TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Pasroviui Šalčia – kol šalna neužrakino

2015 09 10 6:00
Rudenėjant žaluma nusispalvins, tad plaukti bus dar įspūdingiau. Kristinos Stalionytės nuotraukos

Žvelgiant į pastarąsias dienas rudeniškai užsitraukusį dangų, bet kuris upeivis Lietuvoje turėtų džiūgauti. Ir ne tik dėl to, kad vasariškų kaitrų ir sausrų nuvargintos upės bent kažkiek atsigaus. Rudeniški lietūs rugsėjo pradžioje paprastai pranašauja nuostabią Bobų vasarą – su visomis įmanomomis gamtos spalvomis. Nėra nieko gražiau, kaip lietuviškų upių krantai auksinį rudenį.

Tad tie, kurie šią sausą vasarą nepasisotino baidarių žygiais, tai gali padaryti rugsėjį, spalį. Be abejo, verta ir tiems, kurie pažįsta tik vasaros upes ir jų krantus. Žygiai rudeniop ir žygiai rudenį – visai kita, įspūdingesnė, spalvingesnė patirtis.

Viena vinguočiausių upių

Šalčios upė teka šiuo metu menkai gyvenamomis teritorijomis.

Iš patirties sakau - teigiamas emocijas, plaukimo malonumą ir švelnią įtampą bei estetinį džiugesį sukeltų plaukimas viena vingiuočiausių (ketvirtas vingiuotumo laipsnis) Lietuvos upių – Šalčia. Ši Šalčininkų ir Varėnos rajonus kertanti upė – didžiausias Merkio intakas, pabaigiantis savo kelią ties Valkininkais. Upė savo vardą yra gavusi ne šiaip sau – jos vanduo ypač šaltas ir tyras dėl šaltinių, trykštančių abiejose upės pusėse praktiškai palei visą vagą. Bendras upės ilgis – 76 kilometrai, iš kurių dalis driekiasi Lietuvos – Baltarusijos pasienyje arba Baltarusijos teritorijoje, tad mūsų upeiviams yra sunkiau pasiekiami. Tačiau ir tų kilometrų, kurie tinkami praplaukti baidarėmis Lietuvoje, tikrai yra pakankamai netgi kelių dienų žygiams: vien Šalčia galima plaukti 63 kilometrus, o, jei jų negana, nuo Valkininkų Merkiu galima dar nuplaukti apie 25 km.

Plaukiant nuo Kaniūkų gyvenvietės iki Žygimantiškių, susidaro apie 25 kilometrus, pratęsiant žygį iki Valkininkų, būtų apie 55 kilometrus.

Vasarą labai nenuseko

Rytas prie Tetervinų piliakalnio.Vladimiro Davydovo nuotrauka

Nors vasara buvo kaitri, į žygį išsiruošus pačioje rugpjūčio pabaigoje, visa upė buvo praplaukiama, baidarių niekur tempti nereikėjo. Tiesa, kartais upė labai susiaurėja, ją užgožia nendrės, bet čia pat, už posūkių, kiekvienas susiaurėjimas baigiasi giliomis įlankomis, primenančiomis ežerėlius. Nuo santakos su Visinčia, Šalčia pagilėja vietomis iki 2 metrų. Nors upė pramaišiui teka ir per smėlynus, ir per durpynus, vietų maudynėms, išsilaipinimui tikrai pakanka.

Nepriklausomai nuo to, kokio ilgio žygį pasirinksite, jo metu turėsite galimybių ir pasigėrėti gamta, ir susipažinti su mūsų krašto istorija, aplankyti keletą vertingų objektų. Be abejo, ir smagiai, saugiai pastovyklauti.

Beveik negyvenamos teritorijos

Šalčios upė teka šiuo metu menkai gyvenamomis teritorijomis. Tad jos arealas – puiki vieta tiems, kurie mėgsta stebėti laukinės gamtos gyventojus. Upės krantai nėra aukšti, tik vietomis galima gėrėtis aukštais smėlingais skardžiais. Šiuose skardžiuose iš pietinės pusės galima aptikti urvinių kregždžių landas. Šių rusvų paukščių, greičiausiai, jau nepamatysite – žiemoti į Afriką jos išskrenda maždaug rugsėjo viduryje. Tačiau pelkėtesnėse Šalčios vietose, ties santakomis galima išvysti besibūriuojančius žąsų ir ančių pulkus. Paprastai jie iš Lietuvos išskrenda apie spalio vidurį.

Smėlingi krantai - puikios prieplaukos sumanius atsikvėpti.

Nemažai ančių aptiksite ir pačioje upėje – kadangi ji labai vingiuota, vietomis siaura, užgožta nendrių, paukščiai čia jaučiasi puikiai pasislėpę ir saugūs. Atokesnėse vietose galima pamatyti ir gerves – kažkada labai sunykusi šių paukščių rūšis dabar atsikuria, tad bus lengvai atpažįstama ne tik pagal dydį, bet ir pagal charakteringą riksmą. Šie paukščiai Lietuvoje svečiuosis taip pat iki spalio vidurio. Na, o visiems metams prie Šalčios pasiliks geniai, kėkštai – paukščiai, kurie tikrai nesibaido žmonių ir juos girdėsite netoli savo stovyklavietės.

Be paukščių, Šalčios pakrantėse teko pastebėti ūdrų, matyti bebrų nugraužtų medžių. Didesnių rūpesčių šie gyvūnai nėra pridarę – upės vaga vietinių girininkijų darbuotojų, baidarių nuomotojų puikiai prižiūrima. Keletas trasoje išvirtusių medžių - tai daugiau atrakcija, malonūs galvosūkiai kiekvienam baidarininkui. Pačiuose miškuose, kaip pasakojo baidarių šeimininkas, gausu lapių, kurios yra tiek suįžūlėjusios, kad net apvagiančios stovyklautojus. Kaip rimčiausią nutikimą ponas Valdimantas pasakojo apie turistinio puodo vagystę – esą lapės naktį nusitempė puodą su vakarienės likučiais į krūmynus. Kaip tikino pasakotojas, daugiau jokių vagysčių Šalčios areale per jo dvidešimties metų baidarių nuomos verslo patirtį nėra buvę. Dalis mūsų grupės lapių vagišių istorija atsisakė patikėti, bet daiktus nakčiai sudėjome saugiai.

Kai kur upė gerokai išplatėja.

Pakrantės kvepia mėtomis

Šalčios krantai patrauklūs ir savo augmenija. Plaukdami siauresnėmis upės vietomis, nepatingėkite prisiskinti laukinių upinių mėtų – bus puiki, gaivinanti arbata ir vakarienei, ir pusryčiams. Mėtų lapeliais dera pagardinti vegetarišką grikių ir morkų troškinį. Palei visą upę gausu putinų. Šiuo metu jie visiškai suraudę. Jei šias uogas pakąs šalna, jos praras savo kartoką skonį. Vis dėl to jų labai daug valgyti nerekomenduojama – jos šiek tiek toksiškos. Tačiau arbatai, malšinančiai bronchitą, kosulį, skrandžio skausmus, tikrai verta pasirinkti. Galima jų prisidžiovinti ir žiemai – ne tik mūsų protėviai, bet ir šiandieninė medicina pripažįsta, kad putinų uogos - tikra vitaminų bomba.

Daugelyje vietų išlipus į krantą aptinkami šiemet ypatingai derlūs bruknienojai. Įrudenėjus bruknės tampa ypatingai saldžios. Rugsėjis – geriausias mėnuo rinkti šias uogas. Jomis verta pasigardinti rytinę košę – įmetę keletą saujų į bet kokias kruopas, pasistiprinsite gaivinančiais pusryčiais. Bruknėse gausu vitamino C, geležies – tad jas būtina valgyti ilgai vakarojusiems prie laužo. Tiek bruknes, tiek mėtas galima dėti ir į mėsiškus patiekalus – suteikia ypatingą skonį. Ir jei tie patiekalai dar gaminami ant laužo ir persismelkia dūmų aromatu, jūsų žygis įgis ir nuostabių kulinarinių atspalvių.

Dar viena Šalčios dovana kulinarams – žuvys. Ši upė turtinga šapalų, lydekų, ešerių, netgi, sako, galima pagauti upėtakių ir vėgėlių. Skaidriame vandenyje tikrai buvo galima pamatyti nemažai įvairaus dydžio žuvų. Žvejyba Šalčioje nedraudžiama, tik reikia žvejoti dirbtiniais masalais, museline meškere ir spiningu. Be abejo, reikia turėti leidimą. Sakoma, kad žuvingiausios vietos ten, kur Šalčia įteka į Merkį.

Natūralios kliūtys.

Kopos, rudnios ir kiti vaizdai

Dar vienas įspūdingas gamtos turtas – žemyninių kopų masyvas, prasidedantis prie Žygimantiškių kaimo ir apie 2 kilometrus besitęsiantis iki pat Merkio prie Rūdininkų. Vidutinis kopų aukštis – apie 4, 5 metro, aukščiausios - netgi iki 18 metrų aukščio. Šios kopos buvo supūstos ledynams pasitraukus.

Be abejo, didžiausias Šalčios turtas – jos vanduo. Patikėkite, tikrai švarus, tikrai šaltas, puikiai tinkamas maistui gaminti.

Tie, kam sunku ,,išjungti“ civilizacijos režimą ir atsiduoti laukinei gamtai, Šalčios baseine nenusivils. Upė teka pačią seniausią mūsų krašto praeitį menančia teritorija. Dalis upės teka per Rūdininkų girią. Kaip sako šios girios pavadinimas, čia buvo išgaunama ir lydoma geležies rūda. Tyrinėtojai tvirtina, kad ties Šalčios ir Merkio krantais buvusios mažiausiai dvi rudnios – geležies liejyklos. Gerviškių seniūnijoje vienas iš kaimų prie upės taip ir vadinasi – Rudnia. Dabar prie šio kaimo galima pamatyti išgriauto vandens malūno liekanas.

Jei plauksite nuo Kaniūkų, nepraleiskite progos aplankyti miške į vakarus nuo kaimo esančius pilkapius, menančius VIII-IX amžius Tiesa, jie gerokai apardyti, tačiau pats buvimas prie protėvių kapų įkvepia visam tolesniam žygiui.

Pakrantės vaizdai džiugina akis.

Upės pakrantėse ar šiek tiek nuo jų nutolę senovės baltai buvo įkūrę keletą įtvirtintų gyvenviečių. Jas ir dabar mena išlikę piliakalniai. Pabarės seniūnijoje, Tetervinų kaime išlikęs Tetervinų piliakalnis mena IX-XI amžius. Taisyklinga piliakalnio forma, akivaizdūs gamtinių gynybinių įtvirtinimų pėdsakai puikiai iliustruoja vėlyvojo geležies amžiaus baltų gyvenimo būdą. Tik šiaurinis kraštas paardytas upės. Šalia piliakalnio tebėra išlikusi senvagė ir senas lieptas. Mėgstantiems fotografuoti – tai ideali vieta rudenio rytmečiuiįamžinti.

Verta atkreipti dėmesį ir į kelis tiltus. Ties Gerviškių-Šližiūnų ir ties Vilniaus Eišiškių (netoli Žygimantiškių) plentų tiltais tebėra išlikę senieji poliai.

Šalčios intako Brastos pakrantėje stūgso du mitologiniai kuršių akmenys. Juose tebėra išlikusios duobutės, liudijančios senąjį baltų tikėjimą.

Šalčios girininkija norintiems šiek tiek atsikvėpti nuo upės, siūlo ir nepaprastai įspūdingą pažintinį taką ,,Žodis girios draugui“. Šis takas, pradėtas rengti dar 2004 metais miškininko Vinco Červoko, supažindina su augmenija, atveria nuostabius vaizdus. Tai puiki vieta pailsėti.

Vešlioje pakrantės augmenijoje galima prisiskinti ir kvapnių mėtų.

Malonu gėrėtis ir Valkininkų miškų urėdijos pastangomis įrengtomis poilsiavietėmis prie upės. Į gamtą įsikomponuojančios pavėsinės, lauko baldai, šiukšliadėžės, tualetai, sūpynės, laužavietės maloniai stebino ir kėlė nuotaiką. Iš tiesų, jautėsi, kad šios upės apylinkes prižiūrintys žmonės – tikri savo krašto puoselėtojai.

Nakvynė prie Tetervinų piliakalnio

Bene geriausia vieta apsistoti nakčiai – didelė aikštelė netoli Tetervinų piliakalnio. Aukščiau upe nuo aikštelės yra puiki vieta maudynėms, nuostabus smėlingas skardis. Bet čia vietos užteks tik 2-3 palapinėms, o minėtoje aikštelėje prie Tetervinų piliakalnio gali poilsiauti ir 600 žmonių. Baidarių šeimininkas, ponas Valdimantas, mus pasitikęs prie kranto ir padėjęs įkurti stovyklavietę, pasakojo, kad čia nuo neatmenamų laikų rinkosi vietinės bendruomenės ir šventė savo šventes. Vieta buvusi tokia ypatinga ir svarbi, kad sovietmečiu į miško aikštelę buvo nutiesta elektros linija – mat šventės buvo reguliarios. Miške, nors aplinkui yra tik pora atokių sodybų, tebestovi elektros stulpai. Teigiama vietos aura tebesijaučia: aikštelėje apsistojantys keliautojai ją palieka sutvarkytą, švarią ir netgi su maloniomis staigmenomis – šioje aikštelėje mus pasitiko iš kankorėžių išdėliotas didžiulis ,,Labas“.

Šalčios vanduo puikiai tinka maistui gaminti.

Nors Šalčios upė ir jos krantai gausiai lankomi turistų, tačiau aplinka švari. Valdimantas pastebėjo, kad keliautojai darosi kultūringesni – labai reta grupė nesusitvarko aplinkos, kurioje viešėjo. Šiek tiek šiukšlių mūsų kelyje pasitaikė, bet po žygio jų liko dar mažiau. Giedriaus ir Erikos parodyta iniciatyva užkrėtė ir kitus – plaukėme ir rinkome tik kur ne kur plūduriuojančius turistų viešnagės likučius. Surinkti maišai su šiukšlėmis didesnių rūpesčių nesukėlė. Baidarių šeimininkas mums patarė juos palikti įrengtose stovyklavietėse – iš čia po aktyvių savaitgalių jis pats juos išveža savo mikroautobusu.

Tad – norintiems pasigėrėti rudenio gamta, pasimėgauti jos gėrybėmis, prisiliesti prie seniausios mūsų istorijos paveldo ar tiesiog aplankyti dar vieną nuostabų mūsų tėvynės kampelį rekomenduojame pasirinkti Šalčią – šaltą, vingiuotą savo vandenimis, bet šiltą savo dvasia ir šalia gyvenančiais žmonėmis, puoselėjančiais grožį ir svetingumą. Laikas, praleistas šioje upėje ir prie jos – geriausia rudeninė meditacija prieš lietuvišką žiemą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"