TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Peru indėnus nuo baltųjų apsaugojo Andai

2011 04 15 0:00
Ryčio Šalnos nuotrauka

"Peru yra viena tų valstybių, kurią turėtų aplankyti kiekvienas kelionių gurmanas, - sakė vilnietis geografas, aistringas keliautojas ir knygų bei vadovėlių autorius Rytis Šalna. Jis šiame krašte kaip keliautojų grupės vadovas praleido beveik mėnesį.

Daugybę kraštų apkeliavęs ir ne vieną pasaulio geografijos mokyklinį vadovėlį parašęs R.Šalna pasakojo, kad visuomet į kelionę išsirengia jau daug žinodamas apie šalį. "Kelionėje dar labiau įsitvirtina žinios, randu atsakymus į iki tol kildavusius klausimus, - sakė jis. - Peru mane labiausiai domino vietos gyventojai indėnai ir, žinoma, gamta. Miestus, gyvenvietes indėnai įkurdavo net 3-4 kilometrų aukštyje, o laikinų buveinių galima rasti dar aukščiau."

Sąžiningi ir punktualūs

Pasak geografo, grynakraujai indėnai sudaro bene pusę Peru gyventojų. Tai dvi didelės gentys - kečujai ir aimarai (kečujų, kaip ir ispanų, paskelbta valstybine kalba, o aimarų - valstybinė kalba gretimoje Bolivijoje). Šalyje gyvena nemažai įvairių Amazonijos indėnų genčių, daug metisų, o baltaodžiai sudaro tik 15 procentų. Kalnuose indėnus galima iškart atpažinti ne tik pagal išvaizdą, bet ir iš spalvingų tautinių drabužių, kuriuos jie dėvi kasdien. Turistai su indėnais gali bendrauti ne tik kalnų ar džiunglių kaimeliuose, bet ir miestuose - jie dirba viešbučiuose, viešojo transporto ar taksi vairuotojais ir pan.

Paprašytas apibūdinti indėnus, R.Šalna vardijo: "Labai sąžiningi, atsakingi, paslaugūs, pamaldūs, laikosi žodžio, punktualūs, ne taip, kaip kai kuriose kitose pietų šalyse. Nors čia indėnai kalba ir ispaniškai, nors stipri ispanų kultūros įtaka, indėnams nėra žodžio "manjana" - rytoj. Man atrodo, kad šie bruožai paveldėti iš ankstesnių kartų, kai jų protėviai gyveno be jokios europiečių įtakos."

Gamta palankesnė indėnams

Kadangi beveik visa šalis yra aukštikalnių kraštas, čia europiečių gyvena labai mažai. Keliautojai patyrė, kaip nelengva keliauti aukštai kalnuose - ima svaigti galva, sunkoka ilgai judėti. "Europiečiai nuo XVI amžiaus invazijos į Pietų Ameriką bandė čia įsikurti, bet nepavyko - susirgdavo aukštikalnių liga. Tokios gamtos sąlygos Andų kalnuose buvo palankios indėnams, padėjo jiems išlikti. Indėnai mokėjo prisitaikyti ir išgyventi gana nelengvomis sąlygomis. Tiek, kiek dabar šios rasės žmonių gyvena Peru, gretimoje Bolivijoje ir kalnuotoje Gvatemaloje, niekur kitur jų tiek daug nėra, - sakė pašnekovas. - Šalies šiaurėje, Amazonijos džiunglėse, kur ištisus metus vasara ir visąlaik apie 30 laipsnių karščio, baltieji taip pat nemokėjo prisitaikyti, tad ir dabar ten galima išvysti daugiausia indėnų ir metisų." Pasak geografo, tik pietrytinėse Peru džiunglėse ties Bolivija jau galima sutikti daugiau baltųjų. Kadangi čia labai išplėtota naftos gavyba, daug verslovių, plėtojamas plantacinis ūkis, dirba nemažai svetimtaučių.

Aprimsta visi

Pašnekovo teigimu, aukštikalnėse auginti žemės ūkio kultūras, apsirūpinti maistu ir dabar, kaip ir anksčiau, nepaprastai sudėtinga, tad čia įsitvirtinti ir išgyventi galėjo tik labai darbštūs, kantrūs, paslaugūs žmonės. Indėnai ypač traukia savo santūrumu ir ramybe. "Gyventi aukštikalnėse, nors prie to vietiniai ir pripratę, nėra lengva. Išretėjęs oras, spiginanti saulė sekina. Čia nepamatysite tiek daug emocijomis trykštančių žmonių. Tai ne Brazilija ar Argentina, kur, regis, kiekvienas neriasi iš kailio, - sakė keliautojas. - Pabandykite pakilę į kalnus nenustygti vietoje? Tokiame aukštyje, kokiame gyvena Peru indėnai, dėl deguonies trūkumo, saulės galėsite tik ramiai ir santūriai kinkuoti keliu. Visi turistai čia aprimsta. Net nepatartina rūkyti ar vartoti alkoholį. Aukštikalnių sąlygomis tai būtų nepakeliama. Saikinga profilaktika, aišku, nepakenks."

Didesni plaučiai

Tačiau, pasak R.Šalnos, vietos indėnai turi unikalią savybę - per tūkstančius metų jų plaučių tūris susiformavo šiek tiek didesnis už baltaodžių, tad jie vienu įkvėpimu įtraukia daugiau oro, ir ne taip jaučia deguonies stygių. "Įdomiausia būna, kai futbolą europiečiams ar iš kitų lyguminių kraštų atvykusiems sportininkams reikia žaisti Peru ar Bolivijos aukštikalnių miestų stadionuose. Pralaimi beveik visi. Ne dažnas nepavargdamas gali lakstyti 3 kilometrų aukštyje. Mes, europiečiai, iškart turime lėtinti žingsnį. O vietiniai važinėja dviračiais, vaikai laksto stadionuose. Žvelgdamas į juos net nepagalvotum, kad oras išretėjęs, kol to nepatiri savo kailiu", - aiškino R.Šalna.

Indėnų kultūros renesansas

"Keliaudamas po Peru patyriau daug atradimų, - sakė R.Šalna. - Dabar, tarkim, dėl karštakošiškumo, amerikietiškų ar europietiškų vertybių negerbimo smerkiami Bolivijos ar Venesuelos prezidentai. Tačiau taip kategoriškai vertindami, patys pamirštame, jog ilgą laiką valdžioje sėdėjo vien baltieji ar jų marionetės metisai, o indėnai į aukštesnius valdžios organus pateko visai neseniai. Dabar jaučiamas indėnų kultūros renesansas. Indėnų atstovai per partijas patenka į aukščiausius vadovaujančius postus, tampa parlamentų nariais ir net prezidentais. Gerai žinodami indėnų padėtį, jie vykdo tokią politiką, kuri nepatinka mums, tik vakarietiško mąstymo šablonais besivadovaujantiems žmonėms. Tai mums atrodo kaip savotiškas kerštas baltiesiems, ypač amerikiečiams, kurie net laikomi visų bėdų kaltininkais. Peru, kaip ir kai kurios kitos Lotynų Amerikos valstybės, iš trečiojo pasaulio šalių bene anksčiausiai atsikovojo nepriklausomybę (XIX amžiaus trečiajame dešimtmetyje), bet tikros demokratijos ir gerovės taip ir nepasiekė. Europos valstybės per pastaruosius šimtus metų padarė tokią pažangą, iki kurios Andams toli arba niekada."

Kaip teigė pašnekovas, tam tikrose gyvenimo srityse indėnai jaučiasi šeimininkais, bet ne visur. "Nors indėnai patenka į valdžią, tačiau didžioji dalis kapitalo, investuoto į šalies įmones, priklauso amerikiečiams, europiečiams ir japonams. Vietos gyventojai puikiai supranta, kad pelnas, sumokėjus mokesčius, patenka ne į jų šalies iždą, kad svetimšaliai daug ką jų krašte nusavino apgaule. Todėl dabar pasigirsta kalbų apie naftos, gamtinių dujų verslovių, šachtų nacionalizavimą. Vietos gyventojai, palaikydami tokias iniciatyvas, tarsi protestuoja prieš Vakarų civilizaciją, - aiškino R.Šalna. - Drauge indėnai supranta, kad padėties nepakeis neturėdami tam tikros vietos visuomenėje, be išsilavinimo ir be pinigų. Peru jau kurį laiką vykdo daug infrastruktūros plėtros, kryptingų švietimo programų. Norima per apčiuopiamą laikotarpį pakelti gyventojų raštingumą. Tam tikrai skiriama daug pastangų ir lėšų - didžiuosiuose miestuose veikia nemažai universitetų, išsilavinimo lygis kyla."

Nuo šalčio gelbsti sijonai, lamos ir alpakos

"Indėnai dar labiau verti pagarbos, nes šiomis gana sudėtingomis sąlygomis buvo sukūrę aukščiausio lygio, Romos imperijai prilygstančią civilizaciją. Deja, ją vėliau europiečiai brutaliai sugriovė. Bendraujant su indėnais, kitais vietos gyventojais lengva pajusti, kad jie yra perėmę daugybę darbščios, santūrios tautos savybių ir didžiuojasi buvusia kultūra, - pasakojo R.Šalna. - Vietos gyventojai labai brangina savo papročius, tradicijas, iki šių dienų išlikusią kultūrą. Dabarties indėnai paveldą kaip įmanydami stengiasi išlaikyti. Tie, kurie keliaus po Peru, ypač po aukštikalnių miestus, pavyzdžiui, lankysis Kusko mieste, buvusioje Inkų imperijos sostinėje, įsikūrusioje maždaug 3400 metrų aukštyje, išvys daugybę žmonių, vilkinčių tautinius indėnų drabužius."

Per kelionę pašnekovas sužinojo, kodėl indėnų moterys nuo seno dėvi daug sijonų. "Tokiame aukštyje dieną gana šilta, nes netoli pusiaujo. Tačiau naktį temperatūra krinta iki minusinės. Tad tie keliolika pasijonių yra būtinybė, - sakė jis. - Europietiškoms madoms vakarais čia per šaltas oras."

Ir sijonus, ir skrybėles indėnai jau kelis šimtus metų, nusižiūrėję iš ispanų, pasigamina iš labai populiarios šalyje lamos ir alpakos vilnos. Kiekviena mezgėja ir Lietuvoje žino, kad tai pati šilčiausia vilna. "Lamos ir alpakos kilusios iš laukinių vikunijų ir guanakų. Visi jie turi šiltą vilną, kuri saugo šaltomis naktimis aukštikalnėse. Kadangi laukiniai gyvūnai buvo trumpavilniai, indėnai išveisė lamas ir alpakas, jau duodančias daugiau vilnos. Įsigijau alpakos vilnos pirštines ir šalikėlį. Nieko šiltesnio gyvenime nesu turėjęs. Lamos yra ir nemažai panešantys gyvūnai, o tai kalnuose labai praverčia. Iki europiečių atvykimo tai buvo vieninteliai nešuliniai gyvuliai Anduose. Alpakos auginamos ir dėl mėsos. Jos paragauti galima daugelyje Peru restoranų", - pasakojo R.Šalna.

Visi šie švelniavilniai gyvūnai sugeba pramisti skurdžiais 4-5 kilometrų aukštyje želiančiais žolynais.

Kokos lapų neišsiveši

Pietų Amerikos džiunglėse augančių kokainmedžių savybes nuo seno žino Peru indėnai, vėliau šių medžių lapai pradėti naudoti kokakolai gaminti. "Peru turi savo vietinį gėrimą - "Inka-cola" (inkų kola), - pasakojo R.Šalna. - Inkų civilizacijos laikotarpiu krašte gyveno inkai. Tačiau daugelis klysta inkus laikydami tauta. Tai privilegijuotoji ketčujų ir aimarų kasta, žmonės, priklausę imperatoriškajai giminei. Vyriausiasis inkas turėjo teisę bendrauti su dievais. Tik gerokai vėliau europiečiai inkais pradėjo vadinti visus vietos gyventojus, bet iš tikrųjų taip nėra."

Kaip pasakojo R.Šalna, perujiečiai geria kokainmedžių lapų arbatą. Perdirbus, fermentuojant juos galima gauti narkotinių medžiagų, iš kurių gaminamas kokainas. "Vietos gyventojai tuos lapus labai vertina ir nuolat kramto, - sakė keliautojas. - Žiaumojant juos narkotinėmis medžiagomis neapsisvaiginsite, tik, kaip teigia vietiniai, tapsite budresni, žvalesni. Kokainmedžio lapai padeda išlaikyti darbingumą nelengvomis aukštikalnių sąlygomis. Juk yra ir sunkių fizinių darbų: kelius reikia tiesti, tiltus statyti, dirbti kasyklose. Kiekvienas turistas nenustygsta noru pakramtyti tų lapų. Esu ir aš kramtęs. Žalių kokainmedžių lapų, sudėtų į maišelius, galima nusipirkti visur - pakelėse, turguose ir net maisto parduotuvėse, bet iš Peru kokainmedžių lapų išsivežti negalima. Oro uostuose tarp lagaminų nuolat šmirinėja juos uodžiantys šunys."

Kosta, Sjera, Selva

"Peru galima aptikti tris visiškai skirtingas klimato zonas: Kosta (Ramiojo vandenyno pakrantė), Sjera (Andų kalnai) ir Selva (Amazonijos miškai), - vardijo geografas. - Vakaruose - sausiausia pasaulyje Atakamos dykuma. Jei keliautojų maršrutas per Andus nukrypsta į rytinę pusę, patenkama į drėgnas, tvankias Amazonijos džiungles. Per vieną kelionę gali atsidurti trijuose visiškai skirtinguose kraštovaizdžiuose. Šiuo požiūriu Peru yra unikali valstybė, magiškas kraštas. Tokių ryškių kontrastų valstybių pasaulyje turbūt nėra. Pavyzdžiui, Ekvadore rasime kalnus ir džiungles, bet nėra dykumos. Čilėje yra kalnai ir dykuma, bet neaptiksi džiunglių."

Indėnai prisitaikę gyventi visur - ir dykumų zonoje, ir aukštai kalnuose, ir karštose, drėgnose džiunglėse. "Sostinė Lima, kurioje gyvena 10 mln. žmonių, išsidėsčiusi dykuminėje zonoje. Pasaulyje niekur nėra tokio didelio dykumos miesto. Išvažiavęs iš jo pamatai, kad aplink niekas neauga. Tai dėl šaltosios Humbolto srovės, pratekančios Ramiojo vandenyno pakrante palei Limą", - paaiškino pašnekovas.

Salose - saulės baterijos

Įspūdį geografui paliko garsusis Titikakos ežeras. Kadaise aplink jį gyveno ne tik aimarai ir ketčujai, bet ir uru indėnų gentis. "Tai buvo ta gentis, kuri dėl vietinių vaidų ir persekiojimo pasitraukė gyventi į sunkiai pasiekiamas, sunkiai užkariaujamas teritorijas - ant plaukiojančių salų Titikakos ežere, - pasakojo R.Šalna. - Dabar tose plaukiojančiose salose jau gyvena ne uru indėnai (mano žiniomis, paskutinė grynakraujė šios genties atstovė mirė XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje), o aimarai. Jie tęsia unikalaus gyvenimo būdo plaukiojančiose salose tradicijas. Atrodo, kad tai daroma labiau dėl turistų nei iš būtinybės. Kita vertus, negalima atmesti ir tradicijos. Tokia atrakcija reikalinga ir valstybei - tai traukia keliautojus."

Titikaka - aukščiausiai pasaulyje (3812 m virš jūros lygio) tyvuliuojantis milžiniškas ežeras (kranto ilgis - daugiau kaip tūkstantis kilometrų). Indėnai ant plaukiojančių nendrių salų iš tos pačios augalijos pasistatę namelius, pasidirbdinę laivelius. Jų patirtimi kadaise pasinaudojo net garsusis keliautojas Thoras Heyerdahlas, plaustu Ra perplaukęs Atlantą. Po nesėkmingos kelionės aimarų padedamas pasigamino kitą laivą - Ra-2. Jis buvo daug patvaresnis.

"Tai labai unikali vieta mūsų planetoje, - sakė R.Šalna. - Peru vyriausybė rūpinasi šių salų gyventojais - ant nendrių namelių įrengė saulės baterijas, keliose salose (iš viso jų 9) pastatė medinių mokyklų vietos vaikams, bažnytėlę."

Dabartiniai indėnai - katalikai, šį tikėjimą išpažįsta daugiau kaip 80 proc. krašto gyventojų, ir tik nuošaliuose kalnų rajonuose bei Amazonijoje galima sutikti vietos senuosius tikėjimus išpažįstančių genčių.

Turistai pas indėnus plukdomi kateriais, o tarp salų - iš totoros nendrių pagamintais laiveliais. Įspūdis neapsakomas. Dalis pinigų, kuriuos turistai sumoka pirkdami turą į Titikakos ežerą, atitenka salos gyventojams. Už tai jie mielai demonstruoja savo gyvenimą.

Netiki nė viena versija

R.Šalna per kelionę aplankė garsiuosius ant plynaukštės išskaptuotus petroglifus - milžiniškus piešinius. "Tų linijų gylis - 30-50 centimetrų. Neįmanoma, kad natūraliai gamtoje ant kietų uolienų atsirastų tokie išraižymai, ten nėra tokių gamtinių jėgų, kurios būtų galėjusios tai suformuoti, - teigė jis. - Tai tikrai žmonių darbas, tik neaišku, kokiu tikslu tai padaryta: galbūt tai religinių švenčių ritualų eisenų maršrutai, vandens tėkmės kryptis per didžiąsias El Ninjo liūtis, fenomenalių ano meto menininkų kūriniai, tiesiog vergų darbas ar ženklai pagoniškiems dievams. Yra daug versijų, tačiau aš netikiu nė viena. Mokslininkai taip pat nesusitarė dėl vienos bendros hipotezės."

Kai žmonės pradėjo skraidyti mažais lėktuvėliais, Peru ir Čilėje atrandama vis daugiau tokių piešinių. Iš didelio aukščio, kokiu skrenda keleiviniai lėktuvai, nesimato. "Peru turistams suteikiama galimybė pasigrožėti petroglifais - galima išsinuomoti nedidukų lėktuvėlių ir pasižvalgyti į plynaukštes", - sakė R.Šalna.

Į Peru atvykę ir turėdami tik bilietus pirmyn-atgal, keliautojai įsitikino, kad tai puikiai turizmui pritaikyta šalis. "Žinodami, ką norime pamatyti, viską organizavomės vietoje. Turizmo paslaugas teikiančių agentūrų yra labai daug. Jei vienur per brangu ar nėra to, ko norite, kitoje gatvės pusėje tikrai rasite", - drąsino pašnekovas.

Saldainiai džiugina vaikus

Aplankęs daug indėnų kaimelių, R.Šalna padarė išvadą, kad mūsų akimis žvelgiant, žmonės čia gyvena skurdokai, bet šypsosi, patenkinti tuo, ką turi. "Civilizacija iš mūsų daro viskuo nepatenkintus vartotojus, mums visko reikia vis daugiau, - sakė jis. - Visame pasaulyje apie turistus, kurie leidžiasi į tolimas šalis, galvojama, kad jie turtingi žmonės. Tad visuomet reikia turėti smulkmenų, kurios pradžiugintų vietos vaikus - saldainių, rašiklių, mažų žaisliukų. Visada jų pasiimu ir išdaliju. Pinigų duoti nemėgstu, nes juos vaikai atiduoda suaugusiesiems, o smulkūs naudingi daikčiukai tikrai gali pradžiuginti. Tik ne vėliavėlės, iš kurių vaikams jokios naudos. Viso pasaulio vaikai mėgsta saldainius, o lietuviškus - ypač."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"