TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Pasidairymas Borato ir obuolio gimtinėje

2015 04 30 6:00
Miesto simbolis - obuolys, prie kurio mėgsta fotografuotis turistai ir jaunavedžiai. Vaido Mikaičio nuotraukos

Ruošdamasis aplankyti Kazachstaną pradėjau domėtis buvusia jo sostine Almata. Taigi, populiariausias Lietuvos vaisius obuolys kilo ne iš rojaus, o iš regiono, apimančio pietinį Kazachstaną, Kirgizstaną, Tadžikistaną ir Kiniją. Žodis "almata" kazachų kalboje ir reiškia "obuolio tėvas". Apie linksmąjį filmo herojų kazachą Boratą klausiami vietiniai šypsosi į ūsą ir tikina, kad tai, kaip jų šalį vaizduoja Boratas, visiška netiesa.

Kazachstanas yra viena buvusių sovietinių respublikų, pati didžiausia savo teritorija, išskyrus Rusiją. Savo teritorijoje valstybė turi ir kalnų, ir miškų, ir ežerų, ir jūrą, tačiau didžiausią plotą užima neaprėpiamos lygumos.

Ilgai buvusi Kazachstano sostinė Almata 1997 metais prezidento Nursultano Nazarbajevo įsakymu prarado šį statusą. Jį paveržė nedidelis Astanos miestelis vidurio Kazachstane. Tačiau Almata iki šiol yra didžiausias šalies miestas, finansinis, istorinis, pramoginis ir kultūrinis ne tik Kazachstano, bet ir visos Vidurinės Azijos centras. Patvirtintas strateginis planas iki 2030 metų numato padaryti miestą ne tik visa ko centru, bet ir paversti jį miestu sodu. Iki to Almatai - dar kaip iki dangaus.

Vizą gauti nesunku

Į Almatą skrydis tolimas, tačiau patrauklią kainą įmanoma rasti. Nemažų nuolaidų kartais taiko ukrainiečių oro linijos, tad jomis ir siūlyčiau naudotis. Kadangi tarpas tarp skrydžių ilgas, galima bent porą valandų maloniai pasivaikščioti po Kijevą. Skrydis į Kazachstaną ir atgal vienam žmogui kainavo 220 eurų. Į Kazachstaną reikia vizos, ją gauti nesudėtinga kazachų ambasadoje Vilniuje. Dukartinė viza kainavo 20 eurų.

„Taksi, taksi", - rėkauja kazachai Almatos oro uoste, priešaušriu nusileidus mūsų lėktuvui. Atrodo, kad laukiamoji salė pilna svečių laukiančių vietinių. Tačiau dauguma laukiančiųjų - taksistai. Nors naktinio skrydžio apspangintus keleivius jie ir apipuola, bet ne taip agresyviai kaip kitose Azijos šalyse. Derasi nenoriai, vienas pradėjo stipriai keiktis, todėl buvo pasiųstas į šoną. Su kitu šiek tiek nuderėjome, bet labiau simboliškai. Jau nuvažiuodami spėjome pamatyti, kaip du taksistai apsistumdė ir apsispardė. Mus vežantis vairuotojas paragino į tai žvelgti paprasčiau: „Didelis nedarbas, kiekvienas bedarbis yra potencialus taksistas, todėl didžiulė konkurencija.“

Pavasaris užklumpa staiga

Balandžio mėnesį Almatoje prasideda pavasaris. Šiemet jis užklupo staiga ir sutapo su mūsų viešnage. Tiesą sakant, net neaišku, kada žiemos oras per porą parų gali tapti panašus į vasarišką. Dar vakar vilkėję striukes, rytoj almatiečiai eis į miestą vilkėdami marškinėlius, nors upėje dar plauks ledo gniužulai.

Vaikštant po miestą akivaizdu, kad Almata juda, statoma, modernėja. Miestas bando išaugti sovietinius marškinėlius ir apsivilkti naujus, patogesnius. Vis dėlto, palyginti su naujai pastatyta sostine Astana, Almatai sunku konkuruoti modernumu. Iš naujo statytis yra lengviau nei rekonstruotis. Vietiniai jaučia šiokį tokį apmaudą dėl prarastos sostinės statuso. Esą šalies valdžia išsikėlė iš Almatos, pasistačiusi naują miestą, ten kiša pinigus, o buvusi sostinė pamirštama.

Naujutėlis, kol kas vienos linijos metro.

Brangiausiųjų penkiasdešimtuke

Ne viskas čia taip blogai. Pagal statistiką, Almata patenka į brangiausių miestų pasaulyje penkiasdešimtuką. Ir sakoma, kad pagal prabangių automobilių skaičių vienam gyventojui ji lenkia net Maskvą. Miestas pretenduoja rengti 2022 metų žiemos olimpines žaidynes, todėl žmonės pagrįstai tikisi sulaukti dar daugiau investicijų, kurios miestą padarys dar modernesnį ir patrauklesnį gyventi. Nors ir dabar Almatą galima vadinti neoficialia Vidurinės Azijos sostine.

Galbūt Almatoje brangiai kainuoja gyvenamasis būstas, automobiliai ar paslaugos, tačiau keliautojui pažinti miestą visai nebrangu. Nakvynių kainos svyruoja smarkiai, bet prasideda nuo 10 eurų žmogui už naktį, mes už dvivietį kambarį mokėjome 30 eurų per parą. Beje, tiek Almatoje, tiek visame Kazachstane didelius butus savininkai paverčia nakvynės namais. Nesigilinau, kiek tai legalu, tačiau pastebėjau, kad vadinamieji hosteliai čia įrengti tiesiog butuose. Daugiabučiuose namuose įrengti butai pertvarkomi taip, kad būtų patogu gyventi svečiams. Paprastai tokie nakvynės namai būna maži – dviejų trijų gyvenamų kambarių. Ten pat gyvena ir šeimininkai, atliekantys administratorių funkcijas. Turiu pripažinti, kad nakvynės namai išties patogūs, mat dėl konkurencijos šeimininkai labai stengiasi, kad svečiams nieko netrūktų.

Maisto kainos kišenės irgi nedrasko. Žinoma, yra visokių brangių ir prabangių restoranų, tačiau parduotuvėse ar užkandinėse kainos pasirodė gal penktadaliu didesnės nei Lietuvoje. Gyvendami nakvynės namuose su virtuve, galite patogiai ir nebrangiai pasigaminti patys. Vieną vakarą parsinešėme arklienos dešrelių, beje, arkliena yra mėgstama ir populiari mėsa Kazachstane.

Transportas nebrangus

Kas tikrai pigiau nei Lietuvoje, tai vietos transportas. Degalai kainuoja gal dukart mažiau nei Lietuvoje, o miesto autobuso ar metro bilietas atsieina ketvirtį euro. Autobusų maršrutų yra be galo daug, todėl jie gali nuvežti į bet kurią miesto vietą. Kursuoja valstybiniai ir privatūs autobusai. Mieste yra ir kelios tramvajų linijos, tačiau jų tinklas nėra labai gausus.

Miestas didelis, tad automobilių spūstys yra nemenka problema, ypač greitkeliuose aplink miestą. Tačiau ir be jų važiuoti miesto autobusais užtrunka ilgai. Nuo savo gyvenamos vietos iki autobusų stoties vykome daugiau nei valandą, nors spūsčių tarsi ir nebuvo. Atrodė, kad kelionė niekada nesibaigs.

Tai suprasdama miesto valdžia prieš trejus metus atidarė metro. Kol kas yra tik viena septynių stotelių linija. Dar dvi stotelės bus netrukus, tačiau tokiam miestui kaip Almata tai gerokai per mažai. Vienintelė metro linija gali tenkinti tik nedaugelio miestiečių transporto poreikius. Gal todėl naujintelis metro nėra populiarus tarp keleivių.

Savo automobiliu Almatoje važinėti įmanoma, tačiau tai nebus malonus užsiėmimas. Piko valandomis susidaro ilgalaikės grūstys, be to, eismas gana chaotiškas. Šviesoforams paklūstama, bet vietiniai mėgsta važiuoti jau užsidegus raudonai šviesai, taip užkimšdami visą sankryžą, sukeldami kitų vairuotojų pyktį ir isterišką garso signalo spaudinėjimą. Geriau apsieiti be šio streso, rinktis viešąjį transportą arba taksi, kurio paslaugos palyginti labai nebrangios. Beje, dėl aktyvaus eismo ir didelio senų automobilių srauto mieste tvyro nuolatinis smogas. Todėl Almatai siekiant tapti miestu sodu dar reikia daug darbų nuveikti. Vienas jų - atsikratyti senų automobilių ir pažaboti spūstis.

Stipriausią įspūdį paliko vaizdas nuo Koktobe kalno į Almatą. Ypač vakare, kai temsta.

Mieste kabo plakatai, nurodantys šalies strategiją iki 2050 metų patekti į pasaulio galingiausios ekonomikos trisdešimtuką. Manau, efektyviai tvarkant gamtinių išteklių pajamas, šis tikslas bus ne tik pasiektas, bet ir viršytas.

Alkoholio nevengia

Nors Kazachstane vyraujanti religija islamas, sovietmetis gerokai apmalšino kazachų tikybos aistrą. Pagrindinė Almatos mečetė yra puikiai restauruotas gražus pastatas, noriai lankomas žmonių ir glostantis akį, tačiau tokio dydžio miestui mečečių yra gerokai per mažai. Gatvėse moterų su čadromis pamatysi vos vieną kitą, o alkoholiu gyventojai musulmonai mėgaujasi ne mažiau nei mes Lietuvoje. Kiaulienos, tiesa, vartojama nedaug, bet ji nedraudžiama. Buvo juokinga, kai mūsų nakvynės namų šeimininkė, sulaukusi užsakymo apnakvindinti šešiolika čečėnų ir imamą, ilgai negalėjo apsispręsti, ar priimti juos. „Ko jūs jaudinatės, - paklausiau, - juk jie tokie patys musulmonai kaip ir jūs." - "Jie gerokai aršesni", - atsakė moteriškė ir nuėjo konsultuotis telefonu. Dar paerzinau, kad jei priimsi, jie lieps užrakinti duris, nieko neįleisti ir melstis kartu. Moteriškė nervingai sukrizeno iš šio pokšto.

Nors kazachai turi savo kalbą, Almatoje rusų kalba vartojama labai plačiai, ji yra antroji oficiali šalies kalba. Mano nuomone, kazachų kalba Kazachstane yra populiaresnė nei ukrainiečių Ukrainoje, tačiau rusų kalbą čia moka bene visi. Keista matyti kazachų išvaizdos žmones tarpusavyje bendraujančius rusiškai. Užrašai gatvėse dažniausiai yra dviem kalbomis, tačiau jei yra viena, ji bus rusų.

Žvalgytis yra kur

Kažkur teko matyti skambią antraštę, kad per 25 metus Almata iš bjauriojo ančiuko virto gulbe. Mano įsitikinimu, antraštė kol kas gerokai per skubota. Almatos centras dar perdėm sovietinis. Kažkodėl neryškūs miesto žibintai įžiebiami tik tada, kai gatve jau reikia eiti apgraibomis. Žinoma, yra pristeigta daug tviskančių barų, restoranų, lošimo namų, bet iki gulbės dar vis tiek trūksta. Viską gadina automobilių dujomis užterštas oras. Pasivaikščiojęs pusdienį mieste jautiesi, kad išmetamąsias dujas srėbei šaukštais.

Akis paganyti Almatoje yra į ką. Pirmiausia tiesiog prisėdome prie žemėlapio ir susidėliojome gražų maršrutą pėsčiomis per visą didžiulę centrinę miesto dalį. Pereiti ją užtruks visą dieną. Siūlyčiau pradėti apžvalgą nuo Almatos Respublikos aikštės, kurioje stovi didingi Kazachstano prezidento rūmai. Į vidų, deja, lankytojų neįleidžia. Aikštėje pastatyta Almatos simbolio obuolio skulptūra, prie kurios jaučia pareigą fotografuotis miesto jaunavedžiai. Kitoje aikštės pusėje stovi auksinio berniuko statula. Netoliese yra nacionalinio muziejaus rūmai.

Kaip jau minėta, labai graži yra centrinė Almatos mečetė. Net ir nebūdamas musulmonas gali ten nueiti, pasėdėti, pailsėti ar tiesiog pabūti su savimi, nes viduje labai tylu ir ramu.

Populiari miestiečių lankymosi vieta yra Panfilovo parkas, įkurtas kazachams, žuvusiems per Antrąjį pasaulinį karą, pagerbti. Čia dega amžinoji ugnis ir stovi memorialas. Viduryje parko yra rusų ortodoksų katedra. Tai švenčiausia šią religiją išpažįstančių žmonių vieta Almatoje. Vakarais ir laisvadieniais į parką renkasi almatiečiai ir linksmai leidžia laiką tiesiog pramogaudami su vaikais.

Kadangi Almatą supa kalnai, dauguma pramogų susijusios ir su jais. Miesto autobusu nuvykome į užmiestyje esantį Čimbulako slidinėjimo kurortą. Išlipus autobuso stotelėje, dar 20 minučių reikia funikulieriumi keltis į kalnus. Čia galime puikiai paslidinėti, pasigrožėti kalnais ir leisti pailsėti plaučiams nuo užteršto Almatos oro.

Tačiau man geriausias Almatos potyris - Koktobe kalnas. Jo viršuje stovi Almatos televizijos bokštas. Į kalną taip pat kelia keltuvai, tiesa, šiuo metu jie yra remontuojami, tad galima vykti ir miesto autobusu. Jau parko teritorijoje galima sėsti į parko autobusiuką arba toliau kopti pėsčiomis. Viršuje yra nedidukas zoologijos sodas, atrakcionų parkas, suvenyrų prekystaliai. Tačiau viską nustelbia vaizdas nuo kalno į miestą. Ypač vakare, jau temstant.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"