TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Per Lietuvą veda „Pieno kelias“

2016 09 15 6:00
Informacinių technologijų specialistas Mikas Jusys gerai jaučiasi kaime tarp savo beragių karvių. Jūratės Mičiulienės nuotrauka

Europoje seniai tapo populiarus agroturizmas, kai žmonės vyksta į mažus ūkelius, bendrauja su ūkininkais, perka jų užaugintas daržoves, maisto gaminius, pietauja vietos maisto užeigėlėse. O vaikams koks smagumas – gali paglostyti avytę ar ožkytę. Lietuvoje turistams atvertas pirmasis „Pieno kelias“.

Švedijoje net kilo šios idėjos įkvėptas savitas judėjimas. Maisto specialistams vis tvirtinant, kad žmogui labiau už atvežtinius tinka šalia jo, toje pačioje gamtinėje aplinkoje užauginti produktai, švedai iškėlė tautiečiams tris sąlygas: jei laikai save tikru švedu, privalai auginti tris vaikus, net labai moderniame bute turėti ką nors liaudiško stiliaus ir bent savaitgaliais valgyti švedišką maistą. Idėja priartinti žmogų prie savo, lietuviško, maisto ateina ir į Lietuvą.

Tokio maršruto nebuvo

Su maršrutu susietų ūkių Lietuvoje iki šiol nebuvo, kol Rietavo turizmo ir verslo informacijos centro direktorei Laimai Dockevičienei kilo sumanymas sujungti kelias savivaldybes į turistinį „Pieno kelią“. „Iš pradžių buvo nelengva įkalbėti ūkininkus, kad jie nebijotų į savo valdas įsileisti turistų. Žmonės darbštūs, daug dirba, moka gaminti puikius produktus, tačiau patiria problemų, kai juos reikia parduoti. Pieno supirkimo kainos labai mažos. Gaila kaime dirbančių žmonių, todėl ir kilo idėja mėgstantiesiems keliauti po Lietuvą pasiūlyti užsukti pas ūkininkus, pasidairyti „Pieno keliu“, – pasakojo L. Dockevičienė. – Pernai su vietos veiklos grupe „Rietavo iniciatyvos“ sumanymą įgyvendinome, o šiemet jau turime 32 į „Pieno kelią“ įsitraukusius ūkius iš Rietavo savivaldybės, Plungės, Telšių ir Kupiškio rajonų.“

Su šeimomis atvykstančius vaikus ypač vilioja galimybė paglostyti avytę, pamatyti karvę ar ožką. Keliaujant „Pieno keliu“ galima išmokti pasidaryti kastinį, pasigaminti ar nusipirkti patikusį sūrį. Daugelis ūkių turi parengę edukacinių programų, kviečia svečius į įvairias degustacijas. Kai kurie siūlo ir nakvynę, pirtį, smagų kaimo rytmetį giedant gaidžiams ir mekenant ožkoms.

„Daugelis nori nusipirkti produktų, kai pamato, kokiuose laukuose jie užauginti. Užsieniečiai kreipia dėmesį į tai, kaip laikomi ir ganomi gyvuliai, nes nuo to priklauso pieno kokybė“, – tvirtino L. Dockevičienė.

Informaciją, ką kiekvienas ūkis siūlo atvykėliams, galima rasti internete www.pienokelias.lt. Pasak „Pieno kelio“ sumanytojos, agroturizmas suteikia ūkininkams galimybę daugiau užsidirbti iš savo sunkaus triūso. „Norime atvesti vartotojus pas ūkininkus, norime, kad ūkininkai patikėtų, jog įmanoma pragyventi iš savo darbo, siekiame sugriauti mitą, kad pieno gaminti neapsimoka“, – aiškino projekto iniciatorė.

Populiarėja vietinis turizmas

Nebūtina įveikti viso „Pieno kelio“, galima aplankyti tuos ūkius, kurie yra pakeliui važiuojant kur nors kitur. Tik reikia iš anksto susitarti. „Pieno kelio“ ūkiai – šalia gražių žemaičių miestų ir miestelių: Varnių, Platelių, Plungės, Žemaičių Kalvarijos, Rietavo, Luokės, Žarėnų, Telšių. Taigi agroturizmą galima puikiai suderinti su kultūriniais, pažintiniais krašto keliais. Štai važiuoji pasidairyti nuo Medvėgalio, o paskui nedaug pasukęs į šalį nusiperki iš ūkininkų sūrio, sviesto ar dar ko nors.

Galimybių agroturizmui populiarėti įžvelgia ir Valstybinio turizmo departamento Vietinio turizmo skyriaus specialistė Ieva Druktenė. „Akivaizdžiai daugėja po Lietuvą keliaujančių mūsų šalies gyventojų. Pernai iš 2,5 mln. turistų 48 proc. sudarė vietiniai“, – sakė ji. Šiemet turą žiniasklaidos atstovams po kelis „Pieno kelio“ objektus organizavęs Turizmo departamentas parinko vieną įdomiausių turistinių maršrutų Lietuvoje.

„Vietinis turizmas populiarėja ne vien Lietuvoje. Mūsų žiniomis, juo džiaugiasi ir italai, vokiečiai – vis daugiau žmonių renkasi keliauti po savo kraštą. Prie tokių tendencijų, matyt, prisideda ir terorizmo grėsmė. Žmonės baiminasi vykti į svečias šalis“, – kalbėjo I. Druktenė.

Į jūrą plaukia ožkų sūriai

Rietavo savivaldybės Lopaičių kaime gyvenanti Jusių šeima tapo ūkininkais, galima sakyti, atsitiktinai. Prieš šešiolika metų klaipėdiečiai įsigijo sodybą vasaroti. Vyras Arvidas Jusys – tolimojo plaukiojimo kapitonas, Raimonda Jusienė – baigusi masinių renginių režisūrą tuometiniame Leningrade. „Mano pirma sąlyga buvo – jokio žemės ūkio, – neslėpė Arvidas. – Iš pradžių šešias avis įsigijome tik tam, kad nereikėtų sodyboje šienauti, – jos puikiai nuskuta pievas. Pamažu avys mums patiko. Po trejų metų gavome ūkininko pažymėjimus ir tapome ūkininkais. Dabar avių turime per du šimtus – olandiškų tekselių, lietuviškų juodgalvių, kitų veislių. Vasarą jos nereikalauja jokio darbo, pačios ganosi.“

Įsigyti keletą ožkų sumanė Raimonda, nors vyras ir sūnus buvo prieš, manė – viską nugrauš. Tačiau paleistos į ganyklą jos nei vaismedžiams, nei gėlynams žalos nepadaro. Mieste užaugusi Raimonda dabar pati kasdien pamelžia tris ožkas ir daro skanius sūrius. Šalia ganosi ir trys jauniklės ožkytės. Kai Arvidas plaukia į jūrą, žmona jam prideda padžiovintų ožkų pieno sūrių.

„Keturi mėnesiai jūroje – gerai mokamos atostogos nuo ūkio darbų, o kai grįžtu namo, prasideda nemokamas darbas ūkyje, – juokavo Arvidas. – Tačiau avys – geriausias pensijų fondas. Jos pačios išsilaiko ir dar palieka prieauglio.“

Vyrui išvykus Raimonda ūkyje darbuojasi su sūnumi Miku, informacinių technologijų specialistu. Kaimas paviliojo ir jį. Šeima įsigijo bandą mėsinių simentalių karvių. Jos ypatingos tuo, kad neturi ragų. Miestiečiams tai didelis pranašumas – nebaisu, kad stuktelės ragu. Paklaustas, ar galima išgyventi vien iš savo ūkio, Arvidas atsakė, kad būtų įmanoma, jei šeima neturėtų banko paskolų.

Ekologinis Jusių ūkis prekiauja ožkų ir karvių pieno sūriais, ėriena, planuoja pradėti gaminti ledus, jogurtą, saldumynus. Linksmai kaime gyvenantys Jusiai daugeliui karvių yra davę vardus, pavyzdžiui, viena gražuolė šaukiama Zeta Džons, o į ganyklas svečius nuolat lydi katinas Bronius. Jis – tik vienas iš penkių sodybos katinų.

Jaunimas grįžo į kaimą

Sauliaus Petručio pieno ūkis Plungės rajone, Gegrėnų kaime, garsėja įvairaus skonio varškės sūriais. „Nesinorėjo pirkto parduotuvėje, privertėme mamą prisiminti, kaip gaminti naminį. Dabar abi ir darome“, – pasakojo į kaimą pas tėvus sugrįžusi Sandra. Gegrėnuose mokytojavusi Zina Petrutienė pasidavė veiklios dukros idėjoms ir nuolat tobulina sūrių receptūrą. Savo kaimo turizmo sodyboje rengia jų degustacijas. Pagal mamos receptūrą gaminamas sūris ženklinamas etikete „Uošvienės sūris“. Ragavusieji giria, ypač su žolelėmis ar spanguolėmis. Sandra ketina pradėti gaminti ir brandintą sūrį. Turint 60–90 melžiamų karvių pieno pakanka, viso net nesuvartoja, o parduoti litrą už 14 centų stambiesiems gamintojams nuostolinga.

S. Petrutis, atgavęs tėvų žemę ir išsinuomojęs dar daugiau ganyklų, labai norėjo, kad kuri nors iš trijų dukrų liktų kaime. „Pavyko įkalbėti jauniausiąją Sandrą. Ji baigė veterinarijos mokslus, tad yra ir mūsų karvių bandos daktarė. „Susižiūrėjo“ su Donatu Kakčiu iš gretimo Gintališkės kaimo, susituokė. Dabar abu darbuojasi ūkyje. Žentas pas savo tėvus dar turi didelę karvių bandą. Jis – inžinierius, baigęs Kauno technologijos universitetą. Tačiau nusibodo dirbti kitiems, grįžo ūkininkauti“, – pasakojo S. Petrutis. Sandra ir Donatas, renovavę vieną senos fermos pastatą, įsirengė sūrinę. Čia ketina perdirbti daugiau savo ūkio pieno.

Avys vietoj žoliapjovės

Telšių rajono Vabalių kaime ūkininkaujantys Činskiai augina 1200 avių. O viskas prasidėjo nuo penkių avių, kurias draugai vasarą atvežė tiesiog laikinai palaikyti. Nusistebėjus, kad 1200 – labai daug, Andrius Činskis tik mostelėjo ranka: „Mano kaimynas turi 4000.“ Į tėviškę ūkininkauti grįžo ir sūnus Gintautas. Paklaustas, ar sunku prižiūrėti tokią didelę bandą, A. Činskis paaiškino: „Vasarą – beveik jokio darbo, avys pačios paėda, tik ganyklą reikia perkelti. Tačiau žiemą negali atsitraukti. Kai pradeda ėriuotis, tokia banda kasdien po kokį dvidešimt ėriukų atsiveda.“

Visos Činskių avys – mėsinės. Jei būtų pieninės, vien šeimos jėgomis šitiek kasdien būtų neįmanoma pamelžti. Kas perka? „Pažįstami, vieni per kitus susižino. Dažni pirkėjai – Lietuvoje gyvenantys turkai. Patys gaminame ir avienos konservus“, – dėstė A. Činskis.

„Pieno kelyje“ Činskių ūkis atsirado neatsitiktinai. Kartu su kooperatyvu „EKO Žemaitija“ rengia bendras degustacijas grupėms. Jų – avienos kepsniai, partnerių – pieno produktai. „Iš ekologiško pieno gaminame įvairius ekologiškus pieno produktus: varškę, sūrį, jogurtą, kefyrą. Pastebėjome, jog žmonėms jau rūpi, ką jie valgo. Visi maisto priedai tapo tokie įprasti, kad net vaikai dažnai klausia: „O ko čia įdėta, kad produktai ekologiški?“ Aiškiname, jog nieko neįdėta, todėl ir ekologiški“, – juokėsi kooperatyvo „EKO Žemaitija“ pardavimų vadybininkė Inga Gečaitė.

Žvalgantis, kaip žaliose pievose ganosi avys, daug kam kilo idėja turėti jų savo sodybose – vietoj žoliapjovių. Pasiteiravus, ar Činskiai neišnuomotų vienos kitos avelės vasarai, šeimininkas atsakė, kad geriausia pavasarį nusipirkti mažą ėriuką – vienas kainuotų apie 50 eurų. „Bet avis – bandos gyvuliukas, nemėgsta būti vienas, reikėtų bent dviejų, – teigė Andrius. – Esu išnuomojęs pulkelį avių. Dabar jos ganosi vieno ežero saloje. Ten plukdomi turistai, tad organizatoriai nori, kad sala nebūtų prižėlusi. Avys puikiai nuėda žolę.“

Į „Pieno kelią“ įsitraukė ir Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejus bei Rietavo žirgynas. Oginskių dvaras dar XIX amžiuje garsėjo pirmosiomis Lietuvoje žemės ūkio parodomis, dėmesiu žirgams. Kaip pasakojo muziejaus direktorius Vytas Rutkauskas, planuojama atkurti miestelyje išlikusią Oginskių pieninę – joje būtų galima paragauti vietinių pieno gamintojų produktų. Dabar pieno gaminių degustacijos turistams rengiamos „Pieno kelio“ sumanytojų įsigytame specialiame autobusiuke, kuriame yra šaldytuvas. Kastinį sukančios Jadvygos teiravomės, ar šis riebus žemaitiškas valgis neprideda svorio. „Nereikia be reikalo šaldytuvo atidarinėti. Kokius du tris kartus per dieną, ir gana. Tada nepridės“, – šmaikštavo ji.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"