R. Doveika: pasaulis pagal Dievo mintis yra santarvės namai

lzinios.lt portalas@lzinios.lt 2016-08-19 06:00
lzinios.lt
portalas@lzinios.lt 2016-08-19 06:00
UNICEF Lietuva nuotrauka
An­tra­sis ku­ni­go Ri­čar­do Do­vei­kos die­no­raš­tis iš UNI­CEF mi­si­jos Sva­zi­lan­de: „Bū­ti žmo­nė­mis, tai reiš­kia ser­gė­ti vie­niems ki­tus...“

An­tra­sis Ri­čar­do Do­vei­kos die­no­raš­tis pa­sa­ko­ja apie ap­si­lan­ky­mą Sva­zi­lan­do li­go­ni­nė­je ir vis stip­rė­jan­tį su­pra­ti­mą, ko­kie su­sie­ti, ko­kie vie­nas nuo ki­to pri­klau­so­mi esa­me, nes esa­me žmo­nės, ne­svar­bu, kur gy­ve­na­me, ir kiek tūks­tan­čių ki­lo­me­trų mus ski­ria.

„An­tra bu­vi­mo Sva­zi­lan­de die­na. Anks­ty­vas ry­tas. 6.15 val. Vė­sus ry­tas. Su mi­si­jos da­ly­viais esa­me su­ta­rę pus­ry­čiau­ti 7 val. ry­to. Tad yra lai­ko ap­siž­val­gy­ti po nak­vy­nės vie­tą ir te­ri­to­ri­ją bei su­kal­bė­ti ry­to mal­dą. Kal­bant „Tė­ve mū­sų“ mal­dą kaž­kaip stab­te­lė­jau ties žo­džiais „kas­die­ni­nės duo­nos duok mums šian­dien...“ Šian­dien... duo­nos... kas­die­ni­nės... Juk ši auš­tan­ti die­na tūks­tan­čiams šios ka­ra­lys­tės vai­kų, se­ne­lių, jau­nų ma­mų bus vil­ties ir pa­stan­gų die­na dėl duo­nos kąs­nio... Die­ve, su­teik kas­die­ni­nės duo­nos aps­čiai...

Po pus­ry­čių vi­si mi­si­jos da­ly­viai kim­ba į dar­bus. Juk ši die­na – pa­sku­ti­nė, skir­ta ap­lan­ky­ti glo­bo­ja­mus žmo­nes, iš­girs­ti jų is­to­ri­jas, pa­si­da­lin­ti ge­ru­mu. Tu­ri­me daug pla­nų ir ke­ti­ni­mų. Lau­kia ne tik įdo­mi, ver­tin­ga ar siu­že­tais skait­lin­ga die­na, bet KIL­NI die­na, ku­rio­je kiek­vie­nas steng­si­mės da­lin­tis ge­ru­mu ir at­jau­ta.

Šian­dien pla­nuo­ja­me ap­lan­ky­ti vie­ną li­go­ni­nę, ku­rio­je gy­do­mi vai­kai. Iki su­tar­to su­si­ti­ki­mo li­ku­sį lai­ką iš­nau­do­ja­me in­ter­viu ir pa­mąs­ty­mams, ku­rie bus skir­ti ren­giant lab­da­ros pro­jek­tą. Kal­ba­mės apie įspū­džius, nuo­tai­kas, da­li­na­mės gi­les­nė­mis įžval­go­mis bei kaip vei­kia ir or­ga­ni­zuo­ja­ma UNI­CEF or­ga­ni­za­ci­jos mi­si­ja šia­me kraš­te. Ko­kie spe­ci­fiš­ku­mai ir po­rei­kiai. Po­kal­biams ope­ra­to­rius Jo­nas at­ran­da pui­kią vie­tą – me­džiais apau­gu­sį ke­lią pro rau­do­nos že­mės lau­kus. Pa­ban­dau ran­ko­mis su­tru­pin­ti že­mės grums­tą... Su­nkiai pa­vyks­ta. Per­džiū­vęs iki ne­ga­lė­ji­mo. Že­mė ne­tru­pa, bet yra lau­žo­ma ma­žais ga­ba­lė­liais. Kaip čia ga­li kas aug­ti to­kio­je saus­ro­je? Dir­va su­ar­ta, bet nie­kas ne­pa­sė­ta. Dir­vo­nuo­jan­tys lau­kai... rau­do­ni, iš­troš­kę gim­dy­ti der­lių, bet tar­si gy­vi naš­lai­čiai – be van­dens ir grū­do... Kaip vai­kai – be tė­vų ir mo­ti­nos pa­guo­dos. Vi­sa tai ma­tant ir kal­ban­tis ne­ju­čio­mis „į­si­jun­gia“ ti­kė­ji­mo ir šir­dies žvilgs­nis, pla­tes­nis eg­zis­ten­ci­nis po­žiū­ris, fi­lo­so­fi­nė įžval­ga eg­zis­ten­ci­nė­je ti­kro­vė­je, nes ki­taip su­pras­ti, ką ma­tai ir ką jau­ti, tam­pa la­bai su­dė­tin­ga. Be ti­kė­ji­mo žvilgs­nio te­ga­li­ma tik pyk­ti, nirš­ti ar­ba ci­niš­kai vis­ką ste­bė­ti. Ne­ga­liu taip. Ne­išei­na, ačiū Die­vui, ci­niš­kai...

Su­kur­da­mas pa­sau­lį Die­vas ma­tė, kad tai bu­vo ge­ra. Pa­sau­lis pa­gal Die­vo min­tis ir šir­dį yra san­tar­vės ir tai­kos na­mai. Mes esa­me vie­na šei­ma, ku­rios na­riai tar­pu­sa­vy­je tam­pa­me su­jung­ti ne žo­džiais dek­la­ruo­ja­mos, bet ti­kros bro­ly­bės ry­šiais: ša­lia esan­tis žmo­gus ti­krai yra ma­no bro­lis ir se­suo. Ar pa­ste­bė­jo­te, ko­kio­je erd­vė­je su­si­rin­kę žmo­nės krei­pia­si vie­nas į ki­tą krei­pi­niu „bro­liai, se­se­rys“? BAŽ­NY­ČIO­JE. Baž­ny­čios erd­vė li­ko be­ne vie­nin­te­le, ku­rio­je skam­ba šie žo­džiai kiek­vie­ną die­ną, kiek­vie­nų apei­gų ir mal­dos me­tu. Kaip ge­rai, kad tu­ri­me to­kias erd­ves, ku­rio­se tam­pa­me svar­būs ne pa­gal tai, ką tu­ri­me, o kas esa­me, ir dar dau­giau – kad iš­ta­ria­me tie­są vie­nas ki­tam apie vie­nas ki­tą – tu – ma­no bro­lis, tu – ma­no se­suo. To­dėl ir te­ga­liu žvelg­ti į pa­sau­lį kaip į Die­vo pa­sau­lį. O Die­vo pa­sau­lis – tai toks pa­sau­lis, ku­ria­me kiek­vie­nas jau­čia at­sa­ko­my­bę už ki­tą, už ki­to ge­ro­vę. Ir šiuos žo­džius ne­tru­kus pa­sit­vir­tin­siu tuo, ką pa­ma­ty­siu li­go­ni­nė­je, kur sa­va­no­ris gy­dy­to­jas yra vaikš­čio­jan­tis Die­vo Vei­das šim­tams mo­ti­nų su vai­kais ant ran­kų. Ko­dėl tiek daug ne­tei­sy­bės, skaus­mo, aša­rų, ba­do ir skur­do? Su­sip­rie­ši­ni­mo ir pa­že­mi­ni­mo? Ir ko­dėl to­kia gi­li pra­ra­ja tarp tur­tin­gų­jų ir varg­šų? Ti­kė­ji­mas ne­smer­kia tu­rė­ji­mo, ne­smer­kia­mas gau­sus vai­sius už di­de­lio triū­so ir pa­stan­gų in­dė­lius. Juk tam Die­vas ir su­kū­rė pro­tin­gą žmo­gų, su­tei­kė ta­len­tus, kad jis bū­tų lai­min­gas ir pil­nat­vės žmo­gus. Bet ko­dėl bū­tent čia tam­sos pa­sau­lis ir įsi­ter­pia? Su­griau­na san­ty­kius ir su­prie­ši­na žmo­nes. Ko­dėl rei­kia ka­riau­ti ir kaup­ti gink­lus? Ko­dėl XXI-aja­me am­žiu­je pa­žan­ga ir lenk­ty­nia­vi­mas tarp žmo­nių yra ne pa­gar­bos, ge­ru­mo, mei­lės ir pa­gal­bos ti­kro­vė­je, bet ap­si­gink­la­vi­mo var­žy­bų sek­mė­je? Vals­ty­bė tam­pa ger­bia­ma ir su ja kal­ba­ma­si ne dėl to, ką su­ku­ria ir kuo pra­tur­ti­na, bet kiek ir kuo la­biau bau­gi­nan­čius gink­lus bei jų ar­se­na­lus ge­ba pa­de­mons­truo­ti... Ko­dėl tiek daug smur­to, su­sis­kal­dy­mo, prieš­iš­ku­mo ir ka­rų? Po­pie­žius Pra­nciš­kus pui­kiai at­sa­ko į šį klau­si­mą – to­dėl, kad žmo­gus lio­vė­si GE­RĖ­TIS ge­ru­mu ir gro­žiu, UŽ­SI­DA­RĖ sa­vo egoiz­me. Ir ta­da ky­la klau­si­mas „ar aš esu sa­vo bro­lio sar­gas“? Su­sip­rie­šin­da­mi tar­pu­sa­vy­je vi­sa­da at­gai­vi­na­me Kai­no, nu­žu­džiu­sio sa­vo bro­lį Abe­lį, ne­apy­kan­tos ir pa­vy­do vei­dą. Bro­lis, ku­rį rei­kia sau­go­ti ir my­lė­ti, tam­pa prieš­u, su ku­riuo rei­kia ko­vo­ti, ku­rį rei­kia su­nai­kin­ti. Tai la­bai pui­kiai ma­to­ma to­kiuo­se kraš­tuo­se, kur vai­kai iš­nau­do­ja­mi kaip pi­gi dar­bo jė­ga, kur že­mi­na­mos ir prie­var­tau­ja­mos mo­te­rys, nes jos gi ne žmo­nės, o daik­tai, kai žu­do­mi kū­di­kiai ir ba­do šmėk­la pa­si­reiš­kia iš­pam­pu­sio nuo ba­do vai­ko pil­ve­ly­je. So­čių­jų, ga­lin­gų­jų puo­ta... Šei­mi­nin­kai puo­tau­ja, šu­nys ren­ka tru­pi­nius nuo sta­lo. Ki­ta odos spal­va, ki­ta kul­tū­ra, ki­tas iš­si­la­vi­ni­mas, ga­li­my­bės ir kil­min­gu­mo do­ku­men­tų sto­ka pa­ver­čia žmo­nes kaž­kuo – ver­gais ir „pa­sau­lio eli­tu“. Kai žmo­gus gal­vo­ja tik apie sa­ve, apie sa­vo in­te­re­sus, kai sa­ve pa­sta­to cen­tre, kai su­si­gun­do jė­gos ir val­džios sta­bais, kai uži­ma Die­vo vie­tą, tuo­met pa­šly­ja vi­si san­ty­kiai, vis­kas su­griū­va; at­si­ve­ria ke­lias smur­tui, abe­jin­gu­mui, konf­lik­tui, ka­rams...

Kal­buo­si su mi­si­jos da­ly­viais ir su­pran­tu, kad vis tik vie­nin­te­lė jė­ga, ga­lin­ti pa­sip­rie­šin­ti šiai mir­ties, su­sve­ti­mė­ji­mo ir sa­vi­žu­dy­bės kul­tū­rai yra su­sig­rą­žin­ti Die­vą į jam skir­tą vie­tą – sa­vo, vi­suo­me­nės, pa­sau­lio ir tar­pu­sa­vio san­ty­kių vie­tą. Ir SU­PRAS­TI, kad esu sa­vo ar­ti­mo sar­gas. Nes bū­ti žmo­nė­mis reiš­kia ser­gė­ti vie­niems ki­tus...

Ma­tant šio ry­to vaiz­dus, kal­ban­tis ir dis­ku­tuo­jant, ste­bint vai­kus, ei­nan­čius į mo­kyk­lą, mal­kų krū­ve­les pa­ke­lė­se, il­ge­sin­gai žvel­gian­čius į per­džiū­vu­sius lau­kus, no­ri­si gar­siai šauk­ti – IŠ­EI­KI­ME IŠ SA­VŲ IN­TE­RE­SŲ, ku­rie pa­da­ro šir­dį ne­jau­trią, ĮVEI­KI­ME ABE­JIN­GU­MĄ. Žiū­rė­ki­me į ar­ti­mo skaus­mą, į mirš­tan­tį vai­ką, į ba­do pil­vą ma­ža­me­čio kū­ne­ly­je, gir­dė­ki­me skaus­mo ir ai­ma­nos rau­dą. Kam? Kad as­me­niš­kai nė vie­nas dau­giau skaus­mo, kan­čios, ai­ma­nos NE­PRI­DĖ­TU­ME. Tu­ri­me ma­ty­ti, kad ne­be­da­ry­tu­me. As­me­niš­kai. Tu ir aš. As­me­niš­kai...

Ga­na iš­ve­džio­ji­mų... Mus glo­bo­jan­tys sa­va­no­riai Nao­mi ir Mo­ka­si­ni jau pri­me­na, kad lai­kas vyk­ti į li­go­ni­nę. Vėl teks ma­ty­ti skaus­mą ir gir­dė­ti ai­ma­nas, klau­sy­tis rau­dų ir ste­bė­ti gy­ve­ni­mo ir mir­ties ci­niš­ku­mo dvi­ko­vos šo­kį vai­ko esy­bė­je... Bet. Nu­stem­bu. Nu­vy­kęs at­ran­du daug žmo­nių, šur­mu­lį ir die­nos rit­mą bei šėls­mą ir vi­di­nę ty­lą. Vi­di­nis oru­mas. Ir tai ky­la iš žmo­gaus šir­dies. Ty­lūs ir orūs mū­sų is­to­ri­jų he­ro­jai.

Ke­lias link li­go­ni­nės vėl drie­kia­si il­gam į at­min­tį įsi­rė­žu­siu pei­za­žu – saus­ros ir vai­duok­liš­kų, su­džiū­vu­sių au­ga­lų ta­kais. Tie­sa, yra ža­liuo­jan­čių cu­kra­nend­rių. Bet daug ir nu­džiū­vu­sių pa­sė­lių. Taip ir ne­sup­ra­tau – cu­kra­nend­rės tam­pa bran­džios bū­da­mos ža­lios ar nu­džiū­vu­sios? Ap­gau­lin­ga kaip ir dau­ge­lio mąs­ty­mas – ne­ži­nau, ar tai, kaip yra, ge­rai ar ne­ge­rai šia­me pa­sau­ly­je? Ap­gau­lin­ga at­si­ri­bo­ji­mo pa­gun­da, kvie­čian­ti už­merk­ti akis ir at­si­duo­ti ne­iš­ven­gia­my­bei. Bet „neiš­ven­gia­my­bės“ prie­žas­ti­mi ir tam­pa mū­sų abe­jin­gu­mas. Už­bur­tas ra­tas...

At­vyks­ta­me į li­go­ni­nę. Mus pa­si­tin­ka gy­dy­to­jas, ku­ris čia sa­va­no­riau­ja. Li­go­ni­nę su­da­ro ke­le­tas at­ski­rų pa­sta­tų. Vaiz­das nė­ra ke­rin­tis. Vis­kas la­bai pa­pras­ta. At­ski­ros ke­lios pa­la­tos po ke­le­tą lo­vų. Vie­na apk­lo­ta, nes yra li­go­nis. Dvi me­ta­li­nės sto­vi tuš­čios, kaip griau­čiai. Ir ne­ži­nai, ar kas ki­tas šio­je lo­vo­je ko­vos tarp gy­ve­ni­mo ir mir­ties. Ka­dan­gi tai – vai­kų li­go­ni­nės na­me­lis, sie­nos nu­ta­py­tos dramb­liu­kais, pa­pū­gė­lė­mis. Yra net įreng­tas vai­kų žai­di­mo kam­ba­rys su gy­vū­nų pa­veiks­liu­kais bei žais­lais. Tik žai­džian­čių nė­ra... Di­des­nė­je erd­vė­je su­sta­ty­ta daug lo­vų. Vai­kai, di­des­ni ir ma­žes­ni. Ša­lia esan­čios ma­mos. Gy­dy­to­jų per­so­na­las. Vis­kas pri­mi­ty­vu ir pa­pras­ta. Jo­kio pri­va­tu­mo. Ten bū­nant at­ve­ža skaus­mu kly­kian­tį vai­ką. Sta­to­ma la­še­li­nė. Ma­ma ty­li ap­ka­bi­nu­si ir tam­pa Kan­čios Iko­na. Ki­ta mer­gai­tė pra­virks­ta – bai­mė dėl vie­ni­šu­mo. Pa­duo­du pa­veiks­lė­lį – akys žvel­gia įdė­miai, ty­ri­nė­ja ir glau­džia prie sa­vęs. Bet kaž­kas tam­pa as­me­niš­kai ma­no. Ma­no tur­tas. Ma­no... To­kio­je ap­lin­ko­je ap­lan­kau ir an­trą­ją sa­vo glo­bo­ja­mą is­to­ri­ją. Ma­ma su kū­di­kiu ant ran­kų. Gi­męs kū­di­kis tu­rė­jo svo­rio prob­le­mų. Pra­stas mais­tas ir jo sto­ka. Juk ką val­go ma­ma, tai per pie­ną per­duo­da­ma kū­di­kiui. Li­go­ni­nė­je kū­di­kiui, ža­viai, stul­bi­nan­čio gro­žio, gel­mės ir skaid­ru­mo akių mer­gy­tei bu­vo pa­vy­kę „priau­gin­ti“ svo­rio. Iš­lei­do į na­mus. Bet ir vėl vis­kas at­kri­to. Svo­rio ne­te­ki­mas, tu­ber­ku­lio­zė, plau­čių prob­le­mos ir ki­tos bė­dos. Ka­dan­gi ma­ma ser­ga AIDS, gy­dy­to­jas nu­spren­džia at­lik­ti ty­ri­mus ir vai­kui. Lau­kia­mi at­sa­ky­mai. Po­kal­bio me­tu ma­ma su­nkiai ran­da žo­džių. Ji jau pa­lai­do­jo ke­le­tą sa­vo vai­kų, ku­rie ne­iš­gy­ve­no pir­mai­siais sa­vo gy­ve­ni­mo mė­ne­siais. Mo­ti­nos žvilgs­nis – į nie­kur... Gal ne­tei­sin­gai su­pra­tau ar pa­da­riau sku­bo­tas iš­va­das, bet aki­mirks­niu pa­si­ro­dė, kad jai jau vis­kas ta­pę tas pats. Gy­vens, ne­gy­vens, iš­gy­vens, ar ne. Ji tar­si čia, bet sa­vo­tiš­kai jau ir kaž­kur ki­tur. Ap­si­gau­nu. Po­kal­bis iš­si­ru­tu­lio­ja ir vėl su­pran­tu, kad šie žmo­nės ken­čia ty­liai ir oriai. Vei­do ra­my­bė ir šir­dies so­pu­liai. Ti­kė­ji­mas. Ti­kė­ji­mas ir šiai ma­mai – stip­ry­bės šal­ti­nis. Vai­kas žin­do ma­mos krū­tį. Iš pra­džių net ne­jau­ku ma­ty­ti to­kį vaiz­di­nį. Bet la­bai grei­tai su­vo­kiu, kad tie­sa ne­ga­li bū­ti ne­jau­ki. Į ją ne­jau­kiai rea­guo­ja­me, bet tie­sa yra kil­ni. Juk kiek­vie­nas užau­go­me žįs­da­mi MO­TI­NOS krū­tį. Tai – kil­nu. Vai­kas tai da­ro go­džiai. Ir net ne­sup­ran­tu, ar tai – ban­dy­mas iš­spaus­ti pie­no la­še­lį, ar tie­siog įpro­tis, ku­ris tei­kia ir iš­sau­go uni­ka­lų ry­šį tarp jos ir vai­ko. Vai­kas del­niu­kais spau­džia ma­mos krū­tį, ne­nu­sa­ko­mo gro­žio akys žvel­gia į ją tar­si sa­ky­da­mos, kaip ge­rai, kad ta­ve tu­riu, ma­ma...

Gy­dy­to­jas pa­pa­sa­ko­ja apie li­gos ei­gą, jos is­to­ri­ją. Da­bar apie tai pla­čiau net ne­ra­šau – te­le­vi­zi­jos pro­jek­to me­tu ši is­to­ri­ja, kaip ir ki­tos, bus iš­sa­miai pri­sta­ty­ta. Pa­klau­sus, kiek ma­ma čia ga­li bū­ti, su­ži­nau, ir gau­nam vi­si dar vie­ną šo­ką – už bu­vi­mą li­go­ni­nė­je rei­kia mo­kė­ti.... Kad ir ne­daug, bet tai – di­de­lė naš­ta dau­ge­liui žmo­nių. Mū­sų ma­ma su du­kre­le ant ran­kų, ro­dos, ir­gi ne­ri­mas­tin­gai ver­žia­si kuo grei­čiau į na­mus. Gy­dy­to­jas ne­no­ri iš­leis­ti, rei­kia su­lauk­ti pa­im­tų ty­ri­mų re­zul­ta­tų, o na­muo­se, tiks­liau, tro­be­lė­je, ku­rio­je ji, ma­ma, glau­džia­si su du­kre­le, nė­ra rei­ka­lin­gų są­ly­gų ir mais­to, ku­ris leis­tų iš­lai­ky­ti mer­gai­tės svo­rį. Čia bent jau mai­ti­ni­mas ma­mai yra ga­ran­tuo­ja­mas. Va­di­na­si, ma­ma tu­rės pie­no. Vai­kas pa­pil­do­mai gaus mi­ši­nė­lį. Vie­nin­te­lis mo­ti­nos ar­gu­men­tas kuo grei­čiau iš­ei­ti iš li­go­ni­nės – pi­ni­gų ne­bu­vi­mas. Ne­tu­ri už ką su­si­mo­kė­ti. O pri­sik­lau­siu­si vi­so­kių is­to­ri­jų, kad tuos, ku­rie ne­su­mo­ka li­go­ni­nės mo­kes­čio, ne­iš­lei­džia, už­da­ro at­ski­ro­je pa­tal­po­je, kol gi­mi­nai­čiai ne­pa­den­gia įsis­ko­li­ni­mo... Siau­bas kaž­koks. Ma­ma nie­ko ne­pra­šo. At­ro­do, kad yra ga­li­my­bė pra­šy­ti, bet ne­pra­šo. Mes jos pra­šo­me pri­im­ti pa­gal­bą. Mums rei­kia, kad ji pa­gal­bą pri­im­tų. Ly­giai taip ir pro­jek­to me­tu, ne jie pra­šys Lie­tu­vos žmo­nių par­amos, mes jos pra­šy­si­me šių žmo­nių var­du. Mums rei­kia, kad pa­dė­tu­mė­te jiems...

Vi­si su­pran­ta­me, kad no­rint bū­ti gai­les­tin­gu, rei­kia bū­ti dos­niu. Gai­les­tin­gas žmo­gus vi­sa­da yra dos­nus žmo­gus. Gai­les­tin­gas žmo­gus – tai toks žmo­gus, ku­ris jau­čia ki­to po­rei­kius kaip sa­vus. Bū­nant gai­les­tin­gu rei­kia bū­ti ir dos­niu. Tad mes, mi­si­jos da­ly­viai, su­siž­val­go­me ir ty­liai, su­ta­rę su gy­dy­to­ju bei me­di­kų per­so­na­lu, at­ve­ria­me sa­vo as­me­ni­nes pi­ni­gi­nes ir ap­mo­ka­me rei­ka­lin­gas bu­vi­mo iš­lai­das. Net gy­dy­to­jas įti­ki­nė­ja ma­mą, kad pa­si­lik­tų su du­kre­le li­go­ni­nė­je, kad su­lauk­tų ty­ri­mų ir pa­ski­ria­mų vais­tų. Mo­ti­nos akys ir dė­kin­gu­mas... Gal ge­riau jau net ir ne­ra­šy­ti, kaip vi­sa tai at­ro­dė... Tie­siog nuo vis­ko pa­si­da­ro la­bai karš­ta... Gy­dy­to­jas mū­sų at­sip­ra­šo ir iš­sku­ba į sku­bų iš­kvie­ti­mą – prieš­lai­ki­nis gim­dy­mas...

Kol vi­sa tai vyks­ta, ko­ri­do­riu­je pa­si­girs­ta dai­nos ir gies­mės me­lo­di­ja. Vis gar­ses­nė ir aiš­kes­nė. Pa­si­ro­do – mal­dos va­lan­da. Mal­dos gru­pė kiek­vie­ną die­ną ap­lan­ko vis ki­tą sky­rių. Su­si­ren­ka vi­si li­go­niai, gie­da­mos gies­mės. Ko­kie nuo­sta­būs bal­sai. Af­ri­ka vis­ką iš­gie­da ir iš­dai­nuo­ja. Re­li­gi­nės gies­mės. Lie­ku pa­ke­rė­tas. Ko­kia vil­tis ir pa­si­ti­kė­ji­mas mal­do­je. Šiur­pu­liu­kai nu­ei­na per kū­ną. Vie­nas karš­tai, af­ri­kie­tiš­ko tem­pe­ra­men­to ve­di­nas, aiš­ki­na Bib­li­jos iš­trau­ką. Pri­ta­rian­tys žmo­nių bal­sai: Amen... Taip... Jė­zus... Tai – tar­si at­sa­ky­mai į tai, ką gir­di, pa­tvir­ti­ni­mas, kas sa­ko­ma, ir vėl gies­mė... Su­si­ren­ka mal­dai vi­si – ir li­go­niai, ir per­so­na­las. Vi­si tam­pa vie­na šei­ma. Gie­dan­čia, be­si­mel­džian­čia šei­ma. Pa­sa­ko­ma, kad yra at­vy­kęs ku­ni­gas ir gru­pė iš Lie­tu­vos. Jie pa­kvie­čia mus mal­dai. Bend­rai krikš­čio­niš­kai mal­dai. Pa­ky­la vie­ni prieš ki­tus lai­mi­nan­čios ran­kos. Su­kal­bu lie­tu­vių kal­ba mal­dą ir su­tei­kiu pa­lai­mi­ni­mą. Jų at­sa­ky­mas – pa­lai­mi­ni­mo mal­da už mus. Jų gies­mės me­tu pa­da­li­nu Die­vo Mo­ti­nos pa­veiks­liu­kus ir Gai­les­tin­go­jo Jė­zaus iko­nas. Stul­bi­nan­čiai kil­nus vaiz­das ir jaus­mas. Vi­si jau­čia­mės ki­taip. Mal­da ir pa­lai­mi­ni­mas vi­sa­da žmo­gų pa­ke­lia aukš­tyn ir lei­džia pa­si­jus­ti ki­to­kiu. Ko­dėl jie taip už vis­ką dė­ko­ja ir lai­mi­na? Nes pa­lai­mi­ni­mas – tai gy­ve­ni­mas, tai – vi­siš­ka prieš­in­gy­bė pra­kei­ki­mui, kas reiš­kia mir­tį. Jie kas­dien, kas aki­mir­ką iš­gy­ven­da­mi mir­ties šėls­mą, ma­ty­da­mi vai­kų mir­tis ir ba­do siau­bą nie­ko ne­kei­kia ir ne­pra­kei­kia. Jie LAI­MI­NA. O tai reiš­kia, kad kiek­vie­ną mir­ties aki­mir­ką REN­KA­SI GY­VE­NI­MĄ. Vieš­pa­ties pa­lai­mi­ni­mas ir ap­sau­ga – tai vi­sa, nuo ko pri­klau­so mū­sų gy­ve­ni­mas. Be tų da­ly­kų ne­tu­ri­me gy­ve­ni­mo. Nes gy­vy­bė, gy­ve­ni­mas ir vi­sa, ką mes šio­je že­mė­je tu­ri­me, pri­klau­so Die­vui ir nuo Die­vo. Tuo vi­sa­da abe­jo­ja­ma tu­rint pa­kan­ka­mai tur­to ir svei­ka­tos, bet ĮSI­TI­KI­NA­MA, kai mū­sų gy­vy­bė bei gė­ris at­si­du­ria pa­vo­ju­je ar­ba yra ne­grįž­ta­mai pra­ran­da­mi.

Po mal­dos ir drau­giš­ko pa­sis­vei­ki­ni­mo su ten esan­čiais, at­ei­na pie­tų me­tas. Li­go­niams ir jų ma­moms da­li­na­mas mais­tas. Vi­si su­grįž­ta link sa­vo lo­vų, sa­vo erd­vių. Val­gy­mas juk da­ly­kas – šven­tas ir sa­kra­lus. Ypač to­kia­me kraš­te. Bu­vi­mas šian­dien čia bu­vo la­bai svar­bus ne tik jiems, bet ir mums. Kaž­kaip at­ro­do, kad mu­my­se at­si­ra­do dau­giau vil­ties ir niurz­gė­ti ne­be­si­no­ri. Gal bent trum­pam nu­si­vil­ko­me minkš­to gy­ve­ni­mo ap­siaus­tą ir pa­ma­tė­me, kad gy­ve­ni­mo pra­smės ir lai­mės da­ly­kai sly­pi ne tu­rė­ji­me, o bu­vi­me. Ir kaip svar­bu bū­ti my­li­mam šia­me pa­sau­ly­je už nie­ką. Tik už tai, kad esu.

Su­grįž­ta mus glo­bo­jęs gy­dy­to­jas, jo ran­kos – bal­tos nuo kaž­ko­kių mil­te­lių. Vei­das švy­ti. Gi­mė. Vai­kas silp­nas ir ne­iš­ne­šio­tas. Pa­tal­pin­tas į in­ku­ba­to­rių. Vi­si lin­ki­me šir­dy­je sėk­mės. Kol bus to­kių sa­va­no­rių gy­dy­to­jų, ku­rie sieks ne kar­je­ros, ne pel­nin­go dar­bo, bet rea­li­zuos sa­vo pa­šau­ki­mą, ku­rį su­stip­ri­na ir pra­tur­ti­na ži­nio­mis, pra­kti­ka, iš­si­la­vi­ni­mu, pa­sie­kia­mais laips­niais, tol mi­li­jo­nai žmo­nių tu­rės at­ei­tį. Šis gy­dy­to­jas – pui­kus spe­cia­lis­tas, daug pa­sie­kęs me­di­ci­no­je, bet sa­vo lai­mę at­ra­dęs tar­nau­da­mas ir gy­dy­da­mas to­kius, ku­rie į ki­še­nę ne­įdės vo­ke­lio ar ne­pa­si­pui­kuos uži­ma­mo­mis par­ei­go­mis bei ga­li­my­bė­mis, o tie­siog tik ty­liai pa­dė­kos ir pa­lai­mins.... Bet gal tai ir yra TIK­RAS Die­vo pa­lai­mi­ni­mas?

Dė­ko­ja­me gy­dy­to­jui. Su­pran­ta­me, kad jo die­na dar bus pil­na vi­so­kių sku­bių iš­kvie­ti­mų, at­li­kę sa­vo mi­si­ją čia, pa­si­da­li­nę ge­ru­mu, o dar dau­giau jo įsi­dė­ję į sa­vo šir­dis, vi­si pa­ju­da­me link au­to­bu­siu­ko. Iš žvilgs­nių su­pran­ta­me, kad tai, ko sie­kė­me, pa­vy­ko pa­siek­ti. Ti­kiu, kad Lie­tu­vos žmo­nės pa­ma­tys jau­trią is­to­ri­ją ir pa­liu­dys sa­vo gai­les­tin­gu­mą dos­nu­mu...

Iš­vyks­ta­me iš li­go­ni­nės. Die­na jau va­ka­rop. Kaip grei­tai bė­ga lai­kas. Va­žiuo­da­mi au­to­bu­sė­ly­je su­val­go­me šal­tą pie­tų lauk­ne­šė­lį, ku­ris bu­vo įdė­tas anks­ti ry­te nak­vy­nės na­muo­se. Šal­tos kep­tos bul­vės ir viš­tie­nos ga­ba­lė­lis. Bet kaip ska­nu...

Dar vie­na die­na link pa­bai­gos. Sau­lė greit pa­sis­le­pia ir tam­pa tam­su. Grįž­ta­me nak­vy­nei. Tie­sa, va­ka­rie­nės lai­kas vėl su­bu­ria prie sta­lo. Kal­ba­mės, da­li­na­mės įspū­džiais. Pa­ma­žu nuo sta­lo dings­ta vis po vie­ną bend­ra­ke­lei­vį – kas die­no­raš­čio ra­šy­ti, kas nuo­trau­kų per­žiū­rė­ti, kas – tie­siog pa­bū­ti su sa­vi­mi. Šį va­ka­rą kal­bu ne tik pa­dė­kos, bet ir pa­lai­mi­ni­mo mal­dą. Dė­ko­ju ir lai­mi­nu sa­vo tė­ve­lius, jau esan­čius Am­ži­ny­bė­je, pa­lai­mi­nu drau­gus ir bi­čiu­lius. Par­api­jos bend­ruo­me­nę, bend­ra­ke­lei­vius. Pa­lai­mi­ni­mas dar kar­tą su­tei­kia ga­li­my­bę iš nau­jo ap­sisp­ręs­ti už tuos, dėl ku­rių nu­bun­da­ma kiek­vie­ną ry­tą... Nes pa­lai­mi­ni­mas reiš­kia gy­ve­ni­mą. Jis prieš­in­gas mir­čiai. Jei no­ri­me gy­ven­ti, pri­va­lo­me iš­mok­ti LAI­MIN­TI...

Ry­to­jaus die­na – iš­vy­ki­mo die­na. Nu­ma­ty­tas trum­pas UNI­CEF būs­ti­nės ap­lan­ky­mas sos­ti­nė­je. Po­kal­bis su UNI­CEF dar­buo­to­jais ir Va­do­ve bei ke­lias link Man­zi­ni tarp­tau­ti­nio oro uos­to, ku­ria­me lauks vie­nin­te­lis tą die­ną pa­kil­sian­tis lėk­tu­vas, ku­ris per 50 mi­nu­čių su­grą­žins į Jo­ha­nes­bur­go oro uos­to šur­mu­lį, žmo­nių pi­lig­ri­mys­tės ei­se­ną. Skry­dis į Lie­tu­vą. Na­mo. Bet ir šis kraš­tas tam­pa na­mų da­le­le. No­rė­čiau čia su­grįž­ti vėl. Ap­lan­ky­ti bro­liu­kus ir jų te­tą, pa­si­žiū­rė­ti, kaip se­ka­si ma­mai su kū­di­kiu ant ran­kų. Kas iš­li­ko, ko – ne­bė­ra... Ne vel­tui juk pa­sa­ky­ta, kad am­ži­nai lie­ki at­sa­kin­gas už tai, su kuo su­si­bi­čiu­lia­vai...“

Susiję straipsniai
Tavo komentaras
Vardas: * El.paštas:
Komentaras: *
Komentarai
Michael Hunter  207.244.72.201 2016-09-13 21:06:13
Kaip aš gavau mano Norima Paskolos suma iš patikimo ir patikos paskola bendrovei (darrenwatsonhomeltd@yandex.com) Sveiki visi ... Aš esu Michaelas medžiotojas pagal pavadinimą metu gyvena Teksase, JAV .. rašau šį laišką, nes esu tikrai dėkingas už tai, ką J. Darrenas Watsonas padarė už mane ir mano šeimą, kai aš maniau nebuvo vilties jis atėjo ir padaryti būdas man ir mano šeima skolindami mums paskolą, labai mažomis palūkanų norma 3%. Aš niekada maniau, kad vis dar yra Dievas atsiuntė ir originalios paskolos skolintojų internete, bet mano didžiausias siurprizas aš gavau mano paskolą be eikvoti daug laiko, todėl, jei esate ten ieško bet kokio dydžio paskolą norėčiau rekomenduoti Jums ponas Darrenas Watsonas generalinis direktorius Darren WATSON namo, nes jis yra Dievas atsiuntė vyro, kuris gali pakeisti jūsų gyvenimą visam laikui. Taigi, jei jūs tikrai norite padaryti geresnį gyvenimą be jokių lėšų stygiaus .... Aš patarčiau jums gauti ryšį su juo per šį e-mail žemiau :: {E-mail: darrenwatsonhomeltd@yandex.com} ačiū. Michaelas medžiotojas
0 0  Netinkamas komentaras
O mes,  188.69.208.99 2016-08-30 10:58:01
Pilaitės parapijos gyventojai, dėkingi Dievui, kad mums atsiuntė ganytoją Ričardą. Kiekvieno sekmadienio laukiam su nekantrumu, nes žinom, kad išgirsim, jo teisingą, aštrų, protingą ir visuomet taktiškai švelniai pamokantį pamokslą. Ačiū
1 0  Netinkamas komentaras
rimas  188.69.192.30 2016-08-24 15:14:20
R.Doveikai.Po to kai jus suejote i kompanija su Vanagaite ir Zurrofu, jus man ne autoritetas.Kaip jus nesugebejote atskirti tiesa nuo tautu kirsinimo, iki siol man nesuprantama.Gal esat lengvatikis.
0 0  Netinkamas komentaras
Prieš 25 me­tus įvy­kęs So­vie­tų Są­jun­gos žlu­gi­mas, pir­mo­jo fak­ti­nio Lie­tu­vos va­do­vo Vy­tau­to Lands­ber­gio tei­gi­mu, Eu­ro­pos is­to­ri­jo­je bus pa­žy­mė­tas kaip ne­ei­li­nis įvy­kis.
Iš Lie­tu­vos iš­vy­ko dar vie­na pa­bė­gė­lių šei­ma. Tai si­rai: du su­au­gę ir trys vai­kai, pranešė LNK Ži­nios.
Eu­ro­pos Są­jun­ga pra­de­da vyk­dy­ti 348 mln. eu­rų ver­tės pa­gal­bos pro­jek­tą, pa­gal ku­rį pa­žei­džia­miau­siems pa­bė­gė­liams Tur­ki­jo­je bus skiriamos tie­sio­gi­nės iš­mo­kos.
Di­džio­ji Bri­ta­ni­ja, Pra­ncū­zi­ja ir Jung­ti­nės Vals­ti­jos sek­ma­die­nį Jung­ti­nė­se Tau­to­se už­si­puo­lė Ru­si­ją dėl au­gan­čio žudynių mas­to Si­ri­jo­je.
1893 me­tų rugp­jū­tį Vil­niu­je įvy­ko IX Ru­si­jos im­pe­ri­jos ar­cheo­lo­gų su­va­žia­vi­mas. Ruo­šian­tis jam rink­ta in­for­ma­ci­ja apie lie­tu­viš­kų gu­ber­ni­jų – Šiau­rės va­ka­rų kraš­to is­to­ri­ją. Tam bu­vo [...]
JAV pre­zi­den­tas Ba­rac­kas Oba­ma šeš­ta­die­nį per ce­re­mo­ni­ją Na­cio­na­li­nė­je alė­jo­je per­kirps kas­pi­ną ir ati­da­rys Smit­so­no af­roa­me­ri­kie­čių is­to­ri­jos ir kultūros na­cio­na­li­nį mu­zie­jų.
Liu­ci­jos Jū­ra­tės Kry­že­vi­čie­nės „Kū­ry­bi­nės trans­for­ma­ci­jos“ – teks­ti­lė, ak­va­re­lė, mo­no­ti­pi­jos, pro­jek­tai, tri­ma­čiai erd­vi­niai ob­jek­tai vie­no­je par­odo­je. Pa­sak pačios au­to­rės, trans­for­ma­ci­jos [...]
Vie­na di­džiau­sių ša­lies kul­tū­ros bend­ruo­me­nių Lie­tu­vos kul­tū­ros cen­trų aso­cia­ci­ja kvie­čia siū­ly­ti pre­ten­den­tus pres­ti­ži­niam ap­do­va­no­ji­mui „Auksinis fe­nik­sas“ gau­ti.
Vil­niaus se­na­mies­ty­je, Bokš­to ir Onos Ši­mai­tės gat­vių san­kir­to­je, bai­gia­mi iš­kal­ti Čes­lo­vo Mi­lo­šo ei­lių frag­men­tai lie­tu­vių ir len­kų kal­bo­mis. 
Pir­ma­die­nio va­ka­rą rau­do­nas ki­li­mas bus iš­ties­tas nau­jo lie­tu­viš­ko ki­no fil­mo „Se­ne­kos die­na“ kū­ry­bi­nei gru­pei. Pir­mą kar­tą ša­lies is­to­ri­jo­je žiū­ro­vams pri­sta­to­mas fil­mas, prie ku­rio kū­ri­mo [...]
Vi­du­ti­nė elek­tros kai­na „Nord Pool“ bir­žos Lie­tu­vos pre­ky­bos zo­no­je pra­ėju­sią sa­vai­tę, rug­sė­jo 19–25 d., bu­vo 36 eu­rai už me­ga­vat­va­lan­dę (EUR/MWh). Tai 8 proc. dau­giau nei anks­tes­nę sa­vai­tę [...]
„Twit­ter“ ar­ti­miau­siu me­tu ga­li su­lauk­ti for­ma­lių pa­siū­ly­mų dėl ak­ci­jų pir­ki­mo, pra­ne­šė CNBC. Tarp pre­ten­den­tų – „Goog­le“ ir „Sa­les­for­ce.com“. Pa­skel­bus šią ži­nią, „Twit­ter“ [...]
Kul­tū­ros pa­vel­do de­par­ta­men­te prie Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­jos (KPD) pra­ėju­sios sa­vai­tės pa­bai­go­je vy­ku­sia­me dvi­ša­lia­me Lie­tu­vos-Bal­ta­ru­si­jos pa­si­ta­ri­me nu­tar­ta kreip­tis dėl tolimesnio fi­nan­sa­vi­mo Rad­vi­lų [...]
Vyks­tant nuo Kau­no au­tos­tra­da Že­mai­ti­jos link,  už Cin­kiš­kio san­kry­žos, kiek dau­giau kaip ki­lo­me­tras, prie miš­ko yra ro­dyk­lė „Ša­ra­vų ąžuo­las. „Pa­va­žia­vus keletą ki­lo­me­trų nuo­ro­dos [...]
Pir­ma­die­nį Bal­ta­ru­si­jos aukš­čiau­sio­sios le­do ri­tu­lio ly­gos rung­ty­nė­se Elek­trė­nų „E­ner­gi­ja“ na­muo­se po at­kak­lios ko­vos 3:4 (0:0, 2:4, 1:0) nu­si­lei­do „HC Brest“ eki­pai ir čem­pio­na­te pa­ty­rė [...]
Sa­vait­ga­lį Lie­tu­vos par­odų ir kong­re­sų cen­tre „Li­tex­po“ šur­mu­lia­vo Vil­niaus spor­to fes­ti­va­lis. Di­džiau­sia­me spor­to ir svei­ka­tin­gu­mo ren­gi­ny­je sa­vo veik­lą pri­sta­tė virš šim­to įvai­riau­sių [...]
Dr. Mal­go­ža­ta Ste­fa­no­vič, len­kai­tė iš Vil­niaus, Kro­ku­vo­je bai­gu­si po­li­to­lo­gi­jos ir so­cio­lo­gi­jos stu­di­jas, da­bar Kro­ku­vos Jo­gai­lai­čių uni­ver­si­te­te va­do­vau­ja Lie­tu­vos studijų cen­trui. „Ste­bė­da­ma [...]
Dvi jau­nos mer­gi­nos iš Ka­ma­jų mies­te­lio (Ro­kiš­kio r.) Li­na Ma­tiu­kai­tė ir Ie­va Ki­lie­nė su­ma­nė, par­ašė ir iš­lei­do pa­sa­kų vai­kams kny­ge­lę, ku­rios pa­grin­di­niai he­ro­jai – skai­čiai. Mer­gi­nos sie­kia [...]
Vil­niaus uni­ver­si­te­to moks­li­nin­kai (VU) kar­tu su par­tne­riais iš Fe­de­ra­li­nio tech­no­lo­gi­jos ins­ti­tu­to Ciu­ri­che da­ro prie­lai­dą, kad da­bar­ti­nius duo­me­nų įra­šy­mo ir sau­go­ji­mo įrenginius at­ei­ty­je pa­keis [...]
Gy­ve­ni­mas iš­ban­do mū­sų dva­si­nę stip­ry­bę, kai ma­žiau­siai to ti­ki­mės. Ti­krą dva­si­nę stip­ry­bę at­sklei­džia tai, ką da­ro­me, ko ne­da­ro­me ir ko nie­ka­da ne­da­ry­tu­me. Kuo di­des­nis iš­šū­kis, tuo su­nkiau [...]
Pir­mą­jį spa­lio sa­vait­ga­lį gam­tos my­lė­to­jai vi­so­je Eu­ro­po­je kvie­čia­mi pri­si­jung­ti prie kas­met gau­sė­jan­čio ste­bė­to­jų bū­rio iš­ly­dė­ti iš­skren­dan­čius pa­ukš­čius. Tūks­tan­čiai žmonių 36 ša­ly­se [...]
Lie­tu­vos Zoo­lo­gi­jos so­das pri­sta­to elek­tro­ni­nį bi­lie­tą – jį lan­ky­to­jai ga­lės įsi­gy­ti in­ter­ne­tu ir taip iš­veng­ti ei­lių prie Kau­ne įsi­kū­ru­sio zoologijos so­do var­tų.
Sek­ma­die­nį Lie­tu­vo­je mi­ni­ma Ke­liau­jan­čių­jų ir vai­ruo­to­jų die­na.
Vie­šie­ji pir­ki­mai vi­sa­da ke­lia ne­ma­žai ais­trų – vie­niems ne­įtin­ka kon­kur­so są­ly­gos, ki­ti ne­su­si­tai­ko su pra­lai­mė­ji­mu ir pro­ce­dū­ras stab­do teis­muo­se. „Kur di­de­li pi­ni­gai, ten ir in­tri­gos“, [...]
Vil­niaus ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to (NT) rin­ko­je – nau­ji vė­jai. Pir­kė­jai vis la­biau ver­ti­na kom­for­tą, tad pa­klau­siau­si tie nau­jos sta­ty­bos pro­jek­tai, ku­rie už­ti­kri­na ne tik tai, kad na­mo sienos bus tvir­tos, [...]
Apie blo­gai ap­šil­tin­tus na­mus sa­ko­ma, kad pro sie­nas švil­pau­ja vė­jas, bet ar ži­no­te, jog apie sep­tin­ta­da­lį vi­sos ši­lu­mos ne­ten­ka­ma dėl ne­tin­ka­mai ap­šil­tin­tos apa­ti­nės namo da­lies? Ap­šil­ti­ni­mo [...]
Ki­ni­jos mi­li­jar­die­riaus sū­nus nu­pir­ko sa­vo šu­niui aš­tuo­nis nau­jau­sio modelio „iP­ho­ne“ te­le­fo­nus.
Ket­vir­tus me­tus iš ei­lės, Kau­no se­na­mies­čio bend­ruo­me­nė kvie­čia gy­vū­nų my­lė­to­jus pa­mi­nė­ti Šv. Pra­nciš­kaus, gyvūnų glo­bė­jo, die­ną. 
Lie­tu­vo­je pik­ty­bi­niai na­vi­kai yra an­tro­ji pa­gal daž­nu­mą mir­ties prie­žas­tis po šir­dies ir krau­ja­gys­lių li­gų. Mū­sų ša­ly­je ši klas­tin­ga li­ga kas­met nu­si­ne­ša apie 8 tūkstančius gy­vy­bių. Vė­žio [...]
„Ma­no sū­nus šau­nus ir pro­tin­gas vai­kas, ta­čiau mo­kyk­lo­je jam ne­si­se­ka ir jis gau­na blo­gus pa­žy­mius“, – šiuos žo­džius ne­re­tai ga­li­ma iš­girs­ti iš nu­si­vy­lu­sių tė­ve­lių. 
Vie­nas por­tu­ga­las 43 me­tus be rei­ka­lo pra­lei­do sė­dė­da­mas in­va­li­do ve­ži­mė­ly­je dėl klai­din­gos me­di­kų diag­no­zės. Į penk­tą de­šim­tį įko­pu­siam vy­riš­kiui te­ko iš naujo mo­kin­tis vaikš­čio­ti.
Kai ku­rie žmo­nės už­mo­kė­tų ge­rus pi­ni­gus už bet ką, kas su­si­ję su ve­lio­niu ra­šy­to­ju Tru­ma­nu Ca­po­te, net ir jo pe­le­nus.
Komentarai
Dienos klausimas
Ar reikia izoliuoti Rusiją?
Taip. Kol neišnyks Maskvos agresija, su šia šalimi negali būti bendradarbiaujama 
Ne. Izoliacija tik mažina problemų sprendimo galimybę
Neturiu nuomonės
horoskopai
SVARSTYKLĖS

SVARSTYKLĖS

Pir­mo­je sa­vai­tės pu­sė­je už­siim­ki­te nau­jo vers­lo pro­jek­tais ar ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to rei­ka­lais. Jums ga­li bū­ti pa­siū­ly­tas iš tie­sų pers­pek­ty­vus pla­nas, bet sa­vo as­me­ni­nių pi­ni­gų ver­čiau ne­in­ves­tuo­ki­te. An­tro­je sa­vai­tės pu­sė­je pa­sis­ten­ki­te bū­ti ko­mu­ni­ka­bi­lus ir drau­giš­kas. Kuo dau­giau nau­jų pa­žįs­ta­mų įgy­si­te šio­mis die­no­mis, tuo ge­riau.

Daugiau

Komentuojami