TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Po Italiją - kaip po muziejų

2008 12 12 0:00
Romos Koliziejus naktį.
Autorės nuotrauka

Kelionėse fotografuodamas, atrodytų, tik veltui gaišti laiką. Galėtum tiesiog mėgautis vaizdais, kad kuo daugiau jų į sielą susigertų. Kita vertus, fotoaparatas tam ir yra, kad liktų ne tik prisiminimų nuotrupos. Nuotraukos pažadina prisiminimus ir sukelia naujų jausmų bei idėjų.

Šį rudenį su seserimi Valentina porą savaičių keliavome po Italiją. Jei dar kartą atsirastų galimybė nuvykti į šią šalį, labai norėčiau sugrįžti ne tik į Romą, bet ir į Florenciją, Sieną, aplankyti kuo daugiau būtent Toskanos regiono miestų. Ten driekiasi vieno geriausių Italijoje Chianti vyno kelias ir tokie įspūdingi peizažai, jog važiuodamos traukiniu abi apgailestavome, kad negalime išlipti ir bėgti fotografuoti. Sesuo irgi labai mėgsta fotografuoti, tad negali įsivaizduoti kelionės be fotoaparato.

Po šalį - traukiniais

Kelionių agentūros siūlo septynių dienų keliones į klasikinę Italiją maždaug už 2 tūkst. litų. Brangu, be to, nakvynės - autobuse, o kiekvienam miestui apžiūrėti skiriama tik diena ar pusdienis, lakstant paskui gidą. Nusivylusi nusprendžiau ieškoti pigesnių būdų keliauti ir pati suplanavau kelionės maršrutą: Venecija - Florencija - Siena - Perudža - Roma, pakeliui dar aplankant po miestą vos ne iš kiekvieno Italijos regiono.

Keturi skrydžiai lėktuvu: iš Kauno į Frankfurtą, kitą dieną - iš Frankfurto į Veneciją ir jau grįžtant Roma - Frankfurtas ir Frankfurtas - Kaunas kainavo (įskaitant oro uosto mokesčius) 320 litų vienam žmogui.

Po Italiją nusprendėme keliauti traukiniais. Žinoma, važinėjant automobiliu galima daugiau pamatyti, tačiau tuo metu buvo itin pakilusios benzino kainos, tad neapsimokėjo. Be to, ne į visus miestus galima įvažiuoti - automobilių eismas draudžiamas.

Per tinklalapį "Hospitality Club" ("Svetingumo klubas") susiradau Italijoje žmonių, kurie galėtų priimti nakvynės, ir parašiau jiems laiškus. Atsiliepė tik du Perudžos gyventojai. Vienas iš jų ir pats tuo metu buvo išvykęs, o kitas mielai sutiko priimti mudvi dviem nakvynėms.

Turistų Venecija

Į Veneciją atskridome ankstų rytą. Autobusu nuvažiavome į Metres miestelį Venecijos įlankoje ir apsigyvenome kempinge, esančiame Adrijos jūros pakrantėje. Nakvynė vienam žmogui - apie aštuonis eurus. Rytais eidavome prie jūros pasižiūrėti, kaip bunda salelėse įsikūrusi Venecija. Į miestą buvo galima nuplaukti tiesiai keltu, tačiau bilietai pasirodė per brangūs, tad važinėjome autobusais, darydamos šiokį tokį lanką.

Venecijai, Veneto regiono sostinei, skyrėme keturias dienas. Iš tiesų norėjau pamatyti tik kanalus. Buvo įdomu, kaip ten viskas atrodo - ant vandens ir greitoji, ir policija, ir taksi, ir šiukšlių vežėjai, surenkantys bei pakuojantys atliekas.

Miesto atmosfera nepatiko - labai daug turistų, nes sezono pabaigoje kainos šiek tiek mažesnės. Žodžiu, nusivylėme Venecija. Buvau tiek daug skaičiusi apie šį pasakų ir įsimylėjėlių miestą, bet kai atvykome, viskas buvo ne taip. Visiškai nepajutome miesto dvasios. Atrodė, kad tą dvasią turistai išsivežė. Liko tik vanduo ir pastatai, kurie atrodė tokie negražūs, nors buvo labai saulėtos ir šiltos dienos.

Dabar, kai žiūriu nuotraukas, manau, kad viskas ten buvo gražu. Kai praeina šiek tiek laiko, kitaip vertini ir supranti, nei tuo metu buvai nusiteikęs.

Be žemėlapio

Tolimiausia ir brangiausia kelionė traukiniu buvo į Florenciją, Toskanos regiono sostinę. Važiavome daugiau nei tris valandas. Bilietas vienam žmogui kainavo apie 30 eurų. Į Florenciją atvykome apie 2 val. dienos ir iškart, tik išėjusi iš stoties, pajutau, kad tai - mano miestas, norėčiau čia pasilikti.

Turizmo informacijos biure pasiėmusios žemėlapį patraukėme ieškoti svečių namų. Pakeliui visai netikėtai aptikome tarptautinius studentų namus, kur labai pigiai gavome puikius apartamentus - vos ne pagrindinėje miesto gatvėje, kelios minutės iki Duomo (Katedros) aikštės. Kambarėlis penktame aukšte buvo labai jaukus ir niekur nebesinorėjo eiti, tačiau nusprendėme vis dėlto pasivaikščioti ir kur nors užkąsti.

Buvome girdėjusios, kad Italijoje geriau aplenkti pagrindinių miesto gatvių picerijas. Netrukus ir pačios įsitikinome, kokios neskanios ten turistams siūlomos picos. Verčiau mažoje gatvelėje užsukti į piceriją, kur valgo ir vietiniai. Ten pica tikrai bus skani.

Vaikštinėdamos užsukome į turgų. Taip gražu ir tiek visko daug prikrauta: krepšiai, tušinukai, suvenyrai - tik pirk! Žmonių daugybė, čia pat ir kažkokie "bomželiai", ir parduotuvytės. Ėjome, ėjome ir iškart - Santa Maria del Fiore katedra! Įstabaus grožio, sužavėtos nieko daugiau nebenorėjome.

Kitą dieną aplankėme Mikelandželo aikštę, o už jos dar šiek tiek aukščiau - žymių Italijos žmonių kapines. Marmuro antkapiai, statulos, viskas balta, žiba - labai gražu, bet fotografuoti negalima. Florencijoje net nereikėjo žemėlapio. Tiesiog eini - muziejai, muziejai, muziejai, tad jautiesi kaip namie. Kažkokia vidinė nuojauta, kad negali pasiklysti. Florencijoje nebuvo tiek daug turistų. Galėjome atsipūsti po Venecijos, kur spūstis net ant tiltelio per kurį nors kanalą.

Šventė Sienoje

Florencijoje išbuvome dvi dienas. Trečiosios rytą vėl traukiniu išvykome į dar vieną Toskanos regiono miestą Sieną. Valanda kelio, aštuoni eurai už bilietą.

Siena - labai gražus miestas. Tiesiog tokia buvo diena: mes jau pavargusios, nebesuprantame, ko norime, bet tos siauros gatvelės, tie kalniukai, tie laipteliai - eini ir nematai galo, taip gražu.

Kaip tik tada Sienoje vyko futbolo čempionatas, gatvėse iškabinėtos vėliavos ir kita žaidynių atributika darė smagų įspūdį, kad dalyvauji šventėje.

Vakare išvykome į Perudžą, Umbrijos regiono sostinę, nes sutartu laiku turėjome susitikti su vaikinu iš "Hospitality Club". Parašėme jam žinutę, tačiau jis, regis, buvo pamiršęs - nesulaukėme jokio atsakymo.

Bjauriausia nakvynė

Perudžoje apsistojome pirmame pasitaikiusiame viešbutyje. Bjauriausia nakvynė per visą kelionę. Kambaryje buvo labai daug tarakonų. Vakare dar pamėginome ieškoti kokios nors kavinukės ar parduotuvytės, tačiau nieko neradome, nes jau buvo gana vėlu.

Trečią ar ketvirtą nakties mums parašė vaikinas iš "Hospitality Club". Supratome, kad nieko gero nebus, tad atsakėme, kad planai pasikeitė. Toks buvo pirmas ir nevykęs mėginimas gauti nakvynę per šį "Svetingumo klubą".

Perudžos arkos

Rytą nuėjome į turizmo informacijos centrą, pasiėmėme žemėlapį ir autobusu per kokias dešimt minučių pasiekėme Perudžos senamiestį. Jis išsidėstęs aukštai ant kalno. Važiavome serpantinais ir gėrėjomės atsiveriančia panorama. Nepaprasto grožio kalnai, apšviesti ryto saulės, ir nuostabi nuotaika - gyveni tiesiog šia akimirka.

Umbrijos architektūra - visiškai kitokia. Pastatai ir sienos tamsiai pilki, beveik juodi, ir viskas labai didinga, nors pats senamiestis visai nedidelis. Nufotografavau labai daug arkų. Jos ten siauros, bet gal daugiau kaip keturių metrų aukščio. Neįmanoma net įsivaizduoti, kas pro tokias arkas buvo vežama.

Perudžoje viskas atrodė taip nauja, tad pasivaikščiojimų nuotaika buvo puiki. Mieste praleidome visą dieną, o vakare išvažiavome į Romą.

Dienos Romoje

Romos stotyje - minios žmonių. Plūsta nepaliaujamu srautu, nesuprasi, kokios tautybės. Saugai savo krepšius, kad nepavogtų, nors kituose miestuose tokio nesaugumo jausmo nebuvo. Prie stoties labai daug viešbučių, nakvynės namų, hostelių. Niekur kitur tiek jų nemačiau. Atrodo, visose gatvėse jų tam ir pristatyta, kad atvykėliui būtų kur pernakvoti. Susiradome viešbutį kaip Romoje visai už prieinamą kainą - 20 eurų už parą. Visai nebloga vietelė, ir kaip tik paskutinis kambarys mums likęs.

Labai sekėsi per visą kelionę. Niekur nepatyrėme streso, kad nerasime, kur permiegoti, ar nespėsime į traukinį. Tiesa, Romoje susirgo sesuo, tad dieną praleidome viešbutyje ir turėjome atsisakyti kelionės į Pompėją.

Romai nusprendėme skirti keturias dienas, nes labai daug ką galima pamatyti, o atstumai nemaži. Labai patogus miesto metro. Nusiperki už keturis eurus bilietą visai dienai ir, jei tingi eiti, stotelę pavažiuoji, išlipi ir iškart - paminklas ar bažnyčia, tiltas ar dar kas nors.

Po Romą vaikštai kaip po muziejų. Norėtųsi čia dar sugrįžti, nes tikrai ne viską pamatėme. Per tiek dienų visų muziejų neaplankysi. Reikia kur kas daugiau laiko.

Užrašė Milda KNIEŽAITĖ

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"