TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Pietų kaitrą įveikė Vengrijos kerai

2007 08 29 0:00
Naktinis Budapeštas plaukiant Dunojumi.
Eglės Šileikaitės nuotrauka

Vidurvasarį Vengriją aplankiusius lietuvių turistus pasitiko 43 laipsnių karštis net pavėsyje. Šalyje net buvo paskelbta ypatingoji padėtis - tokios kaitros jau daug metų čia nėra buvę. Tačiau vandens nestigo, nes Budapešte daugybė fontanų, augalai mieste kruopščiai prižiūrimi, laistomi ir žvėriško karščio nebuvo justi.

Šiaulietė Eglė Šileikaitė jau ne pirmi metai svajojo pamatyti Vengriją. "Bene pietietiško kraujo turiu - noras nukeliauti į tą šalį buvo tiesiog nenugalimas", - juokavo pedagogė.

Vengrijoje mūsų keliautojus pasitiko ne tik svilinantis karštis, bet ir saulėgrąžų laukai. Šios saulės gėlės kaip Vengrijos simbolis lydėjo beveik visą laiką. Pirmiausia turistai aplankė Miškolcą - šiaurės regiono centrą. Tai - muzikos, teatro miestas. Birželį čia vyksta diksilendo, liepą - folkloro festivaliai. O daugiausia poilsiautojų traukianti vieta - Miškolco terminės maudyklos Bjuko kalnų papėdėje.

Vietos žmonės dar XVI amžiuje šiltą žemės gelmių vandenį naudojo buityje, o 1717 m. sumanė iš to padaryti ir verslą. Miškolcas buvo paskelbtas kurortu. Maudyklų kompleksas kone nuolatos plečiamas, modernizuojamas. Maudyklos įrengtos uolose, iš kurių trykšta giluminiai vandenys. "Keista plaukioti, kai virš tavęs, o ir aplink - vien paslaptingai apšviesti akmenys", - prisiminė Eglė.

Skirtinguose baseinuose - skirtinga temperatūra: nuo 24 iki 43 laipsnių šilumos. Maudyklos užima 7 ha teritoriją, o vandens čia - apie 4500 kubinių metrų. Druskų šiame vandenyje, palyginti su kitais terminiais šaltiniais, nelabai daug, todėl pliuškentis galima kiek tik širdis geidžia. Šis vanduo gydo virškinamojo trakto, kvėpavimo, širdies ir kraujagyslių, judėjimo ligas.

Kviečia gyventi taikiai

Iš Miškolco turistai patraukė į Budapeštą. "Atvykome į Vengrijos sostinę vakarop ir iškart pajutome šio miesto išskirtinumą", - neslėpė pašnekovė. Budapešte gyvena 2 mln. žmonių - maždaug penktadalis šalies gyventojų. Tai jaunas miestas, kuriam nėra nei 150 metų. Jį sudaro 3 miestai: Buda, Peštas ir Obuda. Buda - seniausioji miesto dalis, kurio įžymybė Budos kalnas - tvirtovės kalnas. XIX amžiaus pabaigoje Peštas susijungė su Buda. "O Obudą galima apibūdinti kaip mikrorajoną, nors, be jo, Budapešte yra dar 23 mikrorajonai", - sakė E.Šileikaitė.

Budos dalis yra kalvotesnė, aukščiausia vieta joje - Gelerto kalnas (235 m. virš jūros lygio). Kalnas pavadintas vieno pirmųjų vengrų vyskupų Gelerto vardu. Šis žmogus pakrikštijo pirmą Vengrijos karalių - Ištvaną, buvo jo sūnaus princo Imrės globėjas. Tragiškas jo likimas: nenorėję atsisakyti savo senųjų dievų ir priimti krikščionybės vengrai pasodino Gelertą į vinių prikaltą statinę ir paleido ją nuo to kalno.

Dabar ant šio kalno stovi įspūdinga didžiulė statula - moteris iškeltose rankose laiko palmės šakelę. Tai Taikos monumentas, tačiau daugelis šią skulptūrą vadina Laisvės paminklu.

Tarpukariu šį paminklą pastatė Vengriją valdžiusio dešiniųjų pažiūrų diktatoriaus Miklošo Horčio įsakymu lėktuvo katastrofoje žuvusiam jo sūnui atminti. Moters rankose buvo įtaisytas lėktuvo propeleris. Po Antrojo pasaulinio karo Vengrijoje įsitvirtinus komunistiniam režimui, vietoj propelerio į moters rankas įlipdė taiką simbolizuojančią palmės šakelę. Tačiau greta buvo pastatyta ir sovietinio kario skulptūra. Monumentą nuspręsta dedikuoti "išlaisvinusiems" Budapeštą sovietams.

Žlugus komunistiniam režimui, kario skulptūra buvo pašalinta, o ant monumento buvusias žuvusių sovietinės armijos karių pavardes pakeitė iškalti žodžiai: "Visiems, kurie atidavė savo gyvybę kovojant dėl Vengrijos nepriklausomybės, laisvės ir laimės atminti."

Gelerto kalnas - puiki vieta pamatyti Budapešto grožį. "Ne veltui šis miestas vadinamas Vidurio Europos Paryžiumi - jame netrūksta nenusakomo paslaptingumo, žavesio, kažkokios magiškos traukos", - nostalgiškai prisiminė pedagogė Eglė. Puikiai nuo šio kalno matyti tiltai, kurių Budapešte yra bene aštuoni. Pats garsiausias - "Lanchid" - grandininis tiltas, papuoštas liūtų skulptūromis.

Pranoko anglų architektus

Kita sostinės dalis - Peštas pastatytas lygumose. Žymiausias jo pastatas - neogotikiniai parlamento rūmai. "Jie buvo statomi 17 metų, mat vengrų architektai norėjo, kad jų kūrinys grožiu ir didingumu nenusileistų parlamento rūmams Londone", - pasakojo šiaulietė.

Grandininiu tiltu lietuviai įvažiavo į Andrassy prospektą. Tai gražiausia Pešto gatvė, primenanti Eliziejaus laukus Paryžiuje. Pasak turistams vadovavusios gidės Laimos Zonienės, ši gatvė ir suformuota remiantis minėtuoju prancūzų pasididžiavimo pavyzdžiu. "Važiuojant ja žavėjausi vientisa namų harmonija - jie gražūs ir didingi. Ypač dėmesį patraukdavo tie, kurie išpuošti mozaikomis, kolonomis, statulomis, frizais - bet visur vienodas stilius", - kalbėjo E.Šileikaitė.

Pustrečio kilometro nuo miesto centro į parką besitęsianti gatvė buvo apsodinta platanais, kurie labai tiko šiems vengriškiems "Eliziejaus laukams". "Tik į akis krito išrašinėtos namų sienos. Vaikai visur yra vaikai. Nors vengrai savo atžalas vasarą "iškomandiruoja" į poilsio stovyklas, jų "šedevrai" lieka ant gražiųjų pastatų", - juokavo auklėtoja.

Vengrijos valdžia neleidžia Budapešte važinėti senesnėmis kaip 2000 metų gamybos mašinomis. Todėl sostinėje nebuvo nei senų klederų, nei smogo, nei didelių spūsčių. Tiesa, kaip ir daugelyje Europos didmiesčių, posūkiai į kairę yra uždrausti, kad netrukdytų intensyviam eismui.

Turistams buvo surengta išvyka ir į bobslėjų primenančio atrakciono trasas, tik vietoj ledrogių ekstremalaus sporto mėgėjai valdė mašinas. "Kai buvo aiškinama, kaip reikia būti atsargiems, pasidarė nejauku. Bet viskas pasirodė paprasta - sėdi į mašiną, užsisegi saugos diržą. Po ranka svirtis, kuri prireikus pristabdo įsismarkavusią mašiną. Tačiau aš nestabdžiau, nors greitis buvo iš tiesų nemažas - be galo jį mėgstu", - prisipažino Eglė.

Po atrakcionų - vėl terminės maudyklos, tik šįkart Bjuko kalnų papėdėje, gražioje, natūralioje gamtoje. Vanduo grąžino jėgas.

Septynių vynų ragavimas

Santandreso miestelyje Lietuvos turistų laukė du muziejai: marcipanų ir vynų. "Kažkada ragavau parvežtinio marcipano - nepadarė įspūdžio. O tas, kuriuo pavaišino marcipanų muziejuje, buvo labai skanus ir šviežias", - džiaugėsi pašnekovė. Marcipanas - tai smulkiai sumaltų migdolinių riešutų masė, į kurią pridėta cukraus pudros.

Turistai stebėjo, kaip marcipanai gaminami - iš paruoštos masės buvo lipdoma moters figūra. Muziejuje buvo įvairių dirbinių iš marcipanų: kaktusų kolekcija, dekoruotų lėkščių, net grakštus, juvelyriškai pagamintas staliukas su kėdutėmis. Analogiškas marcipanų muziejus, kurio įkūrėjas yra taip pat Karolis Szabo, yra Vienoje.

Degustacija vyko tikrame vyno rūsyje. "Prieš degustaciją žadėta, kad paragausim 5 rūšių vynų, o nusileidus į rūsį teko išbandyti 7. Žado netekau, tačiau viskas baigėsi gerai", - pasakojo Eglė.

Kol ragavome, vyno žinovas bėrė faktų apie vynuoges ir vynus. Vynuogės - vienas seniausių pasaulyje maisto produktų - yra vadinamosios stalo ir vyninės. Iš stalo vynuogių galima gaminti vyną, bet jis nebūna skanus. Vynines vynuoges, kurių yra apie tūkstantis rūšių, pirmieji pradėjo auginti europiečiai. Daugiausia jų užauginama Prancūzijoje ir Italijoje.

Vienų-dvejų metų vynai - sausi, rūgštoki. Kad būtų saldesni, jie turi subręsti arba turi būti pagaminti iš ypatingos rūšies vynuogių. Raudonųjų vynų negalima pernelyg ilgai laikyti. Saldus vynas gaunamas iš cukringų vynuogių. Daug priklauso ir nuo to, kada skinamos vynuogės. Kai kurias jų skina, kai pašąla - lapkričio, gruodžio mėnesiais. Iš tokių vynuogių pagamintą gėrimą vyndariai vadina ledo vynu. Jis turi švelnų, obuolius primenantį prieskonį.

Tokajaus regione (netoli Miškolco) gaminami "Tokajaus" vynai. Ten ypač derlingas dirvožemis, saulėta. Šio vyno technologija yra reglamentuota įstatymais ir griežtai jų laikomasi. "Tokajaus" vynus daro net 28 kaimai. Rudenį ant uogų susidaro gerasis pelėsis, kuris, saulei pašvietus, uogas sudžiovina, jos tampa kaip razinos.

1993 metų "Tokajus Aszu" kainuoja maždaug 20 eurų, o 2-3 metų tokio skanėsto kaina - 6 eurai.

Vengrų pasididžiavimas

Dar vienas būdas pamatyti įspūdingą Budapeštą - naktį paplaukioti laivu Dunojumi, mat ši upė tarsi skiria Vengrijos sostinę į dvi dalis. Atsiveria įvairiomis spalvomis apšviesti gražuoliai tiltai ir bažnyčios, efektingai atrodo parlamentas viename, karaliaus rūmai - kitame krante. Šie architektūros paminklai įrašyti į UNESCO paveldo sąrašą.

Nakties šviesose pasakiškai atrodo net ir didžiuliai viešbučių pastatai, pro kuriuos praskrieja tramvajus, kavinių terasos, kuriose linksminasi turistai ir vietos žmonės. "Kartais net atrodo, jog esi kurortiniame miestelyje - taip gražu, o žmonės atsipalaidavę", - gyrė Budapeštą E.Šileikaitė.

Įspūdingai naktį atrodo Taikos monumentas ant Gelerto kalno. Šiek tiek žemiau matyti taip pat puikiai apšviestas kryžius. "Ši vieta man paliko didžiausią įspūdį", - prisipažino šiaulietė.

Lietuvių turistai buvo užsukę ir į Budapešto užeigą paragauti vengriško naminio vyno bei vengrų pasididžiavimo - guliašo.

"Kad nepratusiesiems gerklė nedegtų, iš karto atnešė mineralinio vandens, o netrukus ant kiekvieno stalo - po didelį puodą vengriško guliašo. Tai sriuba, mažai kuo panaši į mūsų guliašiuką. Paragavusi to vengriško stebuklo pajutau, kaip subtiliai degina gomurį šiluma. Mėsa minkšta, prieskoniai labai dera - sušveičiau net porą porcijų", - prisiminė Eglė.

Siurbtelėję taurę kitą naminio vengriško vyno, mūsiškiai užtraukė lietuvišką dainą. "Taip įsijautėme dainuoti, kad vengrų muzikantas, griežęs smuiku lauke, atėjo mūsų paklausyti", - didžiavosi pašnekovė.

Ko nemėgsta vengrai

Paskutinę viešnagės Budapešte dieną turistai aplankė Žvejų bastioną, zoologijos sodą, Vaizduojamosios dailės muziejų ir Sečeni maudynių kompleksą. Žvejų bastiono netoli Budos tvirtovės balti bokšteliai iš toli priminė pasakų pilį. O iš apžvalgos aikštelės prie jos miestas apačioje atrodė paslaptingas, perskirtas žalia Dunojaus juosta. "Žiūrėdama iš aukštai į Budapeštą suvokiau, kad Dunojus - didžiausias šio miesto turtas", - sakė pedagogė.

Vengrijoje lietuvių turistai matė daug įvairių gėlių, tačiau - ne rožių. "Pasirodo, vengrui įžeidimas būtų, jei padovanotumėte rožę", - stebėjosi Eglė. Priežastis - skaudi istorinė praeitis. Rožes į Vengriją atvežė turkai, o jie buvo okupavę vengrų šalį daugiau kaip 150 metų. Pasak moters, vengrai nesidaužia alaus bokalais - tai taip pat svetimšalių turkų paprotys.

Budapešto zoologijos sode, kurį taip pat aplankė lietuvių keliautojai, yra 4 tūkst. žvėrių ir 10 tūkst. augalų. Čia šių metų sausio pabaigoje po dirbtinio apvaisinimo gimė pasaulinė retenybė - baltasis raganosiukas. E.Šileikaitė yra buvusi Berlyno, Rygos zoologijos soduose ir tikina, jog Budapešte gyvūnai jai labiau patiko. "Nustebino jų jaukumas. Prieini nufotografuoti, o jie tarsi jau pasirengę pozuoti". Tokie ramūs, atrodo, kad jie nesijaučia esą nelaisvėje", - sakė šiaulietė.

"Neseniai radau įdomią mintį apie Budapeštą. Jis ten buvo lyginamas su "inteligentu, kurį gali pajusti iš pirmo žvilgsnio: kuklus, taktiškas, ramus, subtiliai patrauklus, maloniai bendraujantis ir turintis nuostabų skonį". Iš tiesų šis palyginimas tinka Budapeštui", - kalbėjo kelionės į Vengrijos sostinę sužavėta šiaulietė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"