TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Parduota studentės vasara Amerikoje

2008 12 19 0:00
Didžiausias mažiausias pasaulyje miestelis Reno buvo lietuvaičių vasaros nuotykis.
Autorės nuotrauka

Vasarą pagal "Summer work and travel" programą dirbau viename JAV Reno miesto viešbutyje, taip pat daug keliavau po šalį. Kad nereikėtų atsakinėti į daugybę namiškių ar bičiulių laiškų, rašiau savo tinklaraštį, iš kurio ir sugulė šis straipsnis.

Vakar susigriebėm, kad jau gera savaitė čia malamės ir dar nė karto nebuvom linksmiausioje savo darbovietės vietoje - kazino. Ėjom pažiūrėt į žmones, kurie paskui miegos lovose, o mums jas reikės tvarkyt... Ir ką pamatėm? Būrius storų senų amerikiečių, sėdinčių prie lošimų automatų su deguonies balionais ir be perstojo kišančių ten dolerį po dolerio. Taigi nieko keista, kad paskui kambariuose beveik nerandam arbatpinigių.

Niekad nesu buvusi kazino Lietuvoje, tad nelabai galiu palyginti, kas ir kaip, bet mūsų "Peppermill" tikrai įspūdingas. Gerokai nustebino, kad čia yra atskira salė, kurioje gali lošti vaikai. Nebūtų Amerika, ar ne? Visai kaip atrakcionų parkuose. Žodžiu, vaikams tikrai yra ką veikti, nes pilna visokių automatų, skirtų tik jiems. Tiesa, laimėjimai išmokami ne pinigais - už tam tikrą kiekį surinktų bilietėlių duodama įvairių žaislų. Lietuvoje dauguma vaikų tokiu metu tikrai miega, o čia pliekia kazino.

Pralošė vasaros atlyginimą

"Peppermill" įtrauktas į geriausių Amerikos kazino dešimtuką, tad ir jo vidaus interjeras, suprantama, yra įspūdingas. Vyrauja rožinė, žydra ir violetinė - beveik kaip "barbių namelis", tačiau spalvos taip dera, kad beveik neerzina. O naktimis gyvenimas čia virte verda ir doleriai liejasi laisvai.

Susigundėm palošti ir mes. Pralošėm lygiai dolerį. Nesėkminga diena. Oi, bet ten tikrai galima laisvai "užkibti", tad kitą kartą einant reikia turėti ne daugiau kaip dešimt dolerių, kad nekiltų pagunda išleisti daugiau. Girdėjom, jog pernai čia buvo tokių samdinių, kurie vasaros pabaigoje pralošė visą "Peppermill" uždirbtą atlyginimą.

Mėgstamas konteineris

Vakar prieš eidami dairytis po naktinį miestą dar tradiciškai pasukom prie savo pamėgto konteinerio ir... radom sofą! Na, tokią nelabai didelę, bet kai parvilkom ją, mūsų "sugyventiniai" labai džiaugėsi. Kaip visada. Mes viską tempiam namo, o jie džiaugiasi. Tik mūsų dėka svetainė jau gana neprastai apstatyta, nors dar tik vasaros pradžia. Dabar norime rasti televizorių, bet balažin, ar tai įmanoma. Buvom aptikę vieną neblogą, tačiau pamatėm ant jo išskutinėtus žodžius "Don't take" (neimk) ir neėmėm "durniai".

Su "sugyventiniais" kol kas visai neblogai sutariam, nesimušam rytais dėl dušo.

Ypač slaptos žvalgytuvės

Leidžiamės į kelionę po "Peppermill" užkulisius, kur kiekvieną mielą dieną man ir dar gal šimtui kinų bei meksikiečių tenka vaikštinėti. Valgykloje turim atskirą lietuvių stalą, tad jaučiam savo tautos jėgą.

Darbe griežtai draudžiama fotografuoti, ypač per tavo pamainą. Mano slapta misija, kad galėčiau parodyti kambarius, kuriuose dirbu, užtruko tris dienas. Kiekvieną rytą atėję į darbą mes gauname lapelius. Juose surašyta 11-15 kambarių (priklauso nuo dydžio), kuriuos reikia sutvarkyti per darbo dieną. Žinoma, yra ir supervežimėlis, kurį turiu tampyti po koridorių pirmyn-atgal. Jame sudėta viskas, ko gali prireikti. Pagaliau - dulkių siurblys. Vežimėlis sveria nemažai.

Viešbučio kambariai yra kelių tipų - pigesni ir prabangesni. Pirmieji (juose lovų patalynė balta) vienai nakčiai kainuoja 150-200 dolerių. Atkreipkite dėmesį, kad už pagalvių - veidrodinė siena. Kaip nekenčiu šių kambarių, nes tas veidrodis amžinai būna nutapnotas delnų, išsitepęs nuo riebaluotų plaukų ar dar velniažin kuo. Ir viską reikia nuvalyti. Grrr...

Aukštesnės klasės kambariuose lovų užtiesalai žalsvi, rausvi arba mėlyni. Ten tamsūs kilimai, tad juos siurbti šimtą kartų lengviau. Jei ir lieka kokių trupinių, bent nematyti.

Visada pradedu tvarkyti nuo lovų, tik paskui einu šveisti vonios. Mat jei kambaryje kas nors būtų arba netyčia grįžtų, tada žmogus galėtų sėdėti jau sutvarkytoje patalpoje. Aš tuo metu šveisčiau vonią, o ne kločiau lovą jam stebint. Todėl kiekvieną kartą belsdamasi į duris mintyse maldauju, kad viduje nieko nebūtų.

Prakeikta sūkurinė

Dar prabangesniuose numeriuose įrengtos ir sūkurinės vonios. Tai tikrai malonus dalykas klientui, tačiau košmaras mums, nes nuolat turime jas šveisti, o tai darant reikia tiesiog atsisėsti vidury vonios. Nervina. Negana to, inspektorėms vis vaidenasi, kad nepakankamai blizga. Pasitaiko, kai pasiunčia antrą kartą į tą patį kambarį ir liepia išplauti iš naujo...

Šviesus kilimas - nekenčiamiausias visų kambarinių daiktas, nes ant jo lieka žymių nuo bet ko: nuo batų, nuo pėdų, nuo kėdžių, nuo šiukšlių dėžių. Kitaip tariant, kiekvienas prisilietimas palieka pėdsaką. Dar jo ir siurbti bet kaip negalima, tik išilginiais

lygiais ruožais. O siurbliai, deja, tuos ruožus ne visada nori daryti. Dažniausiai vežimėliuose būna raudonos spalvos siurbliai. Kadangi jie kasdien trinami ir drožiami, kai kurie jau seniai praradę garso filtrus ir veikia kaip reaktyviniai lėktuvai, arba tik įjungi - ir kaipmat perdega. Per mėnesį sudeginau kokius keturis siurblius.

Iš esmės tualetas - bene švariausia vieta visame numeryje. Beveik nejaučiu diskomforto, kai reikia juos dezinfekuoti ir valyti. Per mėnesį esu susidūrusi tik su dviem baisiais dalykais: smarkiai apdergtu "tuliku" ir "pribloguota" sūkurine vonia... Fuuuu.

Mūsų viešbutį sudaro du bokštai - "Pep tower" ir "Tuscany tower". Aš dirbu pirmame. Čia kambariai senesni ir prastesni. Nežinau, ar tėvų dėka, ar dar nuo etikos mokslų laikų man tikrai sunku suvokti, kaip žmonės gali palikti šitaip sujauktus numerius. Ir čia galioja tokia taisyklė: jei kambarys apšnerkštas, arbatpinigių nerasi nė su žiburiu nerasi, jei švarutėlis ir jame reikia tik pataisyti lovos užtiesalą, žiūrėk, ant pagalvės - jau ir penki doleriai. Štai tokia ta užkulisinė Amerika...

Nedarbo "kugelis"

Liepos 4-ąją ne visi šventė. Man ir kitiems devyniems lietuviukams ši diena buvo ne Nepriklausomybės, o nedaro diena, nes mes netekome darbo. Kaip tik Nevadoje galima atleisti be jokio įspėjimo ir bet kada. Čia klesti legalūs lošimai, prostitucija, tad valdžia ir sumanė kvailus darbo įstatymus. Tfu, pyktis ima, negaliu. Pirmus keturis atleido ketvirtadienio vakarą, kitus penkis (tarp jų ir mane) - penktadienį iš ryto. Atėjom apsivilkę uniformas, pasirengę dirbti, o mums sako: "Žinokit, dabar prasta ekonominė situacija, turim per daug darbuotojų, tad jums teks palikti šį darbą." Netekom žado. Kodėl atleido būtent mus? Atseit per lėtai dirbam ir nesutvarkom penkiolikos kambarių, kaip priklausytų (nors realiai tiek nesutvarko beveik niekas, nebent labai smarkiai sukčiauja).

Ta proga valgykloj nemokamai privalgėm, kiek lindo, ir parkeliavom namo. Kadangi prieš akis buvo šventinis liepos 4-osios savaitgalis, nematėm prasmės taip staiga ieškoti naujo darbo.

Kitą dieną mane vėl pagavo entuziazmas imtis bulvių triukų. Pirmą kartą gyvenime kepiau "kugelį"! (Esu įpratus taip vadinti šį patiekalą, nors žinau, kad literatūriškai reikėtų sakyti "plokštainis".) Buvau originali ir prajuokinau visus "sugyventinius" - bulvių tyrei sunkti panaudojau nailoninę kojinę. Švarią! O ką, labai gerai, kokių nors priekaištų galėtų kilti nebent dėl estetinio vaizdo. Įmušiau tris kiaušinius, pakepinau svogūnų, spirgų ir viską sukrėčiau į tas bulves. Paskui dar padažiuką su spirgais ir grietine užmaišiau. Tiesiog apsivalgėm. Bandymas pavyko. Nors "kugelis" buvo sausokas ir trūko druskos, rašau sau 8 balus iš 10.

Pasamdė iš naujo

Prigąsdinau dėl darbo, o dabar pasakysiu gerąją naujieną - po penkių dienų mus visus pasamdė iš naujo. Mat po mėnesio baigiasi kontraktas su 120 filipiniečių, tad kazino trūks plyš reikės darbuotojų. Mes būsim vis šioks toks laikinas pakaitalas, o "Peppermill" kaip tik iki rugsėjo turės laiko atsivežti naują partiją filipiniečių, tailandiečių ar dar ko nors egzotiško. Taigi šiandien buvo antra darbo diena "Peppermill" viešbutyje iš naujo.

Kadangi darbą kol kas turim, pamaniau, jog reikėtų įsigyti šio to, kol dar yra pinigų. Tad nusipirkau dvi poras tikrų "Converse" sportbačių. Pavydėkit visi! Dvi poros - už 37 dolerius. Vadinasi, mažiau nei už 100 litų. Kiek pamenu, Lietuvoj viena pora kainuoja apie šimtinę ar net daugiau. Šiuo požiūriu Amerika man patinka. Taip pat "Moscow Deli" parduotuvėje pirkom lietuviško alaus. Ant etiketės net išspausdinta istorija apie Utenos alaus daryklą. Viskas tvarkingai angliškai surašyta. Importuoja Kalifornija. Aišku, skoniu amerikietiškas alus lietuviškam neprilygsta. Dabar amerikietiškas alus atrodo visiškas sysalas. Tiesa, viena akim mačiau, kad toj parduotuvėj buvo grikių - net širdis nudžiugo. Galėsim daryt balių ir savo bičiuliams filipiniečiams pasiūlyt baltos mišrainės, "kugelio" ir grikių su kepintom morkytėm bei svogūniukais.

Beje, didžiausias pirkinys Amerikoje buvo automobilis. Neįtikima, kad vos porą mėnesių padirbėjus galima už 900 dolerių nusipirkti visai neblogą mašiną. Lietuvoj turbūt dirbčiau dvejus metus. Žinoma, turėjom bėdų su ja, nes reikėjo keist vandens siurblį, sprogo dvi padangos. Tačiau svarbiausia, kad mašina atlaikė visą kelionę nuo Vakarų pakrantės iki Čikagos ir net Niujorko. Nemažai naktų joje miegojom, todėl skaudėjo širdį, kai paskutinę dieną atidavėm labdarai - vėžiu sergančių vaikų organizacijai. Už tai negavom nė cento, nes neturėjom laiko net bandyt pardavinėt. Bet aš tikiu dviem dalykais: kad kada nors tai atsigręš į mus gėriu ir kad tas automobilis kam nors tikrai pravers ir dar ilgai važiuos.

Išmokė šypsotis

Nors mano svajonių šalis tebėra Indija, Amerika tikrai davė šį tą nauja, todėl, drįsčiau pasakyti, važiuoti ten buvo verta. Pinigų nė velnio neuždirbau, net mokestis už programą ir lėktuvų bilietus neatsipirko. Tiesa, įsigijau visokių niekniekių ir nežmoniškai daug keliavau. Man liko vos 430 dolerių, bet jų niekaip neužteko skoloms padengti. Prieš kokius penkerius metus žmonės iš JAV, šį tą pirkdami ir keliaudami, parsiveždavo bent po penkis tūkstančius dolerių.

Aišku, esmė visai ne pinigai, nes beveik keturis mėnesius gyvenau pasaulyje, kuris smarkiai skiriasi nuo mūsiškio. Tapau įžvalgesnė, ištvermingesnė, išmokau labiau vertinti tai, ką turiu. Beje, įpratau plačiau šypsotis. Ir sutikau nuostabių žmonių.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"