Portugalijos pasauliai

Inga BAGA 2016-07-14 06:00
Inga BAGA
2016-07-14 06:00
Monsanto nameliai glaudžiasi prie didžiulių riedulių.
Ugnės Bagaliūnaitės ir Sauliaus Bagaliūno nuotraukos
Pa­mi­lau tos ša­lies ak­me­nuo­tą rūs­tu­mą, skal­bi­nių žais­mą virš ankš­tų gat­ve­lių, vė­juo­tas ir sau­lė­tas pa­kran­tes. Per sa­vai­tę nu­va­žiuo­ta 2200 ki­lo­me­trų, ap­lan­ky­ta ke­lio­li­ka vie­to­vių ir mies­tų. To­kių sa­vi­tų ir skir­tin­gų, kad kiek­vie­ną­kart at­ro­dė, jog at­ran­di vis nau­ją kraš­tą, nau­ją pa­sau­lį. Kaip ka­dai­se – por­tu­ga­lų jū­rei­viai.

Šiais lai­kais be­pi­gu oro ke­liais nu­lėk­ti iš Vil­niaus į Mad­ri­dą, ten sės­ti į au­to­mo­bi­lį ir nu­si­gau­ti iki Por­tu­ga­li­jos sie­nos – pir­mos nak­vy­nės vie­tos. Nors rei­kia per­va­žiuo­ti pu­sę Is­pa­ni­jos, vis tiek ne­pa­ly­gin­ti grei­čiau ne­gu šlo­vin­gų por­tu­ga­lų ke­liau­to­jų ir at­ra­dė­jų lai­kais. Pir­mi pus­ry­čiai – jau­kia­me nak­vy­nės na­me­ly­je, Pe­na Gar­sia mies­te­ly­je, jau už Is­pa­ni­jos sie­nos. Bet prieš tai – pa­žin­tis su bun­dan­čiu baž­nyt­kai­miu, ku­ria­me gy­ve­na apie 700 žmo­nių.

Kai­me­liai ant uolų

Gat­ve­lių vin­giais ky­la­me baž­ny­tė­lės link. Dar aukš­čiau – tamp­lie­rių lai­kus me­nan­čios tvir­to­vės lie­ka­nos. O ten pra­si­de­da ti­kras fil­mas: net ne­si­ti­ki, kad prieš­ais ma­tai ne de­ko­ra­ci­jas. Iš vir­šaus at­si­ve­ria di­džiu­lė, uo­lė­tų kal­vų ap­sup­ta lo­ma su ke­liais na­me­liais. Vaiz­das pri­ver­čia su­sting­ti, kaip ir su­vo­ki­mas, kad žvel­gi į gam­to­vaiz­dį, su­si­for­ma­vu­sį prieš ke­lias­de­šimt mi­li­jo­nų me­tų. Da­bar čia – į UNES­CO pa­vel­do są­ra­šą įtrauk­tas geo­par­kas. Jo te­ri­to­ri­ja ke­liau­ja­me to­liau.

Fan­tas­ti­nis fil­mas ne­si­bai­gia ir ta­da, kai pri­va­žiuo­ja­me Mon­san­to mies­te­lį, ku­ris iš­ki­lęs ant 758 me­trų kal­vos. Kuo to­liau – tuo įspū­din­giau. Tar­si bū­tum nykš­tu­kas, vaikš­tan­tis tarp na­me­lių, pri­lip­dy­tų prie di­de­lių ak­me­nų. Jie pūp­so vi­sur: įsi­rė­žę į na­me­lių sie­nas, abi­pus gat­ve­lių – lyg var­tai, ar net už­tū­pę ant rau­do­nų sto­gų. Gra­ni­to rie­du­liai, tar­si ak­me­ni­niai sar­gy­bi­niai mil­ži­nai, ly­di ko­piant prie vi­du­ram­žių pi­lies griu­vė­sių.

Nazarės paplūdimys vilioja čia pat džiovinta žuvimi.

Griež­tas, vi­du­ram­žiais al­suo­jan­tis gro­žis pa­si­tin­ka ir Pio­dao kai­me­ly­je, ku­ria­me gy­ve­na vos apie 100 žmo­nių. Ne­nuos­ta­bu – gy­ve­ni­mo są­ly­gos ten ir­gi rūs­čios. Pio­dao vi­suo­met bu­vo su­nkiai pa­sie­kia­mas: iki 1974 me­tų į šią vie­to­vę ne­ve­dė joks ke­lias, vie­ti­niai ne­tu­rė­jo elek­tros. Ne­leng­va kai­me­lį ras­ti ir šiais lai­kais. Gal­būt dėl to se­no­vė­je ten slėp­da­vo­si vi­so­kio plau­ko nu­si­kal­tė­liai, ku­rių pa­li­kuo­nių esa­ma tarp da­bar­ti­nių Pio­dao gy­ven­to­jų. Tuo­se skur­džiuo­se kal­nuo­se jie ver­čia­si kuo ga­li – au­gi­na pu­pas, avis ir ož­kas. Niū­ro­ki, į kal­vą vie­nas ki­tą tar­si stu­mian­tys na­me­liai iš vie­ti­nės me­džia­gos – tam­saus ska­lū­no čer­pių – čia sta­ty­ti nuo XV am­žiaus. Vi­sur tra­di­ciš­kai mė­ly­ni lan­gai ir du­rys, nes vie­nin­te­lė­je kai­me­lio par­duo­tu­vė­je ka­dai­se bū­da­vo tik to­kių da­žų.

Iš ak­me­nų bu­vei­nės – į ply­te­lių karalystę

Ta­čiau ne­ga­li­me il­gai klai­džio­ti sta­čio­mis ak­me­ni­nė­mis gat­ve­lė­mis. Marš­ru­tas drie­kia­si to­lyn į šiau­rę, į La­me­go mies­tą. Mū­sų tiks­las – žy­mie­ji ba­ro­ki­niai laip­tai, dau­giau kaip še­šiais šim­tais pa­ko­pų ky­lan­tys iki Mū­sų Gy­dan­čios Die­vo Mo­ti­nos (Nos­sa Sen­ho­ra dos Remedios) šven­to­vės. Jau va­ka­rė­ja, bet laip­tus pa­sie­kia­me dar ne­su­te­mus. Pa­ma­čius tą di­din­gą vaiz­dą net šiur­pu­liu­kai ima bė­gio­ti: ti­kri laip­tai į dan­gų, ku­ris at­ro­do ran­ka pa­sie­kia­mas nuo ro­ko­ko sti­liaus baž­ny­čios bokš­tų. Va­ka­re tas ma­sy­vus ak­me­ni­nis ke­lias su­švin­ta šim­tais ži­bu­rių ir sklen­džia tam­so­je it Pa­ukš­čių ta­kas – stul­bi­na­mas vaiz­das. Lau­žy­tos ba­lius­tra­dos ky­la į kal­ną ir su­sto­ja de­vy­niuo­se laip­tų tarps­niuo­se, įrė­min­da­mos iš ke­ra­mių ply­te­lių iš­klo­tus šven­tų­jų pa­veiks­lus.

Mėlynos juostos Obidušo pasakoje nuveja piktas dvasias.

Taip, tai vie­nas Por­tu­ga­li­jos sim­bo­lių, ti­piš­kų gla­zū­ruo­tų ply­te­lių me­nas – azu­le­chas. XVI am­žiu­je šią ma­dą iš Is­pa­ni­jos į Por­tu­ga­li­ją par­si­ve­žė ka­ra­lius Ema­nue­lis I. Tas pats, ku­rio val­dy­mo me­tais nar­sūs por­tu­ga­lų jū­ri­nin­kai skro­dė jū­rų pla­ty­bes ir ieš­ko­jo nau­jų ke­lių. Mar­gin­tų ply­te­lių me­nas, dar anks­čiau pa­sie­kęs Is­pa­ni­ją iš ara­bų kraš­tų, vi­siš­kai už­val­dė Por­tu­ga­li­ją. Taip bu­vo puo­šia­mos ko­ne vi­sos plokš­tu­mos: nuo na­mų fa­sa­dų iki baž­ny­čių al­to­rių. Ply­te­lėms pa­plis­ti tu­rė­jo įta­kos ir pa­sta­tus nuo­lat tal­žan­tys jū­ri­niai vė­jai, nie­kais pa­ver­čian­tys pa­stan­gas nu­da­žy­ti na­mus. Tad ant fa­sa­dų bu­vo ta­po­mos ne fres­kos, bet or­na­men­tai, o ant ply­te­lių – siu­že­ti­nės kom­po­zi­ci­jos.

An­tai Por­to trau­ki­nių sto­tis taip pat ga­li pa­si­gir­ti ant bal­tų ply­te­lių mė­ly­nai ta­py­tais pa­veiks­lais. Tas nuo­sta­bus mies­tas, į ku­rį to­liau ve­dė mū­sų ke­lias, yra ti­kras azu­le­jo mu­zie­jus po at­vi­ru dan­gu­mi. Jis aki­mirks­niu su­ža­vi sa­vo spal­vin­gais na­mais, ap­li­pu­siais kal­vas prie Due­ro upės žio­čių. Čia vis­kas at­ro­do to­bu­la: ir pa­kran­tė­je snau­džian­tys lai­ve­liai su sta­ti­nė­mis, ir port­vei­no ra­ga­vi­mas jau­kio­je vy­ni­nė­je, ir ke­lio­nė ly­no va­go­nė­liu iki me­ta­li­nio til­to, ku­rį ka­dai­se pa­sta­tė Ei­fe­lio mo­ki­nys. At­ski­rų liaup­sių nu­si­pel­no skru­din­tų žu­vų ir aš­tuon­ko­jų vai­šės at­si­tik­ti­nė­je užei­go­je, nes Por­tu­ga­li­ja be žu­vų – kaip Lie­tu­va be šal­ti­barš­čių karš­tą va­sa­ros die­ną.

Nuo van­dens ka­na­lų iki vandenyno

Po vi­sos die­nos spal­vin­ga­me Por­te ki­tą ry­tą tu­ri­me ju­dė­ti to­liau, kad ir kaip no­rė­tų­si lik­ti. Vėl lau­kia il­gas va­žia­vi­mas. Pa­ke­liui – ke­tu­ri vie­nas už ki­tą įdo­mes­ni mies­tai. Pir­ma­sis ne kas ki­tas, o... Ve­ne­ci­ja. Tik ne ita­liš­ka, bet por­tu­ga­liš­ka. Sa­vo ve­ne­ci­jas tu­ri įvai­rios tau­tos: lat­viai – Kul­dy­gą, len­kai – Vroc­la­vą, vo­kie­čiai – Ham­bur­gą, o por­tu­ga­lai – Avei­rą, ne­di­de­lį mies­tą ša­lies va­ka­ruo­se. Cen­tri­nia­me ka­na­le, kaip ir tu­ri bū­ti, su­pa­si „gon­do­los“ – spal­vin­gi, įman­triai puo­šti tra­di­ci­niai lai­ve­liai, ku­riais žve­jai ka­dai­se plauk­da­vo į jū­rą rink­ti dumb­lių. Avei­ras įsi­kū­ręs ne­to­li van­de­ny­no, tad žu­vų čia – nors ve­ži­mu vežk. Net ma­žiau­sia­me tur­ge­ly­je pil­na švie­žių aš­tuon­ko­jų. Vie­ti­niai mėgs­ta ruo­šti žu­vis sū­ro­kai, ir ne­nuos­ta­bu: mies­te­lis gar­sė­ja sa­vo drus­kos lau­kais, o lauk­tu­vėms ga­li­ma nu­si­pirk­ti dan­tų pa­stos su Avei­ro drus­ka.

Penha Garcia archajiškas gamtovaizdis priverčia sustingti.

Bet mus jau kvie­čia vie­nas di­džiau­sių ša­lies mies­tų, pir­mo­ji Por­tu­ga­li­jos ka­ra­lys­tės sos­ti­nė Koimb­ra. Mis­tiš­kas, se­no­ve dvel­kian­tis var­das. Jis trans­for­ma­vo­si kar­tu su mies­tu, pra­de­dant ro­mė­nų lai­kais, ara­bų eks­pan­si­jos lai­ko­tar­piu, iki pat vi­du­ram­žių, kai čia įsi­kū­rė se­niau­sias Por­tu­ga­li­jos uni­ver­si­te­tas. Lie­tu­va tuo­met dar bu­vo pa­go­niš­ka, o Vil­niaus aka­de­mi­ja at­vė­rė du­ris tik po ke­lių šimt­me­čių. Ta­čiau už­li­pus į uni­ver­si­te­to kal­vą ir tar­si pa­ki­bus virš vi­so mies­to api­ma keis­tas jaus­mas – lyg bū­tum na­mie. Nors por­tu­ga­liš­kos erd­vės di­des­nės, jų dva­sia pa­na­ši. Pra­de­dant zu­jan­čiais stu­den­tais ir bai­giant ta pa­čia Re­ne­san­so epo­cha, kai abie­jų ša­lių uni­ver­si­te­tai įsi­kū­rė tuo­se pa­sta­tų an­samb­liuo­se, ku­riuo­se te­be­vei­kia iki šių die­nų.

Monsanto tvirtovė mena XII amžių.

Lai­kas iš­si­va­duo­ti iš ar­cha­jiš­kų mies­to gat­ve­lių, ku­rios tai ky­la, tai lei­džia­si, ir trauk­ti ar­čiau gam­tos, van­de­ny­no link. At­lan­tas pa­si­tin­ka pu­to­to­mis ban­go­mis, lyg švokš­da­mas ki­to mies­to var­dą – Na­za­rė. Jis ne vel­tui pa­na­šus į Na­za­re­tą: kaip tik iš ten ka­dai­se bu­vo at­ga­ben­ta me­di­nė Ma­do­nos sta­tu­lė­lė, ku­ri da­bar sau­go­ma mies­te­lio baž­ny­čio­je. Ta­čiau ji – aukš­tu­ti­nia­me mies­te, kur nuo ži­los se­no­vės bu­vo pa­to­gu gin­tis tai nuo vi­kin­gų, tai nuo įvai­rių tau­ty­bių pi­ra­tų. Mums ne­si­no­ri vėl lįs­ti tarp mū­rų, tad lie­ka­me apa­čio­je, pla­čia­me smė­lio ruo­že. Jis drie­kia­si per vi­są mies­te­lio pa­kran­tę – por­tu­ga­lų pa­mėg­tą ku­ror­tą. Čia pat, pa­plū­di­my­je, ei­lė­mis su­sta­ty­ti sto­vai su gau­sy­be sau­lė­je džio­vi­na­mų žu­vų – jų ga­li­ma nu­si­pirk­ti iš mo­te­rų juo­dais dra­bu­žiais. O ki­to­je gat­vės pu­sė­je iš­si­ri­kia­vę bal­ti ku­ror­to na­mai. Ža­vus kon­tras­tas, ku­rį par­yš­ki­na plies­kian­ti sau­lė, lenk­ty­niau­jan­ti su ar­šiu vė­ju. Jis ra­gi­na ne­už­si­bū­ti ir trauk­ti to­lyn – šį­kart į ti­krą pa­sa­ką.

Ši šeima gyvena atokiame Piodao kaimelyje.

Iš pa­sa­kos – į pa­sau­lio kraštą

Kaip ki­taip va­din­ti mies­te­lį, ku­rį ga­li­ma apei­ti gy­ny­bi­nės sie­nos kuo­rais, ku­ria­me vi­si na­mu­kai ap­ve­džio­ti pa­slap­tin­go­mis mė­ly­no­mis ir gel­to­no­mis juo­sto­mis, o aikš­tė­je prie baž­ny­čios pūp­so sta­ti­nės, pri­krau­tos apel­si­nų? To vi­du­ram­žių ste­buk­lo pa­va­di­ni­mas – Obi­du­šas. Įsi­my­li jį iš pir­mo žvilgs­nio. Mies­te­lio is­to­ri­ja ir­gi pri­me­na pa­sa­kas apie pri­nce­ses ir ka­ra­lie­nes. Šioms jų vy­rai, Por­tu­ga­li­jos ka­ra­liai, vis įteik­da­vo šį kraš­to bran­gak­me­nį kaip ves­tu­vių do­va­ną. Dėl to Obi­du­šas net bu­vo va­di­na­mas „ka­ra­lie­nių mies­tu“. O Šv. Ma­ri­jos baž­ny­čio­je ka­ra­lius Al­fon­sas V ve­dė sa­vo aš­tuon­me­tę pus­se­se­rę Iza­be­lę. Ne­sku­bė­ki­te teis­ti – jis pats te­bu­vo de­šim­ties. Vis­ką or­ga­ni­za­vo ka­ra­liaus dė­dė Pe­tras, Koimb­ros ku­ni­gaikš­tis, kad už­si­ti­krin­tų įta­ką val­do­vo dva­re. Ne­sun­ku nu­ma­ny­ti, jog ves­tu­vių po­ky­ly­je ti­kriau­siai bu­vo su­var­to­tas ne vie­nas bu­te­lai­tis tra­di­ci­nio vyš­nių li­ke­rio, ku­rio čia ga­li­ma nu­si­pirk­ti ga­ly­bė­je su­ve­ny­rų par­duo­tu­vė­lių.

Lamego mieste barokiniai laiptai, daugiau nei 600 pakopų kylantys iki Nossa Senhora dos Remedios (Mūsų Gydančios Dievo Motinos) šventovės.

Ta­čiau pa­sa­ka ne­ga­li truk­ti am­ži­nai – vėl lei­džia­mės į ke­lią. Po dar vie­nos nak­vy­nės jau ty­ri­nė­ja­me sos­ti­nę Li­sa­bo­ną. Ne­varg­siu ap­ra­ši­nė­da­ma, nes ji ne kar­tą ap­dai­nuo­ta ki­tų. Bet ne­ga­liu nu­ty­lė­ti ten užp­lū­du­sio vi­saa­pi­man­čio pil­nat­vės jaus­mo, kai pa­si­jun­ti kaip sa­vo kraš­te, sa­vo mies­te, sa­vo na­muo­se. Jei ne ke­lios sty­ran­čios pa­lmės, rau­do­nų sto­gų rit­mais Li­sa­bo­na ti­krai pri­min­tų Vil­niaus se­na­mies­tį. Tos pa­no­ra­mos prie­igo­se sak­so­fo­ną mai­gan­tis vy­ru­kas sa­vo nuo­tai­ka ir­gi pa­na­šus į me­lan­cho­liš­ką lie­tu­vai­tį. Vi­sa Li­sa­bo­na – lyg ko­kio me­ni­nin­ko bu­vei­nė. Bo­he­miš­ka vė­jy­je ple­vė­suo­jan­čiais skal­bi­niais, au­ten­tiš­ka ap­tru­pė­ju­sio­mis sie­no­mis ir ply­te­lių raš­tais, ne­ap­sa­ko­mai jau­ki sa­vo gat­ve­lių už­ka­bo­riais ir lau­ke skru­di­na­mo­mis žu­vi­mis. Vi­sai sma­gu stai­ga su­grįž­ti į vai­kys­tę, kai ten­ka grūs­tis pro tu­ris­tus se­na­ja­me Li­sa­bo­nos tram­va­ju­je. O ko ver­ti nuo­sta­būs pie­tūs prie su­stum­tų pi­ra­tų skry­nių, ne­ti­kė­tai užk­ly­dus į me­niš­ką užei­gą-bib­lio­te­ką!

Spalvingi Porto namai aplipę kalvas.

Gai­la pa­lik­ti šį sa­vą mies­tą, bet ki­tą ry­tą jau rie­da­me į ti­krą pa­sau­lio kraš­tą. Por­tu­ga­li­ja – pa­čiuo­se Eu­ro­pos va­ka­ruo­se, tad nie­ko keis­ta, jog čia yra la­biau­siai į va­ka­rus nu­to­lęs že­my­no taš­kas. Uo­los ky­šu­lys (Ca­bo da Roca) – taip va­di­na­si pa­sau­lio pa­kraš­tys, pa­žy­mė­tas švy­tu­riu ant kal­vos ir pa­mink­lu su kry­žiu­mi. At­lan­tas čia ska­lau­ja šim­to me­trų aukš­čio pa­kran­tės uo­lie­nas, ky­lan­čias nuo su­nkiai pa­sie­kia­mo pa­plū­di­mio – Meš­kų plia­žo (Pra­ia da Ursa). Ši vie­ta taip va­di­na­ma dėl uo­lų, ky­šan­čių iš van­dens ir pa­na­šių į jū­ron bren­dan­čias meš­kas. Mums su jo­mis ne­pa­ke­liui, nes tu­ri­me grįž­ti į ry­tus, at­gal pro Li­sa­bo­ną, il­giau­siu Eu­ro­po­je Vas­ko da Ga­mos til­tu, ku­ris drie­kia­si 17 ki­lo­me­trų.

Ga­lop – pui­ki žu­vų pa­tie­ka­lų va­ka­rie­nė Kas­kai­so ku­ror­te ir pa­slap­tin­ga nak­ti­nė Evo­ra, sa­vo gat­ve­lių ar­ko­mis vėl pri­me­nan­ti Vil­nių. To­liau ke­lias vėl ves per Is­pa­ni­ją iki Mad­ri­do. Vi­so ge­ro, mie­la Por­tu­ga­li­ja, ir ti­krai – iki!

Pakeliui į Aveiro žuvų turgelį.

...

Lisabonoje jauku ir bohemiška.

...

Uolos brenda į Atlantą kaip meškos.

...

Kaskaiso aikštės mozaikinis grindinys - tipiškas Portugalijai.

...

Tavo komentaras
Vardas: * El.paštas:
Komentaras: *
Komentarai
Keliausime  178.26.183.240 2016-07-15 00:12:56
po Portugaliją automobiliu rugpjūčio pabaigoje - tikrai savo kelionės tikslus papildysime bent keletu aprašytų vietų. Ačiū!
7 0  Netinkamas komentaras
Jūratė  84.15.176.185 2016-07-14 20:46:08
Spalvinga,gyva ir labai viliojanti ekskursija! Ačiū!
8 0  Netinkamas komentaras
jurgis  78.60.202.211 2016-07-14 08:36:02
Gyvas tekstas, įspūdingos fotografijos. Noriu Portugalijon!
11 0  Netinkamas komentaras
Penk­ta­die­nio va­ka­rą še­šio­li­kai sa­vi­val­dy­bių įteik­ti „Auk­si­nės kri­vū­lės“ ap­do­va­no­ji­mai už pasiekimus skir­tin­go­se sri­ty­se.
Po­li­ci­ja tei­gia pa­sie­ku­si rim­tų pos­lin­kių iki­teis­mi­nia­me ty­ri­me dėl pla­taus mas­to ki­ber­ne­ti­nių at­akų, šį pa­va­sa­rį įvyk­dy­tų prieš Lie­tu­vos valstybės ins­ti­tu­ci­jų tink­la­la­pius.
Če­ki­jos prem­je­ras pa­pra­šė bri­tų mi­nis­trės pir­mi­nin­kės The­re­sos May su­stab­dy­ti smur­tą prieš če­kus, anot Pra­hos, pra­si­ver­žian­tį po bri­tų rin­kė­jų pri­im­to spren­di­mo iš­sto­ti iš Eu­ro­pos Są­jun­gos, [...]
Jung­ti­nės Tau­tos penk­ta­die­nį pers­pė­jo, kad maž­daug 100 tūkst. žmo­nių yra įstri­gę Pie­tų Su­da­no Jė­jaus mies­te, ku­ria­me jiems trūks­ta maisto ir me­di­ka­men­tų.
Prieš 77 me­tus, 1939-ųjų rug­sė­jo 28 die­ną, Vo­kie­ti­jos ir SSRS pa­si­ra­šy­tas va­di­na­mo­jo Mo­lo­to­vo-Rib­ben­tro­po pa­kto pa­pil­do­mas slap­ta­sis pro­to­ko­las ga­lu­ti­nai nu­lė­mė Lie­tu­vos li­ki­mą. Ta­čiau są­moks­lo [...]
An­tra­die­nį Anykš­čiuo­se, ant Šei­my­niš­kė­lių pi­lia­kal­nio, pra­de­da­ma sta­ty­ti medinė Vo­ru­tos pi­lis.
Šių­me­ti­nės Šven­to­jo Je­ro­ni­mo pre­mi­jos pa­skir­tos ver­tė­jai į pra­ncū­zų kal­bą Sta­sei Ba­nio­ny­tei-Ger­vie­nei ir lie­tu­vių li­te­ra­tū­rą į bul­ga­rų kal­bą ver­čian­čiai Antonijai Pen­če­vai, pra­ne­šė [...]
Šį tea­tro se­zo­ną tea­tro­lo­gas, kri­ti­kas, spek­tak­lių pro­diu­se­ris Aud­ro­nis Liu­ga pra­dė­jo Vals­ty­bi­nia­me jau­ni­mo tea­tre. Jo da­bar­ti­nis va­do­vas sie­kia nau­jin­ti tea­trą, bū­si­mos prem­je­ros – tiek jau­nų, [...]
Grum­da­ma­sis su pra­stu oru ir prieš­prie­ši­niu vė­ju prieš 180 me­tų iš Ka­ra­liau­čiaus į Klai­pė­dą vy­kęs bur­lai­vis ga­be­no žmo­gų, il­gai­niui ta­pu­sį vie­nu žy­miau­siu XIX amžiaus kom­po­zi­to­rių, pa­sku­ti­nį­jį [...]
Lie­tu­vos na­cio­na­li­nia­me ope­ros ir ba­le­to tea­tre spa­lio 1 d. ro­do­ma Lud­wi­go van Beet­ho­ve­no ope­ra „Fi­de­li­jus“ – ypa­tin­gas spek­tak­lis, mat tą va­ka­rą įvyks net trys de­biu­tai. 
2015 me­tais kas tre­čias iš Lie­tu­vos emig­ra­vęs vy­ras bu­vo 19–26 me­tų am­žiaus, kas penk­tas – 27–34 me­tų am­žiaus. Pa­ly­gin­ti su 2014 me­tais, emig­ra­vu­sių 19–26 me­tų amžiaus vy­rų skai­čius [...]
2016 m. an­trą­jį ket­vir­tį tie­sio­gi­nių už­sie­nio in­ves­ti­ci­jų srau­tas į Lie­tu­vą di­dė­jo, o tie­sio­gi­nių Lie­tu­vos in­ves­ti­ci­jų srau­tas už­sie­ny­je ma­žė­jo, bend­ra­me pra­ne­ši­me skelbia Lie­tu­vos sta­tis­ti­kos [...]
VšĮ At­ei­ties vi­suo­me­nės ins­ti­tu­to 2016 me­tais at­lik­tas sa­vi­val­dy­bių kul­tū­ros įstai­gų veik­los ino­va­ty­vu­mo ty­ri­mas par­odė, kad pa­grin­di­nis bū­das ska­tin­ti ino­va­ci­jas regionų kul­tū­ros įstai­go­se [...]
Se­niau­siam Lie­tu­vos le­do ri­tu­lio klu­bui, daug­kar­ti­niams Lie­tu­vos čem­pio­nams ir dau­giau­siai žai­dė­jų Lie­tu­vos rink­ti­nei iš­ug­džiu­siai Elek­trė­nų „E­ner­gi­jai“ at­si­bo­do taiks­ty­tis su blo­go­mis sa­vo [...]
Rug­sė­jo mė­ne­sį pra­si­dė­jęs nau­ja­sis spor­ti­nių šo­kių se­zo­nas Lie­tu­vos at­sto­vams ža­da kaip niekada daug per­ga­lių.
Šių me­tų lie­pą su­si­tuo­kęs tris­de­šimt­me­tis bu­ši­do ko­vo­to­jas Ta­das Jon­kus at­vi­ras – šei­ma jam di­džiau­sias tur­tas.
„Šian­dien da­lin­siuo­si sa­vo pa­tir­ti­mi, kaip įveik­ti dep­re­si­ją, kaip ne­pa­si­duo­ti ir at­ras­ti ti­kė­ji­mą sa­vy­je. Ži­nau, kad Lie­tu­vo­je yra la­bai skau­di si­tua­ci­ja dėl didelio sa­vi­žu­dy­bių skai­čiaus. [...]
Vil­niu­je ga­li­ma ska­nau­ti ko­ne vi­sų pa­sau­lio vir­tu­vių pa­tie­ka­lų. Čia ne­trūks­ta ir tra­di­ci­nės lie­tu­viš­kos vir­tu­vės res­to­ra­nų, ku­riuos daž­nai ren­ka­mės, kai at­vy­ku­siems svečiams no­ri­si pri­sta­ty­ti [...]
Nau­jus ke­lius kos­mo­so ty­ri­muo­se pra­my­nęs Eu­ro­pos kos­mi­nis zon­das „Ro­set­ta“ penk­ta­die­nį bai­gė 12 me­tų tru­ku­sią odi­sė­ją, kai bu­vo nu­kreip­tas įsi­rėž­ti į ko­me­tą, kurią ly­dė­jo pa­sta­ruo­sius [...]
Nau­ji moks­lo me­tai pra­si­dė­jo Mi­la­no li­tua­nis­ti­nė­je mo­kyk­lo­je „Pa­bi­ru­čiai“, į ku­rią už­re­gis­truo­ta 30 vai­kų nuo 4 iki 12 m. Be­veik vi­si vai­kai yra iš miš­rių šei­mų.
Pa­sau­lio kli­ma­tas iki 2050 me­tų at­šils dviem laips­niais Cel­si­jaus ir per­žengs ri­bą, ro­dan­čią, kad kli­ma­to po­ky­čių pro­ce­sas įgi­jo pa­vo­jin­gą mas­tą, ket­vir­ta­die­nį perspėjo sep­ty­ni iš­ki­lūs [...]
Pa­gal Mė­gė­jų žve­jy­bos vi­daus van­de­ny­se tai­syk­les mar­gų­jų upė­ta­kių ne­ga­li­ma žve­jo­ti nuo spa­lio 1 d. iki gruo­džio 31 d., bet šį­syk drau­di­mas įsi­ga­lios spa­lio 3-ąją, praneša Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­ja.
Jau­niau­si vai­ruo­to­jai pa­si­žy­mi ne tik ne­pa­ma­tuo­tai drą­siu el­ge­siu ke­ly­je, bet ir itin di­de­liu iš­sib­laš­ky­mu. Nors jau­ni žmo­nės Eu­ro­po­je pa­ti­ria di­džiau­sią ri­zi­ką žū­ti eismo įvy­ky­je, aiš­kė­ja, [...]
Jau ry­toj, spa­lio 1 die­ną, Lie­tu­vo­je pra­dės veik­ti iš­ma­nio­ji mo­kes­čių ad­mi­nis­tra­vi­mo sis­te­ma (i.MAS) – vi­si pri­dė­ti­nės ver­tės mo­kes­čio (PVM) mo­kė­to­jai pri­va­lės teikti elek­tro­ni­nes sąs­kai­tas [...]
IT mil­ži­nė „Dell Tech­no­lo­gies“ pri­sta­tė at­nau­jin­tą ne­šio­ja­mą­jį kom­piu­te­rį „XPS 13“, jau lai­ko­mą ne tik vie­na sti­lin­giau­sių se­zo­no tech­no­lo­gi­nių nau­jie­nų, bet ir be­ne kom­pak­tiš­kiau­siu [...]
Lie­tu­vos ši­lu­mos tie­kė­jų aso­cia­ci­ja dau­gia­bu­čius pri­žiū­rin­čias or­ga­ni­za­ci­jas, ku­rios ne­spė­jo lai­ku par­uoš­ti na­mų vi­daus šil­dy­mo ir karš­to van­dens sis­te­mų ar­tė­jan­čiam šildymo se­zo­nui, par­agi­no [...]
Gra­žuo­lis Ken­dis – apie 3 mė­ne­sių am­žiaus ka­ti­nu­kas ga­li bū­ti va­di­na­mas lū­ši­mi. Ži­no­ma, na­mi­ne lū­ši­mi, nes Ken­dis glos­to­mas burz­gia kaip trak­to­riu­kas ir yra tikras mei­lu­mo įsi­kū­ni­ji­mas.
Rū­pi­ni­ma­sis vo­kie­čių bok­se­re Vė­tra pa­ska­ti­no vil­nie­čius Ža­ną ir Ta­dą Pen­kaus­kus pra­dė­ti šei­mos vers­lą: įkur­ti pre­kės ženk­lą „Dog Punk“ val­dan­čią bend­ro­vę „Penki šu­nys“. Idė­ją [...]
Kaip in­for­muo­ja Na­cio­na­li­nis transp­lan­ta­ci­jos biu­ras prie Svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nis­te­ri­jos, šie me­tai bus įsi­min­ti­ni dėl aki­vaiz­džiai ge­rė­jan­čios si­tua­ci­jos or­ga­nų donorystės ir transp­lan­ta­ci­jos [...]
Įtam­pa, stre­sas, prieš­iš­ku­mas, pyk­tis, dep­re­si­ja, ne­ri­mas, pa­vy­das. Ko­kią įta­ką svei­ka­tai da­ro vi­sos šios ne­igia­mos emo­ci­jos? Jos – tar­si kli­jai, la­šas po lašo užk­li­juo­jan­tys  šir­dį [...]
Stin­gas, ku­ris sa­vo nau­jau­siam al­bu­mui, be ki­tų, pa­si­rin­ko ir pa­bė­gė­lių kri­zės te­mą, Ber­ly­ne su­si­ti­ko su Si­ri­ją pa­li­ku­siais mu­zi­kan­tais ir pa­pra­šė jų leidimo įra­šy­ti dai­ną.
Šie vy­rai ir mo­te­rys vil­ki gra­žiau­sius ir bran­giau­sius dra­bu­žius pa­sau­ly­je, bet jų vei­duo­se atsispindi ab­so­liu­tus nuo­bo­du­lys.
Komentarai
Dienos klausimas
Ar ukrainiečiams pavyks sumažinti korupcijos lygį šalyje?
Taip. Pastangos įveikti korupciją nenueis veltui
Ne. Korupcija Ukrainoje per giliai įsišaknijusi
Man nerūpi
horoskopai
SVARSTYKLĖS

SVARSTYKLĖS

Vi­są sa­vai­tę ka­muos sa­vi­raiš­kos prob­le­mos. Ypač skaus­min­gai rea­guo­si­te į vi­so­kiau­sio plau­ko su­var­žy­mus ir ap­ri­bo­ji­mus. Iš ap­lin­ki­nių ga­li­te ti­kė­tis tik įvai­riau­sių ban­dy­mų kaip nors pa­si­nau­do­ti ju­mis sa­viems tiks­lams. Penk­ta­die­nis - ri­bi­nė die­na. Daug kas baig­sis ir daug kas pra­si­dės.

Daugiau

Komentuojami