TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Pasaulis daug mažesnis, nei atrodo

2010 10 15 0:00
Namibijos raudonojo smėlio kopos - viena labiausiai fotografuojamų vietų žemėje.
Živilės Gerulaitienės nuotraukos

Klaipėdietė keliaujanti fotografė Živilė Gerulaitienė per dvylika metų aplankė 40 pasaulio šalių. Įdomiausia, kad po trijų dienų Pietų Afrikos Respublikoje (PAR) su šeima apsisprendė čia pasilikti gyventi visą laiką. "Tuo metu šalis atitiko visus mūsų poreikius - labai norėjosi nuotykių ir pokyčių, o aplinką pakeisti žmogui galbūt lengviausia", - sakė moteris.

Ž.Gerulaitienė prisipažįsta, kad kelionės ir fotografija yra didžiausios jos aistros, kurios viena kitai visiškai netrukdo, viena kitos neužgožia, ir net priešingai - viena kitą papildo, o dažnai - ir neįmanomos viena be kitos.

"Kelionėse daug fotografuoju, tačiau nesinori visą laiką į pasaulį žvelgti vien pro objektyvą, be to, dažnai didelė fotokamera gąsdina vietinius gyventojus, jie nenori būti fotografuojami, todėl tenka ją dėtis atgal į kuprinę. Vis dėlto namo grįžtu su keliais tūkstančiais fotokadrų", - prisipažino pašnekovė. O kad viskas nepasimirštų, įspūdžius sudėjo į knygą "Tolima. Artima".

- Kas buvo jūsų bendrakeleiviai ir kaip organizavotės keliones?

- Kai su šeima pradėjome keliauti, kartais vykdavome su vokiečių grupėmis, kartais kelionių agentūrų padedami rinkdavomės individualias keliones. Vėliau, remdamiesi vokiečių keliauninkų patirtimi, prie intensyvios pažintinės kelionės dar pridėdavome kokią nors pakeliui esančią salą ar valstybę. Per pastarąją mėnesio kelionę vienu išvykimu aplankėme tris valstybes: Vietnamą, Kambodžą ir dalį Malaizijos. Taip patogiau ir daug pigiau. Su grupe keliauti gerai, kol neturi keliavimo patirties. Ilgainiui atsiranda individualių poreikių, kurių nesinori prie ko nors derinti.

Pastaruosius aštuonerius metus keliaujame tik pagal savo sudarytus maršrutus. Patys renkamės, patys viską organizuojame, užsakome, sudarome kelionės planą. Smagiausia keliauti su šeima, nes tada dalis širdies nebūna likusi už tūkstančių kilometrų.

- Kodėl PAR taip ilgai pasilikote - net penkerius metus? Jūsų nedideliems vaikams - sūnui ir dukrai - tai turėjo reikšti gana ilgą gyvenimo laikotarpį...

- Pietų Afrika - išskirtinis kraštas mano pasaulio dėlionėje. Ir keisčiausia, kad negaliu tiksliai atsakyti kodėl. Ten norėjosi pasilikti ne tik dėl grožio, draugiškos, jaukios atmosferos, puikaus klimato ir kitų apibrėžiamų dalykų. Jaučiausi lyg namie. Į ją atvykus, apėmė keistas jausmas, jog esu čia buvusi. Taip ir užsilikome penkerius metus.

Sprendimą gyventi PAR priėmėme vos trečią viešnagės dieną, nes tuo metu tai atitiko visus mūsų poreikius - labai norėjosi nuotykių ir pokyčių, o aplinką žmogui galbūt lengviausia pakeisti. Į persikėlimą žvelgėme labai rimtai, tikėjomės ir planavome visam laikui likti gyventi Keiptaune. Tad vėliau, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, daug sunkiau buvo grįžti atgal į Lietuvą, nei planuoti ten gyventi.

O vaikai - šaunuoliai, jie puikiausiai prisitaikė tiek prie naujo gyvenimo Afrikoje, tiek prie paskui naujo tapusio gyvenimo Lietuvoje. Manau, jog vaikams gera ir saugu ten, kur jų tėvai. Tad visiems garsiai stebintis, ko mes trenkiamės į pasaulio kraštą, matydami mūsų entuziazmą, vaikai persikraustymą į Keiptauną priėmė kaip džiugų ir labai tinkamą pokytį.

Papildomas mokestis

- Ar greitai prisitaikėte prie kitokio gyvenimo svetur?

- Labai greitai, nes pietų pusrutulyje viskas vyksta kur kas lėčiau. Gyvenimas Keiptaune, tiesą pasakius, iš esmės nelabai skiriasi nuo europietiškojo. Tai kosmopolitiškas, modernus, švarus, patogus gyventi miestas. Galbūt esminis skirtumas yra tas, kad tiek tvarkydamas darbo ar verslo reikalus, spręsdamas biurokratines ar buitines situacijas, kai prireikia pagalbos ar informacijos, iš aplinkinių pirmiausia sulauki geranoriškumo, o taisyklės ir darbo valandų grafikai lieka antroje vietoje. Nei banke, nei parduotuvės kasoje niekas abejingu veidu tau po nosimi nepakiš lentelės, skelbiančios pietų pertrauką.

Beje, apie šią valstybę buvau susidariusi pačią klaidingiausią išankstinę nuomonę. Tikėjausi ją išvysti labai atsilikusią, o išvydau civilizuotą, modernų, puikios infrastruktūros kraštą. Žinojau, jog PAR - labiausiai išsivysčiusi Afrikos žemyno dalis, bet tikrai nesitikėjau, kad ji smarkiai lenkia net kai kurias Europos valstybes. Negana to, modernizuojant kraštą puikiai išsaugota jo egzotika. Gyvenant Keiptaune vos už 40 km buvo galima maudytis su pingvinais, pavažiavus 80 km - stebėti banginius, o už 120 km - nardyti su rykliais.

- O prie ko sunkiausia sekėsi priprasti?

- Buvo gana sunku pradėti vairuoti kita kelio puse, pavaras perjunginėti kaire ranka. Ne vieną kartą pasitaikė išvažiuoti į priešpriešinio eismo juostą, ypač didžiulėse dvigubose Keiptauno sankryžose. Bet ir čia gelbėjo draugiška žmonių reakcija, pakantumas, tarsi jie būtų įpratę prie keistai besielgiančių atvykėlių.

Sunkiausia buvo priprasti prie gyvenimo būdo norma tapusio nuolatinio nesaugumo jausmo bei elementarios savisaugos ir neprovokuojančio elgesio, siekiant apsisaugoti nuo visada šalia pulsuojančio didžiulio nusikalstamumo. Keiptaune beveik nenešiojau brangių papuošalų, neklaidžiojau viena su savo brangiu fotoaparatu, vaikus į mokyklą ir pas draugus vežiojome automobiliu, labai retai palikdavome juos vienus namie, vakare centrinėse Keiptauno sankryžose stengdavausi taip išvairuoti, kad netektų stabtelėti užsidegus raudonam šviesoforui. Įtampą, sukeltą nesaugumo, juokais priskaičiuodavome prie kitų mokesčių, kuriuos mokėjome gyvendami šiame mieste. Taigi, gyvenimas Keiptaune turėjo savo kainą, bet tikrai verta buvo ją mokėti.

Pasaulio pakrašty

- Buvote nusibeldusi į vadinamąjį pasaulio kraštą - piečiausią PAR tašką, Gerosios Vilties kyšulį. Koks jausmas ten?

- Tikriausiai visi norime nukakti į pasaulio kraštą ir savo akimis pamatyti, kas ten yra? Smagu ir be galo romantiška sėdėti nukorus kojas nuo olos, kai žinai, jog už tavo nugaros - didelė dalis pasaulio, o prieš akis - jo pabaiga. Gera, bet kartu ir graudu pajusti, jog tas pasaulis yra daug mažesnis nei atrodo žvelgiant pro tvorą iš savo kiemo.

- Ar po penkerių Afrikoje praleistų metų nepasijutote atitolusi nuo Lietuvos gyvenimo?

- Per tuos penkerius metus Lietuvą buvau pradėjusi net idealizuoti, nes iš toli ji atrodo tikrai daug gražesnė - iš toli matai tik jūros paviršių ir vos raibuliuojančias bangeles. Buvau atitolusi nuo daugybės mūsų šalį apraizgiusių purvinų smulkmenų, kurios pradeda gožti iš esmės gerus dalykus, bet žinojau visas Lietuvos aktualijas, netgi tuo metu vykstančių realybės šou ar kitokių populiarių laidų dalyvių vardus! Visada viena koja buvau Afrikoje, kita - Lietuvoje, tikriausiai todėl man ir nepavyko ten likti visam laikui.

- Kaip jus pakeitė tolimoji Afrika?

- Grįžau į Lietuvą, bet laikotarpį, nugyventą PAR, visada laikysiu vienu įdomiausių, gražiausių, brandžiausių mano gyvenime, nes būdama ten radau atsakymus į daugybę klausimų. Perkainojau vertybes. Atradau save. Daug išmokau. Afrikos dangus mane įkvėpė tapyti, rašyti ir fotografuoti! O išvykau tenai ką tik baigusi verslo vadybos magistro studijas!

Nežinau, ar tokie pokyčiai įvyko todėl, kad buvau būtent toje šalyje, ar todėl, kad buvau toli nuo visko ir visų? Afrikoje patyriau ilgesį, kuris užgožia laimę. Supratau, jog nebūsi laimingas vienas vaikščiodamas net po Rojaus sodą. Laime reikia dalytis, nes tokia jos esmė.

Manau, jog žmogų labiausiai keičia ne gyvenamoji vieta, bet informacijos kiekis. Kuo daugiau pamatome, kuo daugiau sužinome, kuo daugiau išgyvename ir savo kailiu patiriame, tuo daugiau klausimų kyla, o į klausimus norisi rasti atsakymus.

Į Kutą - be baimės

- Nebijojote vykti į Indoneziją, kur pasitaiko nemažai teroristinių išpuolių, gamtos stichijų?

- Į Indoneziją susiruošėme praėjus lygiai metams po teroristų išpuolio Balio saloje Kutos miestelyje. Tikėjomės, kad tai nepasikartos, jog šalis dar nebus pamiršusi savo nelaimės ir bus sustiprinta apsauga. Nors didžiųjų valstybių vyriausybės įspėjo savo gyventojus apie didžiulę teroro grėsmę ir patarinėjo tuo metu nevykti ten, nusprendėme, jog būtent mums nieko neatsitiks. Neplanavome lankytis gausiai turistų lankomose vietose: didžiuliuose prekybos centruose, stadionuose ar klubuose. O apie gamtos stichijas dar negalvojome, nes keliavome prieš pražūtingąjį 2004 metų cunamį.

Likus kelioms dienoms iki Kutos teroro akto metinių, apsistojome šio miestelio priemiestyje, o kruvinosios dienos išvakarėse vis dėlto įsidrąsinome nueiti į "Hard Rock" barą, kuriame tą vakarą vyko tarptautinis roko festivalis - kaip tik tokią vietą, kuri nepatiktų islamiškiems teroristams. Pritarėme vietinių požiūriui, kad reikia bandyti priešintis, o ne pasiduoti jų bauginimams ir bandymams sutrikdyti įprastą gyvenimo tėkmę. Kutos miestelis žiaurumui priešinosi metinių dieną surengdamas spalvingą karnavalą. Žmonių nuomone, gyvenimo džiaugsmas - didžiausias atkirtis terorui. Suprantama, tą džiaugsmą saugojo daugybė policijos bei armijos ekipažų, miestelio saugumas buvo taip sustiprintas, jog metalo detektoriais buvo tikrinama ne tik įeinant į kavinę, bet ir į parduotuves. Nors ir buvo šiek tiek pavojaus, labai įdomu būti greta tokių įvykių.

- Kas rizikingiausia nepažįstamuose kraštuose?

- Apie pavojų svetimuose kraštuose gana sunku kalbėti, nes vieniems atrodo labai pavojinga valgyti maistą gatvės restoranuose bei ragauti nelupamus vaisius, o kiti saugiai jaučiasi ir lankydamiesi lūšnynų kvartaluose ar nardydami su rykliais. Drąsiai galiu teigti, jog kol kas jokioje kelionėje mūsų netykojo joks rimtas pavojus. Visada pasveriame, kur ir ką galime daryti, o kur geriau neiti. Suprantama, prieš važiuodami į šalį pasidomime jos papročiais, gyvenimo būdu, taigi puikiai žinome, kur vykstame ir kas ten mūsų laukia. Tikrai nevažiuojame į didelės rizikos zonas, pavyzdžiui, šiandien aš su šeima tikrai nevykčiau į individualią pažintinę kelionę po Meksiką. Na, bet kartais elementarus pavojus įeina į kelionės kainą, tarkim, Tanzanijoje tenka susitaikyti su mintimi, jog čia didžiausia tikimybė susirgti maliarija.

- Kodėl Namibiją laikote fotografų svajone?

- Vos įpusėjus pirmajai kelionei po Namibiją žinojau, kad būtinai čia dar grįšiu vien tik dėl fotografijos. Ir sugrįžau. Vėliau surengiau parodą "Namibija - fotografų svajonė". O svajonė ji todėl, kad tai išskirtinio, nenuvalkioto grožio kraštas. Fotografuojant labai dažnai vaizdus tenka gražinti, padaryti patrauklesnius, išraiškingesnius, reikia rasti tinkamą kampą, apšvietimą. Visa tai negalioja Namibijoje! Šioje šalyje grožį tereikia fiksuoti tokį, koks jis yra. Ir, patikėkite, kiek jo ten daug!

Be suvenyrų

- Kaip po tiek kelionių atrodo jūsų namai? Turite kiekvieną kraštą primenančių daikčiukų ar prisiminimai - tik fotografijose?

- Kai tik pradėjome keliauti, namai labai greitai užsigriozdino tiek dideliais, tiek mažučiais suvenyrais bei buities daiktais iš įvairiausių kelionių. Ilgainiui supratau, kad beprasmiška tempti tuos daiktus į savo būstą. Ne jie primena kelionę, be to, jie sukelia kažkokį kičinį chaosą, todėl dabar mūsų namuose beveik nėra keliones liudijančių daiktų. Tik vienas kitas meno dirbinys. Namuose nėra net kelionių nuotraukų, bet tai tik todėl, kad esu tarsi batsiuvys be batų - fotografijomis aprūpinu kitus, sau nelieka laiko.

Man smagiausia prisiminti keliones vartant nuotraukas arba žiūrint filmuotą medžiagą. Gera dėvėti drabužius, primenančius tas šalis, kuriose jie įsigyti. Taip juos ir vadinu: čia - Namibijos apranga, čia - kopimo į Kilimandžarą.

- O ką kelionės davė širdžiai?

- Pacituosiu pastraipą iš savo knygos: "Kelionė gyvenimą daro vertingesnį ir paprastesnį. Todėl, kad ji praplečia ne tik žmogaus akiratį, bet ir širdį, sutalpindama joje romantišką meilę svetimam kraštui. Pažinimas ir meilė išmoko tolerancijos bei pagarbos kitoms kultūroms. Kitoniškumas skatina įvertinti ne tik tolimas šalis, bet ir atidžiau pasidairyti po savąją. Palyginti. Įvertinti save. Pažinti save. Kelionė pakoreguoja vertybes, suteikia drąsos ir pasitikėjimo. Patenkina smalsumą, moko, grūdina, suteikia galimybę ir skatina norą išbandyti naujus dalykus. Ji gydo sielą, nustumia užmarštin kasdienybės rūpesčius ir pripildo ją džiaugsmo bei naujų, gerų įspūdžių... Subalansuoja bendravimo stygių ar perteklių, nes kelionėje nėra būtina ištisai griežti pirmuoju smuiku, čia galima tapti pasyviu žiūrovu ir stebėti gyvenimo dramą pro autobuso langą.

Visi šie dalykai kelionę paverčia neįkainojama vertybe bei ilgalaike investicija į save."

- Įveikėte aukščiausią pasaulio kalną Kilimandžarą. Esate dar ir alpinistė?

- Jei malonumą kopti į kalnus būčiau atradusi anksčiau, net neabejoju, jog būčiau tapusi ir alpiniste. Kilimandžaras mane tuo ir patraukė, kad yra pats aukščiausias vienišas kalnas pasaulyje (5895 m), į kurį galima įkopti be alpinizmo įrangos ir specialaus pasirengimo. Į jį pakilti galima net penkiais skirtingo sudėtingumo turistiniais maršrutais. Šis kalnas yra įveikiamas visiems, tik reikia labai norėti. Jauniausias jo viršukalnę pasiekęs žmogus buvo vos 10 metų, vyriausias - 87-erių.

Kai pristinga jėgų ar elementaraus pasitikėjimo, prisimenu savo būseną įkopus į Kilimandžarą - tikriausiai tai ir yra kol kas pats ryškiausias mano patirtas nuotykis. Būtinai tai dar pakartosiu!

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"