TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Prie tako – mitologinis protėvių pasaulis

2015 01 09 6:00
Pavaizdavęs Aušlavį - gydymo dievą, ligonių dievaitį - skulptorius Daumantas Kučas akmenyje aplink žalčiuką paliko įdubų, kuriose galės kauptis gydomasis vanduo. Jūratės Mičiulienės (LŽ) nuotraukos

Švenčionių rajone, Sirvėtos regioniniame parke, praėjusių metų pabaigoje atidarytas mitologinis takas. Trylika profesionalių skulptorių akmenyje įamžino senovės baltų dievus ir Šventos girią šalia Šventos kaimo apgaubė paslapties šydu.

Šventos kaime prasidedantis ir beveik pusantro kilometro pro eglyną ir beržyną vingiuojantis takas skulptūromis ir informaciniais stendais pristato senovės baltų dievus. Tačiau negalima sakyti, jog kadaise dievų atvaizdai buvo būtent tokie. Kiekvienas skulptorius savaip įsivaizdavo ir kūrė dievybės simbolį.

Simbolinė išraiška

Mitologinis takas puikiai papildo Sirvėtos regioninį parką, išsiskiriantį vaizdingu Dauguvos ir Žeimenos upių kraštovaizdžiu, akį traukiančiais išsibarsčiusiais piliakalniais, pilkapiais, alkakalniais. Simbolinės senųjų baltų dievų skulptūros lankytojus supažindina su turtingu, arti gamtos gyvenusių mūsų protėvių mitologiniu pasauliu. Taką Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis įrengė Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba (VSTT). Kaip pasakojo šios tarnybos patarėja Rūta Baškytė, takas kainavo nedaug, nes skulptoriai sutiko dirbti už gana nedidelį atlygį. Dabar Sirvėtos regioninis parkas tikisi sulaukti daugiau lankytojų, etnokultūros garbintojų. Pavasarį sužaliavus miškui, dievybių simboliai natūralioje aplinkoje bus dar išraiškingesni.

Per tako atidarymą skulptoriai prisipažino, kad norėdami sukurti dievybių skulptūras skaitė, domėjosi, gilinosi į protėvių pasaulėjautą ir iš akmens iškalė tokius simbolius, su kokiais jiems labiausiai siejosi mitologinis pasaulis. "Žmogus šioje žemėje gyvena globojamas aukštesnių jėgų - dievų. Jie perspėja žmogų apie pavojus, saugo, gina, moko išminties. Dievybės - paslaptingų gamtos reiškinių įsikūnijimas - atskleidžia protėvių pasaulėžiūrą ir aplinkos suvokimą", - vesdama mitologiniu taku pasakojo etnografė, VSTT vyresnioji specialistė Onutė Drobelienė. Karališką aukščiausių //Dievų piramidę sukūrė skulptorius Rytas Jonas Belevičius. Pasak O. Drobelienės, lietuviškų senųjų dievų vyresnybę sudaro indoeuropietiškų tautų šeimai būdinga dievų trejybė: pasaulio kūrėjas, dorovės ir moralės principų kūrėjas, šviesos ir žinių nešėjas.

Gyvybės siūlas

Prie parko direkcijos pastato įkurdintas bene svarbiausios dievybės - Perkūno - skulptorės Dalios Matulaitės sukurtas simbolis. Besisukantis ugnies ženklas su kirvuku byloja apie atmosferos ir gamtos valdytojo galias. Parko direkcija įsikūrusi rekonstruotame Šventos kaimo dvaro svirne. Visai netoli pastato - garsusis gamtos paminklas - 30 liepų pavėsinė. Ją dvarininkai Civinskiai pasodino 1925-1926 metais. Šioje pavėsinėje paskutines gyvenimo dienas mėgdavo leisti dvaro šeimininkė Marija. Dabar skulptorius Valdas Bubelevičius čia įkurdino Laimą - mitinę dievybę, lemiančią žmogaus likimą jam gimstant. Gimdyvių globėja pavaizduota labai moteriška, trykštanti vaisingumu. O kadangi Laimos žinią skelbia gegutė, antelė ar gulbė, skulptorius dievybei ant galvos patupdė paukštelį.

"Dievybes norisi vaizduoti lyg žmones", - apie miško medžių globėją Girinį sakė skulptūros autorius Arvydas Ališanka.

Daug kas nustebo mirties dievybę Giltinę (Velioną) išvydę ne su dalgiu ant peties, kaip ji dažniausiai vaizduojama, o kaip sparnus išskleidusią pelėdą. Kadangi šis paukštis - Giltinės pasirodymo pranašas, taip ją ir pavaizdavo skulptorė D. Matulaitė. "Protėviai tikėjo, kad kai ateis laikas žmogui iškeliauti iš šio pasaulio, Veliona avikirpėmis žirklėmis nukerpa likimo siūlą, kurį gimus kūdikiui verpė likimo deivė Laima", - pasakojo O. Drobelienė.

Turėjo protėviai ir svarbų jiems medį - lazdyną - globojusią deivę Lazdoną (skulptoriaus Stasio Juraškos darbas). Nepamirštas buvo ir mitinis keliautojų globėjas Kelukis. Skulptorius Kazys Venclovas jį pavaizdavo dviem "keliaujančiais" akmenimis. Kitados Kelukį simbolizuodavo kelių sankryžoje sukrautos akmenų krūvelės. "Paprotys gyvas ir šiandien - akmenų krūvelių galima užtikti ant piliakalnių, alkakalnių, kryžkelėse, sudėtinguose kelionių maršrutuose, - teigė O. Drobelienė. - Ant tokių krūsnių Žemaitijoje vėlesniais laikais imta statyti koplytėles."

Stebuklingi upeliai

Ant didelio akmens surangęs žalčiuką skulptorius Daumantas Kučas pavaizdavo Aušlavį - lietuvių ir prūsų mitologijoje žinomą gydymo, ligonių dievaitį. Jis mitologijoje dažnai įgaudavęs žalčio pavidalą. Autorius aplink žalčiuką paliko įdubų, kad būtų kur kauptis gydomajam vandeniui.

"Upinis - tekančių vandenų dievybė. Tie upeliai, kurių tekėjimo kryptis sutapdavo su saulės tekėjimo kampu per pavasario lygiadienį, buvo laikomi stebuklingais, gydančiais", - sakė O. Drobelienė. Skulptorius R. J. Belevičius akmenines upelio bangeles įkurdino ant mažo upeliuko pakrantės, kad būtų galima tiesiog ant suolelio formos skulptūros prisėsti ir įsiklausyti į čiurlenimą.

Arvydo Ališankos Javinė iškart atpažįstama - tai žmogaus dydžio javų varpa. Ši javų lauko globėja dažniausiai būdavo vaizduojama kaip moteris. Tikėta, kad kiekviename lauke gyvendavo vis kita javų dievybė. Paskutinis pėdas būdavo garbingai parnešamas į namus, apliejamas vandeniu, sodinamas už skobnių. Javinė kitados būdavo vaizduojama tik gera, nes žemdirbiai iš jos vien tik gera patirdavo.

Kadangi tarp visų kalendorinių agrarinių švenčių patiekalų visada būdavo ir valgių iš kiaulienos (ausų per Kalėdas, uodegų per Užgavėnes), tad natūralu, jog protėviai turėjo ir kiaulių auginimo globėją - Krematą. Skulptorė Asta Vasiliauskaitė šią dievybę pavaizdavo labai tikrovišką.

Naujoji Lietuvos romuvos krivė Inija Trinkūnienė džiaugėsi, kad šalyje daugėja mitologinių parkų.

Vienas Mindaugo dievų

Daug simbolikos D. Matulaitė pasitelkė įprasmindama zuikių ir visų smulkių žvėrelių, medžioklės deivę Žvėrūną. "Zuikių dievas Ipatijaus metraštyje 1252 metais buvo nurodomas tarp karaliaus Mindaugo garbinamų dievų, - pasakojo O. Drobelienė. - Buvo tikima, kad jei vykstant į medžioklę į lauką išbėgdavo zuikis, žengti į mišką nevalia."

Ant savo nugaros sodybą, ūkį, namus laikančiais jautukais skulptorius Mindaugas Jurėnas pavaizdavo Žemėpatį - žemės, derliaus, ūkio dievą. Jis buvo garbinamas kartu su Žemyna pradedant ir baigiant ūkio darbus, atliekant šeimos apeigas. Žemėpatis gyvendavo žemėje, po girnomis, kartais išlįsdavo kaip žaltys.

Prie tako sustojęs A. Ališankos miško medžių globėjas Girinis - tarsi gyvas it žmogus medis - sklidinas pagarbos giriai maitintojai.

Mindaugo Aučynos Gabija - namų židinio, ugnies dievaitė - pavaizduota kryžiumi ženklintu akmeniu. "Iki mūsų dienų išliko paprotys maldele kreiptis į Gabiją. Vakare užžarsčius žarijas ant pelenų nubrėžiamas kryžius, kreipiamasi į Gabiją labai poetiškai: "Šventa Gabieta, užkaupta gulėta, užkurta žibėta. Kaip numirsma, uždek mumi žvakelę, pasiremti lazdele ir eiti namučio", - citavo O. Drobelienė. - Senojo tikėjimo dievaitės funkcijas perėmė šventoji Agota. Tikima, kad jos vardo dieną (vasario 2-ąją) pašventinta duona gelbsti nuo gaisro, gyvatės kirčio, kulkos."

Arčiau gamtos

Paprašyta pakomentuoti parko skulptūras neseniai Lietuvos romuvos krive tapusi Inija Trinkūnienė sakė, kad nėra žinoma, kaip jos atrodė. "Dėl senųjų dievų ikinografijos sudėtinga, nėra išlikusių atvaizdų, tik jų fragmentai. Apskritai tai atkurti nėra paprasta. Skulptoriai rėmėsi aprašymais, pavaizdavo atskirus dievybių bruožus. Tokiam darbui reikia pajautos ir kūrybinių galių. Manau, kad kūrėjai, ėmęsi ne tiesiogiai vaizduoti dievus, o kūrę jų simbolinę išraišką, pasirinko teisingą kelią. Tai žmones skatina mąstyti, gilintis, lavina vaizduotę. Į dievybes įsikūniję tam tikri reiškiniai yra mūsų tapatumo dalis. Vieniems tai yra tik senoji mitologija, praeities atspindys, kitiems - jų dabartinės tapatybės dalis. Ir vieniems, ir kitiems tokie parkai, skulptūros yra svarbu. Jie suinteresuoti, kad skulptūros kaip galima labiau atskleistų svarbiausius dievybių bruožus. Aš save ir Romuvos - senovės baltų religinės bendrijos - žmones priskiriu prie tos grupės, kuriai dievybių skulptūros labai svarbios kaip mūsų dabartinio gyvenimo, religinio tapatumo ženklai, - teigė I. Trinkūnienė. - Skulptūros ženklina tas galias, kurios mums svarbios, kuriomis tikime ir kurios buvo reikšmingos protėviams. Keliaujant per Lietuvą teko matyti daug mitologinių parkų, jų pastaruoju metu vis daugėja. Kyla visuomeninių ir asmeninių iniciatyvų kurti parkus ir juose pavaizduoti senuosius mūsų dievus."

I. Trinkūnienės teigimu, daugelis skulptorių, ypač medžio drožėjai, remiasi liaudies tradicija. "Tikėtina, kad jie ir perėmė senųjų laikų stilistiką, ornamentus. O, tarkim, Balsių mitologiniame parke netoli Vilniaus senieji dievai pavaizduoti moderniai, išreiškia dievybės idėją, netiesiogiai vaizduoja kokią nors figūrą", - aiškino pašnekovė. Jos nuomone, kitados žmonėms gal ir ne visada reikėjo dievų skulptūrų, atvaizdų, nes jie buvo arčiau savo garbinamų objektų, gamtos reiškinių. "Pavyzdžiui, prie žemės Žemynėlės pradėdami darbus galėdavo tiesiogiai prisiliesti, pagarbinti, pasikalbėti, tad gal kartais ir ypatingų skulptūrų nereikėjo. Dabar mes turime įvairių tapatumo raiškos būdų, tad prigimtinės religijos dievus vaizduojame įvairiai", - aiškino I. Trinkūnienė.

Krivė džiaugėsi gražiomis idėjomis parkais ir skulptūromis įprasminti mūsų senąją kultūrą. "Gaila, kad dievybių skulptūrėlių, kurios, matyt, buvusios medinės, nėra išlikusių, - sakė ji. - Tačiau yra daug išlikusių akmeninių aukurų. Šis paveldas turtingas ir solidus. Prie jų iki šių dienų Romuvos žmonės rengia apeigines šventes. Deja, akmenys jau tapo kilnojamu objektu, dabartine technika nesunku juos nusigabenti į savo kiemą. Daug kur taip ir padaryta. Piliakalnį, šventą medį ar šaltinį gali apsaugoti, o akmenis saugoti sunkiau."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"