Piligrimų giesmės pakeliui iš Paryžiaus į Šartrą

Nijolė STORYK 2011-07-15 00:00
Nijolė STORYK 2011-07-15 00:00
Nijolės Storyk nuotrauka
At­stu­mas nuo Par­yžiaus iki Šar­tro - be­veik šim­tas ki­lo­me­trų. Toks Sek­mi­nių ke­lias Pra­ncū­zi­jo­je. Ar te­ko ka­da nors jį įveik­ti pės­čio­mis? Iš 13 žmo­nių gru­pės kau­nie­tis al­pi­nis­tas Kęs­tu­tis kas­met pė­di­na Šar­tro ke­liu, šį­syk - 18 kar­tą. Ku­ni­gas Os­ka­ras Pe­tras Vols­kis ir mes, dar 7 pi­lig­ri­mai, bu­vo­me to žy­gio nau­jo­kai.

Dešimties tūkstančių žmonių procesija, kurią sudarė daugiausia jaunimas, atvykęs iš įvairių Prancūzijos vietų ir 17 pasaulio kraštų, kelionę pradėjo nuo Paryžiaus Dievo Motinos ("Notr Dame") katedros. Trylikos lietuvių grupelė tiesiog ištirpo gausioje minioje, virš jos buvo matyti tik plevėsuojanti mūsų Trispalvė. Piligrimų kelionę pėsčiomis nuo Paryžiaus Dievo Motinos katedros iki Šartro gotikos šedevro Dievo Motinos katedros (tokia pat kolona priešinga kryptimi traukia beveik tuo pačiu metu) pagal populiarumą kol kas stelbia kelias Ispanijoje į Santjagą de Kompostelą. Jo ilgis - 800 kilometrų.

Lazda - trečia koja

Paryžiaus-Šartro kelias neįtrauktas į kelionių agentūrų maršrutus, nes tiek žingsniuoti pėsčiomis neatsiranda daug norinčiųjų. Įsigeidus būti vienam iš dešimties tūkstančių Šartro žygio piligrimų reikia sulaukti dienos, kai šis nežinomas ir daugelio neišbandytas kelias tarsi pats atsiveria ir duoda ženklą, kad tu gali juo eiti.

Šių metų birželį į trijų dienų kelionę pėsčiomis išsirengiau su piligrimais iš Kauno, Vilniaus ir Vandžiogalos. Kai apie žygį prasitariau draugei Reginai, ji nesvarstydama pasakė: "Noriu eiti kartu."

Tame kelyje nėra penkių žvaigždučių viešbučių ir minkštų lovų krakmolyta patalyne. Nėra ir gardžių valgių gausaus stalo. Lietus, saulė, kojų skausmas - vis tiek turi eiti. Bent ar tai svarbu piligrimui?

Dar ir dabar, kai jau nuklibikščiuotas tas šimtas kilometrų, tarsi koks aidas suskamba nugirstos pašaipėlės: kodėl šiais laikais būtina veltui švaistyti laiką, jei galima keliauti automobiliais, traukiniais ir lėktuvais? Kai kam piligrimai prilygsta varguolių miniai. Visa manta - kuprinė ir miegmaišis, stogas - mėlynas dangus. Vienas pažįstamas stebėjosi, kad į šią varganą kelionę kulniuosiu lyg kokia elgeta su lazda, mat piligrimai turi lazdą ir vadina ją trečiąja koja. "Kodėl reikia eiti taip toli, ar nėra Dievo arčiau?" - klausė kiti.

Tvarkdariai mėlynomis liemenėmis

Piligriminė kelionė į Šartrą - išskirtinė. Su niekuo nepalyginama, savaip svarbi tiek tikintiesiems, tiek ieškantiesiems kitokio gyvenimo pažinimo: tylos, ramybės, susikaupino ar tiesiog norintiesiems patirti paprasčiausią nuotykį. Visi priimami į šį žygį, niekas nė nesidomi, kodėl eini. Jei keliauji, vadinasi, taip reikia.

Asociacijos "Notre-Damede chretiente" organizatoriai gali didžiuotis - kitais metais žygis į Šartrą bus jubiliejinis, 30-asis. Lietuvių piligrimai, grupės vadovo Kęstučio nuopelnu, dalyvavo jau 18 kartą. Per Sekmines prancūzai pirmadienį nedirba. Todėl kolona kaskart gausėjo - prie procesijos prisidėdavo vis naujų žygeivių. Daugelis ėjo šeimomis, su mažais vaikais.

Organizatoriai vos ne minutės tikslumu numatė, kaip judės kolona grupelėmis, ne didesnėmis kaip 25 žmonių, kad niekas nevėluotų ir neatsiliktų. Visą procesiją, nusidriekusią per 5 kilometrus, reguliavo tvarkdariai mėlynomis liemenėmis. Tūkstantinę koloną lydėjo Maltos ordino greitosios pagalbos automobiliai. Kitomis mašinomis buvo vežamas geriamasis vanduo ir dalijamas veltui. Jo netrūko, tačiau ėjikai, nešini kuprinėmis, alpo - nuovargio neatlaikė ir jauni žmonės. Kitiems skaudėjo kojas nuo avalynės iki kraujo pritrintų žaizdų, todėl jie turėdavo sustoti pusiaukelėje ir kulniuoti prie medicinos pagalbos automobilio. Iškentusieji skausmą ėjo iki vakaro ir tvarstė žaizdas laikinose piligrimų stovyklose. Pakeliui į Šartrą po atviru dangumi miegojome dvi naktis.

Padėjo malda ir giesmės

Mums pasisekė - turėjome dvasinį vadovą, Vandžiogalos ir Labūnavos kleboną O.P.Volskį. Nors kunigui irgi buvo nelengva eiti tokį ilgą kelią, jis mus drąsino, skatino nepasiduoti. Labiausiai padėjo malda ir giesmės.

Lietuvių grupės narių amžius - nuo 13 iki 65 metų. Žilvinas iš Vandžiogalos - moksleivis, tad juo rūpinomės visi. Gydytoja Giedrė, užsimetusi sunkią kuprinę ant pečių, kulniavo aštuntus metus, jaunas verslininkas Tadas iš Vilniaus - trečią kartą. Jis visą piligriminį kelią grupės priekyje nešė mūsų valstybės vėliavą. Niekam kitam nepatikėjo Trispalvės, kurią atsivežė iš Lietuvos. Dvi gimnazistės iš Kauno ėjo šalia Tado ir nešė Palaimintojo Jurgio Matulaičio parapijos religines vėliavas. Ant jų buvo lietuviškai užrašyta: "Gerumu nugalėk blogį" ir "Po Dievo daugiausia reikia mylėti teisingumą ir tiesą".

Kelias į Šartrą vingiuoja laukais, apsėtais rugiais ir kviečiais, per žydinčias pievas bei miškus. Tai kyla į kalną, tai leidžiasi žemyn. Tame kelyje nėra šventųjų apsireiškimo vietų, pastatytų kryžių, koplytstulpių ar bažnyčių.

Ugnis nelietė šventųjų apdarų

Kuo Šartras svarbus piligrimams? Pietų Prancūzijos regione esanti Dievo Motinos katedra, pastatyta XI amžiuje, yra tobulas gotikos architektūros pavyzdys. Tai pirmoji šventovė, turinti tris didžiulius rožinius langus, kurių kiekvienas siekia daugiau kaip keturiasdešimt dvi pėdas aukščio. Katedroje yra trys didžiulės navos, dekoruotos natūralaus žmogaus dydžio ankstesnių valdovų ir šventųjų statulomis. Taip sukurta visiškai kitokia atmosfera maldininkams.

Čia derėtų pridurti keletą svarbių detalių, kurios pasakojamos kaip legendos. Viduramžiais katedroje kilo gaisras ir unikalus pastatas virto pelenais. Tačiau būta stebuklo - ugnis nepalietė šventųjų apdarų, jie išliko (vienoje šventovės koplyčių dabar saugomas Mergelės Marijos apsiaustas). Šis mistinis įvykis taip sujaudino žmones, kad jie ryžosi atstatyti katedrą. Tuomet iš visų pasaulio kraštų suplaukė architektai, meistrai, akmentašiai, tapytojai, auksakaliai ir pastatė dar gražesnę šventovę.

Sunkios kuprinės - į vilkikus

Daugelis klausė, kaip pavyko nužygiuoti tiek kilometrų ir grįžti sveikomis kojomis. Neabejotinai pravertė alpinistės Almos, ėjusios šį kelią prieš aštuonerius metus, patarimai. Žinojome, kaip elgtis, jei labai pavargtume, ką pasiimti, kad nereikėtų tempti sunkios kuprinės, ką daryti, jei kamuotų alkis. Visus nurodymus stropiai vykdėme, net kitiems padėjome.

Į mudviejų su Regina kuprines tilpo dveji vienu numeriu didesni ir patogūs sportiniai batai, kelios poros medvilninių ir vilnonių kojinių, miegmaišis, pagalvėlė, kilimėlis, indelis talko miltelių, pleistrai, higienos reikmenys, vaistai, striukė, drabužiai, apsiaustas nuo lietaus, kepuraitė nuo saulės, puodelis, peilis ir šaukštas. Papildomai įsidėjome mažas kuprines. Jomis naudojomės žygiuodamos dieną. Pageidautina buvo turėti maldaknygę, rožinį, liturginį maldyną ir giesmyną.

Laimė, nereikėjo tempti didžiųjų kuprinių, kurias atsiskraidinome penktadienio vakarą į Paryžių. Kiekvienas sukrovėme mantą į didelius polietileno maišus, o vilkikai žygeivių turtą nuveždavo į stovyklą.

Kuratorė Pascalle

Iš Karmėlavos lėktuvu skridome į Bovė oro uostą. Paryžiuje, prie baptistų vienuolyno, mus pasitiko prancūzė Pascale, lietuvių piligrimų kuratorė. Miegojome vienuolyne vos keletą valandų, nes anksti rytą, dar prieš šešias, turėjome būti prie Dievo Motinos katedros. Važiuodami metro sutikome piligrimų su kuprinėmis. Pasisveikinome, lyg būtume to paties likimo seni bičiuliai.

Draugiška atmosfera lydėjo visą kelią - nebuvo jokių incidentų, vagysčių, niekas netriukšmavo ir nekvailiojo. Eidami visus tuos šimtą kilometrų piligrimai grupelėmis meldėsi ir giedojo giesmes. Itin stebino prancūzų žygeivių muzikalumas.

Kolona judėjo gana sparčiai, nuovargis pasivijo labai greitai. Lėtinti tempo buvo negalima - procesija turėjo pasiekti Šartrą laiku, iki pirmadienio 16 val., kai katedroje prasideda Mišios.

Palaimino vyskupas

Nuo Dievo Motinos katedros pajudėjome 8 val., tuoj po Mišių, kai vyskupas palaimino tūkstantinę minią. Paryžiui bundant šeštadienio rytą gatves užtvindė daugybė piligrimų. Miesto sankryžose pareigūnai stabdė eismą - pirmenybė buvo teikiama procesijai, kuri judėjo Šartro link. Pirmą dieną turėjome įveikti 40, antrąją - 36, trečiąją - 24 kilometrus. Mūsų grupei buvo skirta vieta maždaug kolonos viduryje. Ėjome vos ne kareivišku žingsniu, neturėjome kada dairytis į šonus.

Pascalle buvo išdalijusi žygio ženklus - raudonas juosteles. Jos, užrištos ant riešo, liudijo, kad esame procesijos dalyviai ir galime patekti į stovyklą. Dvi naktis miegojome didelėse palapinėse. Atvykėliais buvo tinkamai pasirūpinta - galėjome nusiprausti, prireikus kreiptis į medikus, naudotis lauko tualetais.

Kad spėtų į Mišias

Kai po penkių ėjimo valandų buvome už Paryžiaus, kojos pasidarė tarsi švininės, jėgos išseko, vos judėjome. Pamaniau, jei ir toliau taip lėksime - nieko nebus. Paprašiau Reginos neskubėti. Na ir kas, kad atsiliksime nuo savo grupės, su kitais galėsime žingsniuoti toliau. Tada prisiminiau alpinistės Almos pamokymus: "Visą kelią judėkite savo ritmu, kad nepavargtumėte ir galėtumėte nueiti iki galo."

Stabtelėjimas buvo numatytas 13 valandą. Turėjome nužingsniuoti dar apie šešis kilometrus. Eitynių tvarkdariai pamatė, kad vos velkamės kolonos gale, ir nepaliko vienų nežinomoje vietoje kažin kur už Paryžiaus. Tie, kuriems buvo per sunku, bet kada galėjo įlipti į žygeivius lydintį nedidelį autobusiuką. Keletą kilometrų mudvi su Regina pavažiavome, kad spėtume į Mišias. Po pietų pailsėjome ir vėl ėjome.

Prancūzės vaišės

Almos patarimu žingsniavome savo ritmu lyg atsiskyrėlės. Kitiems eiti netrukdėme. Mus pasiviję piligrimai, išgirdę kita kalba giedamas giesmes, domėjosi, iš kur esame. Virš kolonos nebuvo matyti į priekį išsiveržusios mūsų grupelės su Lietuvos vėliava.

Kitą dieną prie mudviejų prisidėjo Jūratė. Ėjome trise. Iš stovyklos pakilome su pirmaisiais piligrimais, todėl neatsidūrėme kolonos gale. Su visais spėjome ateiti ir antrą dieną, ir trečią. Kasdien mūsų sparta didėjo, tačiau kai būdavo jau visai riesta, keletą kilometrų pavažiuodavome, o paskui vėl žingsniuodavome.

Trečią dieną mus, tris atsiskyrėles, sustojus pietauti pasivijo lietuvių grupelė. Šalia įsikūrė jauna prancūzų pora su šešiais mažais vaikais. Jauniausiam berniukui buvo vos dveji. Pipiras kirto pietus lyg vyras, nuveikęs sunkų darbą. Pamačiusi, kad kukliai užkandžiaujame lietuviškais lašinukais, prancūzė pavaišino pačios keptu daržovių paplotėliu. Piligrimų minia - kaip viena šeima, suburta tos pačios kilnios dvasios.

Iš Šartro daugelis žygeivių per valandą grįžo į Paryžių specialiu nemokamu greituoju traukiniu.

Tavo komentaras
Vardas: * El.paštas:
Komentaras: *
Šeš­ta­die­nį mi­rė gydytojas Re­mi­gi­jus Nar­gė­la.
Šian­dien į Lie­tu­vą at­vyks­ta Bel­gi­jos rotacinių pa­jė­gų ka­riai.
Bal­ta­ru­si­jos opo­zi­ci­ja šeš­ta­die­nį su­ren­gė pi­ke­tą sos­ti­nės Mins­ko cen­tre, per ku­rį gy­ven­to­jai bu­vo ra­gi­na­mi pa­si­ra­šy­ti pe­ti­ci­ją, kad anks­tes­nei na­cio­na­li­nei bal­tos ir raudonos spal­vos vė­lia­vai [...]
JAV vy­riau­sy­bė šeš­ta­die­nį bai­gė for­ma­lų in­ter­ne­to prie­žiū­ros vaid­me­nį ir per­da­vė sai­ty­no ad­re­sų sis­te­mos val­dy­mą tarp­tau­ti­nei ne pel­no or­ga­ni­za­ci­jai.
Į Vil­nių Na­pa­leo­nas Kit­kaus­kas at­vy­ko 1960-ai­siais, bai­gęs stu­di­jas Kau­no po­li­tech­ni­kos ins­ti­tu­te, tai­gi jau 56 me­tai, kai yra vil­nie­tis.
Prieš 77 me­tus, 1939-ųjų rug­sė­jo 28 die­ną, Vo­kie­ti­jos ir SSRS pa­si­ra­šy­tas va­di­na­mo­jo Mo­lo­to­vo-Rib­ben­tro­po pa­kto pa­pil­do­mas slap­ta­sis pro­to­ko­las ga­lu­ti­nai nu­lė­mė Lie­tu­vos li­ki­mą. Ta­čiau są­moks­lo [...]
Ne me­mo­ria­li­nis mu­zie­jus. Bet ir ne lan­ky­to­jams ne­priei­na­mos sau­gyk­los, ku­rio­se pa­pras­tai pri­glo­bia­mi iš­ki­lių žmo­nių as­me­ni­nių daik­tai, įskai­tant bib­lio­te­kas, su­kaup­tus rin­ki­nius, įvai­rią ar­chy­vi­nę [...]
Lie­tu­vos na­cio­na­li­nė­je fil­har­mo­ni­jo­je spa­lio 6-ąją vyks Sau­liaus Lip­čiaus gy­ve­ni­mo 70-me­čiui ir kū­ry­bi­nės veik­los 50-me­čiui skir­tas ju­bi­lie­ji­nis kon­cer­tas „Ro­man­ti­kai – ro­man­ti­kams“. Nuo [...]
Vil­niu­je bai­gia­ma­ja­me Ino­va­ci­jų sa­vai­tės ren­gi­ny­je šeš­ta­die­nį ren­gia­mas ro­bo­tų par­adas ir ko­vos, bepiločių or­lai­vių pa­si­ro­dy­mai.
Grum­da­ma­sis su pra­stu oru ir prieš­prie­ši­niu vė­ju prieš 180 me­tų iš Ka­ra­liau­čiaus į Klai­pė­dą vy­kęs bur­lai­vis ga­be­no žmo­gų, il­gai­niui ta­pu­sį vie­nu žy­miau­siu XIX amžiaus kom­po­zi­to­rių, pa­sku­ti­nį­jį [...]
Res­pub­li­ki­nė Kau­no li­go­ni­nė pir­ko dar­bus iš vie­nų ran­go­vų, o ga­vo iš ki­tų. Bend­ro­vei „Ir­dai­va“ jos su­bran­go­vė „Nis­ka­ma“ su­mo­kė­jo 478 tūkst. eu­rų už perleistą ga­li­my­bę re­mon­tuo­ti [...]
Klai­pė­dos uos­to pie­ti­nė­je da­ly­je per pu­san­trų me­tų įreng­ta pir­mo­ji dvie­jų ly­gių san­kry­ža pa­leng­vins trau­ki­nių ir ma­ši­nų ju­dė­ji­mą. Es­ta­ka­dos pro­jek­tas kai­na­vo dau­giau kaip 4 mln. eu­rų.
Vil­niu­je dviem skve­rams ke­ti­na­ma su­teik­ti su so­vie­tų oku­pa­ci­ja ko­vo­ju­sių par­ti­za­nų va­do Juo­zo Luk­šos-Dau­man­to bei Ukrai­nos var­dus.
Pa­ne­vė­žio val­džia nu­ta­rė, kad ga­li­my­bės iš­si­mau­dy­ti na­muo­se ne­tu­rin­tiems mies­tie­čiams ge­riau­sia vie­ta tai da­ry­ti – pa­tal­pos pa­sta­te, ku­ria­me vei­kia Ne­mu­no po­lik­li­ni­ka. Jos darbuotojams toks su­ma­ny­mas [...]
Aly­taus „Dzū­ki­jos“ krep­ši­nin­kai gar­bin­gai prieš­ino­si Vil­niaus „Lie­tu­vos ry­tui“, ta­čiau sos­ti­nės klu­bas iš­li­ko vie­nin­te­lis dar ne­pa­ty­ręs pra­lai­mė­ji­mo „Te­te-a-Tete Ca­si­no-LKL“ čem­pio­na­te. [...]
Ovi­di­jaus Ver­bic­ko rea­li­zuo­tas bau­di­nys at­ne­šė tris svar­bius taš­kus Klai­pė­dos „At­lan­tui“ Vil­niu­je. Tre­čio­je vie­to­je įsi­kū­ru­si uos­ta­mies­čio eki­pa an­trą sy­kį se­zo­ne įveikė čem­pio­na­to ly­de­rį [...]
Lie­tu­vos ak­lų­jų bib­lio­te­ka šio­mis die­no­mis ne­įp­ras­tai šur­mu­liuo­ja: vi­si džiau­gia­si iš Rio de Ža­nei­ro grį­žu­siais bend­ra­dar­biais „auk­si­niais ber­niu­kais“, par­olim­pi­nius aukso me­da­lius par­ve­žu­siais [...]
Jau šį pir­ma­die­nį, spa­lio 3 die­ną, Vil­niaus vo­kie­čių bend­ruo­me­nės an­samb­lis at­liks pro­tė­vių dai­nas sos­ti­nė­je, Vo­kie­čių gat­vė­je. Čia bus pa­ka­bin­ta ir at­mi­ni­mo len­te­lė vokiečių kal­ba. Pen­kio­li­ka [...]
Spa­lio 1-ąją Me­dar­do Čo­bo­to tre­čio­jo am­žiaus uni­ver­si­te­to (MČTAU) sen­jo­rai iš­kil­min­gai pra­dė­jo nau­jus – jau dvi­de­šimt an­truo­sius – moks­lo me­tus. Tra­di­ciš­kai moks­lo metų pra­džios iš­va­ka­rė­se [...]
Ne­ga­li­te pa­kęs­ti sto­vė­ti ei­lė­je prie sa­vo mėgs­ta­mo res­to­ra­no? Ja­po­ni­jos au­to­mo­bi­lių ga­min­to­ja „Nis­san“ su­gal­vo­jo iš­ma­nų bū­dą, ku­ris ti­krai pa­tiks jūsų skau­dan­čioms ko­joms.
Rug­sė­jis mus pa­si­ti­ko šil­tais orais, ir bu­vo grau­du skir­tis su at­os­to­go­mis. Jei pūs­tų šal­ti, bjau­rūs vė­jai su lie­tu­mi, tai psi­cho­lo­giš­kai bū­tų ti­krai leng­viau dar­buo­tis. Tačiau ši­lu­ma taip [...]
Pa­sau­lio kli­ma­tas iki 2050 me­tų at­šils dviem laips­niais Cel­si­jaus ir per­žengs ri­bą, ro­dan­čią, kad kli­ma­to po­ky­čių pro­ce­sas įgi­jo pa­vo­jin­gą mas­tą, ket­vir­ta­die­nį perspėjo sep­ty­ni iš­ki­lūs [...]
Ki­ni­jos kom­pa­ni­ja „Nex­tEV“ ku­ria elek­tri­nę su­per­ma­ši­ną, ku­ri, por­ta­lo elec­trec.co tei­gi­mu, gal­būt at­ei­ty­je da­ly­vaus su­pe­re­lek­tro­mo­bi­lių „Formula E“ var­žy­bo­se.
Jau­niau­si vai­ruo­to­jai pa­si­žy­mi ne tik ne­pa­ma­tuo­tai drą­siu el­ge­siu ke­ly­je, bet ir itin di­de­liu iš­sib­laš­ky­mu. Nors jau­ni žmo­nės Eu­ro­po­je pa­ti­ria di­džiau­sią ri­zi­ką žū­ti eismo įvy­ky­je, aiš­kė­ja, [...]
Šian­dien Ra­dai­liuo­se, Klai­pė­dos ra­jo­ne, ati­da­ry­tas pir­ma­sis Bal­ti­jos ša­ly­se ir di­džiau­sias Eu­ro­po­je apverstas gy­ve­na­ma­sis na­mas. 
IT mil­ži­nė „Dell Tech­no­lo­gies“ pri­sta­tė at­nau­jin­tą ne­šio­ja­mą­jį kom­piu­te­rį „XPS 13“, jau lai­ko­mą ne tik vie­na sti­lin­giau­sių se­zo­no tech­no­lo­gi­nių nau­jie­nų, bet ir be­ne kom­pak­tiš­kiau­siu [...]
Gra­žuo­lis Ken­dis – apie 3 mė­ne­sių am­žiaus ka­ti­nu­kas ga­li bū­ti va­di­na­mas lū­ši­mi. Ži­no­ma, na­mi­ne lū­ši­mi, nes Ken­dis glos­to­mas burz­gia kaip trak­to­riu­kas ir yra tikras mei­lu­mo įsi­kū­ni­ji­mas.
Rū­pi­ni­ma­sis vo­kie­čių bok­se­re Vė­tra pa­ska­ti­no vil­nie­čius Ža­ną ir Ta­dą Pen­kaus­kus pra­dė­ti šei­mos vers­lą: įkur­ti pre­kės ženk­lą „Dog Punk“ val­dan­čią bend­ro­vę „Penki šu­nys“. Idė­ją [...]
Užg­rū­din­ti vai­kai ser­ga re­čiau. At­ša­lus orams ne­ga­li­me vai­ko pa­vers­ti mi­mo­za, sau­go­ma nuo vė­jo gū­sio. Kaip iš­la­vi­ruo­ti, kad grūdindami jo ne­su­sarg­din­tu­me.
Jei vai­ko he­mog­lo­bi­no kie­kis ma­žas, tė­vai ga­li ne­rtis iš kai­lio grū­din­da­mi, ta­čiau li­gos vis tiek kibs. Kaip su­stip­rin­ti krau­ją prasidėjus li­gų se­zo­nui?
Stin­gas, ku­ris sa­vo nau­jau­siam al­bu­mui, be ki­tų, pa­si­rin­ko ir pa­bė­gė­lių kri­zės te­mą, Ber­ly­ne su­si­ti­ko su Si­ri­ją pa­li­ku­siais mu­zi­kan­tais ir pa­pra­šė jų leidimo įra­šy­ti dai­ną.
Šie vy­rai ir mo­te­rys vil­ki gra­žiau­sius ir bran­giau­sius dra­bu­žius pa­sau­ly­je, bet jų vei­duo­se atsispindi ab­so­liu­tus nuo­bo­du­lys.
Komentarai
Dienos klausimas
Kaip vertinate padėtį Lietuvoje per pastaruosius 4 metus?
Teigiamai. Pasiekta daug svarbių laimėjimų
Neutraliai. Pasirodėme neblogai, bet tikėjausi geriau
Neigiamai. Neišspręsta nei viena opi šaliai problema
Man tas pats. Niekada čia niekas nepasikeis
horoskopai
SVARSTYKLĖS

SVARSTYKLĖS

Vi­są sa­vai­tę ka­muos sa­vi­raiš­kos prob­le­mos. Ypač skaus­min­gai rea­guo­si­te į vi­so­kiau­sio plau­ko su­var­žy­mus ir ap­ri­bo­ji­mus. Iš ap­lin­ki­nių ga­li­te ti­kė­tis tik įvai­riau­sių ban­dy­mų kaip nors pa­si­nau­do­ti ju­mis sa­viems tiks­lams. Penk­ta­die­nis - ri­bi­nė die­na. Daug kas baig­sis ir daug kas pra­si­dės.

Daugiau

Komentuojami