TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Pavojai nemalšina kalnų traukos

2011 10 07 0:00

Alpinistas Ernestas Markšaitis, kasmet po keletą kartų kopiantis į kurią nors dar nepažintą pasaulio viršūnę, sako, kad kalnų neužkariauja. "Jų nereikia užkariauti. Man tiesiog patinka į juos užlipti, o paskui nusileisti. Kaip kitiems patinka, tarkim, prie jūros gulėti", - pernelyg neteikdamas reikšmės rizikingam pomėgiui teigia 42 metų alpinistas.

Buvusiam matematikui E.Markšaičiui aistra kalnams taip sudėliojo gyvenimą, kad iš gebėjimo laipioti vertikaliomis sienomis jis dabar ir duoną užsidirba: alpinizmo technika praverčia aukštalipio darbe. "Dar žiemą su kolegomis susukiojome šviestuvus naujosios Kauno "Žalgirio" arenos palubėje. Iki tokio aukščio nutiesti keltuvus būtų buvę daug brangiau, o mes darbavomės prisirišę ant virvių, taip, kaip, pavyzdžiui, keliamasi per upę. Darbininkams buvo atrakcija, užvertę galvas spoksojo, kaip mes montuojame lovelius ir kilometrais tiesiame kabelius", - prisiminė Ernestas.

E.Markšaitis Maskvos universitete studijavo matematiką. "Vasaromis su kambario draugu jo gimtinėje Sevastopolyje prie Juodosios jūros karstydavomės uolomis. Gal tuomet ir paviliojo kalnai. Baigęs mokslus Maskvoje, dėsčiau Vilniaus universitete, tačiau kai su žmona laukėmės antros dukros, supratau, kad iš dėstytojo algos neišgyvensime. Keičiau darbą. Vėliau - skyrybos. Kadangi alpinizmas buvo pomėgis, pamaniau: gal aukštalipiu galėčiau dirbti ar kalnų gidu, - pasakojo alpinistas, savo hobį pavertęs darbu. - Aukštalipių erdvės - ne vien dangoraižiai. Tarkim, jie geni medžius, kur negalima privažiuoti automobiliais ir iškelti bokštelio, dažo fasadus, sandarina siūles, montuoja oro kondicionierius."

Pastaruosius šešerius metus E.Markšaitis gana aktyviai pasinėręs į alpinizmą, kasmet po 6-7 kartus važiuoja į kalnus ir kopia į viršūnes, kurioms įveikti reikia nemenkų alpinizmo gebėjimų.

Kirgizstano kalnuose

Vasaros pabaigoje lankęsis Kirgizstane E.Markšaitis nesikremta, kad iš planuotų dviejų aukščiausių Tian Šanio viršūnių, siekiančių daugiau kaip 7 kilometrus, jam pavyko įveikti tik vieną. Alpinistas liko sužavėtas šių keturiose valstybėse - Kirgizstane, Kazachstane, Uzbekistane, Kinijoje - plytinčių kalnų grožio. Aukščiausios, daugiau kaip 6 ir 7 kilometrų viršūnės susitelkusios Kirgizstane. Čia yra ir dvi viršūnės, kurių link jis planavo nukeliauti.

"Gamta Kirgizstane unikali. Pavažinėjome po apylinkes, pasidairėme į krašto platumas nuo mažesnių kalvų. Stebino, kad atsiveria tolimi horizontai, kad galima matyti dešimtimis kilometrų, - mėgavosi E.Markšaitis. - Pavyzdžiui, matai Isyk Kulio ežerą, už jo - snieguotas viršūnes. Ežero plotis - 60 kilometrų, o gali matyti kitą krantą (ilgis - 178 km). Turistai, atvykstantys pailsėti prie šio didžiausio šalies ežero, tyvuliuojančio 1600 metrų aukštyje, - vienas didžiausių kirgizų pajamų šaltinių. Čia dažniausiai lankosi rusai iš atokių Rusijos kraštų - Uralo, Novosibirsko, Krasnojarsko. Visa prekyba orientuota į juos, pakelėse prekiaujama arbūzais, vaisiais."

Kaip pabrėžė pašnekovas, kirgizai daugiausia ir verčiasi prekyba. "Visos prekės turguje iš Kinijos, mat su ja Kirgizstanas turi sieną, nors prekeiviai aiškina, kad tai garsių pasaulio firmų gaminiai. Turgavietės labai didelės, mūsų Gariūnai, palyginti su sostinės Biškeko turgumi, labai maži. Ten gali pasiklysti, tai tiesiog miestas mieste", - pasakojo keliautojas.

Jurtose - kalnų žmonės

Nors geografijos vadovėliuose parašyta, kad kirgizai jurtose kaip klajokliai gyveno iki XIX amžiaus pabaigos, o XX amžiuje jau persikėlė į sėslias gyvenvietes - kišlakus, tačiau jurtų ir dabar čia netrūksta. Važiuodamas slėniais viršūnių link, į kurias planavo užkopti, E.Markšaitis matė daug ten gyvenančių klajoklių šeimų. "Pasistatė jurtas ir gano sau avis. Neįsivaizduoju, ar ir žiemas jie taip leidžia. Galbūt, juk ir sostinėje Biškeke, sako, tik kartais sniego iškrinta", - teigė pašnekovas. Jį stebino vaikai - kokių aštuonerių metų jau puikiai jodinėja žirgais. Už nugaros pasisodinę dar už save mažesnį pyplį laisvai jodinėja po kalnus, gano avis. Tikri gamtos vaikai.

"Daugelis žino Lietuvą, būdavo tokių, kurie paklausdavo, ar teisybė, kad mes nemėgstame rusų", - prisiminė keliautojas. Kažkodėl tokia nuomonė apie mus ten gaji. Nors dabar kirgizai dažniau kalba rusiškai nei kirgizų kalba, prisimena, kad jų tautai carinė Rusija padarė daug žalos. "Vienas taksistas sakė, kad jei ne tuo metu vykdytas genocidas, kirgizų dabar būtų apie 20 mln., o yra tik 4", - pridūrė pašnekovas.

Negailestinga stichija

"Mano tikslas buvo įkopti į aukščiausią Kirgizstano kalną Pobedą (Pergalės viršūnė), siekiantį 7439 metrus, bei antrą pagal aukštį šalies kalną Chan Tengrį (7010 m). Kai kas aiškina, kad šis kalnas tiek nesiekia, kad jam trūksta 5 metrų iki 7 kilometrų, esą užaugusi 15 metrų sniego ir ledo kepurė. Todėl žinynuose galima rasti nurodytą dvejopą aukštį, - pasakojo alpinistas. - Planavau, jei užteks laiko, jėgų ir lėšų, po Tian Šanio persikelti į šalia esančius Pamyro kalnus ir ten dar įveikti Lenino viršūnę (7134 m), neseniai pervadintą Nepriklausomybės vardu." Beje, Pamyre yra trys pirmąkart lietuvių alpinistų įveiktos ir lietuviškais vardais pavadintos buvusios bevardės viršūnės - tai Čiurlionio (5794 m), Donelaičio (5837 m) ir Lietuvos (6080 m).

Į Chan Tengrį E.Markšaitis užkopė su pažįstamu alpinistu Romanu iš Sankt Peterburgo. "Vienas kitą nufotografavome ir nulipome", - nesipuikuodamas trumpai apibūdino kelionę alpinistas. Kelias į Pergalę buvo sunkesnis.

"Ši viršūnė ypatinga, nes tenka lipti gana stačia ledo siena. Tai antras pagal aukštį kalnas buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje. Jis nusileidžia tik 7495 metrus siekiančiai Komunizmo viršūnei, anksčiau vadintai Stalino vardu, o pastaruoju metu tadžikai ją perkrikštijo Ismailo Samani vardu, - teigė pašnekovas. - Pergalės viršūnė, nors ir žemesnė už minėtąją, yra daug sunkiau įveikiamas kalnas. Tai šiauriausias septyniatūkstantininkas pasaulyje. Aplink šį kalną susidaręs specifinis mikroklimatas labai sunkina kopimą. Kinijos pusėje - žali slėniai, šildo saulė, o kai įšilęs oras maišosi su ledynų šalčiu, esančiu kitoje Pergalės pusėje, Kirgizstane, greitai susidaro debesys. Tad tirštos miglos gali staigiai užstoti kelią arba per dieną prisnigti kelių metrų sluoksnį. Kopiant į Pergalę ir nakvojant palapinėje, per naktį reikia paeiliui budėti ir vis atkasinėti sniegą, antraip rytą nubudęs gali neišlipti."

Pasak alpinisto, pakilus į 6400 metrų aukštį, Pergalės šlaite siaučia uraganiniai vėjai, kartais siekiantys 100 km/val. greitį. Kai tokiomis oro sąlygomis reikia kopti stačia ledine siena, tikrai nelengva. Dėl to Pergalė laikoma labai sudėtinga viršūne.

"Finalinė ketera, kuria reikia nueiti iki viršūnės, driekiasi apie keturis kilometrus. Įsivaizduokite, jūs jau 7 kilometrų aukštyje, o dar 4 kilometrus reikia nueiti iki viršūnės, taip pat ir nusileisti. Ir visa tai įveikti privalai per vieną dieną. Taip ilgai išbūti 7 kilometrų aukštyje reikia gero fizinio pasirengimo, gebėti aklimatizuotis, - tvirtino E.Markšaitis. - O jei užkluptų audra ir tektų ilgiau tūnoti sniego urve, vieną naktį gal ir ištvertumėte, o antros, trečios gali ir nepasisekti. Be to, kai trūksta deguonies, sudėtingiau orientuotis, kopti. Būna, žmonės bando keletą valandų kovoti, bet per jas pajuda 15-20 metrų, grįžta atgal į slėptuvę ir laukia, kol stichija nurims. Pernai, kaip pasakojo ten buvusieji, sniego priversdavo virš galvos. Tunelius tekdavo kastis. Vienai alpinistų grupei dėl tokių orų tris naktis teko nakvoti 7 kilometrų aukštyje. Trys alpinistai neišlaikė ir mirė."

Viršūnės dar palauks

E.Markšaičiui kopiant į Pergalės viršūnę, ties 6 kilometrų aukščiu teko apsisukti ir grįžti atgal. "Kartu ėjau su Kazachstano ir Kirgizstano alpinistais. Vienai grupės alpinistei prasidėjo ausies uždegimas, stiprus kosulys, man - bronchitas. Nusprendėme leistis žemyn. Dvi dienas užtrukome, kol pasiekėme bazę, ten abiem diagnozavo plaučių uždegimą. Per tas dvi dienas mūsų kolegos įveikė Pergalę. Tačiau sveikata kalnuose negalima rizikuoti. Sąlygos buvo atšiaurios, 6 kilometrų aukštyje jau spausdavo ir 20 laipsnių šaltis. Plaučių uždegimas - ne juokai, net jei neblogai jausies, pakilus aukštyn nebeliks jėgų nusileisti. Tad neverta kelti kitiems problemų, kad ir kaip norėtųsi į viršūnę, kai ji jau, rodos, čia pat", - sakė Pergalės viršūnę kitam kartui pasilikęs alpinistas.

Kaip pasakojo E.Markšaitis, į jo įveiktą Chan Tengrį dviem tautiečiams nepavyko įkopti taip pat dėl ligos. "Jie kopė iš kitos, šiaurinės, pusės. Paskui pietinis ir šiaurinis maršrutas 6 kilometrų aukštyje susijungia ir kilometras aukštyn vingiuoja bendra uolų ketera, tačiau tie lietuviai viršūnės atsisakė vienam susirgus. Viršūnę vienas vaikinas paaukojo ir padėjo draugui saugiai nusileisti. Vienam kilti pavojinga. Gali akmuo kristi, gali koją išsisukti. Dviese visada saugiau, - aiškino pašnekovas. - Kalnas stovės, o jie galės bet kada ten užlipti."

Kasdienybė kalnuose

Iš paskutinės bazės kylant į pačią viršūnę, alpinistai apsistoja tarpinėse stovyklose, kuriose iš dalies būna saugu. Kaip pasakojo pašnekovas, atėjus į tokią stovyklą gana atšiauriomis sąlygomis reikia išsirausti urvą nakvynei arba pasistatyti palapinę. "Tada jau galima virti vakarienę ir grožėtis gamta, - pasakojo jis. - Ilgai po sunkios dienos nevakarojame. Be to, keltis kalnuose reikia anksti, apie 3-4 val., ir išeiti prieš aušrą, kol šaltis dar būna sukaustęs sniego paviršių ir ledynus. Pakaitinus saulei sniegas greitai tyžta, eiti tampa sunkiau. Suminkštėjusi sniego danga pavojinga, mat galima įkristi į plyšius, kuriuos dengia sniegas."

Šalia alpinistų takų, galima sakyti, nuolat tyko pavojai, tad kiekvienas žingsnis turi būti atsargus. Šiemet pavasarį E.Markšaitis su Artūru Baziu Alpėse kopė į Les Droites viršūnę, kur prieš keletą dienų buvo žuvę du alpinistai. Net ir nežinodami jų mirties priežasties (gal siena nestabili, gal kabliai kurioje nors vietoje nelaikė), lietuviai neišsigando ir atgal nesuko. Kopdami rado žuvusiųjų ledkirčius, kitų įrankių. "Klysti negalėjome, ėjome tikrindami kiekvieną žingsnį. Tąkart lipdami labai atsargiai sugaišome ilgiau - į viršūnę pakilome per 14 valandų, nors įprastai tą atstumą žmonės įveikia per 8 valandas", - prisiminė alpinistas. Tačiau jiems taip ir liko mįslė, kur suklydo prieš juos ėjusieji.

E.Markšaitis namuose ilgai neužsibūna. Pavasarį keliavo į Alpes, o vasarą jau vadovavo aštuonių žmonių grupei, sėkmingai įkopusiai į aukščiausią Šiaurės Amerikos kalną Aliaskoje - Makinlį.

Neseniai E.Markšaitį pasiekė liūdna žinia - prieš pusantros savaitės Himalajuose sniego lavinoje žuvo vienas jo pažįstamas alpinistas, pernai su draugu įkopęs į Ismailo Samani viršūnę. "Kitas mano pažįstamas šiemet dingo be žinios Pergalės šlaituose. Abu buvo nuostabūs žmonės, gyveno kalnais, tačiau tragiškai susiklosčius aplinkybėms ten ir pasiliko amžiams", - atsiduso pašnekovas. Alpinistams dažnai tenka susidurti su nelaimingais atsitikimais, dalyvauti gelbėjimo darbuose, tačiau tai nemalšina dar nepasiektų viršūnių traukos.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"