TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Po jotvingių žemes Lenkijoje

2008 03 14 0:00
"Nuo Šiurpilio atsiveria Lenkijos Suvalkų krašto panorama", - sako marijampolietis istorikas Vytautas Grinius.
Vytauto Griniaus nuotrauka

Nelikus jokių užtvarų pasienyje su Lenkija, atsirado galimybė kur kas išradingiau paklajoti senovės sūduvių takais ne vien Lietuvos, bet ir Lenkijos teritorijoje.

Keliaujant sūduvių protėvių - jotvingių - žemėmis tiesiog būtina užkopti į vieną aukščiausių užnemunėje - Šiurpilio piliakalnį ir išsimaudyti giliausiame ne tik Lenkijos, bet ir visos Rytų Europos žemumos ežere - Ančioje.

Vieniems šis kraštas - pažintis su visiškai dar nepažįstamomis etninėmis lietuvių žemėmis, kitiems - tarsi sugrįžimas prie savo protėvių šaknų. Mat ne vienas dabar Marijampolėje ar netoli jos gyvenantis lietuvis gali prisipažinti, kad tikroji jo tėviškė buvo ne dabartinėje Lietuvoje, o gretimoje Lenkijoje, tenykščiuose lietuviškuose Punsko, Seinų kraštuose.

Istorinės savasties beieškant

"Senoji Sūduva dabar tarsi padalyta į dvi dalis - Suvalkų kraštą Lenkijoje ir Sūduvą Lietuvoje. Kadaise tai buvo vienas jotvingių kraštas su savo padavimais, legendomis, kurių dalis žinoma ir šiandien", - LŽ pasakojo vienas kelionių po lietuviškąją Lenkiją iniciatorių, prezidento Kazio Griniaus memorialinio muziejaus direktorius Vytautas Grinius. Jiems ir kilo mintis sudaryti turistinį maršrutą, kuriuo kelionė truktų tik dieną, bet galėtum aplankyti pačias garsiausias lietuviškojo Lenkijos krašto vietoves.

"Tai nėra itin ilgas maršrutas - tik apie šimtas kilometrų", - sakė V.Grinius. Kartu jis pridūrė, jog keliautojų į jotvingių kraštą Lenkijoje ir taip netrūksta. Kas žino, gal šios kryžiuočių sunaikintos tautos palikuonimis save galėtų vadinti vos ne kas antras ar trečias dabartinės Sūduvos gyventojas. Jei ne tiesioginiais, tai bent jau dvasiniais.

Kaip pabrėžia tiek Lietuvos, tiek ir Lenkijos istorikai, jotvingiai buvo pirmoji tauta, kuri vertėsi žemdirbyste šioje teritorijoje. Jie čia atsikraustė pirmojo tūkstantmečio prieš Kristų viduryje. Be to, jie audė, lipdė puodus, gamino įrankius ir ginklus, vertėsi prekių mainais. Jotvingiai šiame krašte turtingiesiems statė milžinkapius, rentė gynybines gyvenvietes ant piliakalnių bei prie ežerų, išplatino bronzos išgavimo, geležies deginimo būdą ir jos apdirbimą.

Maždaug prieš pusšimtį metų lenkai šiame krašte aptiko senųjų jotvingių kapinyną. Jį apie dešimt metų tyrė švedų archeologai. Buvo atidengtas akmenimis išklotas vado ir jo šeimos narių kapas, rasti žirgo griaučiai, ginklų, maisto bei drabužių liekanų, nekalbant apie antkaklius, seges. Radiniai dabar saugomi Suvalkų regioniniame muziejuje.

Šiurpilio piliakalnis

Kraštas buvo gana retai apgyvendintas. Viena didžiausių gyvenviečių buvo Šiurpilai, šalia tuo pat vardu pavadinto piliakalnio. Yra žinoma, kad paskutinis mūšis su kryžiuočiais čia vyko 1283 metais. Beveik aštuonis mėnesius priešai laikė apsupę pilį, kurioje kartu su bendražygiais kovojo ir jų vadas. Kas jis buvo, istorikai nėra tikri. Vieni teigia tai buvus paskutinio jotvingių vado Skomanto, kitur sakoma, kad kariams vadovavo Šiurpa. Kryžiuočiai į šią pilį įsiveržė tik tada, kai baigiantis vasarai jiems pavyko prikalbinti keletą vietos gyventojų parodyti slaptus takus į pilį. Jais nusigavę priešai išžudė visus pilies gynėjus, o pačią pilį sudegino. Taip ir stovi kalnas, ant kurio buvo ši pilis, nykus ir nebylus. Apie tai liudija piliakalnio kultūriniame sluoksnyje gana gausiai randami archeologiniai radiniai.

Užlipus ant šio maždaug 280 metrų aukščio piliakalnio apylinkes gali apžvelgti keliolikos ar net keliasdešimties kilometrų spinduliu. Tiek į Lietuvos, tiek į Lenkijos pusę. Nuo Šiurpilio piliakalnio matyti ir kitas grožiu nenusileidžiantis Gulbiniškių piliakalnis - Aukų kalnas. Ant jo būdavo degamas signalinis laužas, kuris būdavo pastebimas ir ant Šiurpilio piliakalnio. Manoma, kad tai buvo savotiška perspėjimo sistema, į kurią įėjo ir kai kurie Lietuvos užnemunės gynybiniai piliakalniai - Šakališkių, Varnupių, Kumelionių, Meškučių ir kiti.

Gylis - 100 metrų

Šiurpilio piliakalnis bei jo apylinkės įeina į Suvalkų kraštovaizdžio parką. Visa jo teritorija nepaprastai kalvota, kiekviename duburyje telkšo po nedidelį ežeriuką. Čia ir giliausias Rytų Europos žemumos ežeras - Ančia, jo gylis per 100 metrų. Netoli nuo šio ežero prasideda dvi didelės upės - Ančia ir Šešupė, jas gyventojai vadina tiesiog upėmis seserimis. Sakoma, kad nuo to kilo ir Šešupės pavadinimas. Mat senieji šių kraštų gyventojai savo kalboje neturėjo "š" raidės, tik "s", tik vėliau kai kuriuose žodžiuose raidžių tarimas asimiliavosi ir ilgainiui "sesuo upė" virto į "šešuoupė", o vėliau ir į "Šešupę".

"Tokia vietos gyventojų pateikiama versija mums atrodo gana įtikinama, bet kol kas dar neteko girdėti, ar jai pritaria mūsų kalbos tyrinėtojai", - LŽ teigė V.Grinius.

Netoli nuo Ančios ežero tyvuliuoja keletas nedidelių ežerėlių, stebinančių savo vandens spalva. Vietiniai pasakoja mitą, labai primenantį padavimą apie Eglę - žalčių karalienę. Mat vieno, Egluvos (Eglės) ežero vanduo beveik žalias, kito - Šiurpilų (Žalčio), esančio prie piliakalnio, yra raudonai juodas.

Ne vieną keliaujantį po Suvalkų kraštą gali nustebinti prieš maždaug šimtmetį žmogaus rankomis sukurtos techninės įdomybės - buvusio geležinkelio tiltai. Dabar iš geležinkelio likęs tik pylimas ir du šimtamečiai net 36 metrų aukščio betoniniai viadukai, kuriais kadaise traukiniai riedėjo virš slėnio.

Lietuviški miesteliai

Istorikai keliautojams siūlo nepamiršti ir dviejų itin senų lietuviškų Lenkijos miestelių - Punsko bei Seinų. Garsiausias pastarasis, kurio buvusioje kunigų seminarijoje brendo ne viena iškili Lietuvos asmenybė. Ir dabar Seinuose galima aplankyti senąjį vienuolyną su keturiais bokštais kampuose. Šalia bažnyčios stovi paminklas rašytojui, "Anykščių šilelio" autoriui vyskupui Antanui Baranauskui.

Bevažinėjant po Suvalkų kraštą turbūt būtų neatleistina neužsukti į pačios gamtos sukurtus akmenų parkus netoli Smalėnų. Čia, kone 6 tūkst. hektarų galima išvysti tai, ko beveik nepamatysi niekur kitur - didžiulės riedulių sankaupos sudaro įvairiausių formų morenas, ozus bei kitus nuslinkusio ledyno sukurtus darinius.

Kamaldulių sala

Be keliautojų dėmesio negali likti ir Vygrių vienuolynas, įsikūręs Vygrių ežero pusiasalyje. 1668 metais Lenkijos karalius Jonas II Kazimieras Vygrių salą (joje iki vienuoliams atsikraustant buvo karaliaus medžioklės dvaras, gyvenvietė, aptarnaujanti dvarą, ir medinė bažnyčia) dovanojo vienuoliams kamalduliams. Jie čia turėjo 10 geležies degyklų (rūdynus), 12 deguto daryklų, palivarkų, kaimų, girių, malūnus, plytinę ir daug kitokio turto. Labai dideles pajamas jie gaudavo už medienos ir kitų miško produktų pardavimą, už įėjimą į girias ir pievų naudojimą. Be to, kamalduliai nuomojo ežerus ir upes, šlėktų pavyzdžiu, giriose steigdavo smukles. Jie prekiavo su Vilniumi, Kaunu, Karaliaučiumi. Plėtojant tokią didelę ūkinę veiklą per metus į jų iždą suplaukdavo labai daug pinigų. Per šimtą metų jie sukaupė milžinišką turtą, ir šis buvo labai gerai administruojamas. Vygrių vienuolynas tapo turtingiausiu iš visų Lenkijoje esančių septynių vienuolynų. Kamalduliai kolonizavo Suvalkų kraštą, pastatė gražų vienuolyno kompleksą Vygriuose, įkūrė daug naujų kaimų, tarp jų ir Suvalkus, labai pagyvino šio krašto ekonomiką.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"