TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Pakeliui į Karaliaučių

2016 09 08 6:00
Raušių paplūdimys. Vaido Mikaičio nuotrauka

Dar ne taip seniai, vos prieš keliasdešimt metų, vakarinė Lietuvos kaimynė buvo ne Rusija, o Vokietijai priklausanti Rytų Prūsijos provincija. Jos sostinė Karaliaučius turėjo garbingą karalių miesto vardą ir buvo vadinamas gražiausiu Rytų Europos perlu.

Tai buvo nepaprasto grožio karališkasis miestas. Išlikusios prieškarinės miesto nuotraukos tuo suabejoti neleis. Subombarduotas 1944 metais. Deja, šiandien jis visiškai kitoks, tik maža dalele primenantis aną – prieškario karalių miestą.

Iš rankų į rankas

Prie Baltijos jūros, Aismarių įlankoje, esantis Karaliaučius iki 1255 metų priklausė prūsams, čia stovėjusi prūsų Tvangstės pilis. Nuo 1255 metų tai Vokiečių ordino miestas, pilis, nuo 1525 metų – Prūsijos kunigaikštystės, vėliau karalystės sostinė (Kionigsbergas). Nuo 1871 metų – Vokietijos imperijos apygardos sostinė, nuo 1933 metų – Trečiojo reicho apygardos sostinė. Nuo 1946 metų – Sovietų Sąjungos miestas Kaliningradas.

Keliaukime į dabar Rusijai priklausantį Karaliaučiaus kraštą ir savo akimis pamatykime, koks jis yra šiandien. Taip pat aplankykime vieną iš buvusių svarbiausių Mažosios Lietuvos miestų Įsrutį (dabar – Černiachovskas) bei žymiausią krašto kurortą Raušius (dabar – Svetlogorskas).

Pasienio poste iš Kybartų į Eitkūnus.

Kaip žinome, iki Antrojo pasaulinio karo Karaliaučiaus kraštas priklausė Vokietijai. Karui baigiantis Rytprūsiams teko pirmoji ir stipriausia sovietų armijos įniršio banga. Per paskutines karo dienas net du milijonai krašto gyventojų pabėgo į Vokietiją. Daug išmirė nuo bado, ligų ir sovietų agresijos. Visas negandas atlaikiusieji, kurių buvo apie ketvirtis milijono, po karo vis tiek buvo deportuoti iš gimtųjų žemių į Vokietiją. Į jų vietą atkeldinti kolonistai iš Sovietų Sąjungos užėmė dar su baldais ir daiktais paliktus vokiečių namus. Visgi naujakurių nebuvo tiek daug, kiek išvykusiųjų. Dabar Kaliningrado srities gyventojų skaičius – milijonas žmonių – niesiekia nė pusės to, kuris buvo iki karo.

Ištrinti vietovardžiai

Po karo, siekdami kuo greičiau ištrinti krašto praeitį, kaip ir viso krašto vietovardžius, sovietai pakeitė ir karališkojo miesto pavadinimą, suteikę jam sovietinio šulo Kalinino vardą. Michailas Kalininas – pirmasis Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios tarybos prezidiumo pirmininkas. Mirė jis 1946 metais, tada jo vardu ir pervadintas karališkasis Karaliaučius.

Kalbama, kad po karo, sovietinės valdžios sluoksniuose buvo svarstoma apie Karaliaučiaus krašto prijungimą prie Lietuvos SSR. Sugriautas, likęs be gyventojų kraštas buvo per silpnas savarankiškai ekonomiškai funkcionuoti. Sovietinės Lietuvos partinis vadovas Antanas Sniečkus nesusižavėjo pasiūlymu ir Karaliaučiaus atsisakė. Motyvavo, kad Lietuva pati tik atsistatinėjo po karo ir nustekentas Karaliaučius jai būtų buvęs našta.

Vien Karaliaučiaus miestui po karo reikėjo bent 200 tūkst. gyventojų, kad normaliai galėtų funkcionuoti neužšąlantis uostas. Lietuvai tiek gyventojų išvežti būtų buvusi per didelė prabanga. Juk ne tik reikėjo lietuviais apgyvendinti ir Klaipėdą, ir Vilnių, bet ir užpildyti ištremtų lietuvių vietas.

Veikianti katalikiška Įsruties bažnyčia.

Ši istorija jau seniai visiems žinoma, tačiau yra ir dar viena ne mažiau intriguojanti. Byrant Sovietų Sąjungai jos vadovai slapta pasiūlė vokiečiams išsipirkti Kaliningrado sritį. Vokiečiai atsisakė, o pasklidęs gandas sukėlė nemažą įtampą tarp srities gyventojų.

Militarizuotas kraštas

Kelerius metus po SSRS subyrėjimo Karaliaučiaus kraštas buvo labiausiai apginkluota Rusijos Federacijos sritis ir labiausiai militarizuotas kraštas Europoje pagal gyventojų skaičių. Net 2 proc. krašto gyventojų buvo kariškiai. Dabar daug karinės technikos išgabenta, tačiau Rusija kaskart mojuoja didesnio srities apginklavimo korta, norėdama išpešti geresnį rezultatą dėl ko nors derėdamasi su Europos Sąjunga ar NATO. Beje, nuo 1950 metų užsieniečiams ilgus metus Karaliaučiaus kraštas buvo draudžiama zona.

Dabar jis nėra draudžiama zona, bet užsienio turistų ten nedaug. Atvirai kalbant, per tris dienas nei gatvėje, nei viešbutyje negirdėjau kitos kalbos, kaip tik rusų. Turbūt užsieniečius atbaido beveik 70 eurų kainuojančios Rusijos vizos. O pasiryžusieji jas įsigyti turbūt mano, kad šios kainos uždarame Rusijos eksklave esantis buvęs karalių miestas nevertas, tad traukia į Maskvą ar Sankt Peterburgą. Būdamas didelis Rytprūsių mylėtojas, aš taip nemaniau, tad leidausi į kelionę.

Per Lieponos upelį

Traukiniu iš Kauno pasiekėme Kybartus ir pačiame mieste esančią Lietuvos ir Rusijos sieną kirtome pėsčiomis. Procedūra labai greita ir paprasta, skirtingai nei važiuojant automobiliu. Kertant dieną pėsčiomis, nėra jokių eilių ar kitokių trukdžių. Siena eina Lieponos upeliu, kurį sprukdamas nuo įsiveržusios į šalį sovietų armijos sėkmingai peršoko ir į Vokietiją pabėgo prezidentas Antanas Smetona, kaip teigiama, tik puspadžius tesušlapęs.

Ši siena yra viena stabiliausių Europoje, nes ilgus amžius visiškai nekito. Tik paradoksas tas, kad ilgą laiką šiapus Lieponos buvo Rusija, o už jos prasidėdavo užsienis, o dabar čia užsienis, o ten Rusija.

Kitapus sienos – olimpinė ramybė. Prieš karą čia buvo judrus Eitkūnų miestelis. Deja, baigiantis karui jis pirmasis pajuto sovietų armijos įniršį, todėl buvo beveik nušluotas nuo žemės paviršiaus. Dabar Eitkūnuose likę keli namai, kurie vadinasi Černyševskojė. Judėjimas čia minimalus, o keli automobilius ramstantys ir tingiai į mus spoksantys vyriškiai sulaukia prašymo pavėžėti iki artimiausio Stalupėnų miestelio. Vienas jų už keturis eurus gabena mus į Stalupėnus, iš kurių toliau tęsime kelionę į Įsrutį autobusu.

Karaliaučiaus krašte važinėti taksi yra tiesiog malonumas, nes Lietuvoje tiek kainuotų tokia pati kelionė autobusu arba traukiniu. Už 50 kilometrų kelionę iš Stalupėnų į Įsrutį sumokėjome po 4 eurus. Pigu važinėti ir miesto bei tarpmiestiniais autobusais ir traukiniais.

Novatoriška Įsrutis

Įsrutis yra jaukus miestas pasivaikščioti ir pasigrožėti. Jis karui baigiantis taip pat buvo aktyviai griaunamas, bet toli gražu ne tiek, kiek Karaliaučius, todėl ignoruojant autobusų dūmus, sovietinius daugiabučius čia dar galima pajusti prieškario Rytprūsių dvasią. Ilgus metus Įsruties apylinkėse gyveno nemažai lietuvininkų. Po karo jų, žinoma, ten nebeliko, tačiau miestą pamėgo lietuviai iš didžiosios Lietuvos, taip pat ir tremtiniai, kuriems buvo draudžiama grįžti į Lietuvą. Iki šiol Įsrutyje gyvena daugiau nei 300 lietuvių, o buvusioji vokiečių reformatų bažnyčia labai gražiai perdarytą į katalikišką. Užėjome į ją, buvo matyti, kad bažnyčia gražiai tvarkoma ir naudojama pagal paskirtį. Kitos vokiečių bažnyčios arba paverstos cerkvėmis, arba pritaikytos visuomenės reikmėms.

Prie stoties stovi paminklas sovietiniam veikėjui Ivanui Černiachovskiui, o centrinė Lenino gatvė, buvusi Hindenburg strasse veda iki žymiausio Įsruties lankytino objekto – buvusios kryžiuočių pilies. Vietoj jos stūkso griuvėsiai su blauzdas siekiančiomis piktžolėmis. Neatrodo, kad dabartinė valdžia norėtų griuvėsius tvarkyti. Mieliau yra tvarkoma Lenino aikštė su paminklu Leninui ir šalia esančiu paminklu škotų kilmės baltųjų rusų feldmaršalui Barklajui de Toliui.

Įsrutis žymi tuo, kad iki karo čia veikė troleibusų linija. Tai buvo pirmasis miestas Vokietijoje, kuriame kursavo troleibusai. Miestiečiai nenorėjo didelį triukšmą keliančių tramvajų ir priešinosi aplinką teršiantiems autobusams, todėl Įsrutis tapo eksperimentine vieta nutiesiant troleibuso liniją.

Užėjome į 1898 metais vokiečių statytame vandens bokšte dabar įrengtą barą. Barmenė pasiūlė mums išgerti „Lietuviško“ alaus. Anot jos, tai puikus vietinis alus, gaminamas pagal lietuviškas technologijas. Įsrutyje jis mėgstamas.

Pusdienis prie jūros

Praleidę porą smagių valandų Įsrutyje, autobusu ekspresu išvykome į Karaliaučių, iki kurio – apie pusantros valandos kelio. Iš jo iškart pajudėjome į bene žymiausią tiek Rytprūsių, tiek sovietinės nomenklatūros, tiek dabartinės Rusijos Baltijos pakrantės Sembos pusiasalyje esantį kurortą – Raušius (Svetlogorską). Į jį kursuoja senutėlis elektrinis traukinys. Tokie Lietuvoje jau atiduoti supjaustyti. Traukinys beveik pilnas, žmonės su pintinėmis važiuoja pusdienį praleisti prie jūros. Iki Raušių valanda kelio, o traukinio bilietas kainuoja vieną eurą.

Buvęs prūsų žvejų kaimelis Raušiai visu grožiu pražydo XIX amžiuje, kai pradėjo garsėti savo gydyklomis. O kai 1900 metais iki jų buvo atvestas geležinkelis iš Karaliaučiaus, Raušiai tapo pačiu žymiausiu Rytų Prūsijos kurortu. Keičiantis valdžioms ir Raušius valdančioms valstybėms, jie savo populiarumo neprarado. Buvo trumpas laikotarpis nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos iki 1960 metų, kai patekti į Raušius buvo labai sunku dėl to, kad jie yra pasienio zonoje. Vėliau sovietai kiek atsikratė paranojos ir leido miestelį atrasti savo poilsiautojams. Sovietmečiu traukiniai iš Karaliaučiaus važiavo kas 20–30 minučių, todėl žmonės prie jūros vykdavo ne tik savaitgaliais, bet ir po darbo. Dabar važiuoja kiek rečiau, bet tik todėl, kad daug kas vyksta savo automobiliais.

Patys rusai sako, kad Raušiai, palyginti su kitais Karaliaučiaus krašto kurortais, yra labiau įvairialypis ir geresnės kokybės kurortas. Mieste yra aukštesnės klasės viešbučių, pramogų, jame mėgsta ilsėtis aukštesniam socialiniam sluoksniui save priskiriantys rusai. Iš tiesų, nakvynės ir paslaugų kainos yra kiek didesnės nei aplinkiniuose kurortuose, todėl eiliniai poilsiautojai čia labiau linkę atvykti trumpam, o apsistoti Krante, Naujuosiuose Kuršiuose ar Palvininkuose.

Vienas iš Įsruties rytprūsiškų epizodų.

Miestas ant jūros skardžio

Baigiantis karui miestas buvo užimtas be šūvio ir visiškai nenukentėjo. Dėl to Raušiuose dabar galime mėgautis autentiška vokiška architektūra ir vokišku miesto suplanavimu. Jis nuo kitų kurortų skiriasi tuo, kad buvo statomas miške ir buvo stengiamasi iškirsti kuo mažiau medžių. Todėl dauguma senųjų miesto namų yra tiesiog įsispraudę tarp pajūrio pušų.

Be to, čia nuostabi gamta. Ne tik Raušių, bet didelė dalis krašto pakrantės yra nusėta įspūdingais skardžiais, kokių nėra Lietuvoje. Turint automobilį čia smagu pavažinėti po pajūrio kaimelius ir pasigrožėti vaizdais.

Raušiai taip pat yra įsikūrę ant skardžio. Pats miestelis yra viršuje, o jo paplūdimiai apačioje. Skardžio aukštis čia siekia apie 40 metrų. Palyginimui, didžiausio Lietuvos skardžio Olando Kepurės aukštis yra beveik 25 metrai. Prie traukinių stoties nepertraukiamai kursuoja keltuvai, gabenantys žmones į paplūdimį. Žinoma, yra ir laiptai, tačiau nejaugi praleisi progą išbandyti tokią atrakciją už pusę euro. Buvo smagu leistis keltuvu ir stebėti apačioje putojančią jūrą.

Įsruties pilies griuvėsiai.

Siaurėja paplūdimio ruožas

Raušių paplūdimiai šiek tiek problemiški, palyginti su kitais kurortais. Dėl apačioje esančių statinių, promenados ir skardžio apsaugai pastatytų įtvirtinimų, bangos čia turi didesnį ardomąjį efektą, todėl paplūdimio smėlį ryja labiau nei bet kur kitur. Paplūdimio ruožas nuolat siaurėja. Vokiečių laikais jo plotis siekė apie 60 metrų, sovietmečiu – apie 40 metrų, o dabar rusai sako, kad paplūdimio jau beveik nebėra. Baiminamasi, kad pailginus pajūrio promenadą, bangos ardys paplūdimio ruožą dar aršiau.

Kol rusai suka galvas, kaip šį reikalą sutvarkyti, keltuvu nusileidę žemyn atsidūrėme jaukiame, nuostabios gamtos apsuptame paplūdimyje. Palei jūrą einanti, dar vokiečių statyta promenada leidžia bent mintimis nusikelti į Rytprūsius. Smagu ja pasivaikščioti, nors gamtos grožį gal kiek ir sugadina.

Beveik visi poilsiautojai yra rusai. Kitos kalbos Raušiuose negirdėjau, nors vokiškų užrašų ir pavadinimų, viliojančių užsieniečius, yra gana daug.

Pasimaudę jūroje vakaroti traukiniu grįžome į Karaliaučių.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"