TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Pėsčiųjų maršrutu palei Vilnią

2008 01 04 0:00
Į iškylas po sostinės regioninius parkus susirenka dažniausiai tie patys kelionių entuziastai (priekyje - jų vadovė N.Balčiūnienė). O žiemą keliautojai stosis ant slidžių.
Autorės nuotrauka

Vilniečiai ir sostinės svečiai pamėgo išvykas pėsčiomis po Pavilnių ir Verkių regioninius parkus. Į jas neretai susirenka dešimtys žmonių.

Kol šilta, šios išvykos vyksta pėsčiomis ir dviračiais, o žiemą neretai stojame ant slidžių. Pėsčiųjų žygiams dažniausiai vadovauti tenka man - šių eilučių autorei. Dažniausiai renkamės Pavilnius - jų reljefas yra ypatingas. Vienas patraukliausių Pavilnių regioninio parko gamtinių bruožų - dideli aukščių skirtumai. Pavilnių regioniniame parke lygaus paviršiaus nėra. Vyrauja eroziniai kalvynai, kuriuos suformavo ledynai, graužė ir dailino Neries bei Vilnios didslėniais tekėdami ledynų tirpsmo vandenys.

Raguvynų skulptūros

Vienos vaizdingiausių Lietuvos upių - Vilnios - ilgis apie 80 kilometrų. Sraunioji Vilnia gimsta iškiliausioje Medininkų kalvyno dalyje, Vindžiūnų kaimo apylinkėse. Aukštupio dugnas akmenuotas, upelis vietomis labai sraunus, nes per vieną kilometrą nusileidžia 4,5 metro, o per visą savo ilgį iki Neries - daugiau nei 125 metrus.

Vidurupyje upė nurimsta, praplatėja, vingiuoja smėlėta Lavoriškių lyguma, ties Šumsku patenka į plačias pelkėtas lankas, kur raizgo sudėtingas kilpas. Kiek žemiau Margių durpynas, žuvų tvenkiniai, netoliese įteka Kena - ilgiausias Vilnios intakas.

Vidurupyje Vilnia kerta didžiulę Tauro sengirę, kur ošia skaičiuojančios trečią šimtmetį pušys. Ištrūkusi iš girių, upė suka malūnų ratus, kairėje pusėje vieną po kito priglaudžia Kyvės, Šatrininkų upeliukus, stabtelėjusi prie sunaikintų Žvirblių pilkapių, palikusi gamyklomis apstatytą Naująją Vilnią, patenka į Pavilnių regioninio parko teritoriją. Žemupyje Vilnia skrodžia aukštumas ir čia sukuria didingą pralaužtinį slėnį. Kitos tokios sudėtingos upės Lietuvoje veltui ieškotume.

Užkopkime ant aukštų skardžių apžvelgti Vilnios klonio. Kairiakrantė Pavilnio gamta savita, čia kiek kita raguvynų skulptūra, kurioje beveik nėra šilo, gūdesni eglynai. Žmogus šių šlaitėtų žemių tarsi vengė, jas apeidamas plėtė miestą į kitas puses. Tik geležinkelis aukštais pylimais eina skersai per stačias raguvas. Jei geležinkeliui būtų pasirinkta kita vieta, čia nebūtų atsiradusi nei Pavilnio, nei Naujosios Vilnios gyvenvietė.

Paėjėkime palei upę miesto link nuo senojo Prancūziškojo (Leoniškių) malūno užtvankos. Šiuo metu čia - Belmontu vadinamas pramogų ir poilsio kompleksas. Tarp Leoniškių ir Markučių Vilnia labai srauni, prasigrauždama skersai aukštumų primena kalnų upelį. Dažnai dugnas akmenuotas, jame pasitaiko didelių riedulių, yra rėvų ir net slenksčių.

Vertę didino gamta

Akylesnės akys Vilnios pakrantėje suseks buvusio Leoniškių dvarelio pastatus. Šiandien čia įsikūrusi sostinės raitoji policija. Vilnia šioje vietoje tai priartėja prie Belmonto gatvės, tai vėl atsitraukia, palikdama vietos užliejamoms pievoms, kurios prisiglaudžia prie aukštų skardingų šlaitų.

XVI a. pradžios raštuose minima, kad sraunioji Vilnia suko Leoniškių malūno ratus. Ir Pūčkorių, ir Leoniškių palivarkų įvertinimo aktuose būdavo pažymima, kad dėl gražios gamtos didėja šių vietų vertė. Vilniaus miesto magistratas nuo seno rūpinosi, kad Puškarnioje ir Leoniškėse nebūtų be leidimo kertami miškai ir renkami akmenys. Šie draudimai buvo įrašomi į palivarkų nuomos sutartis, kurių vykdymą kontroliuodavo magistrato pareigūnai.

1639 metais Leoniškių dvarelio sodyba buvo visiškai apleista ir sunykusi. Ant Vilnios upės stovėjo du malūnai. Vienas jų turėjo vėlyklą, kitas malė miltus. Palivarke gyveno kelios baudžiauninkų šeimos, kurios turėjo ūkius ir mokėjo duoklę įvairia natūra bei privalėjo dirbti nustatytą laiką.

Leoniškių palivarką Vilniaus miesto magistratas išnuomodavo burmistrams ir tarėjams. Antai 1654 metais Leoniškių palivarką nuomojo Vilniaus miesto burmistras Mikalojus Kličevskis. Abu Leoniškių malūnus jis išnuomojo vilniečiams amatininkams, kurie įsipareigojo malūnus ir gyvenamas patalpas, tvenkinį ir užtvanką tinkamai prižiūrėti ir remontuoti. Nuomos sutartyje nurodoma, kad nuomininkai neturi teisės kirsti Leoniškių miško ir tik su M.Kličevskio žinia galės nukirsti 4 pušis ir keletą vežimų žabų užtvankai remontuoti.

Gražus kalnas

Priešais Markučių parką, kitoje Vilnios pusėje, pūpso plokščiaviršis atragis, apaugęs senu, retakamieniu šilu, virš Vilnios upės iškilęs 50-55 metrus. Puikūs reginiai atsiveria nuo to kalno ir šiandien į slėnį, kalvotus tolius anapus Vilnios, į senamiestį. Graži vieta. Ją vilniečiai pavadino Belmontu (itališkai bello monte "gražusis kalnas"). Nuo senų laikų šį kalną mėgo vilniečiai, ant jo vykdavo gegužinės, jaunimo pasilinksminimai, į kuriuos ateidavo tūkstančiai žmonių. Garsūs dailininkai Pranciškus Smuglevičius, Kanutas Ruseckas ir kiti įamžino drobėje Markučių grožį.

XIX a. šiame miesto pakraštyje stovėjo viena kita vila, užmiesčio restoranas. Belmonto kalno papėdėje stovėjo didelis medinis, tuopomis apsodintas namas, kuriame buvo Kadinacio smuklė, vadinama Belmonto vardu. Šalia smėlėto kelio stovėjo akmeniniai stalai ir suolai, kiek tolėliau dailus Heimano vasarnamis su lentomis apkaltu prieangiu.

Apolinaro akmuo

O štai ir Paplauja - paplatėjusi Vilnios dalis ties Markučiais ir žemiau. Vilnia čia vingiuoja plačiai. Senovėje toje dalyje prie upės buvo pirtys, XIX a. minimos maudyklės (kabinos su besikeičiančiu upės vandeniu).

Traukiame per miškelį siauru keliuku, dešiniąja vinguriuojančios, su triukšmu per didžiulius akmenis šokinėjančios Vilnios pakrante. Šen bei ten išdaigininkė gamta kone pargriovė medžius ant vandens, tad galima ant jų įsitaisyti ir pasvajoti viršum upės.

Stabtelėkime ties plačiu vingiu, su ūžesiu besiverčianti upė posūkyje praplatėja, kitapus ošia medžiai, o čia pakrantėje, prie pat Vilnios, - daugybė didžiulių akmenų, iš kurių didžiausias 1852 metais gavo Apolinaro akmens vardą - mat čia mąstė ir svajojo garsus menininkas kraštietis.

Smalsus keliautojas ir šiandien gali pamatyti tą Apolinaro akmenį - jis it sostas pūpso netoli Markučių, skalaujamas Vilnios bangų. Šiek tiek žemiau Vilnia staigiai suka į dešinę ir atveria statų žvyro ir smėlio skardį. Tai bene trečioji pagal savo aukštį Vilnios atodanga neilgame keleto kilometrų ruože.

Analogo nėra

Ribiškėmis vadinamas kalvotas raguvotas plotas už Markučių anapus geležinkelio, nuvilnijantis iki Pavilnio, Minsko plento, Rasų. Dabar tai bene išvaizdžiausias Vilniaus erozinių raguvynų kraštovaizdis, iš dalies apaugęs medžiais, iš dalies ir apgyvendintas. Čia pievos, giraitės, sodybos, kone sodžiai. Yra daug takų, kelių, kelelių. Kalvyną kerta kelias iš miesto Aukštutinio Pavilnio link, vadinamas Juoduoju keliu.

Unikali Ribiškių erozinė vėduoklė saugoma kraštovaizdžio draustinyje. Profesorius Česlovas Kudaba rašė: "Tai fenomenas! Tokio reljefo analogo Lietuvoje nėra ir nežinau panašaus kitur Europoje." Reliktinės ledyninio reljefo formos atsirado dėl intensyvios erozijos procesų prieš 1,3-1,2 tūkst. metų.

Ledyno sukurtas reljefas ilgą laiką plytėjo tarsi šalta dykuma. Atšilus klimatui, šlaitą staiga išgraužė tekantys vandenys, kurie sparčiai tirpino įšalusį gruntą ir kūrė tiesiog neįprastas formas.

Visi Ribiškių kalvyno šaltiniai ir upeliai subėga į senus baltiškuosius laikus menantį Kaukysos upelį. Upelio pakrantės šlapios, iš visų pusių srūva šaltiniai, pavasarį žydi purienos. Gamta čia dosniai pažėrė savo turtų ir įrodė, kad gražios apylinkės gali išsiversti be žmogaus rankų.

Ribiškių ir Markučių apylinkės labai kalvotos, kartojasi keterėti gūbriai, viršūnės, o tarp jų - sausadugnių klonių prarajos. Kitur - ūksmėtos, lazdynais apsikaišiusios daubos. Vietomis išsimėčiusios ganyklos, pavienės sodybos, kurios tarsi prigludusios prie kalvoto reljefo. O senieji gyventojai mokėjo sutarti su gamta.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"