TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Pašėlusios poilsiautojų dienos Tenerifėje

2016 05 26 6:00
Tolumoje - Teidės ugnikalnio viršūnė.
Kristinos Stalnionytės nuotrauka

Saulės pažadinta raudonuoja Teidės viršūnė, kitapus bunda Atlanto vandenynas. Sode žydi citrinmedžiai ir apelsinmedžiai, kartu nokindami vaisius. Kvepia egzotiškais žiedais, kurių pavadinimų net neįstengčiau ištarti. Iš nediduko šiaurinėje salos dalyje įsikūrusio „Kasablankos“ viešbutėlio vandenynas atrodo milžiniškas, o horizontas, žvelgiant nuo 600 m aukščio šlaito, – kažkur padebesiuose.

Icod del Alto kaimelyje įsikūręs viešbutėlis toli nuo miestų šurmulio. Čia savaitgalius leidžia Tenerifės gyventojai, poilsiauja viena kita ispanų porelė iš žemyno, užsieniečių – mažuma. Senovinį XVIII amžiaus namą, kuriame svečiams įrengta dvidešimt kambarių, supa sodas, jame čirpauja paukščiai, o iš terasos galima nusiskinti ekologišką apelsiną ar citriną.

Tokių nedidukų kaimo viešbutėlių saloje daugybė. Vieni – arti kranto, kiti – aukštai kalne, treti – pušynų prieglobstyje. Poilsį čia dažniausiai renkasi triukšmingų turistinių miestelių persisotinę atostogautojai. Žinoma, norint kasdien nevaržomai judėti, teks nuomotis automobilį. O ratuotam visa sala pasiekiama.

Dviračiais – per miško karūną

Auštant nuo viešbučio vartų moja Unay, kieme burzgia jo automobilis. Į mašiną jau įkelti trys kalnų dviračiai, bet niekur važiuoti nesinori. Rausvo kalno ir bundančio vandenyno artuma užburia, verčia sėdėti terasoje įsmeigus akis į tolį, įkvėpti ir vėl iškvėpti gaivaus ryto oro, klausytis tylos ir sodo paukštelių. Pažvelgusi į savo bendrakeleivę įskaitau tą pačią mintį: „Pasėdėkime čia dar truputį.“

Unay prieš keletą metų persikraustė į Tenerifę iš gimtojo Baskų krašto, dėl traumos baigęs profesionalaus dviratininko karjerą. Jis ne kartą dalyvavo „Tour de France varžybose“. Salos reljefas sportininkui primena gimtinę ir puikiai tinka treniruotis. Pietinėje ir šiaurinėje Tenerifės dalyje Unay atidarė dviračių nuomos punktų bei parduotuvių, pats rengia ekskursijas kalnų dviračiais po visą salą.

Unay autobusėliu trise keliaujame iš Ikod del Alto šiauriniais salos keliukais, kol pasiekiame prie Los Ljanos (Los Llanos) žaliuojančius „karūnos“ miškelius. Čia Unay sustabdo automobilį ir liepia persirengti. Važiuosime spyglių patalais nuklotu takeliu, kuris driekiasi į kalną. Miško karūnoje yra maždaug 200 kilometrų tokių keliukų.

Dažniausiai Unay vadovauja dviratininkų grupelėms iki dešimties žmonių, tačiau kartais keliauninkų būna ir daugiau. Jis pats atvyksta pasiimti svečių iš viešbučio, atveža dviračius, paskui – parveža. Vieno kalnų dviračio dienos nuomos kaina be vadovo – 35–40 eurų, o jei paima ir parveža į viešbutį, Unay lydi per visą turą, – apie 80 eurų. Turai trunka tris-šešias valandas – laikas priklauso nuo maršruto.

Rytas vėsus, vidutinė oro temperatūra Tenerifėje visus metus būna apie 22 laipsnius šilumos, tik kalne kiek šalčiau. Ankstų balandžio rytą čia net žvarbu, norisi kuo greičiau sėsti ant dviračio. Bet jį minti kalnais – ne juoko darbas. Minu į kalną, nebeįstengiu, nušoku, pasistumiu dviratį ir vėl minu. Visai kas kita, kai keliukas leidžiasi žemyn.

Sustojame pailsėti miško aikštelėje prie šaltinėlio. Pro pušų properšas matyti jūros mėlis. Kvepia spygliais ir kankorėžiais. Ausis maloniai kutena paukščių čirpavimas. Tai poilsis protui ir mintims, bet ne kūnui. Po kelių valandų prie automobilio grįžtame kitu keliu, apsukę ratą miškelyje. Įveikiame vos dešimt kilometrų, ir tai Unay specialiai parinktoje lygiausioje kalno vietoje. Tiek pasivažinėjimo – per akis, norisi kuo greičiau nerti į bangas.

Nardymo malonumai

Svajonė netrukus išsipildo Plaja de las Amerikas (Playa de Las Americas) kurorte, į kurį Unay atveža po ekskursijos. Išleidęs prie „Aqua Marina“ PADI nardymo centro ir pamojavęs suka savo dviračių parduotuvės link, įsikūrusios prie Los Kristianoso (Los Christianos) uosto.

Į bangas šoksime drauge su Maxu, tačiau pirmiausia tenka išklausyti ilgą instruktažą. Tokius mokymus naujokams, neturintiems nardymo pažymėjimo, rengia kiekvienas save gerbiantis nardymo centras. Tik tada galima judėti paplūdimio link, o tai ne itin lengva tempiant nardymo įrangą ant kupros. Lengviau atsikvepiu, kai basos kojos pasiekia bangas. Įbridusi iki pusės atsitūpiu ir pakimbu vandens paviršiuje. Svorio kaip nebūta. Telieka prisitvirtinti plaukmenis.

Riba tarp oro ir vandens pasaulių išnyksta, viską užgožia tyli, spalvota ir labai lėta realybė. Vanduo skaidrus, nuplaukus vos keletą metrų nuo kranto matyti 10–30 metrų į tolį. Keista nejausti svorio, plūduriuoti po bangų sušiauštu vandenyno paviršiumi. Vienas spyris pelekais, du... koralai skleidžiasi prieš akis, iš lavos plyšių spokso smalsios žuvys, drąsesnės prisiartina pasisveikinti. Veiksmas lėtas, bet įspūdingas.

Mintys po vandeniu – giedros ir šviesios, tarsi jas būtų išplovęs tyras Atlanto vanduo. Maxas ženklais rodo žiūrėti tai šen, tai ten, klausia, ar viskas gerai, ar jau neriam į viršų. Ne, tik ne į viršų. Jei galėčiau, likčiau čia iki vakaro. Gaila, kad valanda po vandeniu prabėga akimirksniu.

Pavydžiu Maxui tokio darbo – plūduriuoji sau šiltame vandenyje, išneri pakalbėti ir vėl neri pas žuvis. Vaikinui – vos trisdešimt, jis neseniai iškeitė gyvenimą Andoroje į nesibaigiančias atostogas Tenerifėje. Maxo teigimu, Kanarų salos – viena geriausių Europos nardymo zonų, nors geografiškai priklauso Afrikai. Vandenyje visus metus galima taškytis kiek širdis geidžia. Jo temperatūra vasarą siekia 24, žiemą – 18 laipsnių šilumos. Lavos suformuotuose dugno linkiuose, koralų giraitėse slepiasi daugybė gyventojų: galima išvysti rajų, jūros vėžlių, aštuonkojų, ryklių, barakudų, jūros žvaigždžių. Aplink Tenerifę yra daugiau kaip pusė šimto nardymo vietų.

Pėsčiomis per lavos dykras

Kitą rytą mes jau pačiame Tenerifės viduryje, kitoje aukščiausio Ispanijos kalno pusėje. Sukame į Teidės nacionalinio parko (Parque Nacional del Teide) El Portilo lankytojų centro aikštelę. Čia mus atvežusi gamtos gidė Yedra pirmoji iššoka iš automobilio patikrinti, koks oras. Rytą ant kalno vėsoka, bet saulė plieskia nesiilsėdama. Danguje – nė debesėlio.

Mėgėjams pasivaikščioti šioje saloje tenka pasukti galvą – atostogų laikas ribotas, o nužingsniuoti gamtos takais galima net pusantro tūkstančio kilometrų. Į žygį geriausia išsiruošti rytą, kai gaivu, o turistų – vos vienas kitas. Įspūdingiausi takai išsiraitę aplink 3716 m aukščio Teidės viršūnę. Į UNESCO pasaulio gamtos paveldo objektų sąrašą įtrauktame Teidės nacionaliniame parke akys raibsta nuo lavos spalvų ir formų.

Devintą ryto jau miname takeliu, vingiuojančiu didelio subliūškusio kraterio dugnu, iš kurio lava ištekėjo pro šoną. Toje vietoje likusią didžiulę apvalią aikštelę iš visų pusių supa skirtingų spalvų uolienos ir peizažai, vienur primenantys Mėnulio paviršių, kitur – sugrūstą juodą asfaltą, dar kitur – suartą rudą dirvą. Iš žemės lyg dantys styro suverstų uolienų stulpai, mėtosi rieduliai. O šone visu grožiu puikuojasi Teidė.

Yedra, ištraukusi iš kuprinės saulės kremo 50 SPF stiprumo, liepia storu sluoksniu išsitepti veidus ir nepridengtas kūno vietas. 2000 m aukštyje virš jūros kandūs spinduliai odą nudegina akimirksniu. Užsimaukšlinusi kepurę ir mums nurodžiusi padaryti tą patį, suka link Garsijos uolų (Roques de García), it spygliai styrančių iš žemės.

Į akis pirmiausia krinta ant siauro kaklo balansuojanti Činčado (El Roque Chinchado) – Išerzintoji – uola. Regis, gerokai „pamyluota“ vėjų ir gamtos išdaigų – jos kakle pratrintos gilios raukšles, išdilinti šonai. Tačiau kantrioji uola vis dar stovi, iškėlusi didelę galvą, ir žvelgia į apačioje plytintį slėnį.

Palikę Išerzintąją, pasukame takeliu, vedančiu aplink kitas Garsijos uolas. Už jų leidžiamės į slėnį, apsukę juo platų ratą grįžtame prie uolų iš kitapus. Tako ilgis – 3,5 kilometro. Kairėje uolos maino siluetus, virsdamos tai liūtu, tai beždžione, tai drakonu, siekiančiu praryti mėnulį. Dešinėje linksmina aptakios lavos formos, susiraičiusios tarp smulkių geltonų gėlyčių tarsi didžiuliai karvių blynai. Slėnyje, kaip ir kitose Teidės nacionalinio parko vietose, auga daug endeminių augalų.

Aplink Teidę styro išdžiūvę alavijinių ežeinių (echium wildpretii) skeletai. Į lapės uodegas panašios raudonų žiedų šluotos kas dvejus metus paverčia lavos dykrą egzotiškų gėlių darželiu. Visi ežeiniai žydi tais pačiais metais balandžio-birželio mėnesiais. Didžiausios uodegos siekia tris metrus. Šios endeminės Tenerifės gėlės auga tik Teidės nacionalinio parko teritorijoje, o žydi vos kartą per gyvenimą.

Lava po kojomis keičia spalvą – iš juodos virsta ruda, paskui – geltona, raudona, pilka, vėl juoda... Aplink guli vulkano išspjauti pemzos luitai, didumo sulig sunkvežimiu. Šlaitu besileidžiantis rudos dantytos lavos laukas iš tolo atrodo it milžiniškomis riekėmis suartas sklypas. Priėjus arčiau porėtų vagų dydis apstulbina.

Oras vis labiau kaista, o slėnyje, kur neužpučia joks vėjelis, darosi nepakeliamai karšta. Staiga saulę užstoja aukšta ir stati uola, lyg iš niekur išnirusi slėnio pakraštyje. Papėdėje ant takelio stovi vaikinas ir laiko virves nukreipęs žvilgsnį į viršų. Maždaug uolos viduryje prikibęs prie jos ropoja kitas lyg vabalas stačiu paviršiumi, aukčiau – dar vienas.

Apžvelgti visą sieną sugebu tik atitolusi nuo jos. Tai aukščiausia iš Garsijos uolų, kopėjų vadinama Katedra (La Catedral). Du laipiotojai, jau pasiekę tikslą, šūkauja nuo 120 metrų viršūnės. Nė neįžvelgčiau jų, jei ne šūksniai ir viršuje švysčiojančios ryškios striukės. Už uolos takelis ima kilti į viršų ir po trijų valandų atsiduriame ten pat, iš kur išėjome. Vidurdienis, laikas pietauti.

Išbandymai Kaprizų tarpeklyje

Papietavę prie Garsijos uolų įsikūrusiame „Paradoro“ restorane, leidžiamės į dar didesnį nuotykį. Paaiškėja, kad automobilių aikštelėje mūsų laukiantys laipiojimo instruktoriai Ivanas ir Samuelis, su kuriais Kaprizų tarpeklyje (Cañada del Capriccio) ketiname praleisti likusią dienos dalį, yra tie patys drąsuoliai, priešpiet matyti ant Katedros viršūnės. Kol pietavome, jie spėjo nusileisti ir ateiti į aikštelę.

Ivanas atsisveikina, o Samuelis, čiupęs ryšulį virvių, vedasi mus į kitą slėnio pusę, kur geltonuoja Kaprizų tarpeklis. Čia išmėginsime laipiojimą uolomis. Kad būtų tikras, jog nebijome aukščio, Samuelis pirmiausia mus patikrina, vesdamas siauromis stačios uolos atbrailomis aukštyn, ratu aplink uolą, kol pasiekiame viršūnę. Įsitikinęs, kad keliai nedreba, leidžia pasižvalgyti žemyn nuo atbrailų. Iš čia matyti visas krateris ir jį vagojantys keliukai. Pasak Samuelio, norint laipioti uolomis tereikia nebijoti aukščio ir avėti tinkamus batus.

Atitinkame abi sąlygas, todėl po valandėlės vėl atsiduriame apačioje, stačios uolos papėdėje, užsidėję šalmus ir kitas apsaugines priemones, pasiruošę lipti į Kaprizingąją uolą. Pasibaisėjusi stebiu, kaip Samuelis, čiupęs virvės galą, be jokių apsaugų įsliuogia į viršūnę, kad ten perkištų virvę per geležinę kilpą. Kraujas stingsta gyslose. Po penkių minučių, pasispirdamas į sieną, nulipa žemyn.

Kas kita ropoti į viršų žinant, kad esi pririštas, o tavo svorį paslydus kojai išlaikys apačioje prie virvės prisikabinęs bičiulis. Man sliuogiant viršūnės link Yedra vynioja virvę sulig kiekvienu mano pasispyrimu. Nelengva – reikia rasti vietą kojai pastatyti, išlaikyti pusiausvyrą, įveikti uolos linkius ir kauburėlius. Kaprizingoji stati, kieta, kaipmat gali nusidaužti kelį ar įsitaisyti mėlynę.

Kad neapniktų baimė, žiūriu į trumpėjantį atstumą iki viršūnės ir į tolumoje stūksantį Teidės kalną. Kur rasi vaizdingesnę vietą pirmą kartą išmėginti laipiojimą uolomis? Balandį ant Teidės – nė krislelio sniego. Net žiemą čia pasninga tik kartą ar du, o sniegas nutirpsta per keletą dienų.

Viršuje saulės kaitrą slopina švelniai dvelkiantis vėjelis. Dar žingsnis – ir paliečiu geležinę kilpą. Rankos apibrozdintos, drabužiai dulkėti, jaučiu mėlynę ant kelio, tačiau koks malonumas! Laukia baisiausia – ištiesti kojas, atsispirti ir pakibti ant virvės, kad Yedra nuleistų mane žemyn. Neapsakomas pojūtis – prie Teidės gali dar ir paskraidyti.

Kaprizų slėnyje laipiojant uolomis galima praleisti ne tik pusdienį, bet ir visą savaitgalį, išklausyti kopimo į uolas kursą ir gauti pažymėjimą. Aktyvaus turizmo firma „Teno Activo“, kurioje dirba Yedra, Ivanas ir Samuelis, pasirengę padėti visiems, norintiems išmėginti savo jėgas. Pusdienį palaipioti uola su vienu iš instruktorių žmogui kainuoja 25 eurus. Paprastai grupėje būna 5–10 laipiotojų. Jokio specialaus pasiruošimo nereikia, svarbu, kad nebijotumėte aukščio.

Po dienos – į ramius namus

Kol grįžtame prie automobilio, saulė nudažo lavos laukus aukso spalva. Viešbutėlį pasiekiame gęstant paskutiniams spinduliams. Šeimininkė mums ruošia vakarienę – dar vakar užsisakėme dubenį raukšlėtų bulvių (papas arugadas), tradicinio Kanarų salų patiekalo. Šios bulvės verdamos su lupenomis, vos apsemtos sūraus vandens, kol išgaruoja druska. Jos valgomos su mėsos patiekalais, salotomis arba vienos su raudonuoju ir žaliuoju mocho (mojo) padažu.

Aplink „Kasablankos“ viešbutėlį bulvių laukai driekiasi žemyn terasomis, beveik iki bangų. Keistas derinys – paplūdimiai, bulvių laukai, vandenynas. Tokį vaizdą išvysi tik salos šiaurėje, nes pietuose šioms daržovėms per karšta ir per sausa.

Po veiksmo ir įspūdžių kupinos dienos miela grįžti į ramius, žalumoje paskendusius namus, kuriuose kas vakarą ant stalo garuoja vakarienė, o rūpestinga šeimininkė, įpylusi taurę vyno, nepamiršta palinkėti labos nakties.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"