TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Pasaulio kraštas Dievo šalyje – Naujojoje Zelandijoje

2016 04 28 6:00
Kadangi auksas seniai iškastas, dabar didelę šalies bendrojo vidaus produkto dalį sudaro pajamos iš žemės ūkio. Keliaujant po šalį į akis krito marios besiganančių ir klajojančių avių. Vaido Mikaičio nuotraukos

Pasaulio kraštas – tokia pirmoji mintis man atėjo į galvą, kai radau pigius lėktuvo bilietus į Naująją Zelandiją ir pradėjau tyrinėti žemėlapį. Ir išties toliau už Naująją Zelandiją nieko nėra. Vėliau dėl įdomumo pradėjau ieškoti tolimiausių nuo namų pasaulio vietovių ir paaiškėjo daug įdomių dalykų.

Štai toliausiai nuo Vilniaus nutolusi pasaulio sostinė yra Naujosios Zelandijos Velingtonas, jį nuo mūsiškės skiria apie 17 tūkst. kilometrų. Toliausias milijoninis miestas yra didžiausias Naujojoje Zelandijoje Oklandas, į jį neilgai svarstydamas ir nusipirkau bilietus. Viskas, kas susiję su apibūdinimu toliausiai, idealiai tinka Naujajai Zelandijai. Todėl manau, kad pasaulio krašto apibūdinimas šiai šaliai yra visiškai tikslus.

Be mano pasirinkto pasaulio krašto, Naujoji Zelandija dar vadinama Dievo šalimi. Arba Ramiojo vandenyno rojumi. Šie pavadinimai irgi nėra iš piršto laužti, juos padiktavo nuostabi šalies gamta, kalnai, gilūs fiordai, skaidrūs ežerai, veržlios kalnų upės, smėlio paplūdimiai ir ugnikalniai. Prie nuostabios gamtos puikiai dera ir išskirtinė šalies augalija bei gyvūnija. Vienas unikalių, tik Naujojoje Zelandijoje gyvenančių paukščių yra kivis. Tai vienas šalies simbolių, dėl jo kiviais vadinami ir patys Naujosios Zelandijos gyventojai.

Vaizdas į Kvinstouną. Naujoji Zelandija vadinama ne tik pasaulio kraštu, bet ir Dievo šalimi, Ramiojo vandenyno rojumi. Šie pavadinimai nėra iš piršto laužti, juos padiktavo nuostabi šalies gamta.

Vyšnia ant torto

Skrydžio ilgumas neleido suabejoti sąvoka „pasaulio kraštas“. Teko pasiekti Oslą ir jame nakvoti. Toliau – trumpas skrydis į Stokholmą ir dviejų valandų laukimas čia. Iš Stokholmo naktį skridau į Pekiną beveik devynias valandas. Pekine turėjau net penkiolika valandų palaukti. Tada laukė kelionė, kurią pavadinau vyšnia ant torto – dar vienas naktinis, beveik keturiolikos valandų skrydis iš Pekino į Oklandą. Tai buvo kol kas ilgiausias gyvenime mano skrydis, trukęs tris paras, buvo kirstos visos dvylika pasaulio laiko juostų.

Žvilgsnis į Oklandą iš televizijos bokšto.

Atgal buvo panašiai – tik iš Pekino ilgokai palūkėjęs skridau į Londoną, nakvojau jame, o rytą – skrydis į Kauną.

Norintiems į Naująją Zelandiją nuvykti kiek paprasčiau ir greičiau galimybių yra, tačiau kelionė vis tiek bus labai ilga, juk į pasaulio kraštą keliaujate. Tiesiog mes radome gal pusantro karto pigesnius bilietus, nei paprastai jie kainuoja, todėl teko nesinervinti dėl šiokių tokių nepatogumų. Kita vertus, jie nebuvo jau tokie ir dideli. Tos pačios kelionės metu aplankėme Oslą, Londoną, Pekiną, susitikome su seniai matytais pažįstamais tų miestų žmonėmis.

Beje, trumpai apie Pekiną. Visai neseniai kinai patvirtino naują tvarką, pagal kurią leidžia tranzitu per kelis pagrindinius Kinijos oro uostus skrendantiems keleiviams trumpam išeiti į miestą neturint tranzitinės Kinijos vizos. Pakanka turėti įlaipinimo į lėktuvą taloną. Pekino oro uostas, žinoma, patenka į šią kategoriją, todėl visiems skrendantiesiems per Pekiną ir turintiems laiko siūlau pasinaudoti šia proga.

Dabar didžiuojasi maoriais

Iki 1769 metų, kol Jamesas Cookas paskelbė Naująją Zelandiją Anglijos valda, čia gyveno vietinės gentys, gausiausia jų buvo maoriai. Anglija kiek palaukusi ėmė aktyviai kolonizuoti kraštą, o maoriai stipriai priešinosi. Galiausiai buvo pasirašyta Vaitangio taikos sutartis, pagal kurią Naujoji Zelandija tapo Anglijos kolonija, bet maoriai išsaugojo savo žemes. Tačiau jas europiečiai kaskart aktyviau kolonizavo, kol užėmė visą šalį. Nepadėjo nei karinis maorių priešinimasis.

Galiausiai nuskurdę ir praradę žemes maoriai metėsi į miestus, labiausiai į Oklandą. Čia jų laukė nedarbas ir socialinė diskriminacija. Tik visai neseniai buvo imtasi aktyvios maorių įtraukimo į visuomenės gyvenimą politikos. Dėl to dabar bene vieninteliai iš visų čiabuvių neišnykę maoriai turi bent jau vietą po saule ir apie 14 proc. šalies populiacijos sudaro būtent jie. Maorius nesunku atpažinti gatvėse, mat jie tamsesnio gymio ir dauguma išsitatuiravę veidus. Tiesa, kartais gali juos supainioti su salų, tokių kaip Samoa ar Tonga, gyventojais, imigravusiais į Naująją Zelandiją. Daugiausia maorių gyvena Šiaurės saloje ir Oklando apylinkėse.

Anksčiau labai aršiai kolonizavę kraštą ir diskriminavę maorius, dabar vietos gyventojai pasikeitė ir ėmė puoselėti maorių kultūrą, organizuoti ekskursijas po jų etninius kaimus, pažindinti šalies svečius su maorių gyvenimo būdu, istorija, tradicijomis ir labai didžiuotis tuo. Kaip juokingai kartais keičiasi požiūris.

Oklando televizijos bokštas.

Dvi skirtingos salos

Naująją Zelandiją sudaro Šiaurės ir Pietų salos. Nors tai yra viena šalis, jos yra labai skirtingos. Šiaurės sala kur kas labiau apgyvendinta, joje yra du didžiausi miestai. Net 82 proc. Naujosios Zelandijos gyventojų įsikūrę Šiaurėse saloje. Kadangi salų plotai yra daugmaž panašūs, galima įsivaizduoti, kaip retai apgyventa yra Pietų sala.

Vienas paaiškinimų yra tai, kad didelę Pietų salos reljefo dalį sudaro nuostabūs kalnai, o juose taip paprastai nepagyvensi. Šiaurės saloje kalnų gerokai mažiau ir šiek tiek palankesnis bei švelnesnis klimatas. Gyventojų trūkumą Dievas Pietų salai kompensavo nuostabia gamta. Jei norite aplankyti unikalius gamtos paminklus, ši sala – būtent jums.

Salų skirtumai gali sukelti tikrą galvos skausmą keliautojams, turintiems ribotai laiko Naujojoje Zelandijoje. Žinovai sako, kad net mėnesio neužtektų kiekvienai iš salų ištyrinėti. Tačiau, kas iš mūsų šiais skubos laikais gali sau leisti taip ilgai atitrūkti nuo kasdienio gyvenimo? Naujojoje Zelandijoje viešėjau dvi savaites, tai iš tikrųjų yra gan mažai pažinti šią nuostabią Žiedų valdovo ir hobitų žemę. Todėl ir buvau tas, kuris turėjo priimti sudėtingą sprendimą išsirinkti pačius gražiausius šalies perliukus ir aplankyti juos.

Manau, kad rūpestingai suplanavus maršrutą, galima padoriai tilpti ir į tas dvi savaites. Žinoma, tai lemia ir išlaidas, nes tenka keliauti ne autobusais, o lėktuvais, be to, didžiąją kelionės dalį nuomotis automobilį. Kad ir skaudama širdimi, teko atsisakyti kai kurių Šiaurės salos įdomybių ir daugiau mėgautis Pietų sala. Mat, anot patyrusių keliautojų, joje galima patirti stipresnių įspūdžių keliaujant po Naująją Zelandiją.

Senasis Oklando jūrų uosto stoties pastatas.

Už dešrą – į kalėjimą

Taigi po keturiolikos valandų skrydžio „Air China“ lainerio važiuoklė palietė žemę, ir aš jau buvau toliausiai nuo Lietuvos nutolusioje pasaulio valstybėje. Iš Pekino išskridę vidurnaktį, Oklande leidžiamės septintą vakaro. Paros kaip nebūta.

Į Naująją Zelandiją patekti nesudėtinga. Galioja bevizis režimas, tad užtenka turėti Lietuvos Respublikos piliečio pasą. Jei nesi jiems kaip nors nusikaltęs, į šalį būsi įleistas be vargo. Mane pasienietis, nors ir labai atkakliai klausinėjo ką aš čia veiksiu, kiek būsiu, net prašė parodyti lėktuvo bilietus atgal, į šalį įleido be priekabių.

Visai kita istorija dėl į šalį įvežamų daiktų. Naujoji Zelandija labai saugo savo unikalią biologinę įvairovę, todėl draudžia įvežti bet kokį maistą. Ir tai nėra juokai, kaip maniau iš pradžių. Amerikiečiai irgi draudžia įvežti dešras ir lašinius, bet jei neisi pro muitininkus su rūkyto skilandžio šleifu paskui save, jie greičiausiai tavęs ir nestabdys. Naujojoje Zelandijoje viskas labai griežtai. Pirmiausia tik atvykęs turi pažymėti deklaracijoje, ar vežiesi maisto. Judant toliau oro uoste visur lydi užrašai, įspėjantys apie gresiančias baudas dėl nedeklaruoto maisto. Paskui pasitinka pareigūnas ir darsyk klausia to paties, galiausiai laukia rentgeno aparatai, skenuojantys visą bagažą bei drabužius. Jeigu paaiškėja, kad iki tol prisipažinai, maistą vis tiek teks išmesti, o jei ne, – tada laukia baudos. Siūlyčiau atsakingai žvelgti į šią procedūrą. Pats girdėjau istoriją, kaip vieni keliautojai, sužinoję baudos dydį už įvežtą maistą, savo noru pasirinko vietoj jos atlikti bausmę kalėjime.

Vietinių rūpestį galima suprasti: bet koks įvežtas užkrėstas obuolys gali sunaikinti visą Naujosios Zelandijos obuolių populiaciją. Dabar ši valstybė yra moderni, aukšto ekonominio išsivystymo, inovatyvi. Jei nežinotum, kur atvykai, galėtum pamanyti, kad tai kuri nors iš pietinių Vakarų Europos šalių ar iš turtingų JAV valstijų, greičiausiai Kalifornija.

Kvinso gatvė - pagrindinė Oklande.

Vietoj aukso – žemės ūkis

Prieš daugiau nei šimtą metų šalyje buvo rasta daug aukso, tad imigrantai traukė srautais. Ir dabar galima rasti tokių aukso ieškotojų kaimų, jau tapusių muziejais po atviru dangumi. Kadangi auksas seniai iškastas, dabar didelę šalies bendrojo vidaus produkto dalį sudaro pajamos iš žemės ūkio. Veisiamos avys, galvijai, kiaulės. Keliaudamas po šalį mačiau marias besiganančių avių.

Auginami kviečiai, avižos, kiviai, citrusiniai, kiti vaisiai. Daugelis gyventojų verčiasi žvejyba. Na, ir žinoma, turizmas. Vietiniai meistriškai išpopuliarino savo šalį, todėl šiandien ji visa yra didžiulis turizmo traukos objektas, masinantis gamtos grožiu, jaukumu, patogumu ir civilizacija.

Be to, Naujoji Zelandija laikoma viena saugiausių valstybių pasaulyje. Gal net pati saugiausia. Tai iš dalies galima sieti su šalies atokumu ir visišku nesikišimu į likusio pasaulio reikalus. Dėl to su Naująja Zelandija niekas nesipyksta, negrasina teroro aktais.

Musulmonų bendruomenė čia mažytė, juodaodžių beveik nėra, maoriai – neagresyvūs, o baltieji nusikalsta nebent girti. Šalyje yra didelė kinų bendruomenė. Jie sudaro apie dešimtadalį šalies populiacijos ir jiems tikrai patinka čia gyventi. Dauguma jų yra puikiai įsikūrę, nors ir dirba neprestižinius darbus, gyvena neblogai ir puikiai jaučiasi. Aptarnavimo, prekybos srityje daugumą darbo vietų užima kinai.

Vingiuojantys Naujosios Zelandijos keliai.

Saviti santykiai su australais

Beje, ir pati Naujoji Zelandija labai suinteresuota išlaikyti gerus santykius su Kinija, nes į šią šalį eksportuoja daugumą savo prekių.

Saviti valstybės santykiai yra susiklostę ir su australais. Dauguma planetos žmonių mano, kad vietiniai gyventojai yra tarsi australų jaunesnieji broliai, o pati šalis – tarsi mažesnioji liokajinė valstybė. Naujosios Zelandijos gyventojai nėra patenkinti tokiu palyginimu ir stengiasi nuo jo atsiriboti. Jie daug labiau nori save tapatinti su britais, amerikiečiais ar kanadiečiais, bet ne su australais. Kad ir kaip būtų, šių šalių tarpusavio santykiai yra puikūs, be to, australai yra pagrindinis Naujosios Zelandijos pajamų iš turizmo šaltinis.

Vakatipu ežeras Pietų salos Kvinstauno mieste.
Kai Pietų saloje lietingi orai, nuo kalnų pasipila kriokliai.

.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"