TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Pietų Medininkai - Žemaitijos širdies beieškant

2014 02 03 6:00
Žvilgsnis nuo Medvėgalio. Almonaičių archyvo nuotraukos

Gera žinia kultūrinio pažintinio turizmo mėgėjams - ką tik išleistas keliautojo po Laukuvos apylinkes žinynas "Pietų Medininkai". Knygos autoriai - dr. doc. Vytenis Almonaitis ir dr.doc. Junona Almonaitienė - išsamiai išstudijavę, apkeliavę šio istorinio Medininkų regiono pietinę dalį, pataria, ką šiame krašte verta pamatyti, prisiminti, kaip patogiausia nuvykti.

Nedidelis knygos formatas labai patogus nešiotis keliaujant, tad stabtelėjus nurodytuose objektuose, apžiūrint juos galima ir pasiskaityti. Pirmiausia norisi patikslinti, kad skaitytojai Medininkų nepainiotų su netoli Vilniaus esančiais Medininkais. Knygelė apžvelgia istorinio Medininkų regiono pietinę dalį - Laukuvos apylinkes Šilalės rajone. Istorinis Žemaičių žemės centras visad buvęs Medininkų žemėje - Medininkuose (dabartiniai Varniai, Telšių rajonas). Medininkai buvo nuolatinis kryžiuočių taikinys, į Medininkus buvo nukreiptas ne vienas jų žygių.

Knygoje aprašomas vietoves gana lengva pasiekti vykstant Kauno-Klaipėdos automagistrale, senuoju Žemaičių plentu. Pasak autorių, tai Žemaitijos širdis su neapsakomą aurą turinčiom didkalvėm ir šventkalvėm, paslaptingais ežerais, mitologiniais akmenimis, piliakalniais bei legendinius partizanus -Žemaitį, Rūtenį, Neringą - menančiomis vietomis. Kaip knygos pristatyme sakė Vilniaus rotušės ceremonmeisteris Saulius Pilinkus, jo seni bičiuliai knygos autoriai - puikūs istorinių žinių propaguotojai.

Šis keliautojo žinynas, kaip ir kitos ankstesnės jų knygos, daug dėmesio skiria rezistencijai. "Per Laukuvos apylinkes ėjo skiriamoji riba tarp Kęstučio ir Žemaičių apygardos partizanų kontroliuojamų teritorijų. Norėdami keistis informacija jie stengėsi buvoti kaip galima arčiau šios ribos. Todėl šiose vietose daug rezistenciją menančių vietų, paminklų", - sakė V.Almonaitis.

Knygoje pristatyti šiame krašte esantys istorijos, gamtos, kultūros paminklai, o pateikti žemėlapiai ir schemos neleis keliautojams pasiklysti, lengviau surasti atokiau nuo pagrindinių kelių esančius objektus.

Žygeiviai brenda per Sietuvų kūlgrindą 2008 m.

Per pelkes - kūlgrindomis

V.Almonaitis į šį regioną atkreipė dėmesį gana seniai, dar studijų metais. Istoriką domino istorinis Medininkų regionas. Kovų su kryžiuočiais laikus menančių pėdsakų ieškodamas žygeivis V.Almonaitis su savo vadovaujamo moksleivių žygeivių būrelio "Giliukas" nariais dar 1985 metais yra perbridęs kūlgrindą, esančią tarp Lūksto ir Paršežerio ežerų, kuriuos jungia Sietuvų upelis.

Aplink upelį plytinčiose pelkėse kadaise lietuviai akmenimis po vandeniu nusigrindė kūlgrindą - slaptą kelią, naudotą kovų su kryžiuočiais laikais. Tai dabar Lietuvoje garsiausia žinoma Sietuvų kūlgrinda. Kūlgrindų Lietuvoje žinoma tik apie dešimt. Pasak knygos autorių, Laukuvos apylinkės šia prasme yra turtingos. Čia yra Padievaičio, Medvėgalio ir vieną archeologinį kompleksą sudarančios Dargių, Reistrų bei Sietuvų kūlgrindos. Dvi pastarosios - bene vienintelės visoje Lietuvoje, kuriomis vis dar galima perbristi. Norintys nepamirštamų įspūdžių knygoje ras tikslius aprašymus, kaip kūlgrindas susirasti. Beje, Reistrų kūlgrindos atradėjas yra V.Almonaitis. Ją žinojo tik vietiniai gyventojai, o mokslui ji buvo nežinoma.

Kaip pristatydamas naują knygą prisipažino V.Almonaitis, dar seniai pagalvojęs, kurias vietas galima laikyti Žemaitijos simboliais, ir bandęs tai užčiuopti. To paties jis pasiteiravo ir kartu su juo 1985 metais keliavusių žygeivių. Įsimintiniausia jiems buvo Medvėgalis ir kūlgrinda. Suradę šiuos Žemaitijos simbolius Almonaičiai į šias vietas grįžo ne kartą.

Kaip prisipažino J.Almonaitienė, pakeliavus po svečias šalis ji susimąstė, o kurios gi atostogos buvo geriausios, įsimintiniausios. "Pagalvojau - Paršežeris, Medvėgalis, Laukuva, - sakė ji. - Aplankytas vietoves nepamirštamomis daro ten patirtos emocijos, penas akims ir vaizduotei. Be to, kai sužinome apie ten gyvenusius žmones, apie jų darbus, visos tos smulkmenos leidžia išgyventi puikias akimirkas, viską užpildo ir nupiešia vaizduotėje išsamų to krašto vaizdą. Tai patyrę mes norime pasidalinti su kitais. Todėl ir rašome tokius neįprastus kelionių vadovus."

Knygos autoriai prie Laumenų ąžuolo, esančio tarp Laumėkalnio ir Miltų kalno.

Medvėgalį pamatyti būtina kiekvienam

Pasak V.Almonaičio, Laukuvos apylinkės ypatingos ir unikalios savo gamta. "Pavyzdžiui, atsistojęs ant Medvėgalio pavasarį tirpstant sniegui gali matyti, kaip nuo vieno šlaito vandenys bėga į Nemuno baseiną, o nuo kito šlaito - į Ventos baseiną", - pasakojo jis. Ir tokių kalvų šiose apylinkėse ne viena.

Medvėgalis - bene garsiausia, nuo seno žmones traukianti vieta. Jį, pasak autorių, būtina pamatyti kiekvienam lietuviui. Ši aukščiausia Žemaičių aukštumos ir per ją nusidriekiančio takoskyrinio kalvyno vieta (234,6 m virš jūros lygio) Žemaitiją tarsi dalija į dvi dalis. Vienoje pusėje - Nemuno baseinas, kitoje - Ventos.

Autoriai primena, kad platesne prasme sąvoka Medvėgalis apima ir greta aukščiausios viršūnės dunksantį piliakalnį, vadinamą Pilies kalnu. Pasakojama, kad kadaise kryžiuočių apgultą pilį išgelbėjusios dvi merginos. Gynėjai, pamatę, kad baigiasi maistas, nusprendė, jog pagalbos reikia kreiptis į kaimynus. Tokiam žygiui ryžosi dvi vaidilutės, žemaitiškai tarusios "Medvi galem" (mudvi galim). Taip kalnui ir prigijęs Medvėgalio vardas.

O vaidilutės, pasak legendos, kūlgrinda slapčia nubėgusios į Šatriją. Autoriai išsiaiškino, kad ta kūlgrinda tikrai egzistuoja. Tik ji šiuo metu - po velėna.

Knygos autoriai pasidairė ir po Medvėgalio apylinkių buvusias dvarvietes. Karūžiškė - vienintelė šiuo metu naujam gyvenimui prikelta dvaro sodyba iš maždaug dešimties buvusių Laukuvos apylinkėse. Karūžiškę atstatė paveldėtoja - iš JAV į Kauną grįžusi gyventi buvusių šeimininkų dukra Snieguolė Jurskytė-Akstinienė, veikli išeivijos visuomenininkė. Atstatytame svirne įrengė dvaro istorijai ir savo tėvo Alfonso Jurskio atminimui skirtą ekspoziciją. A.Jurskis - Lietuvos kariuomenės karininkas, žymus inžinierius radiotechnikas, kuriam vadovaujant pradėjo veikti Kauno radijo stotis, 1926 metų birželio 12 dieną pradėjusi pirmąją transliaciją.

Knygoje aprašytas šviesuolis - Bronislovas Tallat-Kelpša - daugelio tarpukario Laukuvos visuomeninių organizacijų steigėjas ir lyderis, miestelio gydytojas. Deja, tradicinės žemaitiškos architektūros namas, kuriame gyveno į Sibirą 1941 metais ištremti Marija ir Bronislovas Tallat-Kelpšos, dabar stovi tuščias, apleistas, nenaudojamas. "Turiu vilties, kad namas atgims antram gyvenimui, nes žemaičiai turi sveiko patriotizmo", - sakė V.Almonaitis.

Apie Treigių piliakalnį kraštotyrininkai yra užrašę tokį žemaitišką pasakojimą: "pri Treigiū pilis ira Eržila kalns. Pili buva užiemin prieša. O tami kalni augina eržila tumsuo. Kap eržils jau buva treigis, ji apriedi visuokiuoms baisibiems i paleida i prieša raitelius. Anū arkle pasibaidi i išsilaksti i visas puses. Tap tata i išvija prieša iš pilis. Nu tuo kalns lika vadinams Eržila kalnu. O pili i visa kaima pavadina Treiges. Mat treigis eržils išvija prieša."

Beje, ant vakarinio Medvėgalio kalno šlaito, išskirtinoje vietoje įrengtos aplinkinių kaimų dvarų savininkų kapinės. Jas yra pašventinęs vyskupas Motiejus Valančius. 2012 metais šiose kapinaitėse vaikų (Snieguolės ir Liutavero Jurskių) rūpesčiu buvo perlaidoti emigracijoje JAV mirę tėvai - A.Jurskis ir Ona Jurskienė (Tallat-Kelpšaitė).

Enciklopedijų pamiršti kaimai

Kaip knygos pristatyme pastebėjo archeologas, dr.doc. Gintautas Zabiela, knyga tampa savotišku metraščiu: joje užfiksuota viskas - nuo archeologinių iki šių dienų. "Knyga turi didelę potenciją", - sakė jis. Iš Laukuvos kilęs istorikas Virginijus Jocys prisipažino esantis subjektyvus vartydamas šią knygą - juk kiekvienas vaizdas nuo vaikystės įsirėžęs į atmintį. Tačiau, jo teigimu, tai raktas į smetoninį Laukuvos valsčių. Raktas visiems.

Knygos autoriai rašydami ir patys suvokė metraščio funkciją. "Daug kas mūsų klausia - kam ta statistika, - pasakojo V.Almonaitis. - Tačiau apie mažus kaimelius nieko neparašo enciklopedijos, o tų kaimelių žmonės nori rasti vietą istorijoje. Be to, šios vietos svarbios visai Lietuvai. Tai visai Lietuvai skirta knyga."

Etnologės dr. Irmos Šidiškienės pastebėjimu, vietovė apžvelgta tarsi iš paukščio skrydžio. "Nupieštas ne tik gamtinis, istorinis, bet ir etnografinis krašto landšaftas", - teigė ji. Kraštietis Zigmas Juškevičius pastebėjo, kad į kišenę telpanti knyga nepaprastai talpi. "Ji net turi pranašumo prieš tūkstančio puslapių dviejų tomų monografiją, skirtą Laukuvos valsčiui (iš serijos "Lietuvos valsčiai"). Ten daug ko nėra, ką rasite čia", - sakė jis.

Knygoje užfiksuoti visi, net ir mažyčiai vietovardžiai, tik vietinių žmonių atminty vardus dar turintys mažyčiai upeliūkščiai, kalvelės, daubos, vandens telkinėliai, kurių pavadinimų nėra jokiose nuorodose, jokiose lentelėse ir kurie dyla iš atminties tuštėjant šiam kraštui. Tad knyga vertinga ir šia prasme, nes vargu, ar po daugelio metų, likus vienam kitam vietiniam gyventojui, atvykę iš kitų kraštų žmonės žinos kokio nors žingsniu peržengiamo upeliuko vardą. Tačiau laukuviškis V.Jocys viltingai ragino įsigilinti į Laukuvos vietovardį: "Laukuva laukia visų iš čia išėjusių, išvažiavusių."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"