TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Penkių savaičių odisėja JAV upėmis

Kanada. Gamtos grožis užburia. /Evelinos Savickaitės ir Karolio Kazlauskio nuotraukos

Beveik prieš metus, sausio 3 dieną, pradėję kelionę autostopu  Lietuvoje, per Artimuosius Rytus, Šilko keliu pasiekėme Kiniją, važiavome Pietryčių Azijos šalimis. Iš Indonezijos skridome į Australiją, čia viešėjome ir dirbome porą mėnesių, o dabar tęsiame išvyką per Havajus į Šiaurės Amerikos žemyną. 

Savaitę be civilizacijos gyvenę Aliaskos laukiniuose kraštuose, iš Užpoliarės traukėme žemyn per Kanadą iki Čikagos, kurioje prisiimtą iššūkį sunkinome. Plaukėme Fokso, Ilinojaus ir Misisipės upėmis: penkias savaites per vėjus ir saulę, ir įveikę apie 700 kilometrų, toliau traukėme iki Meksikos... Šiame straipsnyje - nuotykiai iš JAV ir Kanados.

Aliaska pribloškė

Havajuose užtrukome vos penkias dienas ten ieškodami savo kampo, mat mūsų kelionė - ne turistiniais takais, ir kiekvienoje šalyje norėjome ko nors savito. Dažniausiai stengėmės būti tarp paprastų žmonių, dėl to kelyje sutikome labai nedaug turistų. Taigi ir Havajuose, nuėję į turizmo informacijos biurą, iškart klausėme, kuri salos dalis nepopuliari tarp amerikiečių ar europiečių. Kelias dienas pailsėję džiunglėse ir prie vandenyno, nujausdami, kad Aliaska bus didelis iššūkis, nekantraudami atskridome į ją.

Kanados gamta

   

Aliaskos tundra ir taiga 

Aliaska paliko tokį stiprų įspūdį, kad kitos gamtos grožybės, net ir džiunglės, negalėtų šitaip nustebinti. Iš kur tas žavesys, net sunku pasakyti. Juk taiga - tai kiek pavargusios mėlynosios eglės, tarsi negavusios dorai pavalgyti ir todėl atrodo nustekentos. Mat žemės sluoksnis, kuriame auga medžiai, nestoras, o po juo - amžinasis įšalas. Į tai reikia atsižvelgti statant namus arba tiesiant kelius. Jei šį viršutinį sluoksnį pernelyg atidengsi arba jis atšils, tarkim, dėl namo šildymo, kelias arba namas gali įgriūti. Tačiau kalnai ir upės, žmogaus nepaliestas kraštovaizdis tiesiog kaustė žvilgsnį. Aliaska sužavėjo tuo, kad mylių mylias važiuodamas žmonių, namų, gyvulių čia neišvysi. Kita vertus, tai lyg ir pateisinama - beveik pusmetį čia trunka žiema, tad jei nesi žiemos sporto mėgėjas, tektų labai daug laiko praleisti namie prie televizoriaus ar knygos.

Į Aliaską atkeliavome baigiantis vasarai, rugpjūčio viduryje, kai medžiai jau spalvingi, o tundros kemsynuose sukritę ant minkštų samanų vis dar galėjome saujomis valgyti sultingas mėlynes.

Per rudenėjančias Aliaskos Denalio parko kalvas. 

Susitikimas su grizliais

Tundra ir taiga keliavome septynias dienas, visai nebendraudami su civilizuotu pasauliu. Denalio nacionaliniame parke į tą pačią teritoriją įleidžiama labai nedaug žmonių, tad viešnagės dienomis jų sutikti neįmanoma. Čia nėra takų, todėl kelią, kur eiti, teko pagal žemėlapį rasti patiems. Jis buvo visoks: per kemsynus, pelkes, vos įveikiamus krūmynus, išsekusios upės dugnu, brastas, dantis geliančias upes, kalnus ir perėjas.

Tolumoje išvydome briedį, kurio čia reikėjo saugotis labiau nei grizlio ar vilko, mat jei šis milžinas supyksta, sutrypia iki paskutinio atodūsio. Vilkai staugė naktimis, tačiau jų nebijojome. Išvysti vilką yra labiau privilegija nei tikimybė. O štai su grizlių šeimyna teko susidurti akis į akį. Visą kelią ėjome šūkčiodami, kad neišgąsdintume žvėrių ir duotume jiems pakankamai laiko pasislėpti. Vis dėlto šįkart grizlio patelė su dviem smalsiais lokiukais, matyt, nespėjo pabėgti, tad staiga maždaug 20 metrų atstumas pasidarė ankštokas. Ji artinosi mūsų link, mes labai lėtai atatupsti traukėmės. Jokiu būdu nebėgome, tai būtų savižudybė. Iškėlėme rankas į viršų ir rėkėme. Grizlė dar kiek paėjusi nusisuko ir nukiūtino šalin. Lokiukai, vis dar ropšdamiesi ant mamos ir vienas kito, smalsavo, kas čia per žvėrys tie dvikojai. Buvome sėkmės vaikai, mat paprastai grizlė su vaikais būna agresyvi.

Važiuodami parko autobusu atgal į civilizaciją, jautėmės lyg iš kito pasaulio. Kai kurie ten sėdintieji per langus stiebėsi nufotografuoti briedį, tykiai skabantį žolę. Mums tai buvo it zoologijos sodas, nes saugumo jausmas nutolina nuo gamtos ir verčia manyti: "Aš čia, tu ten." Kai esi labai arti žvėrių ir gamtos, ją kur kas labiau vertini.

Aliaskos radinys - elnio ragai. 

Lašiša tirpo burnoje

Aliaskoje vienos šeimos buvome pakviesti valgyti raudonosios lašišos (ak, tos autostopo pažintys!). Maistas tirpo burnoje, o vietos žmonės pasakojo žvejybos ar medžioklės nuotykius. "Tranzavome" ir už poliarinio rato, kur Koldfute klausėmės moters istorijos. Ji gyvena Užpoliarės ritmu visą savo gyvenimą. Vaikus moko nuotoliniu būdu, per trumpą vasarą vos spėja pasirengti žiemai: rinkti uogas, medžioti. Užjausti jos nereikia - dažnam nesuprantamą gyvenimo būdą ekstremaliomis sąlygomis ji pasirinko pati ir tokia patirtis jos šeimai yra svarbiausia.

Aliaskoje patyrėme dar vieną netikėtą dovaną - susistabdytas žmogus pasiūlė nemokamai paskraidinti virš taigos, miškų, upių, kalnų ir krioklių. O gavę dar ir patys pilotuoti, krykštavome lyg vaikai.

Keliautojai ruošiasi miegoti saloje.

Indėno laimės paieškos

Kanados šiaurės - Jukono ir Britų Kolumbijos - gamta stebino ne ką mažiau nei Aliaska. Tik miškai čia vešlesni, upės sraunios, gausybė ežerų. Važiuoji nosį prispaudęs prie lango, o pakelėse ganosi juodosios meškos ar grizliai, žolę skabo bizonų kaimenė.

Nuo pat kelionės po Aliaską pabaigos mus į savo mašiną priėmė Keithas. Su juo keliausime keletą dienų kelis tūkstančius kilometrų. Prie visureigio jis pritaisęs ilgą priekabą, kuria vežioja motociklus po visas JAV. Tačiau jo automobilis pradeda dusti. Vyriškis bando rasti priežastį, kartais tenka važiuoti vos po dešimt kilometrų per valandą, o į kalną ir išvis užgęsta. Galiausiai Keithas nuėmė motociklo benzino baką, sujungė su varikliu ir toliau judėjome be problemų. Su juo lankėmės ir Liardo karštuosiuose šaltiniuose, kurie virdami trykšta tiesiog iš žemės. Sėdi beveik visą dieną šiltame vandenyje, o aplink augalai it džiunglėse, mat šiluma sukuria kitokią augaliją, paprastai nebūdingą Kanadai.

Išsiskyrėme su Keithu, nes mūsų maršrutai skyrėsi. Sutikome indėną, kuris papasakojo savo gyvenimo istoriją. Buvęs ir turtingas, ir populiarus tarp moterų, įjunkęs į alkoholį ir narkotikus, net dukart sėdėjęs kalėjime, jis tol nerado ieškotos laimės, kol galiausiai neatsigręžė į savo religiją. Pradėjęs lankytis specialiose indėnų pirtyse, šnekėdamasis su vyresniaisiais, galiausiai atsikratė praeities ir susitaikęs su savimi pajuto ramybę. Jis dabar suvokė, kad čia ir yra tikroji laimė.

O Saskačevane, kur prerijos tokios lygios, kad kaip vietiniai juokauja, gali išvysti prieš tris dienas pabėgusį šunį, mums sustojo kanadiečių šeima, automobiliu ant užpakalinės sėdynės vežanti kambarinę nudažytais nagais kiaulę. Kanadiečiai po dienos rengėsi važiuoti Čikagos link, tad mes tą dieną pasilikome jų fermoje tarp jakų, ožių, karvių ir šunų. Drauge su jais per kelias dienas nukeliavome 2,6 tūkst. kilometrų.

Su degalų baku ant Keitho automobilio.

Misisipės nuotykiai

Čikagoje mus mielai priėmė Amerikos lietuviai. Jie klausėsi mudviejų keliavimo istorijos, aprodė Čikagą, valgydino lietuviškais patiekalais, galop vieni keliautojai - Diana ir Žilvinas, patys dviračiais įveikę kelią nuo Čikagos iki piečiausio Argentinos taško, pasiūlė savo kanoją. Ja ir keliavome penkias savaites Fokso, Ilinojaus ir Misisipės upėmis, įveikėme 700 kilometrų.

Evelina irkluoja į San Luisą.

Nors atrodė, kas gi gali nutikti kasdien pliuškenant irklus vandenyje, nuotykių ir gražios ar sunkios patirties netrūko. Kol plauki saulėtą dieną ramiu vandeniu, kol srovė, kaip Misisipėje, neša palankiai, tol gali kaip ponas sėdėti kanojoje. Ir smagiai irkluoti mąstydamas ir šnekėdamasis apie pasaulį. Kur kas sunkiau, kai pakyla vėjas, ir tu negali pajudėti nė iš vietos. O Misisipėje dar ir bangos tokios, jog atrodo esi ne upėje, o vandenyne. Vos nesitrenkę į kazino laivą, plaukėme į krantą. Tą patį vakarą policininkas mūsų ne tik neišvarė iš nedidelio parko, bet ir išklausė "senoviškai keliaujančiųjų" istoriją ir atidavė savo naktipiečius. Viename miestelyje, kur Ilinojus įteka į Misisipę, savivaldybės darbuotojas atvėrė maisto banko aruodus, o meras paspaudė ranką linkėdamas sėkmės.

Pelikanai Misisipėje.

   

Karpis įšoko į mūsų valtį, tad vakare buvo karštos žuvies. 

Vagį sugavo patys

Viename privačiame kempinge, į kurį buvome pakviesti, atsitiko ir šis tas nemalonaus. Kol vaikštinėjome po prancūzišką miestelį, du jauni vagiliai išdraskė mūsų kuprines, paėmė pačius brangiausius daiktus ir ketino pasprukti. Laimė, spėjome grįžti laiku. Sučiupome juos ir atidavėme šerifo globai, o patys adėme, plovėme, atkasinėjome sudarkytus daiktus. Išsilaižę žaizdas plaukėme toliau.

Buvo ir audringų naktų, kai lūžo palapinė, kai teko keltis ir ją tvarkyti. Tačiau turėjome labai daug saulėtos patirties, stebėdami erelius, gerves, pelikanus, girdėdami kojotų kauksmą naktimis. Misisipės patirtis - viena svarbiausių mūsų kelionėje.

Pakeliui į Naująjį Orleaną. Kelias čia - tai ilgas tiltas per pelkes ir gausybę Misisipės deltos vandenų. 

Tas pats geradaris Keithas, dar iš šiaurinės Kanados laikų, atvažiavęs visą kelią nuo Mičigano, mus paėmė iš Niu Madrido ir nuvežė iki pat sienos, o kanoją atidavė savininkams Čikagoje. Su juo keliavome per Memfį, Naująjį Orleaną ir Hjustoną iki pat Teksaso - Meksikos sienos. Memfyje kiek nusivylę Greislando, Elvio Presley, rezidencijos tuštybės muge (gal per anksti grįžome į tokią civilizaciją?), mieliau klausėmės džiazo europietiškame Naujajame Orleane.

Teksase aplankėme Renesanso festivalį, kur labai įdomu buvo stebėti, kaip amerikiečiai įsivaizduoja to laikotarpio Europą. Paskui pasiekiame pasienio miestelį Laredą. Štai čia mūsų baimė buvo gerokai pakurstyta, mat pavojingos istorijos apie apiplėšimus, pagrobimus ir bedvasius narkotikų prekeivius smarkiai glumino. Tad kokie nuotykiai laukė Meksikoje ar kitose Centrinės Amerikos šalyse, į kurias dar buvome tik pakeliui, papasakosime kitą kartą.

Renesanso šventė Hjustone.

   

Aliaskoje su mus paskraidinusiu Džošu.

   

Su mus vežusiu Kytu.

   

Pakelėse besiganantys bizonai.

   

Verdančios Lairo vulkaninių šaltinių versmės.

   

Prieš žygį Fokso, Ilinojaus ir Misisipės upėmis. 

   

Rūkas ryte ant upės.

   

Kai kada Ilinojaus upėje buvo taip vėjuota, kad valtį greičiau tempti nei irkluoti. 

   

Šiaurės pašvaistė.

   

Misipės krantai.

   

Su policininku Styvu.

   

Saulėtekis Misisipėj.

   

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"