TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Pigus ir paprastas skrydis aplink pasaulį

2011 01 28 0:00
Niujorke galima nemokamai paplaukioti ir pamatyti miestą iš vandens.
Martyno Laužiko nuotrauka

Jaunas vilnietis astronomas Martynas Laužikas per tris savaites apskriejo pasaulį. Tik nepavydėkite. Vaikinui prireikė vos 4 500 litų lėktuvų bilietams ir dar 3 000 litų kitoms išlaidoms.

Savo avantiūros vaikinas nelaiko išsamia kelione aplink pasaulį. "Pradedant Londonu buvo penkios stotelės - Niujorkas, San Franciskas, Havajai, Sidnėjus, Tokijas. Ir vėl per Londoną grįžau į Vilnių, - pasakojo M.Laužikas. - Tačiau žvelgiant į gaublį, ratą aplink Žemę apsukau."

Griežtai suplanuota

Jei Martynas būtų nieko neplanavęs, o atskridęs į naują šalį ir joje buvęs kiek norėjęs, paskui ten pirkęs bilietą skristi toliau, visas malonumas būtų kur kas brangiau atsiėjęs. Kelionei jis ruošėsi visus metus, apsisprendė, kur ir ką norėtų pamatyti, kiek dienų užsibūti. Pasinaudojęs viena skrydžių agentūra, kuri suteikia didelę nuolaidą, jei skrendama aplink Žemę, bilietus nusipirko iš anksto. Reikėjo tik nepakliūti į jokias neplanuotas situacijas, nenuklysti į šalies gilumą neplanuotam laikui ir nepavėluoti į lėktuvą. "Įsivaizduojate, apskristi Žemės rutulį man kainavo apie 4 500 litų, o bilietas iš Vilniaus į Londoną, iš kur kelionė ir prasidėjo, - net 1 000 litų."

Svarbu - polėkis

Pavydintiems vaikinui tokio polėkio ir manantiems, kad kelionė aplink pasaulį - ne kiekvieno kišenei, reikėtų iš jo pasimokyti.

Kaip pataria Martynas, planuojant kelionę ir ieškant pigiausių variantų, skrydžiams reikia rinktis savaitės vidurį, nepopuliariu neprieššventiniu metu, o lankomuose miestuose galima rasti labai pigių, net nemokamų pramogų.

Į nedidukę kuprinę keliauninkas susikrovė tik pačius būtiniausius daiktus - dvejus džinsus, megztinį, keletą marškinių, batus. Ji tesvėrė dešimt kilogramų. "Mėgstu viską gerai suplanuoti, pasinaudoti kitų patarimais, - sakė pašnekovas. - Daugelis daro taip: susikrauna būtinus daiktus, paskui gerai apsvarsto ir pusę ne tokių reikalingų išima. Vėliau iš tų likusių dar atsikrato pusės. Tuomet jau tikrai lieka tik patys būtiniausi. Pakeliui dar megztinį išmečiau, kad viskas tilptų į rankinį bagažą."

Gyveno Martynas labai kukliai - apsistodavo pigiausiuose nakvynės namuose, kuriuos irgi rezervavo iš anksto. Nakvoti tekdavo su keletu nepažįstamų žmonių viename kambaryje, dviaukštėse lovose. Daugelyje nakvynės namų net nebuvo daiktų saugojimo kamerų, tad po miestą tekdavo žvalgytis arba su kuprine ant pečių pakeliui iš oro uosto, arba paskui ją palikti tiesiog po lova. "Ir niekas niekur man nedingo, nors, kita vertus, vertingų daiktų ir neturėjau. Dokumentus, pinigus, korteles ir fotoaparatą nešiodavausi, - pasakojo Martynas. - Iš pradžių norėjau fotoaparato išvis neimti, bet draugai įkalbėjo, kad taip pasielgęs gailėsiuosi. Tad prifotografavau, tik viena bėda - nuotraukose niekur manęs nėra, nes keliavau vienas."

Martynas prisipažįsta, kad vienam kartais ir nuobodoka būdavę, tačiau tokia kelionė turi ir pranašumų: "Nereikia prie nieko derintis, kur norėdavau, ten eidavau, ką norėdavau, tą ir lankydavau, o pasikalbėti visada atsirasdavo su kuo, užsimegzdavo pažinčių."

Iš pradžių Martynas svajojo aplankyti tik Australiją, paskui nusprendė "pakeliui" užsukti ir į kitus kraštus. "Didžiausia problema buvo gauti Australijos vizą, - pasakojo jis. - Norėdamas, kad ją išduotų, australams turi daug ką įrodyti, pristatyti išsamią pažymą iš darbovietės - kad dirbi, kiek uždirbi, kad nepabėgsi ir t. t."

Kiekvienoje pasirinktoje kelionės vietoje Martynas skyrė nuo dviejų iki penkių dienų. Trumpiausiai - tik dvi - dairėsi po San Franciską.

Amerikiečiai - irgi nuoširdūs

Martynas lakoniškai apibūdino kiekvieną lankytą šalį ar miestą, išdėstė per trumpą laiką susidarytą įspūdį.

"Kai keliauji po Europą, laiko skirtumo nejauti. Po devynių valandų skrydžio iki Niujorko diena ir naktis gerokai susipina: atskridęs nori miego, o ten dar diena. Negriūsi į lovą, kai laiko susipažinti su miestu nedaug. Tad iš pradžių sunkiausia buvo tokia laiko aklimatizacija.

Na, pirmiausia mane kamantinėjo migracijos tarnyba: "Ko atvažiavai?" Jie turi teisę ir neįsileisti. Tokiu atveju nuplauktų visa kelionė aplink pasaulį. Pasakiau jiems savo tikslą. Įdėmiai pasižiūrėję, kiek turiu pinigų, sužinoję sumą, sunkiai patikėjo. Tačiau kai paaiškinau, kad bilietus ir nakvynės rezervacijas turiu, nuramino: "Okey. Nesinervink, mano toks darbas. Tu turi mane įtikinti, kad čia nepasiliksi."

Niujorke praleidau tris dienas. Žiema ten beveik tokia pati, kaip ir pas mus. Miestas didelis - 10 mln. žmonių. Kaip trys Lietuvos. Seniausias pasaulyje metro - tamsus, purvinas, baisus, bet veikia puikiai. Su vienu bilietėliu, kainuojančiu 2 dolerius, gali keliskart persėsti ir važiuoti toliau.

Per tris dienas Niujorke susidariau įspūdį, kad amerikiečiai net nuoširdesni už lietuvius. Ir tegul tautiečiai šneka, ką nori. Pastebėjau, jei žmogus gatvėje pargriuvo, tai Lietuvoje žmonės dažniausiai praeis pro šalį. Amerikoje pripuls, pakels, pasiteiraus, gal reikia gydytojo. Jei kur nors stoty atidžiai vėpsai į žemėlapį, būtinai pasiteiraus, ar nepasiklydai, gal reikia pagalbos. Tad šiuo požiūriu amerikiečiams rašau pliusą.

Nakvynę susiradau beveik pačiame Manhatano centre, ir tai buvo brangiausi nakvynės namai per visą kelionę - naktis kainavo 70 litų, viename kambaryje gyvenome šešiese. Dabar netikiu, kai kiti kalba, kad JAV viskas labai pigu. Jei nežinai, kur rasti pigiau, yra gana brangu. Be 20 dolerių kavinėje nepavalgysi.

Tvarkos mieste nepasigedau. Prie keltų būtinai stovi keli policininkai su šunimis. Įdomu, kad, pavyzdžiui, bilietas į laivelį, specialiai turistus plukdantį į salą su Laisvės statula, kainuoja 20 dolerių. Tačiau keltas, praplaukiantis pro tą statulą į kitą salą, nieko nekainuoja. Tad aš ir pasirinkau šį nemokamą variantą ir statulą apžiūrėjau iš laivo.

Apskritai Niujorkas manęs nesužavėjo. Manau, kad nelabai ten rasčiau, ką veikti.

Valanda per tiltą

Kadangi iš Niujorko nebuvo tiesioginio skrydžio į Havajus, kuriuos pakeliui į Australiją būtinai norėjau pamatyti, teko leistis San Franciske. Nuo Atlanto iškart atsidūriau prie Ramiojo vandenyno. Miestas gražus, gana nedidelis, gyventojų skaičiumi beveik prilygsta Vilniui. Įlankos saloje - garsusis Alkatraso kalėjimas, iš kurio pabėgti faktiškai buvo neįmanoma. Miestas išsiskiria daugybe ilgų tiltų, nutiestų į priemiesčius, išsidėsčiusius vandenyno pakrantėje. Vienu tiltu ėjau valandą, net pavargau, bet pasidairyti yra į ką. Pakrantės nugultos riaumojančių ruonių.

Vandenyno galybė

Neaplankyti Havajų, populiariausio amerikiečių kurorto, būtų nuodėmė. Šiam rojui skyriau penkias dienas. Ir nesigailėjau. Havajuose labai gerai - nei per karšta, nei vėsu: žiemą ten 24, vasarą 28 laipsniai šilumos. Kiaurus metus oras tinkamas poilsiui.

Šildymo pastatuose net nėra, nes jo nereikia. Miegi sau tik plonytę paklodę užsimetęs. Havajai!

Pravažiavau pro paminklą Pearl Harboro (japonų subombarduotos JAV karinės bazės) aukoms. Visur - daugybė japonų turistų. Jiems čia atskristi pakanka keturių valandų.

Man, nedidelį biudžetą turinčiam turistui, pamatyti Havajus buvo tikrai neblogos galimybės. Aplink visą salą važiuoja pigus viešasis transportas. Autobusas per dvi valandas lėtai apsuka palei pakrantę. Gamta nuostabi, paplūdimių įvairiausių! Tačiau ramių, tokių kaip pas mus, beveik nėra. Ten bangos galingos, visur pilna banglentininkų.

Vandenyne nebuvau maudęsis, tad čia supratau, kad su tokia galybe juokauti nereikia. Su Baltija net nėra kaip lyginti. Gali būti ramu, tylu, o paskui prie kranto kad lūš didžiausia banga. Gelbėtojai iškart atskiria, kuris nevietinis, mat neįdegęs, prieina ir perspėja, pataria, kad vertėtų pirma pabandyti ramesniame užutėkyje maudytis, o ne bet kur. Be to, vandenyno vanduo labiau nei Baltijos ir odą, ir akis graužia. Karštis čia apgaulingas, manytum, kad esant 24 laipsniams pernelyg neįdegsi, tačiau be apsaugos priemonių gali per 10 minučių nusvilti. Net plikę pro retus plaukus nudegiau, ko niekada anksčiau nepasitaikydavo. Jei nėra vėjo, tai karštį vos gali tverti.

Paplūdimyje daug kur prieš saulę voliojasi ruoniai. Iškart prisistato ir gelbėtojai, aptveria jį ir pasako: "Netrukdykite, tegul sau šildosi." Oras čia irgi permainingas. Menu, tik atėjau į paplūdimį ir ėmė lyti. Priėjo vietinis ir juokiasi, suprasdamas, kad aš atvykėlis: "Tai ką, tik atvažiavai ir lyja? Nieko, palauk kokias 10 minučių, nustos." Iš tiesų nustojo.

Atostogauti Havajuose - gerai. Kaip astronomas žinojau, kad gretimoje saloje ant aukšto kalno yra didžiausias pasaulyje teleskopas. Norėjau aplankyti, tačiau teko atsisakyt. Pro teleskopą niekas neleidžia pasižvalgyti, o atskristi tik tam, kad kupolą iš arti pamatytum, neverta, nes bilietas - 2 000 litų.

Šalia tako - krokodilai

Atskridau į Sidnėjų. Suvokęs žemyno dydį, kuriuo lenkia visą Europą, atsisakiau svajonių pavažinėti po visą šalį. Pačiame Sidnėjuje nelabai yra ką veikti, centrą gali apvaikščioti per vieną dieną. Sidnėjuje populiarus vandens taksi. Jei reikia nukakti kur nors toliau palei pakrantę, pilna nedidelių laivelių.

Pasidairiau po zoologijos, botanikos sodus, įspūdingus akvariumus ir patraukiau žiūrėti tikros gamtos. Užsisakiau nebrangią kelionę į Mėlynuosius kalnus, kur oras nuo eukaliptų dervų net melsvas.

Pirmiausia, kas nustebino - Australijos paplūdimiuose knibžda visokių gyvių. Ropoja krabai, aplink kojas nardo spalvoti žuveliokai. Laisvai laksto kengūros, driežai ant kelio šildosi. Ėjau pasivaikščioti po tropinį mišką. Turistams nutiestas specialus takas, tačiau ženklai įspėja, kad toliau nuo tako gali tykoti krokodilai, tad geriau nuo jo nenulipti. Niekur jų nebuvo matyti, tačiau gerai suvokiau, kad čia ne Lietuva ir į mišką gilyn geriau neiti.

Daugelis Australijos baiminasi, esą čia visur pilna gyvačių. Aš tai nė vienos nemačiau. Manau, kad reikėtų gerokai pasistengti, kad tau kas nors įkąstų.

Šalia nuodingų medūzų

Vieną dieną praleidau garsiajame Kernso kurorte, kur laivu nuplaukiau iki didžiojo koralinio rifo, panardžiau. Šis miestas jau netoli pusiaujo. Va, čia tai buvo karšta (35 laipsniai) ir drėgna (100 procentų). Be kondicionieriaus neužmigsi. Jei palyja, pasidaro dar karščiau. Išlipęs iš lėktuvo pasijunti, tarsi Lietuvoje įeitum į šiltadaržį. Beje, visur miestuose įrengti kondicionieriai - automobiliuose, viešajame transporte, parduotuvėse, įstaigose. Net per vėsu.

Maudytis tuo metu, kai aš buvau, irgi negalima, nes nuo spalio iki kovo pilna nuodingųjų medūzų, jūros širšėmis vadinamų. Nuo vieno nudilginimo kristum negyvas. Tačiau australai išsprendę problemą - paplūdimiuose įrengę nemokamus baseinus, kur gali ramiausiai maudytis. Drimbi į jį, ir vėl gerai.

Ar žinote, kad Australijos pinigai yra ne popieriniai, o spausdinti ant plėvelės? Man, kaip vienišam keliautojui, buvo labai patogu. Eidamas maudytis susikišdavau juos į kišenes ir nereikėdavo jaudintis, kad kas nors pavogs ant kranto.

Susidariau nuomonę, kad ir australai nuoširdesni už lietuvius. Jie tokie atsipūtę... Gal nuo šilumos. Čia ir aš supratau, kad viską reikia daryti lėtai, tada karštis nevargina.

Pigiausias metro - Tokijuje

Visi įsivaizduojame, kad Tokijas - brangus miestas, tačiau nakvynės namai čia buvo ir pigesni, ir tvarkingesni nei Niujorke. Metro čia bene pigiausias iš visų miestų, kuriuose man teko lankytis. Netgi man, lietuviui su tokiu nedideliu kelionės biudžetu, buvo pigu. Nusiperki bilietėlį už du ar tris litus ir važiuoji toliausiai. Tokijuje iš vieno miesto galo su persėdimais nuvažiuoti į kitą yra pigiau nei Vilniuje.

Tačiau kiti dalykai gali ir labai labai daug kainuoti. Nenustebkite išvydę, kad, pavyzdžiui, krepšelis vaisių kainuoja 200 litų, o vienas melionas - 500 litų. Yra ir labai pigių vietelių pavalgyti. Prisiragavau šviežių, ką tik į krantą parplukdytų žuvų.

Išliaupsinto japonų mandagumo ar nuolankumo neteko įžvelgti. Perkant bilietą kažką burbteli net nepasižiūrėję, mesteli bilietėlį, ir tiek to mandagumo. Nelabai jie ir angliškai kalba. Tiesa, grąžą banknotais kavinėse moka mandagiai įteikti. Ne taip, kaip mūsų padavėjai - ant lėkštutės atneša, o paėmę abiem rankoms už jo galų linktelėdami tau atiduoda.

Tokijuje japoniškos kultūros labai ir nepamatysi, reikėtų pavažiuoti toliau, tačiau mane ribojo pinigai. Bilietas traukiniu į kitą miestą, esantį už kokių 200 km, kainuoja apie 500 litų. Tad teko susilaikyti ir dairytis pigių pramogų sostinėje. Apvaikščiojau imperatoriaus rūmų parką. Japonai čia mėgsta sportuoti, palieka daiktus ant suoliuko ir lekia sau takeliais. Baigę treniruotis tuos pačius daiktus randa ant to paties suoliuko. Niekas čia niekam nedingsta.

Išvargintas žmonių gausybės gatvėse, per piką jų būna beveik tiek, kiek Vilniuje per Kaziuko mugę, išskridau į Londoną. Na, o iš Londono prasidėjo varginga kelionė į Lietuvą su keliais persėdimais."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"