TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Portugalijos pasauliai

2016 07 14 6:00
Monsanto nameliai glaudžiasi prie didžiulių riedulių.
Ugnės Bagaliūnaitės ir Sauliaus Bagaliūno nuotraukos

Pamilau tos šalies akmenuotą rūstumą, skalbinių žaismą virš ankštų gatvelių, vėjuotas ir saulėtas pakrantes. Per savaitę nuvažiuota 2200 kilometrų, aplankyta keliolika vietovių ir miestų. Tokių savitų ir skirtingų, kad kiekvienąkart atrodė, jog atrandi vis naują kraštą, naują pasaulį. Kaip kadaise – portugalų jūreiviai.

Šiais laikais bepigu oro keliais nulėkti iš Vilniaus į Madridą, ten sėsti į automobilį ir nusigauti iki Portugalijos sienos – pirmos nakvynės vietos. Nors reikia pervažiuoti pusę Ispanijos, vis tiek nepalyginti greičiau negu šlovingų portugalų keliautojų ir atradėjų laikais. Pirmi pusryčiai – jaukiame nakvynės namelyje, Pena Garsia miestelyje, jau už Ispanijos sienos. Bet prieš tai – pažintis su bundančiu bažnytkaimiu, kuriame gyvena apie 700 žmonių.

Kaimeliai ant uolų

Gatvelių vingiais kylame bažnytėlės link. Dar aukščiau – tamplierių laikus menančios tvirtovės liekanos. O ten prasideda tikras filmas: net nesitiki, kad priešais matai ne dekoracijas. Iš viršaus atsiveria didžiulė, uolėtų kalvų apsupta loma su keliais nameliais. Vaizdas priverčia sustingti, kaip ir suvokimas, kad žvelgi į gamtovaizdį, susiformavusį prieš keliasdešimt milijonų metų. Dabar čia – į UNESCO paveldo sąrašą įtrauktas geoparkas. Jo teritorija keliaujame toliau.

Fantastinis filmas nesibaigia ir tada, kai privažiuojame Monsanto miestelį, kuris iškilęs ant 758 metrų kalvos. Kuo toliau – tuo įspūdingiau. Tarsi būtum nykštukas, vaikštantis tarp namelių, prilipdytų prie didelių akmenų. Jie pūpso visur: įsirėžę į namelių sienas, abipus gatvelių – lyg vartai, ar net užtūpę ant raudonų stogų. Granito rieduliai, tarsi akmeniniai sargybiniai milžinai, lydi kopiant prie viduramžių pilies griuvėsių.

Nazarės paplūdimys vilioja čia pat džiovinta žuvimi.

Griežtas, viduramžiais alsuojantis grožis pasitinka ir Piodao kaimelyje, kuriame gyvena vos apie 100 žmonių. Nenuostabu – gyvenimo sąlygos ten irgi rūsčios. Piodao visuomet buvo sunkiai pasiekiamas: iki 1974 metų į šią vietovę nevedė joks kelias, vietiniai neturėjo elektros. Nelengva kaimelį rasti ir šiais laikais. Galbūt dėl to senovėje ten slėpdavosi visokio plauko nusikaltėliai, kurių palikuonių esama tarp dabartinių Piodao gyventojų. Tuose skurdžiuose kalnuose jie verčiasi kuo gali – augina pupas, avis ir ožkas. Niūroki, į kalvą vienas kitą tarsi stumiantys nameliai iš vietinės medžiagos – tamsaus skalūno čerpių – čia statyti nuo XV amžiaus. Visur tradiciškai mėlyni langai ir durys, nes vienintelėje kaimelio parduotuvėje kadaise būdavo tik tokių dažų.

Iš akmenų buveinės – į plytelių karalystę

Tačiau negalime ilgai klaidžioti stačiomis akmeninėmis gatvelėmis. Maršrutas driekiasi tolyn į šiaurę, į Lamego miestą. Mūsų tikslas – žymieji barokiniai laiptai, daugiau kaip šešiais šimtais pakopų kylantys iki Mūsų Gydančios Dievo Motinos (Nossa Senhora dos Remedios) šventovės. Jau vakarėja, bet laiptus pasiekiame dar nesutemus. Pamačius tą didingą vaizdą net šiurpuliukai ima bėgioti: tikri laiptai į dangų, kuris atrodo ranka pasiekiamas nuo rokoko stiliaus bažnyčios bokštų. Vakare tas masyvus akmeninis kelias sušvinta šimtais žiburių ir sklendžia tamsoje it Paukščių takas – stulbinamas vaizdas. Laužytos baliustrados kyla į kalną ir sustoja devyniuose laiptų tarpsniuose, įrėmindamos iš keramių plytelių išklotus šventųjų paveikslus.

Mėlynos juostos Obidušo pasakoje nuveja piktas dvasias.

Taip, tai vienas Portugalijos simbolių, tipiškų glazūruotų plytelių menas – azulechas. XVI amžiuje šią madą iš Ispanijos į Portugaliją parsivežė karalius Emanuelis I. Tas pats, kurio valdymo metais narsūs portugalų jūrininkai skrodė jūrų platybes ir ieškojo naujų kelių. Margintų plytelių menas, dar anksčiau pasiekęs Ispaniją iš arabų kraštų, visiškai užvaldė Portugaliją. Taip buvo puošiamos kone visos plokštumos: nuo namų fasadų iki bažnyčių altorių. Plytelėms paplisti turėjo įtakos ir pastatus nuolat talžantys jūriniai vėjai, niekais paverčiantys pastangas nudažyti namus. Tad ant fasadų buvo tapomos ne freskos, bet ornamentai, o ant plytelių – siužetinės kompozicijos.

Antai Porto traukinių stotis taip pat gali pasigirti ant baltų plytelių mėlynai tapytais paveikslais. Tas nuostabus miestas, į kurį toliau vedė mūsų kelias, yra tikras azulejo muziejus po atviru dangumi. Jis akimirksniu sužavi savo spalvingais namais, aplipusiais kalvas prie Duero upės žiočių. Čia viskas atrodo tobula: ir pakrantėje snaudžiantys laiveliai su statinėmis, ir portveino ragavimas jaukioje vyninėje, ir kelionė lyno vagonėliu iki metalinio tilto, kurį kadaise pastatė Eifelio mokinys. Atskirų liaupsių nusipelno skrudintų žuvų ir aštuonkojų vaišės atsitiktinėje užeigoje, nes Portugalija be žuvų – kaip Lietuva be šaltibarščių karštą vasaros dieną.

Nuo vandens kanalų iki vandenyno

Po visos dienos spalvingame Porte kitą rytą turime judėti toliau, kad ir kaip norėtųsi likti. Vėl laukia ilgas važiavimas. Pakeliui – keturi vienas už kitą įdomesni miestai. Pirmasis ne kas kitas, o... Venecija. Tik ne itališka, bet portugališka. Savo venecijas turi įvairios tautos: latviai – Kuldygą, lenkai – Vroclavą, vokiečiai – Hamburgą, o portugalai – Aveirą, nedidelį miestą šalies vakaruose. Centriniame kanale, kaip ir turi būti, supasi „gondolos“ – spalvingi, įmantriai puošti tradiciniai laiveliai, kuriais žvejai kadaise plaukdavo į jūrą rinkti dumblių. Aveiras įsikūręs netoli vandenyno, tad žuvų čia – nors vežimu vežk. Net mažiausiame turgelyje pilna šviežių aštuonkojų. Vietiniai mėgsta ruošti žuvis sūrokai, ir nenuostabu: miestelis garsėja savo druskos laukais, o lauktuvėms galima nusipirkti dantų pastos su Aveiro druska.

Penha Garcia archajiškas gamtovaizdis priverčia sustingti.

Bet mus jau kviečia vienas didžiausių šalies miestų, pirmoji Portugalijos karalystės sostinė Koimbra. Mistiškas, senove dvelkiantis vardas. Jis transformavosi kartu su miestu, pradedant romėnų laikais, arabų ekspansijos laikotarpiu, iki pat viduramžių, kai čia įsikūrė seniausias Portugalijos universitetas. Lietuva tuomet dar buvo pagoniška, o Vilniaus akademija atvėrė duris tik po kelių šimtmečių. Tačiau užlipus į universiteto kalvą ir tarsi pakibus virš viso miesto apima keistas jausmas – lyg būtum namie. Nors portugališkos erdvės didesnės, jų dvasia panaši. Pradedant zujančiais studentais ir baigiant ta pačia Renesanso epocha, kai abiejų šalių universitetai įsikūrė tuose pastatų ansambliuose, kuriuose tebeveikia iki šių dienų.

Monsanto tvirtovė mena XII amžių.

Laikas išsivaduoti iš archajiškų miesto gatvelių, kurios tai kyla, tai leidžiasi, ir traukti arčiau gamtos, vandenyno link. Atlantas pasitinka putotomis bangomis, lyg švokšdamas kito miesto vardą – Nazarė. Jis ne veltui panašus į Nazaretą: kaip tik iš ten kadaise buvo atgabenta medinė Madonos statulėlė, kuri dabar saugoma miestelio bažnyčioje. Tačiau ji – aukštutiniame mieste, kur nuo žilos senovės buvo patogu gintis tai nuo vikingų, tai nuo įvairių tautybių piratų. Mums nesinori vėl lįsti tarp mūrų, tad liekame apačioje, plačiame smėlio ruože. Jis driekiasi per visą miestelio pakrantę – portugalų pamėgtą kurortą. Čia pat, paplūdimyje, eilėmis sustatyti stovai su gausybe saulėje džiovinamų žuvų – jų galima nusipirkti iš moterų juodais drabužiais. O kitoje gatvės pusėje išsirikiavę balti kurorto namai. Žavus kontrastas, kurį paryškina plieskianti saulė, lenktyniaujanti su aršiu vėju. Jis ragina neužsibūti ir traukti tolyn – šįkart į tikrą pasaką.

Ši šeima gyvena atokiame Piodao kaimelyje.

Iš pasakos – į pasaulio kraštą

Kaip kitaip vadinti miestelį, kurį galima apeiti gynybinės sienos kuorais, kuriame visi namukai apvedžioti paslaptingomis mėlynomis ir geltonomis juostomis, o aikštėje prie bažnyčios pūpso statinės, prikrautos apelsinų? To viduramžių stebuklo pavadinimas – Obidušas. Įsimyli jį iš pirmo žvilgsnio. Miestelio istorija irgi primena pasakas apie princeses ir karalienes. Šioms jų vyrai, Portugalijos karaliai, vis įteikdavo šį krašto brangakmenį kaip vestuvių dovaną. Dėl to Obidušas net buvo vadinamas „karalienių miestu“. O Šv. Marijos bažnyčioje karalius Alfonsas V vedė savo aštuonmetę pusseserę Izabelę. Neskubėkite teisti – jis pats tebuvo dešimties. Viską organizavo karaliaus dėdė Petras, Koimbros kunigaikštis, kad užsitikrintų įtaką valdovo dvare. Nesunku numanyti, jog vestuvių pokylyje tikriausiai buvo suvartotas ne vienas butelaitis tradicinio vyšnių likerio, kurio čia galima nusipirkti galybėje suvenyrų parduotuvėlių.

Lamego mieste barokiniai laiptai, daugiau nei 600 pakopų kylantys iki Nossa Senhora dos Remedios (Mūsų Gydančios Dievo Motinos) šventovės.

Tačiau pasaka negali trukti amžinai – vėl leidžiamės į kelią. Po dar vienos nakvynės jau tyrinėjame sostinę Lisaboną. Nevargsiu aprašinėdama, nes ji ne kartą apdainuota kitų. Bet negaliu nutylėti ten užplūdusio visaapimančio pilnatvės jausmo, kai pasijunti kaip savo krašte, savo mieste, savo namuose. Jei ne kelios styrančios palmės, raudonų stogų ritmais Lisabona tikrai primintų Vilniaus senamiestį. Tos panoramos prieigose saksofoną maigantis vyrukas savo nuotaika irgi panašus į melancholišką lietuvaitį. Visa Lisabona – lyg kokio menininko buveinė. Bohemiška vėjyje plevėsuojančiais skalbiniais, autentiška aptrupėjusiomis sienomis ir plytelių raštais, neapsakomai jauki savo gatvelių užkaboriais ir lauke skrudinamomis žuvimis. Visai smagu staiga sugrįžti į vaikystę, kai tenka grūstis pro turistus senajame Lisabonos tramvajuje. O ko verti nuostabūs pietūs prie sustumtų piratų skrynių, netikėtai užklydus į menišką užeigą-biblioteką!

Spalvingi Porto namai aplipę kalvas.

Gaila palikti šį savą miestą, bet kitą rytą jau riedame į tikrą pasaulio kraštą. Portugalija – pačiuose Europos vakaruose, tad nieko keista, jog čia yra labiausiai į vakarus nutolęs žemyno taškas. Uolos kyšulys (Cabo da Roca) – taip vadinasi pasaulio pakraštys, pažymėtas švyturiu ant kalvos ir paminklu su kryžiumi. Atlantas čia skalauja šimto metrų aukščio pakrantės uolienas, kylančias nuo sunkiai pasiekiamo paplūdimio – Meškų pliažo (Praia da Ursa). Ši vieta taip vadinama dėl uolų, kyšančių iš vandens ir panašių į jūron brendančias meškas. Mums su jomis nepakeliui, nes turime grįžti į rytus, atgal pro Lisaboną, ilgiausiu Europoje Vasko da Gamos tiltu, kuris driekiasi 17 kilometrų.

Galop – puiki žuvų patiekalų vakarienė Kaskaiso kurorte ir paslaptinga naktinė Evora, savo gatvelių arkomis vėl primenanti Vilnių. Toliau kelias vėl ves per Ispaniją iki Madrido. Viso gero, miela Portugalija, ir tikrai – iki!

Pakeliui į Aveiro žuvų turgelį.

...

Lisabonoje jauku ir bohemiška.

...

Uolos brenda į Atlantą kaip meškos.

...

Kaskaiso aikštės mozaikinis grindinys - tipiškas Portugalijai.

...

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"