se Char­lot­te. Jų tė­vai – pri­ncas Wil­lia­mas su žmo­na Ka­te – to­liau ke­lia­vo po Kanadą be sa­vo [...]
Es­ti­jos bu­riuo­to­ja Ing­rid Puus­ta sek­ma­die­nį ta­po pir­mą­ja mo­te­ri­mi, perp­lau­ku­sia Bal­ti­jos jū­rą bur­len­te. Ji nuo Fo­rio sa­los ne­to­li Šve­di­jai pri­klau­san­čio Got­lan­do nu­plau­kė iki Kaunispės uos­to Sa­re­mos [...]
Komentarai
Dienos klausimas
Ar reikia izoliuoti Rusiją?
Taip. Kol neišnyks Maskvos agresija, su šia šalimi negali būti bendradarbiaujama 
Ne. Izoliacija tik mažina problemų sprendimo galimybę
Neturiu nuomonės
horoskopai
SVARSTYKLĖS

SVARSTYKLĖS

Vi­są sa­vai­tę ka­muos sa­vi­raiš­kos prob­le­mos. Ypač skaus­min­gai rea­guo­si­te į vi­so­kiau­sio plau­ko su­var­žy­mus ir ap­ri­bo­ji­mus. Iš ap­lin­ki­nių ga­li­te ti­kė­tis tik įvai­riau­sių ban­dy­mų kaip nors pa­si­nau­do­ti ju­mis sa­viems tiks­lams. Penk­ta­die­nis - ri­bi­nė die­na. Daug kas baig­sis ir daug kas pra­si­dės.

Daugiau

Komentuojami