TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Po pasaulį - glostant liūtą

2014 02 14 6:00
Kartais avantiūros būna rizikingos, tačiau įspūdžiai išlieka visam gyvenimui. Asmeninio albumo nuotraukos

Jūratė Jucikaitė lankėsi šiaurėje, pietuose, rytuose ir vakaruose. Kas keletą mėnesių ji – vis kitame pasaulio krašte, tačiau vos atsidūrusi naujoje vietoje rezga tolesnes avantiūras. Šiuo metu dirba Šveicarijos kurorte, bet jau svajoja apie magistro studijas Jungtinėje Karalystėje.

Politikos mokslų absolventė iš Kazlų Rūdos daugiau išmoko ne universitete, o kelyje, kalbėdamasi su vietos žmonėmis ir stebėdama aplinką. Gyvenime ji jau susipažino su daugybe vaikų, ištroškusių vandens, suaugusiųjų, kurie nė nežino, kas yra sniegas ar baltaodis, ir, kaip pati sako, pabendravo su visais po truputį – nuo statybininkų iki parlamento narių. Žmonės keliauninkei - dar ne viskas, mat Jūratė sutiko ir liūtų, netikėtai į būstą užsukusių gyvačių, ragavo skorpiono, jojo ant dramblių ir už pavadėlio vedžiojo murkiančius gepardus.

Keliautoju tampama

J.Jucikaitė politikos mokslus Vytauto Didžiojo universitete (VDU) baigė 2012-aisiais, o po pasaulį blaškosi nuo penkiolikos metų. „Viskas prasidėjo nekaltai mokykloje: dalyvavau projektuose, Europos Sąjungos institucijų siunčiama važiavau į Briuselį, Liuksemburgą, Strasbūrą. Kasmet Europos Parlamento salėje moksleiviai diskutuoja skirtingomis temomis“, - apie programą „Euroscola“ pasakojo mergina, kurios savarankiškos ilgesnės kelionės ėmė kartotis nuo pirmo kurso, nes VDU studentams laisva ne tik vasara, bet ir sausio mėnuo.

50 valstybių apvažiavusi Jūratė viską organizuoja pati. Prieš penkerius metus pirmą kartą nuvykusi į Ispaniją darbą susirado greičiau nei per pusvalandį. „Jei važiuoji sezono metu, turi patirties, moki kalbų, susirasi ne vieną darbą. Kurortuose šeimininkai nori per siestą pamiegoti, kavos išgerti, o atvykėliai iš Rytų Europos daug ir stropiai dirba, tad visi ieško užsieniečių“, - mokė ji.

Šiuo metu J.Jucikaitė turėjo būti Azijoje, tačiau jos darbdavys iš Ibizos pasiūlė žiemą padirbėti Šveicarijoje. „Pasvarsčiusi pasikeičiau lėktuvo bilietus. Gyvenime nuolat atsiranda galimybių – susipažįsti su kitais keliautojais, sužinai apie dar daugiau projektų, kuriuose norėtum dalyvauti, bet tuo metu negali. Dar svajoju padirbėti ir kruize, ir Australijoje, į kurią working holiday vizas ES piliečiams gauti paprasta, - šypsodamasi pasakojo mergina, nuo rudens stabdanti keliones dėl tarptautinių santykių ir saugimo magistro studijų Jungtinėje Karalystėje. – Mano studijų palikimas – nuolatinis politinių peripetijų stebėjimas. Tarkime, man įdomu, ką gyventojai mano apie šalies prezidentą, valdantį valstybę 26 metus..."

Reikia tik 10 kg

Keliautojas, grįžtantis į gimtinę tik du kartus per metus, privalo būti kantrus ir greitai prisitaikyti prie įvairių gyvenimo sąlygų. Praėjusiais metais dvi savaites Lietuvoje praleidusi mergina pripažįsta įgijusi ir kitų savybių. „Pakeliavęs supranti, kad taip, kaip gyvename Europoje, gyvena mažuma. Turi išsiugdyti pakantumą žmonėms, nesuprantantiems mūsų, o mes – jų, prisitaikyti prie skirtingo pasaulio, į viską žvelgti paprasčiau. Pusę metų tampytis 10 kg daiktų? Niekis, esu etatinė svorių kilnotoja!“ – juokėsi J.Jucikaitė ir pridūrė, kad nėra ta keliautoja, kuri rytą atsibudusi Afrikoje visų pirma pagalvoja, kur jos plaukų džiovintuvas ir makiažo reikmenys.

Pašnekovės teigimu, vaikinai sunkiai įtinka merginoms, kurios mėgsta keliauti. Juk vakarienė ant Palangos tilto, kad ir kokia romantiška būtų, anaiptol nėra tokia įdomi kaip pasivaikščiojimas po džiungles ar dykumą. Jūratė mėgsta vaikščioti pėsčiomis ir niekada nepraleidžia pigaus skrydžio į Tailandą, o dirbdama įprastą darbą kaskart svajoja krautis lagaminą. „Kuo daugiau pamatai, tuo labiau imi vertinti mažus dalykus. Afrikiečių troškimai tokie primityvūs, kad ir tau pačiam tampa nebereikalingas nei trijų aukštų namas, nei mersedesas. Anksčiau mažos problemos man keldavo nepatogumų, o dabar viskas atrodo išsprendžiama. Būti laimingam daug nereikia, laimės gali suteikti net vakarienė po tiltu“, - tvirtino Jūratė.

Lietuviams – kur šilta

Jūratė stengiasi susidraugauti su vietiniais ir pažinti jų kultūrą ne iš kelionių knygų, o iš pirmų lūpų.

2009-aisiais J.Jucikaitė visą vasarą praleido Ispanijoje, 2010-aisiais aplankė daugiau šalių – Argentiną, Braziliją, Urugvajų ir Paragvajų, vėl Ispaniją. Studijuodama antrame kurse pagyveno Škotijoje ir Tenerifės saloje, paskui nuvyko į Maroką, Turkiją. 2012-aisiais gyveno Ibizoje, aplankė Italiją, Portugaliją, Prancūzijos Rivjerą ir pradėjo savanoriauti Afrikoje. „Ne tik lietuviams norisi į šiltus kraštus, nors yra geografinių stereotipų, esą rusai važiuoja į Turkiją, amerikiečiams labiau patinka Karibai... Geras oras ir paplūdimiai traukia visus“, - įsitikinusi mergina.

Visus praėjusius metus Jūratė skyrė Ugandos vaikams - mokė juos anglų kalbos. Pasitaikius progai apsilankė Kenijoje, Tanzanijoje, Zanzibare, Malavyje, Mozambike, Zambijoje, Botsvanoje, taip pat Kambodžoje. Kur nors nuvykusi ji kalbasi su vietos žmonėmis, domisi, kaip šie gyvena, mokosi nardyti arba slidinėti, gaminti maistą arba pramokti tos šalies kalbą. „Ugandoje valstybinė kalba yra anglų, tačiau ten gyvena daugiau nei 50 skirtingai kalbančių genčių. Per porą mėnesių išmokau primityvių dialogų, pasiteirauti, kaip sakyti "rytas", "vakaras", "miegas". Vietiniai susitikę taip ir klausinėja, - prisiminė dabar vokiečių kalbą besimokanti kurorto Cerma restorano darbuotoja. – Kai svetimoje šalyje nemoki kalbos, negali jaustis esąs visavertis žmogus. Man patinka būti ne turiste, o keliautoja. Tai didžiulis skirtumas. Galima visą šalį skersai išilgai išvažinėti, tačiau jos taip ir nepažinti. Lankydamasi Egipte gyvenau viešbutyje, kasdien ėjau į ekskursijas, bet nesupratau, kaip egiptiečiai iš tiesų gyvena. O keliaudama Maroke, kuris taip pat yra Šiaurės Afrikoje, apsistodavau pas vietinius, su jais sykiu valgydavau, eidavau apsipirkti į turgų. Tada suvokiau, kad jie neturi net tualetinio popieriaus, kad valgo be stalo įrankių. Tai – egzotika, kurios dauguma turistų nepatiria. Jei nori gyventi prabangiai, mėgautis visais patogumais, nėra ko kišti nosies į Afriką."

Sveiko proto taisyklės

Afrikoje J.Jucikaitė specialiai vyko į Zambijos nacionalinį parką, kad galėtų pasivaikščioti su liūtais ir gepardais, Tailande glostė tigrus, ramiu balsu pasakojo apie šalia namų rastą lazda uždaužytą kobrą. „Kaip apsisaugoti nuo kobros? Turi lygiai per 30 minučių pasiekti ligoninę", - šmaikštavo mergina. Jos žodžiais, laukiniai gyvūnai Afrikos keliais nelaksto, gyvatės aplink kojas nesiraito ir krokodilai šalikelėse tavęs netyko. Esą per pusę metų sutiktos keturios gyvatės - tikra sėkmė.

Jūratė yra gerai perpratusi pagrindines taisykles, kaip bendrauti su liūtais. Pirma, reikia kalbėti stovint šalia, nes jie taip pratinami nuo mažumės, kad nepamirštų, jog greta yra žmogus. Antra, dera ne glostinėti, o trinti kailį ar net patrankyti ranka, kitaip liūtas jaus tik kutenimą ir dar sumanys pasikasyti letena. Gepardai, kai gerai nusiteikę, paprastai murkia, nors tas jų murkimas labiau primena šuns urzgimą. Jie vedami pasivaikščioti už pavadėlio, nes yra daug spartesni už liūtus.

Ugandoje savanoriaujančią merginą žmonės kvietė į savo namus, mat kaime tikima, kad baltojo apsilankymas lemia sėkmę.

"Manau, labiau reikėtų baimintis žmonių, o ne gyvūnų, ir visada vadovautis sveiko proto taisyklėmis, - tvirtino liūtų pasivaikščiojimų draugė. – Jei jaučiuosi saugi, neriu į avantiūrą. Dažniausiai esu linkusi rizikuoti. Kur buvo tikrai nesaugu? Toks jausmas apimdavo, kai sausuma kirsdavau Afrikos šalių sienas. Pasienyje daug kontrabandos, pinigai keičiami juodojoje rinkoje, o pamačius užsienietį, puolama siūlyti nelegalias vizas. Kaskart reikia morališkai nusiteikti ir turėti kantrybės."

Ryšiai nenutrūksta

Ar pase pakanka vietos vizoms? „Nesijuokite, tai išties didžiulė problema. Amerikiečiams, kai baigiasi lapeliai, įdedami papildomi. Lietuviams reikia keisti pasą", - sakė Jūratė, žinanti vieną gudrybę, kaip sutaupyti vietos antspaudui...

Rodydama lietuvišką pasą Afrikoje keliautoja patyrė ir nemalonumų – tokios šalies tenykščiai biurokratai nežino ir turistams vizų nesuteikia, deportuoja, kaip nutiko Etiopijoje. „Tada supratau, kad negaliu pasitikėti net ambasadų darbuotojų, diplomatų informacija. Jie tau pasako, kad gali kirsti visas sienas, nes esi iš ES, tačiau nesivargina pasidomėti, jog yra kur kas trumpesnis sąrašas šalių..." - teigė pašnekovė.

Paklausta, ar susiduria su kokiais nors sunkumais Europoje, J.Jucikaitė tik nusišypsojo. „Čia keliauti brangu, bet jautiesi lyg inkubatoriuje – viskas paprasta kaip dukart du. Nereikia leidimų, atvykus registruotis autobusai ir traukiniai važiuoja pagal grafiką. Ar norėčiau, kad toks būtų visas pasaulis? Tą dieną, kai taip nutiktų, dingtų tikslas keliauti toliau", - įsitikinusi mergina.

Lietuvė nežino, kaip reikėtų gyventi penkerius metus vienoje vietoje, nes jai būdingas veiksmo pojūtis. Kur nors atvažiuoja ir netrukus jau planuoja kitą kelionę, nes po trijų mėnesių išvyks. „Toks mano gyvenimas, taip save išreiškiu. Šiuo metu rašau knygą apie Afriką. Manau, kad būdama Šveicarijoje iki balandžio pabaigos ją baigsiu", - kalbėjo Jūratė. Ir paragino keliauti į Pietų Ameriką, nes ten gali susipažinti su nuoširdžiais, atvirais žmonėmis, kurie ne tik ilgas valandas maloniai bendraus su tavimi, bet ir namo parsives, supažindins su šeima, pasiūlys vakarienę. O svarbiausia - kartą užmegztas ryšys su pietiečiais ilgai nenutrūks.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"