TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Piligrimų giesmės pakeliui iš Paryžiaus į Šartrą

2011 07 15 0:00
Nijolės Storyk nuotrauka

Atstumas nuo Paryžiaus iki Šartro - beveik šimtas kilometrų. Toks Sekminių kelias Prancūzijoje. Ar teko kada nors jį įveikti pėsčiomis? Iš 13 žmonių grupės kaunietis alpinistas Kęstutis kasmet pėdina Šartro keliu, šįsyk - 18 kartą. Kunigas Oskaras Petras Volskis ir mes, dar 7 piligrimai, buvome to žygio naujokai.

Dešimties tūkstančių žmonių procesija, kurią sudarė daugiausia jaunimas, atvykęs iš įvairių Prancūzijos vietų ir 17 pasaulio kraštų, kelionę pradėjo nuo Paryžiaus Dievo Motinos ("Notr Dame") katedros. Trylikos lietuvių grupelė tiesiog ištirpo gausioje minioje, virš jos buvo matyti tik plevėsuojanti mūsų Trispalvė. Piligrimų kelionę pėsčiomis nuo Paryžiaus Dievo Motinos katedros iki Šartro gotikos šedevro Dievo Motinos katedros (tokia pat kolona priešinga kryptimi traukia beveik tuo pačiu metu) pagal populiarumą kol kas stelbia kelias Ispanijoje į Santjagą de Kompostelą. Jo ilgis - 800 kilometrų.

Lazda - trečia koja

Paryžiaus-Šartro kelias neįtrauktas į kelionių agentūrų maršrutus, nes tiek žingsniuoti pėsčiomis neatsiranda daug norinčiųjų. Įsigeidus būti vienam iš dešimties tūkstančių Šartro žygio piligrimų reikia sulaukti dienos, kai šis nežinomas ir daugelio neišbandytas kelias tarsi pats atsiveria ir duoda ženklą, kad tu gali juo eiti.

Šių metų birželį į trijų dienų kelionę pėsčiomis išsirengiau su piligrimais iš Kauno, Vilniaus ir Vandžiogalos. Kai apie žygį prasitariau draugei Reginai, ji nesvarstydama pasakė: "Noriu eiti kartu."

Tame kelyje nėra penkių žvaigždučių viešbučių ir minkštų lovų krakmolyta patalyne. Nėra ir gardžių valgių gausaus stalo. Lietus, saulė, kojų skausmas - vis tiek turi eiti. Bent ar tai svarbu piligrimui?

Dar ir dabar, kai jau nuklibikščiuotas tas šimtas kilometrų, tarsi koks aidas suskamba nugirstos pašaipėlės: kodėl šiais laikais būtina veltui švaistyti laiką, jei galima keliauti automobiliais, traukiniais ir lėktuvais? Kai kam piligrimai prilygsta varguolių miniai. Visa manta - kuprinė ir miegmaišis, stogas - mėlynas dangus. Vienas pažįstamas stebėjosi, kad į šią varganą kelionę kulniuosiu lyg kokia elgeta su lazda, mat piligrimai turi lazdą ir vadina ją trečiąja koja. "Kodėl reikia eiti taip toli, ar nėra Dievo arčiau?" - klausė kiti.

Tvarkdariai mėlynomis liemenėmis

Piligriminė kelionė į Šartrą - išskirtinė. Su niekuo nepalyginama, savaip svarbi tiek tikintiesiems, tiek ieškantiesiems kitokio gyvenimo pažinimo: tylos, ramybės, susikaupino ar tiesiog norintiesiems patirti paprasčiausią nuotykį. Visi priimami į šį žygį, niekas nė nesidomi, kodėl eini. Jei keliauji, vadinasi, taip reikia.

Asociacijos "Notre-Damede chretiente" organizatoriai gali didžiuotis - kitais metais žygis į Šartrą bus jubiliejinis, 30-asis. Lietuvių piligrimai, grupės vadovo Kęstučio nuopelnu, dalyvavo jau 18 kartą. Per Sekmines prancūzai pirmadienį nedirba. Todėl kolona kaskart gausėjo - prie procesijos prisidėdavo vis naujų žygeivių. Daugelis ėjo šeimomis, su mažais vaikais.

Organizatoriai vos ne minutės tikslumu numatė, kaip judės kolona grupelėmis, ne didesnėmis kaip 25 žmonių, kad niekas nevėluotų ir neatsiliktų. Visą procesiją, nusidriekusią per 5 kilometrus, reguliavo tvarkdariai mėlynomis liemenėmis. Tūkstantinę koloną lydėjo Maltos ordino greitosios pagalbos automobiliai. Kitomis mašinomis buvo vežamas geriamasis vanduo ir dalijamas veltui. Jo netrūko, tačiau ėjikai, nešini kuprinėmis, alpo - nuovargio neatlaikė ir jauni žmonės. Kitiems skaudėjo kojas nuo avalynės iki kraujo pritrintų žaizdų, todėl jie turėdavo sustoti pusiaukelėje ir kulniuoti prie medicinos pagalbos automobilio. Iškentusieji skausmą ėjo iki vakaro ir tvarstė žaizdas laikinose piligrimų stovyklose. Pakeliui į Šartrą po atviru dangumi miegojome dvi naktis.

Padėjo malda ir giesmės

Mums pasisekė - turėjome dvasinį vadovą, Vandžiogalos ir Labūnavos kleboną O.P.Volskį. Nors kunigui irgi buvo nelengva eiti tokį ilgą kelią, jis mus drąsino, skatino nepasiduoti. Labiausiai padėjo malda ir giesmės.

Lietuvių grupės narių amžius - nuo 13 iki 65 metų. Žilvinas iš Vandžiogalos - moksleivis, tad juo rūpinomės visi. Gydytoja Giedrė, užsimetusi sunkią kuprinę ant pečių, kulniavo aštuntus metus, jaunas verslininkas Tadas iš Vilniaus - trečią kartą. Jis visą piligriminį kelią grupės priekyje nešė mūsų valstybės vėliavą. Niekam kitam nepatikėjo Trispalvės, kurią atsivežė iš Lietuvos. Dvi gimnazistės iš Kauno ėjo šalia Tado ir nešė Palaimintojo Jurgio Matulaičio parapijos religines vėliavas. Ant jų buvo lietuviškai užrašyta: "Gerumu nugalėk blogį" ir "Po Dievo daugiausia reikia mylėti teisingumą ir tiesą".

Kelias į Šartrą vingiuoja laukais, apsėtais rugiais ir kviečiais, per žydinčias pievas bei miškus. Tai kyla į kalną, tai leidžiasi žemyn. Tame kelyje nėra šventųjų apsireiškimo vietų, pastatytų kryžių, koplytstulpių ar bažnyčių.

Ugnis nelietė šventųjų apdarų

Kuo Šartras svarbus piligrimams? Pietų Prancūzijos regione esanti Dievo Motinos katedra, pastatyta XI amžiuje, yra tobulas gotikos architektūros pavyzdys. Tai pirmoji šventovė, turinti tris didžiulius rožinius langus, kurių kiekvienas siekia daugiau kaip keturiasdešimt dvi pėdas aukščio. Katedroje yra trys didžiulės navos, dekoruotos natūralaus žmogaus dydžio ankstesnių valdovų ir šventųjų statulomis. Taip sukurta visiškai kitokia atmosfera maldininkams.

Čia derėtų pridurti keletą svarbių detalių, kurios pasakojamos kaip legendos. Viduramžiais katedroje kilo gaisras ir unikalus pastatas virto pelenais. Tačiau būta stebuklo - ugnis nepalietė šventųjų apdarų, jie išliko (vienoje šventovės koplyčių dabar saugomas Mergelės Marijos apsiaustas). Šis mistinis įvykis taip sujaudino žmones, kad jie ryžosi atstatyti katedrą. Tuomet iš visų pasaulio kraštų suplaukė architektai, meistrai, akmentašiai, tapytojai, auksakaliai ir pastatė dar gražesnę šventovę.

Sunkios kuprinės - į vilkikus

Daugelis klausė, kaip pavyko nužygiuoti tiek kilometrų ir grįžti sveikomis kojomis. Neabejotinai pravertė alpinistės Almos, ėjusios šį kelią prieš aštuonerius metus, patarimai. Žinojome, kaip elgtis, jei labai pavargtume, ką pasiimti, kad nereikėtų tempti sunkios kuprinės, ką daryti, jei kamuotų alkis. Visus nurodymus stropiai vykdėme, net kitiems padėjome.

Į mudviejų su Regina kuprines tilpo dveji vienu numeriu didesni ir patogūs sportiniai batai, kelios poros medvilninių ir vilnonių kojinių, miegmaišis, pagalvėlė, kilimėlis, indelis talko miltelių, pleistrai, higienos reikmenys, vaistai, striukė, drabužiai, apsiaustas nuo lietaus, kepuraitė nuo saulės, puodelis, peilis ir šaukštas. Papildomai įsidėjome mažas kuprines. Jomis naudojomės žygiuodamos dieną. Pageidautina buvo turėti maldaknygę, rožinį, liturginį maldyną ir giesmyną.

Laimė, nereikėjo tempti didžiųjų kuprinių, kurias atsiskraidinome penktadienio vakarą į Paryžių. Kiekvienas sukrovėme mantą į didelius polietileno maišus, o vilkikai žygeivių turtą nuveždavo į stovyklą.

Kuratorė Pascalle

Iš Karmėlavos lėktuvu skridome į Bovė oro uostą. Paryžiuje, prie baptistų vienuolyno, mus pasitiko prancūzė Pascale, lietuvių piligrimų kuratorė. Miegojome vienuolyne vos keletą valandų, nes anksti rytą, dar prieš šešias, turėjome būti prie Dievo Motinos katedros. Važiuodami metro sutikome piligrimų su kuprinėmis. Pasisveikinome, lyg būtume to paties likimo seni bičiuliai.

Draugiška atmosfera lydėjo visą kelią - nebuvo jokių incidentų, vagysčių, niekas netriukšmavo ir nekvailiojo. Eidami visus tuos šimtą kilometrų piligrimai grupelėmis meldėsi ir giedojo giesmes. Itin stebino prancūzų žygeivių muzikalumas.

Kolona judėjo gana sparčiai, nuovargis pasivijo labai greitai. Lėtinti tempo buvo negalima - procesija turėjo pasiekti Šartrą laiku, iki pirmadienio 16 val., kai katedroje prasideda Mišios.

Palaimino vyskupas

Nuo Dievo Motinos katedros pajudėjome 8 val., tuoj po Mišių, kai vyskupas palaimino tūkstantinę minią. Paryžiui bundant šeštadienio rytą gatves užtvindė daugybė piligrimų. Miesto sankryžose pareigūnai stabdė eismą - pirmenybė buvo teikiama procesijai, kuri judėjo Šartro link. Pirmą dieną turėjome įveikti 40, antrąją - 36, trečiąją - 24 kilometrus. Mūsų grupei buvo skirta vieta maždaug kolonos viduryje. Ėjome vos ne kareivišku žingsniu, neturėjome kada dairytis į šonus.

Pascalle buvo išdalijusi žygio ženklus - raudonas juosteles. Jos, užrištos ant riešo, liudijo, kad esame procesijos dalyviai ir galime patekti į stovyklą. Dvi naktis miegojome didelėse palapinėse. Atvykėliais buvo tinkamai pasirūpinta - galėjome nusiprausti, prireikus kreiptis į medikus, naudotis lauko tualetais.

Kad spėtų į Mišias

Kai po penkių ėjimo valandų buvome už Paryžiaus, kojos pasidarė tarsi švininės, jėgos išseko, vos judėjome. Pamaniau, jei ir toliau taip lėksime - nieko nebus. Paprašiau Reginos neskubėti. Na ir kas, kad atsiliksime nuo savo grupės, su kitais galėsime žingsniuoti toliau. Tada prisiminiau alpinistės Almos pamokymus: "Visą kelią judėkite savo ritmu, kad nepavargtumėte ir galėtumėte nueiti iki galo."

Stabtelėjimas buvo numatytas 13 valandą. Turėjome nužingsniuoti dar apie šešis kilometrus. Eitynių tvarkdariai pamatė, kad vos velkamės kolonos gale, ir nepaliko vienų nežinomoje vietoje kažin kur už Paryžiaus. Tie, kuriems buvo per sunku, bet kada galėjo įlipti į žygeivius lydintį nedidelį autobusiuką. Keletą kilometrų mudvi su Regina pavažiavome, kad spėtume į Mišias. Po pietų pailsėjome ir vėl ėjome.

Prancūzės vaišės

Almos patarimu žingsniavome savo ritmu lyg atsiskyrėlės. Kitiems eiti netrukdėme. Mus pasiviję piligrimai, išgirdę kita kalba giedamas giesmes, domėjosi, iš kur esame. Virš kolonos nebuvo matyti į priekį išsiveržusios mūsų grupelės su Lietuvos vėliava.

Kitą dieną prie mudviejų prisidėjo Jūratė. Ėjome trise. Iš stovyklos pakilome su pirmaisiais piligrimais, todėl neatsidūrėme kolonos gale. Su visais spėjome ateiti ir antrą dieną, ir trečią. Kasdien mūsų sparta didėjo, tačiau kai būdavo jau visai riesta, keletą kilometrų pavažiuodavome, o paskui vėl žingsniuodavome.

Trečią dieną mus, tris atsiskyrėles, sustojus pietauti pasivijo lietuvių grupelė. Šalia įsikūrė jauna prancūzų pora su šešiais mažais vaikais. Jauniausiam berniukui buvo vos dveji. Pipiras kirto pietus lyg vyras, nuveikęs sunkų darbą. Pamačiusi, kad kukliai užkandžiaujame lietuviškais lašinukais, prancūzė pavaišino pačios keptu daržovių paplotėliu. Piligrimų minia - kaip viena šeima, suburta tos pačios kilnios dvasios.

Iš Šartro daugelis žygeivių per valandą grįžo į Paryžių specialiu nemokamu greituoju traukiniu.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"