TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Pusę amžiaus dviese vienoje valtyje

2007 10 12 0:00
Kauniečiai Z. ir R.Girkai visur keliauja tik dviese.

Keliauti būtina tik su savo moterimi ar vyru. Taip tvirtina jau 44 metus susituokę kauniečiai vandens turizmo mėgėjai Zita ir Romualdas Girkai.

Ponas Romualdas prisipažįsta, kad per tuos 44 metus nedaug būta kelionių, per kurias greta jo nebūtų buvusi Zita. Ak, tiesa, kažkada, prieš daug metų, Karelijoje.

"Zita tada pyko, kad iškeliauju vienas, bet nepaklausiau, tai bene Dievas nubaudė - toje kelionėje taip sunegalavo skrandis, kad daugiau kaip dviejų šaukštų košės negalėdavau nuryti", - juokiasi prisiminęs tuos laikus R.Girkus.

O Z.Girkienė įsiterpė - nesuprasi, juokais ar rimtai: "Jei vyras ar žmona be savo antrosios pusės iškeliauja, nežinia su kuo gali ir parkeliauti."

Su Girkais susipažinau praėjusią vasarą, kai mėnesį irklavome valtimis Nerimi iš Baltarusijos į Kauną. Ant Neries kranto Baltarusijos Kameno kaime Zita ir Romualdas mikliai sunarstė iš gabalėlių savo senutėlę, tačiau vis dar puikiai atrodančią baidarę, sėdo į ją ir nusiyrė.

Skirtingai negu daugelis šios kelionės dalyvių, septintą dešimtį įpusėję Girkai ne tik įveikė visą pusės tūkstančio kilometrų maršrutą nuo Kameno iki Kauno, bet ir perplaukė Vileikos marias, o jos gerokai platesnės negu kauniškės.

Žuvinto "džiunglėse"

Zita ir Romualdas išmaišė daug Lietuvos vandenų. 1972 metais jiems po ilgų pastangų pavyko nusipirkti vokišką baidarę - tuo metu tai atrodė kone stebuklas. Palyginti su išgirtosiomis rusiškomis baidarėmis "Taimen", Girkų RZET lengvesnė, nes jos brezentas užtemptas ne ant metalinio, o ant medinio karkaso, ji manevringesnė.

Išbandė šį laivą plaukdami Dubysa. Vėliau - Šalčios, Širvintos, Merkio, Ašvos, Visinčios, Vilnios ir daug kitų upių, Molėtų, Veisiejų ežerynai. "Plaukdami Širvinta aptikome ištisus šlaitus žemuogių - jas ir dabar sapnuoju", - sako Z.Girkienė.

Nerimi Girkai plaukė ne kartą. Antai iš Kameno į Kauną buvo nuplaukę ir prieš 35 metus drauge su sūnumi Vaidotu. Jis tada buvo dar mažas.

Labiausiai įsiminė sunkios kelionės. "Kartą plaukėme Bambenos upe, kuri įteka į Žuvinto ežerą. Joje daugybė nendrynų. Iš pradžių buvo romantiška, įdomu, po to pametėme iš akių savo draugus Rimą Žvirblį su žmona. Plaukiam plaukiam, aplink - vien nendrės. Supratom, jog paklydome. Netrukus nendrynai taip sutankėjo, jog tapo nebeįmanoma irkluoti. Pradėjau stumtis kartimi, ji triokšt, ir mes atsidūrėme vandenyje. Tada Zita supanikavo", - prisiminė Romualdas.

Vargais negalais išsikapanojusius į Žuvinto ežerą turistus pastebėjo tuometinis Žuvinto valstybinio rezervato direktorius Vytautas Nedzinskas. "Atlėkė pamanęs, jog mes brakonieriai, ir nustebo, kaip radome kelią. Net nenubaudė", - džiaugėsi keliautojai.

Marčios krikštas

Ponia Zita ir dabar suvirpa prisiminusi vieną ją išgąsdinusią dieną. "Tada plaukiojome Platelių ežere. Įsikūrėme stovyklavietėje, pernakvojome. Rytą Romas, kaip visada, šoko į ežerą išsimaudyti ir nuplaukė. Laukiu, o jo vis nėra. Pavalgiau viena pusryčius, pietus, jau ir vakarienės metas atėjo - tik tada jis partraukė, ir visai iš kitos ežero pusės. Maniau, nebeturiu jau vyro, nuskendo".

"Buvo taip: nusiyriau į salą, o kai prireikė grįžti - vėjas pasisuko iš tos pusės, nebevalioju. Tad teko iš tos salos nuplaukti pavėjui į kitą ežero pusę, o iš ten pareiti buvo toli", - paaiškino R.Girkus, meiliai žvelgdamas į savo žmoną.

Panašiai jiems įvyko ir poilsiaujant Baluošo ežere. Tiesa, tada plaukė ne baidare, o kateriu. "Buvo karšta, laivo kapitonas pasiūlė - išsimaudykim, ir išjungė variklį. Aš tuoj pūkšt į ežerą. O kateris iš inercijos dar plaukė - tik tolsta, tolsta nuo manęs... Vos vos jį pasiekiau", - pasakojo R.Girkus.

"Per 44 metus, kai mes kartu, dar nė karto nebuvo, jog atostogas praleistume atskirai", - pasididžiavo Z.Girkienė. "Pripranti prie artimiausio žmogaus ir kai jo nėra - nesmagi ir kelionė", - pritarė jos vyras.

Latvijoje Girkams su sūnumi plaukiant Dauguvos upe, ūmai baidarė įstrigo. Pasirodo, jie pataikė ant vandenyje stūksančio didelio akmens. "Srovė stipri, išlipti ir atsistumti baisu - upė plati, gili. Vis dėlto šiaip taip nusikrapštėme", - pasakojo R.Girkus.

Kai sūnus užaugo ir vedė, Girkai marčią išbandė vandens žygyje. "Tuoj po vestuvių išplaukėme Šalčios upe. Buvo gegužės pirmoji, šilta. Tačiau vos išplaukėme, staiga atšalo, pradėjo snigti. Marti pašiurpo, juo labiau kad nebuvo pasiėmusi pirštinių. Tačiau krikštą išlaikė puikiai", - gyrė sūnaus žmoną pašnekovai.

Kaune įsikūrusiame Aerogeodezijos institute jau daug metų besidarbuojantis kartografas R.Girkus neretai dalyvaudavo ekspedicijose po Latviją, Baltarusiją, Kaliningrado sritį. "Dažną vasarą tekdavo praleisti ne Lietuvoje. Keliaudavome dažniausiai su Zita", - prisimena Romualdas. Jo žmona - taip pat kartografė, dirbo tame pačiame institute.

Žemėlapiai, ypač senoviniai, yra ne tik R.Girkaus darbas, bet ir pomėgis, šis žemėlapių specialistas apie juos gali pasakoti ištisas valandas. Išsamių, puikių, neretai skirtų tik tarnybiniam naudojimui, žemėlapių kartografai Zita ir Romualdas turėdavo visose kelionėse, o tai sovietmečiu buvo pasiekiama nedaugeliui. Ne vienas keliautojas jiems to pavydėjo. Tačiau R.Girkus tvirtina, jog geras žemėlapis ne visada išgelbsti.

"Kartą plaukėme Aitros upe paskui draugų baidares. Priplaukėme didelę salą. Draugų laivai pasuko palei vieną jos krantą, mes - palei kitą. Irkluojam irkluojam, o draugų kaip nėra, taip nėra. Supratome, jog išsiskyrėme", - pasakojo Girkai.

Anot Romualdo, ne mažiau svarbu nei geras žemėlapis - gerai orientuotis tiek jame, tiek aplinkoje. "Gera orientacija yra Dievo dovana. Štai mano Zita turi geresnį biologinį kompasą negu aš, o mūsų vyriausiojo sūnaus nepaklaidintum jokiame miške", - gyrė brangiausius žmones R.Girkus.

Mados ateina ir praeina

Zita ir Romualdas keliauja ne tik per atostogas, bet ir dažną savaitgalį. "Sutariam su draugais, o jei jie negali - tik dviese traukiame prie kurios nors upės ar ežero. Anksčiau tai būdavo savotiškas sportas - nusiirdavome per dieną po 20 ir daugiau kilometrų, o dabar norisi ne toliau nuplaukti, o daugiau pamatyti", - dėstė Romualdas.

O Vakaruose būti tenka dažnai? "Ne. Mūsų sūnūs aplankė jau nemažai šalių, o mudu su Zita tokio poreikio nejaučiame, mums Lietuva gražiausia. Be to, nesinori Vakaruose pasijusti žemesniam", - neslėpė R.Girkus ir pridūrė, jog, jo manymu, dabartinės kelionės po tolimas šalis tėra mada, o ji, kaip ir visos mados, ateina ir praeina.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"