TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Po žeme palindę savo noru

2010 07 23 0:00
Tomo Rekašiaus nuotrauka

"Važiuoju namo mėlynių nusėtomis kojomis, prakirstomis alkūnėmis, labai nuvargęs ir plačiai šypsodamasis. Aš būtinai grįšiu į tuos urvus, būtinai nulįsiu ten, kur netilpau ar pabūgau... Aš dar pasivysiu visus," - tokios mintys apninka grįžtančiuosius iš kelionės po atšiaurias kalnų ertmes.

Atostogas jaukiuose viešbučių kambariuose ir deginimąsi saulėje jie mieliau iškeičia į palapines, šaltį ir daugelį kitų nepatogumų kalnuose. "Šaunumėlis - šitas žodis sukosi galvoje šimtus kartų, lendant pro tuos mažus plyšelius, kai aplinkui šalta, drėgna ir tamsu..." - aptikau fragmentą speleologų dienoraštyje. Kas verčia ieškoti iššūkių ir tikrinti savo ištvermės ribas? - apie tai kalbėjomės su "Spelaion" klubo nariais.

Svarbiausia - gera kompanija.

Dažniausiai žmonės susidomi urvais ieškodami ekstremalių pojūčių. Tačiau rizika, nors ir neatsiejama nuo tokios veiklos, laikoma prastu dalyku. "Savaime pasitaiko rizikingų situacijų, kurios reikalauja greitų sprendimų, tačiau stengiamės jų išvengti, nes adrenalino paieškų pasekmės gali būti liūdnos. Juk einame į urvus ne žudytis", - aiškino klubo vadovas, matematikos mokslų daktaras, Vilniaus Gedimino technikos universiteto dėstytojas Tomas Rekašius. Svarbiausia - procesas: pasirengimas, kelionė, ekspedicija. Tai mūsų asmeninis laikas, todėl stengiamės jį gerai praleisti. Rekordų tikrai nesiekiame", - pritarė vienas klubo įkūrėjų programuotojas Henrikas Ramonas.

Pasak T.Rekašiaus, šią sritį renkasi labai įvairių profesijų, įdomūs žmonės, o bendradarbiauti yra labai svarbu, nes speleologija - komandinis užsiėmimas. Reikia labai vienas kitu pasitikėti ir rūpintis ne tik savimi.

"Pabūti keletą savaičių gamtoje - nuostabu, bet svarbiausia, kad būtų gera, draugiška kompanija", - pritarė H.Ramonas.

Fizinė jėga nebūtina

Šiuo metu Lietuvoje yra du itin aktyvūs speleologų klubai - "Spelaion" ir "Aenigma". Kiekvienas jų priima ir apmoko visus susidomėjusiuosius. Mokymo pradžioje daugiausia dėmesio skiriama, kaip naudotis įranga ir saugiai elgtis. "Viena yra mokėti lipti, kita - paruošti trasą, kad ji būtų patogi. Tai - savotiškas menas", - pabrėžė Tomas. - Kalnai ir urvai nepasirengusiam žygeiviui - pavojinga vieta. Tai atskiras pasaulis, kur galioja savos taisyklės, todėl svarbu, kaip elgsiesi, kad nekeltum pavojaus nei sau, nei porininkui. Lipdamas tu galbūt pereisi sėkmingai, o kitam žmogui kils pavojus." Ypač reti atvejai, kad per ekspediciją žūtų speleologas. Nelaimingų atsitikimų, žinoma, pasitaiko, ir didžiausią pavojų kelia byrantys akmenys.

"Dažnai nutinka, kai patyręs fiziškai sunkią situaciją žmogus viską prakeikia ir prisiekia, kad daugiau niekada niekada, - tikino T.Rekašius, - bet tie, kurie nors kartą pabandė ir įveikė bent vieną urvą, dažniausiai ir vėl važiuoja." Prieš ekspedicijas dauguma treniruojasi važinėdami dviračiais, plaukiodami ar bėgiodami, tačiau išskirtinės sportininko savybės nebūtinos. Svarbiausia - ištvermė ir gebėjimas tinkamai naudotis reikalinga įranga. "Stipresnis žmogus išlips iš urvo per pusvalandį, silpnesnis - per valandą, bet mes nė vieno neskubiname. Jei per sunku, gilyn gali neiti, eis labiau prityrusieji", - teigė pašnekovas Tomas.

Entuziazmą gesina baimė

Naujokai per mokymus klausosi teorijos kurso ir atlieka praktines užduotis. Žinovų teigimu, jei nenuveši žmogaus į urvą ir neparodysi, kaip yra iš tikrųjų, entuziazmas kaipmat išgaruos. Vis dėlto klube lieka ne kiekvienas: "Jeigu iš dešimties atėjusiųjų į pirmą paskaitą lieka bent du - tai jau tikrai daug", - prisipažino H.Ramonas. Pasiduoti dažniausiai priverčia uždarų patalpų ar aukščio baimė, kurią ne kiekvienas geba įveikti. "Bijoti yra normalu, bijome visi, bet reikia mokėti su baime susitvarkyti", - įsitikinęs Tomas.

Susidomėjimą speleologija taip pat menkina tai, kad Lietuvoje urvų - vos keletas, ir jie netinka ekspedicijoms. Kaimynėse Latvijoje ir Baltarusijoje situacija tokia pati, todėl skirtingų valstybių klubai dažnai bendradarbiauja. Artimiausi lankomi urvai Juros regione Lenkijoje. "Nors urvai ten negilūs, bet įvairūs, be to, ir važiuoti netoli. Tinkama vieta vykti su naujokais", - sakė Henrikas. Taip pat rengiamos ekspedicijos į Vakarų Ukrainą, Krymą, rečiau - Ispaniją ir kitus tolimesnius kraštus.

Nenuspėjami orai

Šiuo metu klubas "Spelaion" tyrinėja Arabikos kalnų masyvą Kaukaze. Dar nuo Sovietų Sąjungos laikų galioja nerašytos teritorinės ribos, pagal kurias urvai ir priklauso tam tikros valstybės tyrinėtojams. Naujiems klubams labai sunku susirasti neužimtą, bet tinkamą, patogią vietą, kad ir stovyklą galėtum įsirengti, ir urvas būtų netoli. Iki tyrinėjimo vietos gali tekti eiti tris dienas. Pernai, norėdami nuvykti greičiau, žygeiviai užsisakė sraigtasparnį, bet tai brangus malonumas. Be to, kartais trukdo oro sąlygos - dėl netikėtai užklupusio rūko ar debesuotumo kalnuose sraigtasparnis negali skristi. Pasitaikė, kai grupė gero oro laukė dvi savaites, bet taip ir nesulaukė. Rūkas stovyklavietėje netrukdo, bet atsiranda rizika pasiklysti. Yra nutikę, kai žmogus eina pro pat stovyklą ir jos nepastebi.

Nuspėti kalnų orus sunku. Nors žinoma, kad geriausias laikotarpis važiuoti yra liepos pabaiga - rugsėjo pradžia, tačiau kalnų klimatas kaprizingas. "Vienais metais rugpjūčio mėnesį buvo tikra vasara, visi nusvilome saulėje. O kitą kartą tuo pačiu metu toje pačioje vietoje naktį temperatūra krisdavo žemiau nulio. Rytais geriamajame vandenyje rasdavome ledukų", - pasakojo žygio dalyviai. Važiuoti pavasarį ar rudenį pavojinga dėl kitų priežasčių - tirpstantis sniegas ar nuolatiniai lietūs gali sukelti urvuose potvynius.

Prireikia kelerių metų

Aplinkiniai dažnai stebisi, kodėl važiuojama ten pat, kur jau būta? Priežastis paprasta - vienos ekspedicijos dažniausiai neužtenka norint visiškai ištirti ir aprašyti urvą. Gilesni jų tyrinėjami keletą, kartais net keliasdešimt metų. Kiek laiko teks praleisti urve, priklauso nuo jo gylio ir ilgio. Itin giliuose urvuose laipiojimas atima pernelyg daug laiko, tad stovyklos įrengiamos viduje. Vykstančių į ekspediciją dalyvių skaičius ir jos trukmė priklauso nuo to, ko ten ieškosi. Į žvalgybinę kelionę gali važiuoti ir du žmonės, kurie įvertina teritoriją, numato stovyklos vietą, ieško, kur tikėtina rasti dar neatvertą urvą. Į tiriamąją ekspediciją išsirengia daugiau žmonių, nes reikia įvairios įrangos ir jos kiekis vienodas, nesvarbu, kiek dalyvių. Neįskaitant kelionės iki vietovės ir atgal, ekspedicija trunka vidutiniškai dvi tris savaites, būna grupių, kurioms prireikia ir viso mėnesio.

Vienodos formulės nėra

Ieškant urvų svarbu žinoti, kad jiems susidaryti reikalingos tam tikros sąlygos. "Karstinės kilmės urvai susiformuoja klinčių kalnuose, granito kalnuose - niekada. Tiesiog žinomos konkrečios vietos, kur gali būti urvų. Viena tokių - Arabikos kalnai", - žiniomis dalijosi T.Rekašius. "Universalios formulės, kaip ieškoti urvo, nėra. Patirtis lemia, kad pradedi pastebėti, kur verta mėginti kasti, o kur tik veltui sugaiši laiką. Pamatai įskilimą, didesnį plyšį - gal toliau urvas?" - patirtimi dalijosi žinovai. Kartą urvą pavyko aptikti beveik stovyklos teritorijoje. Anksčiau jo krateris buvo užpiltas sniegu ir sunkiai prieinamas. Net ir radus įėjimą į urvą rimtų kliūčių gali kilti jo viduje. Pasitaiko susiaurėjimų, pro kuriuos nepralenda nė vienas žmogus, tenka platinti. Tikėtina atrasti ir požeminių vandens telkinių, o nardymas po žeme - dar viena veikla, kuriai reikia specialaus pasirengimo. Lietuvoje tai padaryti beveik neįmanoma, nes būtinos labai specifinės sąlygos. Tačiau mūsiškiai pašnekovai speleologai tokio urvo kol kas nėra radę, taigi ir poreikio mokytis neturėjo.

Urvus galima skirstyti į horizontalius ir vertikalius. Horizontalieji - tai ilgi, bet negilūs tuneliai po žeme. Vertikalieji, priešingai, - gali būti neilgi, bet gilūs. Giliausias šiuo metu žinomas urvas - net 2 kilometrų gylio. Vertikaliems urvams tyrinėti reikia gero fizinio pasirengimo. Norint ištirti tokį urvą kartais tenka įkurti stovyklą po žeme, nes nusileidimas ir pasikėlimas užima pernelyg daug laiko.

Speleologija - ne turizmas

Tikroji speleologija yra mokslo sritis, neatsiejama nuo geologijos ir karstologijos (urvų susidarymas), hidrologijos (požeminiai vandens telkiniai), biologijos (urvinė gyvūnija), archeologijos bei antropologijos (senovės žmonių gyvenimas urvuose). Speleoturizmas - kelionės po urvus sportiniais ar pažintiniais tikslais. Kai kuriuose kraštuose horizontalieji urvai yra pritaikyti ekskursijoms, o jų lankymas nereikalauja jokio pasirengimo, išskyrus nebent šiltesnį megztinį.

Tačiau ne visi komandoje dirbantys žmonės privalo turėti specialų išsilavinimą. "Speleologija tuo ir savita, kad kiekvienas gali ją suderinti su asmeniniais pomėgiais", - sakė T.Rekašius. Jis pats prisipažįsta mėgstantis fotografuoti, Tomo kolega Mindaugas Kudirka rūpinasi reikalinga technika, kiti mieliau rašo kelionių ataskaitas, matuoja ir aprašinėja urvus.

Vis dėlto kad rastas urvas būtų oficialiai registruotas, būtinas detalus mokslinis aprašas, topografinė nuotrauka. Pasak H.Ramono, "Spelaion" klubas įkurtas naujiems urvams atrasti, siekiant turėti savo komandą ir savo tyrinėjamą urvą. "Tuo ir galime pasigirti - turime lietuvišką regioną kalnuose, esame radę keletą urvų. Žinoma, pasaulyje yra didesnių ir gilesnių, bet šitie - savi, mielesni", - prisipažino pašnekovai ir pridūrė, kad rekordų nesiekia. Jie viską daro savo lėšomis, savo laisvalaikiu, todėl tiesiog nori gerai praleisti laiką.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"