TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Po rojaus paieškų - paskutiniosios nuojauta

Evelinos Savickaitės ir Karolio Kazlauskio nuotraukos/Lietuvių keliautojai aplink pasaulį atgauna jėgas vienoje San Blaso salų.

Nuo tada, kai iš Vilniaus autostopu iškeliavome aplink pasaulį, praėjo daugiau kaip metai. Gausu įvairios patirties, pažinčių, o pažvelgus atgalios nusidriekia ilgas kelio gabalas. Buvo ir varginamų akimirkų, tad galiausiai nusprendėme mėnesį praleisti Kosta Rikoje tarp atogrąžų miškų.

Kitokia patirtis

Labai pasiilgome gero miego ne tvankioje palapinėje, kur neretai ir triukšmo, ir uodų netrūksta. Pasiilgome namų aplinkos, tiesiog rutinos: paprasto darbo ir net nuobodžių minučių. Reikėjo pailsinti kūnus.

Tai kas galų gale tas WWOOF (World Wide Opportunities on Organic Farms) ir kuo jis dėtas? Apie tarptautinį ekologinių ūkių tinklalapį žinojome ir anksčiau. Tai įvairiuose žemynuose veikiantys ekologiniai ūkiai, į kuriuos atvažiuoja padirbėti naujos ar tvirtesnės patirties trokštantys savanoriai. Už maistą ir nakvynę jie pasirengę išmokti naujų dalykų ir tuo pat metu padėti tokiai ekologinei fermai tvarkytis bei išsilaikyti.

Darbų pobūdis priklauso nuo valstybės ir paties ūkio. Tai išbandyti galima tiek Europoje, tiek Australijoje, tiek Vidurio ar Pietų Amerikoje.

Senoliai žaidžia šaškėmis Panamos sostinės aikštėje.

Dabar tokiai naujai patirčiai atrodė pats tinkamiausias metas. Tinklalapio puslapiuose pasitikrinome, ar esama galimybių padirbėti Kosta Rikoje, susisiekėme su ūkiais ir netrukus, gavę teigiamą atsakymą, vienoje fermoje jau avėdami guminius batus buvome pasirengę eiti į laukus. Kai važiavome fermos link, tikrai nesitikėjome rasti rojaus. Buvome nusiteikę sunkiai dirbti, įsikurti nušiurusioje (bent jau taip skambėjo aprašyme) pašiūrėje ir prastai maitintis. Klydome. Darbas nevargino, sakytume, net buvo malonus. Namų langai vėrėsi į atogrąžų miškų kalnus, o maistas kasdien būdavo šviežias ir skanus.

Amerikiečiai Philipas ir Jinnie šį ūkį įkūrė prieš aštuonerius metus. Dabar čia ganosi nemenka banda karvių, yra arklių, vištos kasdien deda kiaušinių. Šeimininkai augina bambukus, mat jie greitai auga ir gali pakeisti niokojamą brangią medieną. Philipo ir Jinnie mintys nuolat sukasi apie naujus planus. Jie rimtai ketina hidroenergijos projektui panaudoti kalnų upes, įvesti vietos bendruomenei optinį internetą.

Karolis rytais ūkyje padėdavo išmankštinti arklius.

Rymodavo po žvaigždėmis

Mums teko prižiūrėti daržą, nuimti derlių, sėti ir sodinti naujus augalus, padėti kaustyti arklius, jodinėti jais. Į darbą šeštą ryto keliaudavome slėniu, kurio abu kraštai - paslaptingomis atogrąžomis apaugę kalnai. Stebėdavome nuolat besikeičiančius atogrąžų miškus. Kartais jie būdavo it rūkaliai, pučiantys debesų dūmus, o kartais ryškūs, tarsi pasirengę sutikti pro jų kuorus prasiskverbiančius saulės spindulius.

Šeimininkė kasdien stodavo prie puodų kaip prie molberto ir mes dešimtą valandą jau mėgaudavomės kokiu nors šviežiu patiekalu. Jis visada būdavo patiekiamas su žalumynais ir daržovėmis iš daržo, kurį patys prižiūrėdavome. Patys lesindavome vištas ir surinkdavome kiaušinius. Ekologinis maistas - prisiminkime senelių daržą - tikro skonio ir kvapo žaismas. Čia kasdien garuodavo šviežia, ką tik iškepta duona su česnakų ir alyvuogių aliejaus padažu, taip pat bananų ar moliūgų sriuba, dešimtys kitų naujų patiekalų. Po pietų įšokdavome į kalnų upę nusiplauti dienos prakaito, o vakare eidavome pasiklausyti cikadų ar, įkritę į hamaką, rymodavome po žvaigždėmis.

Pro Davido buto langus matyti Panamos dangoraižiai.

Kasdienybė buvo paprasta, tačiau būtent tokia ji galėtų gydyti ne vieną sielą. Dirbi sau prie augalų, su gyvūnais, vietoj triukšmo - ošianti upė ir čiulbantys paukščiai. Mums tai buvo mėnuo kokybiško maisto, tikros ramybės, kai galėjome miegoti netrikdomi karščio, uodų, o iš ryto atsikeldavome žvalūs ir kupini jėgų.

Savaitgaliai - gera proga patyrinėti tuos magiškus miškus. Kaip buvome įpratę, pašniukštinėjome žemėlapį, pasiėmėme mečetes ir - į viršų. Pirmieji slydimai, kritimai, spygliai į rankas nežadėjo nieko gero. Tačiau jie neatbaidė, tad skynėmės taką toliau. Čia nuolat reikėjo žiūrėti, ar netyko fer-de-lance - gyvatė, galinti užaugti iki dviejų metrų. Tokią tematėme vieną, ir tą pačią ką tik vietinių užmuštą, dar nespėjusią suvirškinti sugautos pelės.

Kasdien teko rūpintis daržo žalumynais ir daržovėmis.

Ieškant krioklių

Atsisėdę ant medžių nutilome, ir gamta grįžo savais garsais. Džiunglių gyvenimas turtingas. Augalai tiesiog lipte lipa vienas per kitą, kad tik gautų saulės šviesos. Žiūrėk, vienas aukštas medis nuvirsta, o tada jau prasideda kitų - žemesnių - augalų era.

Kito savaitgalio žygis ieškant krioklių buvo apdovanotas dangiška akimirka. Atogrąžų miškų upės akmenys dideli, ir kai kada teškantis gausus vanduo juos suskaldo, tad kai kurie būna glotnūs ir švelniai laiko nudilinti, o kiti - aštrūs. Jais ir keliavome palei upę, į kurią drėgnuoju metu nė nedrįstume lįsti. Mūsų šeimininkas su šunimi sustojo, toliau nebeėjo. O mes vis tiek norėjome rasti tuos žadėtuosius krioklius. Taigi trise traukėme toliau, nepaisydami to, kad kelias darėsi sunkesnis, brastos gilėjo. Galiausiai pasiekėme vietą, kurios įveikti su guminiais batais nepajėgėme. Drabužius ir daiktus teko palikti ant akmens, o patiems plaukti ir tikėtis, kad atrasime žadėtąjį rojų.

Siauros Karčio salos gatvelės.

Pastangos buvo atlygintos. Po kurio laiko prieš akis atsivėrė net keli kriokliai. Esantis dešinėje - gana stiprus, palindus po juo nugara patiria dosnų masažą. Kairėje susiformavę kriokliai - kelių pakopų. Vandens pursluose atsispindi saulė, o aplinkui orą virpina didžiuliai ryškiai mėlyni drugeliai. Prisėdome ant akmens. Taip norėjosi amžinai čia būti...

Tokią idilę nelengva palikti. Juolab žinant, kad reikės vėl traukti į triukšmingą kelią, kuris po mėnesio pertraukos jau viliojo. Bet pakeliui į Panamą mus pasitiko daug nežinios. Juk vis dar nežinojome, kaip persikelsime į kitą žemyną.

Evelina ir Karolis ekologiniame ūkyje gavo smagaus darbo ir skanaus valgio.

Iš Panamos į Kolumbiją

Panamoje smagiai ir jaukiai svečiavomės pas buvusį malūnininką Martiną - puikiai jautėmės jo ūkyje tarp salsą šokančių senelių ir gausybės klegančių giminaičių. Viešėjome pas žaliavalgį Davidą, kuris gyvena sostinėje, netoli dangoraižių, ir nekenčia bankų bei sistemos vergovės. Tačiau visą tą laiką mums kėlė nerimą klausimas: kaip ir kuo pigiau pasiekti kitą žemyną. Galima plaukti jachta už 500 dolerių, bet nusprendėme ieškoti kur kas pigesnio būdo. Galų gale juk ir vietiniai kaip nors iš vienos vietos nukanka į kitą.

Iš sostinės Panamos nusigavome iki San Blaso salų. Apie jų žavesį buvome girdėję ne iš vieno keliautojo: suprask, rojus! Iš pradžių persikėlėme į tankiai vietinių indėnų gyvenamą salą su siauromis gatvelėmis tarp bambukinių namų. Vos pralendi, o ką jau kalbėti apie vietą palapinei pastatyti. Visa sala apsupta "tualetų" - žmonės atlieka savo reikalus tiesiai į vandenį. San Blasą galima skersai išilgai pereiti per dešimt minučių. Šioje tankmėje akylai stebimi turėjome kur nors pastatyti savo "namą". Iš pradžių, atradę kampą, prigulėme paskaityti ir pažaisti šachmatais. Palengva įsidrąsinę prisiartino vaikai. Vyrai apskritai šnekesni, o moterų, nudelbusių žvilgsnius, taip ir nepavyko prisijaukinti. Vilkėdamos puošnius drabužius iš lengvo spalvingo audinio ir mūvėdamos margas kojines su karoliukais jos nuolat sukiojasi turistų lankomose salose.  

San Blaso gyventojai mums taip ir liko mįslė. Tiesa, vienas geraširdis vietinis pasiūlė porą metrų jam priklausančios erdvės, tad gavome kampą palapinei pasistatyti. Net dušą turėjome - itin retų bambukų statinį, pro kurio plyšius matėme gretimą salą ir šviečiančią pilnatį. O ir kaimynai galėjo stebėti, ką veikiame.

Keliantis motorine valtimi iš Panamos į Kolumbiją.

Tačiau šioje saloje turėjome surasti Tą valtį. "Jūs kur?" - klausė ne vienas. "Į Kolumbiją." - "Aaa... - nutęsdavo seneliokai, ir tai galėjo reikšti: aha, būna čia tokių valčių. Laimė, radome valtininką, plaukiantį jau kitą dieną. O iki tol leidomės pasižvalgyti į tas visų garbinamas San Blaso salas.

Žmonių sutikome nedaug, nes ne savaitgalis. Sala, kaip ir daugelis kitų Karibų jūroje, - tikrai balčiausio smėlio ir žydriausio vandens derinys. Iš pradžių akys raibo. Povandeninis pasaulis irgi atvėrė savo gyvenimą: margą it karvutė vėžlį, daugybę ryškiausių elektrinių spalvų žuvų ir jūros ežių, bauginančių ilgais juodais ir banguojančiais spygliais.

Karčio sala. Panama.

Tačiau jau kitą dieną šokome į motorinę valtį ir pradėjome savo tarpžemyninę odisėją. Iš bene dešimties keleivių tik penki pirmi laimingieji gavo gelbėjimosi liemenes. Mes likome be jų. Nors nesame bailūs vandenyje, patys Misisipe plaukėme bene 700 kilometrų, čia adrenalino atsargų pasisėmėme su kaupu. Vėjas draskė bangas, šios šiaušėsi kaip patrakusios. Valtininkas, regis, patikimai manevravo motorinę valtį, tačiau atrodė, kad verda nuolatinė kova: jis ar bangos? Kai mažas laivelis lekia keteromis ir tave staiga mėto aukštyn-žemyn, nejuokais susimąstai apie... paskutiniąją. Galų gale esi gausiai apipilamas kibirais sūraus vandens.

Staiga valtis sustojo ir užgeso. Pirmą kartą visi, tarsi likimo į vieną kubilą sumesti bendrininkai, tarpusavyje susižvalgėme. Ne vienas giliau įkvėpėme: o kas dabar? Variklis sukriuksėjo, valtis pajudėjo ir visi ramiau atsikvėpėme.

Ieškant krioklių Kosta Rikoje.

Taigi septynios valandos tokio jojimo per bangas, sūraus vandens, stipraus vėjo, suskeldėjusių lūpų ir ašarojančių akių... Galop pasiekėme krantą - jis buvo toks smagus stovėti! Be to, mums pasisekė, nes neteko atsisveikinti su savo skrandžio turiniu, kaip bendrakeleiviui iš Hondūro. Šiam žmogui ta kelionė buvo vienas ilgas pragaras, į kurį jis pasižadėjo niekada negrįžti. Bet tokia yra kaina. Pigiausias variantas. Jei ketinate taip plaukti, išsamiau apie tai esame aprašę savo tinklalapyje www.itervitae.me

Dar viena kelionės dalis baigta, ir štai pasiekėme penktą - Pietų Amerikos - žemyną. Tai buvo ilga kelionė žeme nuo Aliaskos iki pat Vidurio Amerikos pėdų, nuo grizlių iki gyvačių, nuo taigos ir tundros iki atogrąžų miškų, nuo vėsumos iki alinamo karščio. O kas laukia - nenutuokėme. Tikimės, kad sėkmė ir geri žmonės.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"