TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Po žydinčią Latviją. Alyvų karalystė

2012 05 18 6:00

Iš Bauskės per Rundalę važiuojant į Duobelę (latviškai - Dobele), visa Latvija - miesteliai ir viensėdžiai - atrodo panaši į šviesų ir gaivų alyvų sodą.

Gyvenimą vaismedžių ir dekoratyvinių augalų selekcijai paskyręs latvis Pėteris Upytis (1896-1976) svajojo, kad jo kraštas taptų didžiąja alyvų valstybe - prie kiekvienų namų, kiekviename mieste, kiekviename kieme gegužę pakviptų baltos, rausvos, mėlynos ar violetinės alyvų kupetos.

Žiedų kalba

Svajotojo širdis džiaugtųsi. Duobelė, kurioje selekcininkas azartiškai ir pasiaukojamai triūsė nuo 1948 iki 1976 metų, - tikra alyvų sostinė. Jo pradėtą kurti alyvų parką, vadinamą tiesiog Upyčio sodu, šiandien vieną didžiausių Europoje, per žydėjimą kasmet aplanko tūkstančiai grožio, džiaugsmo, įkvėpimo ir harmonijos pasiilgusių svečių. Ne vienas menininkas yra prisipažinęs, kad važiuoja čia semtis ramybės ir tikėjimo savo jėgomis.  

Pradėjęs dirbti Duobelės sodininkystės ūkyje (šiandien čia Latvijos valstybinis sodininkystės institutas), P.Upytis sumanė sukaupti alyvų rinkinį. Ilgainiui apėmė įkvėpimas kurti pačiam - gausinti šių augalų įvairovę. Taip atsirasdavo vis naujų, vis gražesnių egzempliorių. Selekcininkas išvedė daugiau nei šimtą alyvų veislių ir hibridų. Visos giedros mintys ir šilti žodžiai, kurių šis savotiško būdo žmogus neišsakė savo gyvenimo bendrakeleiviams, plūsta iš alyvų žiedų.

Vienos gražiausių baltųjų alyvų - "Motina Edė Upytis" ("Mate Ede Upitis"). "Retas sūnus gali pastatyti motinai tokį paminklą, iš tokios brangios medžiagos", - laiške selekcininkui rašė sujaudinta lankytoja. Sakoma, kad kiekvieną kartą pro tas alyvas eidamas P.Upytis nusiimdavo kepurę. Tvarkydamos rašytinį selekcininko palikimą, P.Upyčio memorialinio muziejaus, veikiančio Duobelėje, šalia sodo, darbuotojos rado eiliuotą jo paskyrimą: "Visas glamones, kurių tau atiduot nesugebėjau, išbersiu soduose, tesrūva alyvų žiedais. Kai prisilies jie prie šiltos žemės, tu juos pajusi, mieloji motin."                

Mylimosios atminimas

Regis, baltos alyvos P.Upyčiui buvo mieliausios. Įspūdingą baltažiedę veislę jis pavadino savo gyvenimo meilės - Kristinos Baltpurvinios vardu. Kaimynystėje gyvenusi Kristina buvo kritusi P.Upyčiui į akį ir širdį, tačiau ištekėjo už kito. Visą gyvenimą jis rašė jai laiškus, įkalbinėjo grįžti pas jį. Į mylimosios laidotuves atėjęs žilagalvis senukas su ramentais ant karsto padėjo baltų alyvų puokštę...

Pasakiškas baltas alyvas milžiniškomis žiedų kekėmis selekcininkas pavadino savo mėgstamo rašytojo Janio Puoruko apysakos "Perlų žvejas" ("Perlu Zvejnieks") vardu. Apie jas 2010 metais lankydamasi Duobelės sode tuometė Suomijos prezidentė Tarja Halonen pasakė: "Gyvenime nesu mačiusi tokio stebuklo."

Dar vienos P.Upyčio baltosios alyvos gavo "Duobelės merginos" ("Dobeles Meitene") vardą. Alyvos "Tėvynė" ("Tevzeme") - meistro dovana to paties pavadinimo vyrų chorui. Choro vadovas Haraldas Mednis stebėjosi: "Mes matėme, kaip žmogus savo meile darbui ir žiniomis gali įsakyti augalams sužydėti neregėtu grožiu."   

Aktorius ir režisierius Olgertas Dunkeras buvo tarp tų išrinktųjų, kurie nuolat sulaukdavo P.Upyčio "signalų" apie žydėjimą Duobelėje. Tada reikėdavo mesti visus darbus ir skubėti į šventes - vyšnių, obelų, abrikosų... "Į alyvų žydėjimo šventę selekcininkas kviesdavo tarsi garbingas tėvas į dukros vestuves", - sakė aktorius. 1975 metais jis gavo karališką dovaną - alyvas "Uolusis Dunkeras" ("Uzcitigais Dunkers").

Buvimo džiaugsmas

Aktorius Karlis Sebris irgi buvo apdovanotas - jam skirta veislė "Vitališkasis Sebris" ("Vitalais Sebris"). Sykį aktorius išsitarė P.Upyčio muziejaus vadovei Inesei Šintai: "Nugyvenau ilgą gyvenimą, turėjau viską, ko žmogus savo gyvenime gali trokšti, tačiau dar vieno norėčiau - kad ant mano kapo augtų mano alyvos." Šį norą sodininkystės instituto žmonės išpildė - ant aktoriaus ir jo žmonos, dažnų Duobelės svečių, kapo Rygoje abipus paminklo tarsi garbės sargyba rymo P.Upyčio išvestos alyvos.

"Stebuklas, kad maža mūsų tauta turi tokį didį poetą", - sakė P.Upytis apie Imantą Zieduonį. Poetui skirta veislė - "Nenuorama Zieduonis" ("Nerimtigais Ziedonis"). Nuostabios tamsiai violetinės pilnavidurės alyvos - pagarbos duoklė kitam latvių poezijos didžiavyriui Aleksandrui Čakui.

Įstabus dvispalvis "Nykstantis sapnas" ("Gaistošais Sapnis"): violetiniai žiedai baltais pakraštėliais ilgainiui šviesėja, kol visiškai nubąla, išblunka kaip sapnas, kaip svajonė. Pati ankstyviausia veislė - "Buvimo džiaugsmas" ("Esibas Prieks"), jos žiedynai milžiniški, ažūriniai. Kurį laiką tai vienintelis žydintis krūmas nežydinčiųjų fone. Save P.Upytis sutapatino su dailiomis violetinėmis pilnavidurėmis alyvomis "Duobelės svajotojas" ("Dobeles Sapnotajs").

Po selekcininko mirties jo darbai buvo tęsiami. Latviškų ir kitur išvestų alyvų Duobelėje gausėjo, o nuo 1999-ųjų dabartinis alyvų parkas atviras lankytojams. 4 hektarų plote puikuojasi daugiau kaip 200 įvairių alyvų veislių ir hibridų. Tarp jų - geltonosios, 1943 metais Olandijoje išvesta veislė "Primrose". Geltonos alyvos - viso pasaulio selekcininkų svajonė. Spalva iš tiesų kreminė, tačiau šalia baltųjų alyvų tikrai atrodo geltona.

Latvijos dvasia

P.Upytis labai mėgo klasikinę chorinę muziką, todėl Duobelėje dažnai viešėdavo choro "Tevzeme" vyrai. Kasmet jie pasiimdavo savo šeimų narius bei draugus ir surengdavo sode talką. Po darbų choras pakviesdavo į koncertą, kurio vienintelis klausytojas būdavo P.Upytis. Šiandien klasikinės ir kitokios muzikos Duobelėje klausosi gausi publika. 2008 metais neįprastoje erdvėje tarp alyvų koncertavo Lietuvos operos dainininkai: Virgilijus Noreika, Sigutė Stonytė, Eugenijus Chrebtovas, Jovita Vaškevičiūtė.

P.Upytis išvedė ne tik alyvų, bet ir obelų, kriaušių, vyšnių, slyvų, abrikosų, aviečių, braškių, lelijų, vilkdalgių veislių. Sukaupė gausią biblioteką ir fonoteką, rinko senienas. Turėjo stebėtiną atmintį, mokėjo keletą kalbų. "Žmogus yra niekas. Šventi tik jo darbai. Ir dvasia, kuri yra nemirtinga", - sakė jis.

Muziejaus svečių knygoje viena sodo gerbėja įrašė: "Jei kada sumanyčiau prašytis politinio prieglobsčio, tai tik Pėterio Upyčio alyvų valstybėje." Aktoriaus Jurio Strengos žodžiai: "Pati Latvijos dvasia P.Upyčio alyvų pusnyse."

Tikrai, kai Duobelėje žydi alyvos - nuo gegužės vidurio iki birželio vidurio - laikas mesti visus darbus, pamiršti rūpesčius. Pirmyn į Latviją, alyvų karalystę.       

Iš graikų kalbos

Lotyniškas alyvų pavadinimas "syringa" (iš čia rusų "sirenj", taip pat latvių "cerini") kilęs iš senosios graikų kalbos žodžio "syrinx", reiškiančio dūdelę. Viena legendos versija pasakoja, kad miškų ir pievų dievas Panas pamilo nimfą Siringę, gyvenančią medžio lajoje. Kai per laukymę žengdavo medžioklės deivė Artemidė, Siringė prisidėdavo prie jos, bet paskui visada grįždavo į savąjį medį. Sykį ožiakojis dievas patykojo medžiojančios nimfos. Jis norėjo apglėbti gražuolę, bet ta išsigandusi leidosi bėgti. Pribėgo upę. Ten gyvenančios najadės pagailėjo nelaimėlės ir pavertė ją gražiu kvapniažiedžiu krūmu. Nusiminęs Panas iš jo medienos pasidarė fleitą - Pano fleitą. Grodamas liūdnas melodijas dažnai prisimindavo mylimąją Siringę.

Iškilus sodininkas

Pėteris Upytis, iškilus latvių sodininkas, naujų veislių išvedėjas gimė 1896 metų gegužės 19 dieną. 1913 metais baigė žemės ūkio mokyklą. Savo šeimos ūkyje įkūrė 1,6 hektaro pomologinį sodą su laboratorija. 1920-1930 metais aplankė įvairiausius Europos sodininkystės centrus. Nors netęsė mokslų aukštojoje mokykloje, visą gyvenimą lavinosi savarankiškai. Mokėjo vokiečių, rusų, anglų ir prancūzų kalbas. 1948 metais pradėjo dirbti Duobelės sodininkytės ūkyje. Čia kūrė genetinių išteklių sodą, vykdė augalų introdukcijos ir selekcijos darbus. Iš viso dirbo su 24 kultūromis. 1964 metais darbo rezultatus apibendrino mokslo veikale, už kurį jam buvo suteiktas žemės ūkio mokslų kandidato laipsnis. Išvedė žinomas obelų ("Ausma", "Dobeliete", "Ilga", "Magone", "Ventspiliete"), kriaušių ("Jumurda", "Paulina"), vyšnių ("Aija", "Indra", "Janis"), abrikosų ("Daiga", "Dzintars"), slyvų ("Minjona", "Zemgale", "Ziedture") veisles. Mirė 1976 metų balandžio 4 dieną Duobelėje.          

Verta pamatyti

Sakoma, kad Duobelėje būna daugiausia saulėtų dienų visoje Latvijoje. Čia, prie Bėrzės upės, kažkada stovėjusi medinė žiemgalių pilis. Duobelės žiemgaliai, narsūs kariauninkai, ilgai atrėmė kryžiuočių puolimus. Vis dėlto 1347 metais Livonijos ordinas čia pasistatė mūro pilį. Įspūdingos jos liekanos išliko iki mūsų dienų. Kad senieji mūrai būtų apsaugoti nuo tolesnio irimo, 2001 metais pradėta jų konservacija. Pilies ir miesto istoriją smulkiau galima sužinoti Duobelės kraštotyros muziejuje.

Duobelės simbolis - žymaus latvių skulptoriaus Karlio Zemdegos sukurtas Laisvės paminklas. Dramatiška jo istorija. Pastatytas 1940 metais, po dešimtmečio susprogdintas kaip "buržuazinė atlieka". Atgimimo metais duobeliečiai surinko lėšų paminklui atstatyti.  

Dar viena miesto įžymybė - neseniai rekonstruota istorinė Turgaus aikštė, atgavusi senąjį pavidalą. Ji įrengta 1495 metais, pastačius bažnyčią. Iš visų apylinkių čia suvažiuodavo valstiečių vežimai su prekėmis. Dabar aikštės puošmena - aštuoni fontanai ir senasis šulinys, didžiausias visoje Latvijoje.

Šiandien Duobelę garsina P.Upyčio alyvų sodas, žvakių fabrikas, senių besmegenių šventė gruodžio mėnesį, apylinkėse esantis paslaptingasis Puokainių miškas ir Tervetės gamtos parkas. 

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"