TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Paskui Sicilijos baroką

2014 05 09 6:00
Šv. Mikalojaus katedra Note. Ramūno Terlecko (LŽ) nuotraukos

Norėdami išvengti šalto lietuviško pavasario ir sočių pasisėdėjimų prie šv. Velykų stalo, su didžiąja dalimi šeimos ir paskutinę minutę prisidėjusia giminaite išvykome piečiau, į numylėtą Italiją, o tiksliau - į Siciliją. Pigių skrydžių bendrovė siūlo du salos miestus – Trapanį ir Komizą.

Į pirmąjį skrydžių datos netiko, nes lietuviai jau pamėgę šią kryptį ir dauguma bilietų išpirkti, o štai į Komizą (Comiso) – pasirinkimas gerokai didesnis, matyt, todėl, kad skrydžiai į šį miestą - naujovė. Komizo oro uostas neseniai pritaikytas civiliams, šiuo metu jame veikia viena kavinė, o perėjus patikrą grįžtant pasitinka tik keli sumuštinių ir vaisvandenių automatai.

Atostogų tikslas vienas – kuo daugiau pamatyti, todėl susidaryti maršrutą buvo labai lengva, nes dažnai keliaujančios draugės atodūsiai apie Sicilijos baroko slėnio stebuklus nuvedė tinkama linkme: 1693 metais pietrytinę Sicilijos dalį sukrėtė galingas žemės drebėjimas, po kurio vėlyvojo baroko stiliumi buvo atstatyta daugelis bažnyčių ir rūmų, o 2002 metais 8 miestai įtraukti į UNESCO paveldo sąrašą. Taigi kryptis aiški, metas rūpintis nakvyne. Nusprendėme gyventi tokioje vietoje, kuri būtų netoli oro uosto ir iš kurios būtų patogu viešuoju transportu važinėti į pasirinktas vietoves. Šitaip tikėjomės sutaupyti laiko, užuot kraustęsi iš vieno būsto į kitą. Dėmesį patraukė Ragūzos miestelis, provincijos centras. Rinkomės taupų variantą – butą, kuriame gali apsistoti keturiese. Kadangi ne kartą teko susidurti su italų pagarbiu požiūriu į šventes ir nedarbo dienas, nerimą kėlė susisiekimo viešuoju transportu galimybė Verbų sekmadienio popietę, tačiau nusižiūrėto buto savininkas Massimo mielai pasisiūlė padėti – jo kolegė už 30 eurų paimsianti mus iš oro uosto ir atvešianti į vietą. Taigi viskas vyko sklandžiai. Nemaloniai nustebino tik oras, net minėtas buto savininkas pirmiausia puolė atsiprašinėti dėl smarkaus lietaus, nes iki tol buvęs puikus oras, bet jį greit nuraminome, patikinę, kad atvažiavome iš lietaus šalies ir esame prie to pripratę...

Šv. Jurgio katedra Ragūzos Ibloje.

Tą patį vakarą skubėjome pasižvalgyti po miestelį. Pirma pažintis su Sicilijos baroku nenuvylė - šalia esanti Šv. Jono katedra tikrai įspūdinga, į akis krito viduje gausiai naudojamas raudonas aksomas, Verbų sekmadienio proga katedra išpuošta palmių šakomis, šventoriuje – jaukus parkelis su gėlynais ir senais medžiais. Kiek sunkiau sekėsi rasti peno itališko maisto išsiilgusiems skrandžiams. Pagaliau aptikome piceriją, kur picos kepamos krosnyje. Tikrai nenusivylėme: skanu, nebrangu, maloniai mus kalbino (žinoma, itališkai), net paaiškino nesusipratėliams lietuviams, kodėl sekmadienio vakarą didžioji dalis barų ir kavinių uždaryta – juk šiandien Domenica delle Palme (Verbų sekmadienis)! Visiems buvo įdomu, iš kur mes, o išgirdę Lietuvos vardą, siciliečiai mįslingai mykė: hmm... Akivaizdu, nieko negirdėję, tiesa, per savaitę sutikome tris vietinius, kurie iškart puolė demonstruoti geografijos žinių sugebėdami taisyklingai išvardyti mūsų kaimynus.

Aukštyn žemyn

Pirmadienis. Darbo diena ir mums: skubėjome į Ragūzos senamiestį – Iblą, esantį ant kitos kalvos, ieškoti baroko. Pakalbinta šunį vedžiojanti ragūzietė griežtai nukirto, kad į Iblą reikia važiuoti, nes pėstute – labai toli. Kadangi keliaudami vadovaujamės principu, jog eidamas gali daugiau pamatyti, nusprendėme nepaisyti mielos ponios nurodymų ir įdarbinti kojas. Leisdamiesi žemyn nuo naujosios Ragūzos, arba, kaip vietiniai sako „miesto“, priėjome S. Maria delle Scale bažnyčią, kuri tarsi jungia Ragūzą su Ibla, ir kaip sako pavadinimas – Švč. Mergelės Marijos Laiptų bažnyčia – norėdamas į ją patekti iš bet kurios vietos turi įveikti nemenką laiptų barjerą. Teigiama, kad ji buvusi pastatyta XIV amžiuje, tačiau sugriauta per jau minėtą žemės drebėjimą ir atstatyta. Deja, vidun nepatekome, nes bažnyčia restauruojama. Ir vėl žemyn iki Respublikos aikštės, kurios puošmena - dar viena bažnyčia Chiesa del Purgatorio su įspūdingu barokiškai turtingu įėjimu. Nuo šios vietos prasidėjo kopimas siauromis žaviomis gatvelėmis į kalną, į Iblą, kurios aukščiausiame taške yra tikras baroko perlas – miesto globėjo Šv. Jurgio titulo katedra. Pakeliui žavėjomės miesto architektūra, per siaurų gatvelių plyšius atsiveriančiais nuostabiais apylinkių vaizdais. Garsūs ne tik baroko stiliumi pastatyti maldos namai, bet ir rūmai – Palazzi. Nepriėję Šv. Jurgio katedros stabtelėjome prie Palazzo La Rocca: užvertę galvas negalėjome atsistebėti sicilietiškam barokui būdinga balkonų puošyba ir architekto fantazija – balkonus čia „laiko“ ir mama, besirūpinanti kūdikiu, ir muzikantai, grojantys įvairiais instrumentais, ir meiliai susiglaudę angeliukai, ir vyras su statinaite ant pečių, ir rūstus atlantas, rankomis įsirėmęs į balkoną... O Šv. Jurgio katedra abejingų palikti negali: didinga ir elegantiška, lyg žvakė šaunanti į dangų, gausiai papuošta korintinėmis kolonomis, voliutomis, šventųjų skulptūromis, pastatas šiek tiek lyg pasuktas šonu, kas suteikia dar daugiau grakštumo. Visa tai talentingojo siciliečio architekto Rosario Gagliardi darbas. Šalia veikia Katedros muziejus ir lobynas. Elegancija ir grakštumu su garsiąja katedra drąsiai konkuruoja netoli esanti elipsės formos Šv. Juozapo bažnyčia. Vietiniai didžiuojasi ir Iblos parku Giardino Ibleo, atveriančiu puikias apylinkių panoramas. Parko teritorijoje galima aplankyti tris bažnyčias ir vieną seniausių Iblos objektų – po žemės drebėjimo išlikusias senąsias Šv. Jurgio katedros duris (XV amžius) su bareljefu, vaizduojančiu šv. Jurgio kovą su drakonu.

Vietinis Susaninas

Šv.Jurgio bažnyčia Modikoje.

Antradienio tikslas – arčiausiai Ragūzos esanti Modika (Modica). Iš vakaro suradę geležinkelio stotį, kuri, beje, uždaryta, o tvarkaraštis kabo ant sienos perone, bilietus pirkome tabako parduotuvėlėje (Tabaccheria). Galima įsigyti ir traukinyje, tik kainuos brangiau. Ryte atsiprašę savo kojų už vakarykščius laipiojimus, puodeliui espreso pasirinkome barą, kuriame yra Wi-Fi ryšys, (tokių visoje Ragūzoje tikrai nedaug!), nes to pageidavo jaunieji kelionės kolegos. Pagaliau įsėdome į dviejų vagonų traukinuką, mus maloniai sutiko pagyvenęs palydovas ir pamatęs, jog vartome knygą apie Siciliją, jautė pareigą patikinti, kad Modika – tikrai geras pasirinkimas, paaiškino, kurlink išlipus eiti, kad patektume į centro storico. Paėję siauromis gatvelėmis patekome į Žemosios Modikos pagrindinę gatvę Corso Umberto I, kur yra pirmasis mūsų objektas - Šv. Petro bažnyčia su įspūdingu barokišku fasadu, laiptų šonus puošiančiomis dvylika apaštalų skulptūrų, viduje – trys navos, atskirtos įspūdingomis korintinėmis kolonomis, vyraujančią baltą spalvą pagyvina auksuotos detalės. Atėjęs į šv. Mišias vietinis užkalbino ir pusiau angliškai, pusiau vokiškai išdidžiai bandė pasakyti, kad viskas čia labai brangu, daug aukso panaudota... Įdomi ir tik 1997 metais atkasta XI - XII amžiaus bažnyčia uoloje Chiesa rupestre di S. Nicolo Inferiore su neblogai išlikusia bizantine sienų tapyba. Užsukome į mažutį, bet labai jaukų ir elegantišką XIX amžiuje statytą Garibaldi teatrą, kur leidžiama pasidairyti ir po salę. Pagrindinėje gatvėje gausu barokinių rūmų puošniaisiais balkonais. Toliau – metas į pagrindinę miesto bažnyčią – Duomo di S. Giorgio, kuri su Ragūzos Iblos katedra turi ne vieną bendrą bruožą: abi yra to paties – Šv. Jurgio titulo, abi projektavo R.Gagliardi, į abi veda ilga laiptų eilė (Modikoje – 250!), abi elegantiškos ir puošnios. Pasižvalgę po miesto panoramą ir nueitą kelią, nusprendėme šturmuoti Aukštutinės Modikos viršūnę, kur stovi Šv. Jono Evangelisto bažnyčia. Žemėlapyje neatrodė, kad ji taip toli ir taip aukštai, todėl vis kopėme kopėme... Įdienojus saulė plieskė negailestingai, tarp siaurų skersgatvių ir mažų kiemų išties karšta, o vietinių tikinimai, palydimi mįslingais galvos palingavimais, kad teisinga kryptimi einame, tik dar toli, nepridėjo jėgų. Bet užsisipyrimas ir noras dar rasti baroko įveikė aukštį. Apžiūrėję bažnyčią ir papietavę beveik šventoriuje įsikūrusioje picerijoje, leidomės kitu keliu į žemutinį miestą. Vėl gėrėjomės architektūra, o norėdami surasti trumpiausią kelią, klausėme vietinio, kaip greičiau pasiekti autobusų stotį. Nuoširdus sicilietis rodė, anot jo, tiesiausią kelią, kuris, kaip greit paaiškėjo, gal ir buvo takas prieš keliasdešimt metų, o dabar žengėme per brūzgynus, pro apleistas sodybas, sugriuvusias tvoras, bliaunančias ožkas... Bet nesiskundėme – juk tai pažinimo džiaugsmas! Kalbėdamas apie Modiką negali nepaminėti šokolado. Sakoma, kad Modika per ispanus perėmusi ypatingą actekų šokolado gamybos receptūrą, kurios laikosi ir šiandien. Šokoladas tikrai puikus!

"Iki pavasario"

Dar viena diena – dar vienas miestas. Šįkart nedidukas Šiklis (Scicli), įsikūręs slėnyje, į kurį leidžiantis autobusu vaizdai užburia. Stipriausias įspūdis – neįtikėtina gamtos ir architektūros darna. Aukštyn besistiebiančios bažnyčios tarsi konkuruoja su miestelį supančiomis didžiulėmis uolomis savo didybe ir elegancija, ypač Šv. Baltramiejaus ir Naujoji Švč. Mergelės Marijos bažnyčios. Čia susidūrėme su tikra pietietiška realybe – informacijos prie bažnyčių, kokio jos titulo, kada statytos, šv. Mišių tvarkaraščio ar šiaip kada atidarytos – nė su žiburiu nerasi. Teko kreiptis į vietinius, tikslų bažnyčių pavadinimą jie žinojo, bet į klausimą, kada galima į jas patekti, niekas neatsakė, todėl iš 9 ar 10 Šiklio bažnyčių patekome vos į dvi. Tačiau tai nesugadino nuotaikos, klaidžiodami siauromis gatvelėmis pamatėme daugybę puikaus baroko pavyzdžių (rūmų, gyvenamųjų namai, vienuolynų), net grįžus namo prisiminimai apie Šiklį ir jo žmones – patys ryškiausi ir šilčiausi.

Šv. Baltramiejaus bažnyčia Šiklyje.

Tolimiausias kelionės taškas – Sirakūzai (Siracusa), vienas seniausių ir žymiausių Sicilijos miestų: čia gyveno Archimedas, čia buvo nukankinta šv. Liucija, fizinę ir dvasinę neregystę turinčių žmonių globėja, čia Caravaggio sukūrė vieną iš savo šedevrų - “Šv. Liucijos palaidojimą”, čia antika varžosi su baroku… Pirmuoju traukiniu Sirakūzus pasiekėme gana anksti. Žinodami, kad turime daug ką pamatyti, sparčiu žingsniu skubėjome į Naujojo miesto archeologinį parką, beje, vietiniams jis asocijuojasi tik su graikų teatru, nors ten ir trečias pagal dydį romėnų amfiteatras (po Romos Koliziejaus ir Veronos amfiteatro), didžiulės Hierono II šventyklos griuvėsiai, nepaprasto grožio buvusios akmens skaldyklos uolos su ypatinga akustika garsėjančia Dionisijo ausimi (taip ją pavadinęs Caravaggio). Nors dar neprasidėjęs turistinis sezonas, čia žmonių daug. Teko patirti ir didžiausią kelionės nusivylimą – graikų teatro beveik nesimato: orchestros vietoje užgriozdinta moderni scena, darbininkai baigė dengti žiūrovų vietas, akivaizdu, kad ruošiamasi kokiam nors renginiui… Tačiau turėjome progą pasidžiaugti pačia gamta ir ypatingu senovės graikų gebėjimu parinkti teatrams nuostabiausius gamtos kampelius. Neveikiantis Orsi archeologijos muziejus – dar vienas pietiečių “atsipūtimo” įrodymas: prieš išvykstant muziejaus interneto puslapis skelbė, kad jis uždarytas rekonstrukcijai iki pavasario. Taip ir nesupratome, kas siciliečiams yra balandžio vidurys… Gražiausia Sirakūzų dalis – Ortigijos sala, kurioje yra ir antikos paminklų, ir nuostabaus baroko, ir žydų kvartalas, ir siaurų gatvelių labirintų. Turbūt labiausiai pribloškė Katedra - iš išorės puikiu barokiniu fasadu, o iš vidaus neįtikėtinai gerai išlikusiomis V a. pr. Kr. statytos Atėnės šventyklos dorėninėmis kolonomis, tai lyg savotiška pagoniško ir krikščioniško meno simbiozė. Greta esančioje S. Lucia alla Badia bažnyčioje dabar eksponuojama Caravaggio drobė “Šv. Liucijos palaidojimas”. Iš miesto mus išvijo liūtis su griaustiniu. Išvada viena – čia dar grįšime, vienos dienos Sirakūzams tikrai neužtenka.

Akmens sostinė

Penktadienis. Baroko sostinė Notas, turintis dar vieną pavadinimą – Akmens sodas. Gal tiksliau reikėtų sakyti Kalkakmenio sodas, būtent šis akmuo dažniausiai buvo naudojamas kaip statybinė medžiaga. Baroko perlai išbarstyti dviejose pagrindinėse gatvėse, kuriomis eidamas jautiesi lyg muziejuje po atviru dangum: bažnyčia, vienuolynas, rūmai ir vėl – bažnyčia, vienuolynas, rūmai ir t. t. Aišku, intarpuose – kavinės ir suvenyrų parduotuvės. Tikrai neįmanoma visų objektų išvardyti, ką jau kalbėti apie išsamesnį aprašymą. Iškirtinio dėmesio verta Šv. Mikalojaus katedra, kuri, kaip ir daugelis kitų Baroko slėnio statinių, buvo naujai prikelta po žemės drebėjimo, sukrėtusio Siciliją 1693 metais. Tačiau tai ne vienintelė maldos namų griūtis – per 1990 metais vykusį žemės drebėjimą buvo stipriai apgadintas pastatas, ypač bokštas, o 1996-ųjų kovo 13 dieną katedra dar kartą griuvo. Ir tik 2007 metais antrąkart atstatyta rankomis, plyta po plytos, taip kaip buvo dirbama XVIII amžiuje. Tiesa, vidaus puošyba ne visur primena XVIII amžių, pavyzdžiui, atrodo, kad keturių evangelistų atvaizdus tapiusiems menininkams būtų pozavę ką tik nuo podiumo nužengę modeliai…

Didžiojo penktadienio vakaras. Prieš kelionę teko skaityti, kad Ragūzoje vyksta ypatinga Kryžiaus kelio procesija, garsi visoje Sicilijoje. Išties tokio reginio nebuvome matę: Šv. Jono katedros šventoriuje, apie 20 val. ėmė rinktis šešių parapijų atstovai giedodami su žvakėmis rankose, vedami savo klebono. Kiekviena parapija iškilmingai vežė papuoštas ir apšviestas skulptūras ar skulptūrines grupes, paimtas iš savo bažnyčių, vaizduojančias Kristų, Mariją su Kristumi ar Kristų, gulintį stikliniame karste. Išklausę vyskupo pasveikinimo kartu su iškilminga procesija beveik trims valandoms pajudėjome miestelio gatvėmis.

Proziškas šeštadienis. Mūsų planuose buvo numatytas netoli esantis Komizo miestelis, bet pažiūrėję autobusų tvarkaraščius, nusprendėme nerizikuoti, mat darbo dienomis jų važinėja gana daug, o poilsio – vos du. Tačiau tikrai nenuobodžiavome, aplankėme dar nematytas vietas tiek Ragūzoje, tiek Ibloje, niekur neskubėdami pasimėgavome nuostabiais sicilietiškos virtuvės patiekalais: burnoje tirpstančiais ravioliais su rikotos įdaru, sočiaisiais spagečiais su sardinėmis ir duonos trupiniais, neišvaizdžiuoju (nes visiškai juodas!), bet nuostabiuoju rizotu su sepijomis, o ką jau kalbėti apie saulėtosios Sicilijos vyną…

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"