TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

R. Doveika: pasaulis pagal Dievo mintis yra santarvės namai

2016 08 19 6:00
UNICEF Lietuva nuotrauka

Antrasis kunigo Ričardo Doveikos dienoraštis iš UNICEF misijos Svazilande: „Būti žmonėmis, tai reiškia sergėti vieniems kitus...“

Antrasis Ričardo Doveikos dienoraštis pasakoja apie apsilankymą Svazilando ligoninėje ir vis stiprėjantį supratimą, kokie susieti, kokie vienas nuo kito priklausomi esame, nes esame žmonės, nesvarbu, kur gyvename, ir kiek tūkstančių kilometrų mus skiria.

„Antra buvimo Svazilande diena. Ankstyvas rytas. 6.15 val. Vėsus rytas. Su misijos dalyviais esame sutarę pusryčiauti 7 val. ryto. Tad yra laiko apsižvalgyti po nakvynės vietą ir teritoriją bei sukalbėti ryto maldą. Kalbant „Tėve mūsų“ maldą kažkaip stabtelėjau ties žodžiais „kasdieninės duonos duok mums šiandien...“ Šiandien... duonos... kasdieninės... Juk ši auštanti diena tūkstančiams šios karalystės vaikų, senelių, jaunų mamų bus vilties ir pastangų diena dėl duonos kąsnio... Dieve, suteik kasdieninės duonos apsčiai...

Po pusryčių visi misijos dalyviai kimba į darbus. Juk ši diena – paskutinė, skirta aplankyti globojamus žmones, išgirsti jų istorijas, pasidalinti gerumu. Turime daug planų ir ketinimų. Laukia ne tik įdomi, vertinga ar siužetais skaitlinga diena, bet KILNI diena, kurioje kiekvienas stengsimės dalintis gerumu ir atjauta.

Šiandien planuojame aplankyti vieną ligoninę, kurioje gydomi vaikai. Iki sutarto susitikimo likusį laiką išnaudojame interviu ir pamąstymams, kurie bus skirti rengiant labdaros projektą. Kalbamės apie įspūdžius, nuotaikas, dalinamės gilesnėmis įžvalgomis bei kaip veikia ir organizuojama UNICEF organizacijos misija šiame krašte. Kokie specifiškumai ir poreikiai. Pokalbiams operatorius Jonas atranda puikią vietą – medžiais apaugusį kelią pro raudonos žemės laukus. Pabandau rankomis sutrupinti žemės grumstą... Sunkiai pavyksta. Perdžiūvęs iki negalėjimo. Žemė netrupa, bet yra laužoma mažais gabalėliais. Kaip čia gali kas augti tokioje sausroje? Dirva suarta, bet niekas nepasėta. Dirvonuojantys laukai... raudoni, ištroškę gimdyti derlių, bet tarsi gyvi našlaičiai – be vandens ir grūdo... Kaip vaikai – be tėvų ir motinos paguodos. Visa tai matant ir kalbantis nejučiomis „įsijungia“ tikėjimo ir širdies žvilgsnis, platesnis egzistencinis požiūris, filosofinė įžvalga egzistencinėje tikrovėje, nes kitaip suprasti, ką matai ir ką jauti, tampa labai sudėtinga. Be tikėjimo žvilgsnio tegalima tik pykti, niršti arba ciniškai viską stebėti. Negaliu taip. Neišeina, ačiū Dievui, ciniškai...

Sukurdamas pasaulį Dievas matė, kad tai buvo gera. Pasaulis pagal Dievo mintis ir širdį yra santarvės ir taikos namai. Mes esame viena šeima, kurios nariai tarpusavyje tampame sujungti ne žodžiais deklaruojamos, bet tikros brolybės ryšiais: šalia esantis žmogus tikrai yra mano brolis ir sesuo. Ar pastebėjote, kokioje erdvėje susirinkę žmonės kreipiasi vienas į kitą kreipiniu „broliai, seserys“? BAŽNYČIOJE. Bažnyčios erdvė liko bene vienintele, kurioje skamba šie žodžiai kiekvieną dieną, kiekvienų apeigų ir maldos metu. Kaip gerai, kad turime tokias erdves, kuriose tampame svarbūs ne pagal tai, ką turime, o kas esame, ir dar daugiau – kad ištariame tiesą vienas kitam apie vienas kitą – tu – mano brolis, tu – mano sesuo. Todėl ir tegaliu žvelgti į pasaulį kaip į Dievo pasaulį. O Dievo pasaulis – tai toks pasaulis, kuriame kiekvienas jaučia atsakomybę už kitą, už kito gerovę. Ir šiuos žodžius netrukus pasitvirtinsiu tuo, ką pamatysiu ligoninėje, kur savanoris gydytojas yra vaikščiojantis Dievo Veidas šimtams motinų su vaikais ant rankų. Kodėl tiek daug neteisybės, skausmo, ašarų, bado ir skurdo? Susipriešinimo ir pažeminimo? Ir kodėl tokia gili praraja tarp turtingųjų ir vargšų? Tikėjimas nesmerkia turėjimo, nesmerkiamas gausus vaisius už didelio triūso ir pastangų indėlius. Juk tam Dievas ir sukūrė protingą žmogų, suteikė talentus, kad jis būtų laimingas ir pilnatvės žmogus. Bet kodėl būtent čia tamsos pasaulis ir įsiterpia? Sugriauna santykius ir supriešina žmones. Kodėl reikia kariauti ir kaupti ginklus? Kodėl XXI-ajame amžiuje pažanga ir lenktyniavimas tarp žmonių yra ne pagarbos, gerumo, meilės ir pagalbos tikrovėje, bet apsiginklavimo varžybų sekmėje? Valstybė tampa gerbiama ir su ja kalbamasi ne dėl to, ką sukuria ir kuo praturtina, bet kiek ir kuo labiau bauginančius ginklus bei jų arsenalus geba pademonstruoti... Kodėl tiek daug smurto, susiskaldymo, priešiškumo ir karų? Popiežius Pranciškus puikiai atsako į šį klausimą – todėl, kad žmogus liovėsi GERĖTIS gerumu ir grožiu, UŽSIDARĖ savo egoizme. Ir tada kyla klausimas „ar aš esu savo brolio sargas“? Susipriešindami tarpusavyje visada atgaiviname Kaino, nužudžiusio savo brolį Abelį, neapykantos ir pavydo veidą. Brolis, kurį reikia saugoti ir mylėti, tampa priešu, su kuriuo reikia kovoti, kurį reikia sunaikinti. Tai labai puikiai matoma tokiuose kraštuose, kur vaikai išnaudojami kaip pigi darbo jėga, kur žeminamos ir prievartaujamos moterys, nes jos gi ne žmonės, o daiktai, kai žudomi kūdikiai ir bado šmėkla pasireiškia išpampusio nuo bado vaiko pilvelyje. Sočiųjų, galingųjų puota... Šeimininkai puotauja, šunys renka trupinius nuo stalo. Kita odos spalva, kita kultūra, kitas išsilavinimas, galimybės ir kilmingumo dokumentų stoka paverčia žmones kažkuo – vergais ir „pasaulio elitu“. Kai žmogus galvoja tik apie save, apie savo interesus, kai save pastato centre, kai susigundo jėgos ir valdžios stabais, kai užima Dievo vietą, tuomet pašlyja visi santykiai, viskas sugriūva; atsiveria kelias smurtui, abejingumui, konfliktui, karams...

Kalbuosi su misijos dalyviais ir suprantu, kad vis tik vienintelė jėga, galinti pasipriešinti šiai mirties, susvetimėjimo ir savižudybės kultūrai yra susigrąžinti Dievą į jam skirtą vietą – savo, visuomenės, pasaulio ir tarpusavio santykių vietą. Ir SUPRASTI, kad esu savo artimo sargas. Nes būti žmonėmis reiškia sergėti vieniems kitus...

Matant šio ryto vaizdus, kalbantis ir diskutuojant, stebint vaikus, einančius į mokyklą, malkų krūveles pakelėse, ilgesingai žvelgiančius į perdžiūvusius laukus, norisi garsiai šaukti – IŠEIKIME IŠ SAVŲ INTERESŲ, kurie padaro širdį nejautrią, ĮVEIKIME ABEJINGUMĄ. Žiūrėkime į artimo skausmą, į mirštantį vaiką, į bado pilvą mažamečio kūnelyje, girdėkime skausmo ir aimanos raudą. Kam? Kad asmeniškai nė vienas daugiau skausmo, kančios, aimanos NEPRIDĖTUME. Turime matyti, kad nebedarytume. Asmeniškai. Tu ir aš. Asmeniškai...

Gana išvedžiojimų... Mus globojantys savanoriai Naomi ir Mokasini jau primena, kad laikas vykti į ligoninę. Vėl teks matyti skausmą ir girdėti aimanas, klausytis raudų ir stebėti gyvenimo ir mirties ciniškumo dvikovos šokį vaiko esybėje... Bet. Nustembu. Nuvykęs atrandu daug žmonių, šurmulį ir dienos ritmą bei šėlsmą ir vidinę tylą. Vidinis orumas. Ir tai kyla iš žmogaus širdies. Tylūs ir orūs mūsų istorijų herojai.

Kelias link ligoninės vėl driekiasi ilgam į atmintį įsirėžusiu peizažu – sausros ir vaiduokliškų, sudžiūvusių augalų takais. Tiesa, yra žaliuojančių cukranendrių. Bet daug ir nudžiūvusių pasėlių. Taip ir nesupratau – cukranendrės tampa brandžios būdamos žalios ar nudžiūvusios? Apgaulinga kaip ir daugelio mąstymas – nežinau, ar tai, kaip yra, gerai ar negerai šiame pasaulyje? Apgaulinga atsiribojimo pagunda, kviečianti užmerkti akis ir atsiduoti neišvengiamybei. Bet „neišvengiamybės“ priežastimi ir tampa mūsų abejingumas. Užburtas ratas...

Atvykstame į ligoninę. Mus pasitinka gydytojas, kuris čia savanoriauja. Ligoninę sudaro keletas atskirų pastatų. Vaizdas nėra kerintis. Viskas labai paprasta. Atskiros kelios palatos po keletą lovų. Viena apklota, nes yra ligonis. Dvi metalinės stovi tuščios, kaip griaučiai. Ir nežinai, ar kas kitas šioje lovoje kovos tarp gyvenimo ir mirties. Kadangi tai – vaikų ligoninės namelis, sienos nutapytos drambliukais, papūgėlėmis. Yra net įrengtas vaikų žaidimo kambarys su gyvūnų paveiksliukais bei žaislais. Tik žaidžiančių nėra... Didesnėje erdvėje sustatyta daug lovų. Vaikai, didesni ir mažesni. Šalia esančios mamos. Gydytojų personalas. Viskas primityvu ir paprasta. Jokio privatumo. Ten būnant atveža skausmu klykiantį vaiką. Statoma lašelinė. Mama tyli apkabinusi ir tampa Kančios Ikona. Kita mergaitė pravirksta – baimė dėl vienišumo. Paduodu paveikslėlį – akys žvelgia įdėmiai, tyrinėja ir glaudžia prie savęs. Bet kažkas tampa asmeniškai mano. Mano turtas. Mano... Tokioje aplinkoje aplankau ir antrąją savo globojamą istoriją. Mama su kūdikiu ant rankų. Gimęs kūdikis turėjo svorio problemų. Prastas maistas ir jo stoka. Juk ką valgo mama, tai per pieną perduodama kūdikiui. Ligoninėje kūdikiui, žaviai, stulbinančio grožio, gelmės ir skaidrumo akių mergytei buvo pavykę „priauginti“ svorio. Išleido į namus. Bet ir vėl viskas atkrito. Svorio netekimas, tuberkuliozė, plaučių problemos ir kitos bėdos. Kadangi mama serga AIDS, gydytojas nusprendžia atlikti tyrimus ir vaikui. Laukiami atsakymai. Pokalbio metu mama sunkiai randa žodžių. Ji jau palaidojo keletą savo vaikų, kurie neišgyveno pirmaisiais savo gyvenimo mėnesiais. Motinos žvilgsnis – į niekur... Gal neteisingai supratau ar padariau skubotas išvadas, bet akimirksniu pasirodė, kad jai jau viskas tapę tas pats. Gyvens, negyvens, išgyvens, ar ne. Ji tarsi čia, bet savotiškai jau ir kažkur kitur. Apsigaunu. Pokalbis išsirutulioja ir vėl suprantu, kad šie žmonės kenčia tyliai ir oriai. Veido ramybė ir širdies sopuliai. Tikėjimas. Tikėjimas ir šiai mamai – stiprybės šaltinis. Vaikas žindo mamos krūtį. Iš pradžių net nejauku matyti tokį vaizdinį. Bet labai greitai suvokiu, kad tiesa negali būti nejauki. Į ją nejaukiai reaguojame, bet tiesa yra kilni. Juk kiekvienas užaugome žįsdami MOTINOS krūtį. Tai – kilnu. Vaikas tai daro godžiai. Ir net nesuprantu, ar tai – bandymas išspausti pieno lašelį, ar tiesiog įprotis, kuris teikia ir išsaugo unikalų ryšį tarp jos ir vaiko. Vaikas delniukais spaudžia mamos krūtį, nenusakomo grožio akys žvelgia į ją tarsi sakydamos, kaip gerai, kad tave turiu, mama...

Gydytojas papasakoja apie ligos eigą, jos istoriją. Dabar apie tai plačiau net nerašau – televizijos projekto metu ši istorija, kaip ir kitos, bus išsamiai pristatyta. Paklausus, kiek mama čia gali būti, sužinau, ir gaunam visi dar vieną šoką – už buvimą ligoninėje reikia mokėti.... Kad ir nedaug, bet tai – didelė našta daugeliui žmonių. Mūsų mama su dukrele ant rankų, rodos, irgi nerimastingai veržiasi kuo greičiau į namus. Gydytojas nenori išleisti, reikia sulaukti paimtų tyrimų rezultatų, o namuose, tiksliau, trobelėje, kurioje ji, mama, glaudžiasi su dukrele, nėra reikalingų sąlygų ir maisto, kuris leistų išlaikyti mergaitės svorį. Čia bent jau maitinimas mamai yra garantuojamas. Vadinasi, mama turės pieno. Vaikas papildomai gaus mišinėlį. Vienintelis motinos argumentas kuo greičiau išeiti iš ligoninės – pinigų nebuvimas. Neturi už ką susimokėti. O prisiklausiusi visokių istorijų, kad tuos, kurie nesumoka ligoninės mokesčio, neišleidžia, uždaro atskiroje patalpoje, kol giminaičiai nepadengia įsiskolinimo... Siaubas kažkoks. Mama nieko neprašo. Atrodo, kad yra galimybė prašyti, bet neprašo. Mes jos prašome priimti pagalbą. Mums reikia, kad ji pagalbą priimtų. Lygiai taip ir projekto metu, ne jie prašys Lietuvos žmonių paramos, mes jos prašysime šių žmonių vardu. Mums reikia, kad padėtumėte jiems...

Visi suprantame, kad norint būti gailestingu, reikia būti dosniu. Gailestingas žmogus visada yra dosnus žmogus. Gailestingas žmogus – tai toks žmogus, kuris jaučia kito poreikius kaip savus. Būnant gailestingu reikia būti ir dosniu. Tad mes, misijos dalyviai, susižvalgome ir tyliai, sutarę su gydytoju bei medikų personalu, atveriame savo asmenines pinigines ir apmokame reikalingas buvimo išlaidas. Net gydytojas įtikinėja mamą, kad pasiliktų su dukrele ligoninėje, kad sulauktų tyrimų ir paskiriamų vaistų. Motinos akys ir dėkingumas... Gal geriau jau net ir nerašyti, kaip visa tai atrodė... Tiesiog nuo visko pasidaro labai karšta... Gydytojas mūsų atsiprašo ir išskuba į skubų iškvietimą – priešlaikinis gimdymas...

Kol visa tai vyksta, koridoriuje pasigirsta dainos ir giesmės melodija. Vis garsesnė ir aiškesnė. Pasirodo – maldos valanda. Maldos grupė kiekvieną dieną aplanko vis kitą skyrių. Susirenka visi ligoniai, giedamos giesmės. Kokie nuostabūs balsai. Afrika viską išgieda ir išdainuoja. Religinės giesmės. Lieku pakerėtas. Kokia viltis ir pasitikėjimas maldoje. Šiurpuliukai nueina per kūną. Vienas karštai, afrikietiško temperamento vedinas, aiškina Biblijos ištrauką. Pritariantys žmonių balsai: Amen... Taip... Jėzus... Tai – tarsi atsakymai į tai, ką girdi, patvirtinimas, kas sakoma, ir vėl giesmė... Susirenka maldai visi – ir ligoniai, ir personalas. Visi tampa viena šeima. Giedančia, besimeldžiančia šeima. Pasakoma, kad yra atvykęs kunigas ir grupė iš Lietuvos. Jie pakviečia mus maldai. Bendrai krikščioniškai maldai. Pakyla vieni prieš kitus laiminančios rankos. Sukalbu lietuvių kalba maldą ir suteikiu palaiminimą. Jų atsakymas – palaiminimo malda už mus. Jų giesmės metu padalinu Dievo Motinos paveiksliukus ir Gailestingojo Jėzaus ikonas. Stulbinančiai kilnus vaizdas ir jausmas. Visi jaučiamės kitaip. Malda ir palaiminimas visada žmogų pakelia aukštyn ir leidžia pasijusti kitokiu. Kodėl jie taip už viską dėkoja ir laimina? Nes palaiminimas – tai gyvenimas, tai – visiška priešingybė prakeikimui, kas reiškia mirtį. Jie kasdien, kas akimirką išgyvendami mirties šėlsmą, matydami vaikų mirtis ir bado siaubą nieko nekeikia ir neprakeikia. Jie LAIMINA. O tai reiškia, kad kiekvieną mirties akimirką RENKASI GYVENIMĄ. Viešpaties palaiminimas ir apsauga – tai visa, nuo ko priklauso mūsų gyvenimas. Be tų dalykų neturime gyvenimo. Nes gyvybė, gyvenimas ir visa, ką mes šioje žemėje turime, priklauso Dievui ir nuo Dievo. Tuo visada abejojama turint pakankamai turto ir sveikatos, bet ĮSITIKINAMA, kai mūsų gyvybė bei gėris atsiduria pavojuje arba yra negrįžtamai prarandami.

Po maldos ir draugiško pasisveikinimo su ten esančiais, ateina pietų metas. Ligoniams ir jų mamoms dalinamas maistas. Visi sugrįžta link savo lovų, savo erdvių. Valgymas juk dalykas – šventas ir sakralus. Ypač tokiame krašte. Buvimas šiandien čia buvo labai svarbus ne tik jiems, bet ir mums. Kažkaip atrodo, kad mumyse atsirado daugiau vilties ir niurzgėti nebesinori. Gal bent trumpam nusivilkome minkšto gyvenimo apsiaustą ir pamatėme, kad gyvenimo prasmės ir laimės dalykai slypi ne turėjime, o buvime. Ir kaip svarbu būti mylimam šiame pasaulyje už nieką. Tik už tai, kad esu.

Sugrįžta mus globojęs gydytojas, jo rankos – baltos nuo kažkokių miltelių. Veidas švyti. Gimė. Vaikas silpnas ir neišnešiotas. Patalpintas į inkubatorių. Visi linkime širdyje sėkmės. Kol bus tokių savanorių gydytojų, kurie sieks ne karjeros, ne pelningo darbo, bet realizuos savo pašaukimą, kurį sustiprina ir praturtina žiniomis, praktika, išsilavinimu, pasiekiamais laipsniais, tol milijonai žmonių turės ateitį. Šis gydytojas – puikus specialistas, daug pasiekęs medicinoje, bet savo laimę atradęs tarnaudamas ir gydydamas tokius, kurie į kišenę neįdės vokelio ar nepasipuikuos užimamomis pareigomis bei galimybėmis, o tiesiog tik tyliai padėkos ir palaimins.... Bet gal tai ir yra TIKRAS Dievo palaiminimas?

Dėkojame gydytojui. Suprantame, kad jo diena dar bus pilna visokių skubių iškvietimų, atlikę savo misiją čia, pasidalinę gerumu, o dar daugiau jo įsidėję į savo širdis, visi pajudame link autobusiuko. Iš žvilgsnių suprantame, kad tai, ko siekėme, pavyko pasiekti. Tikiu, kad Lietuvos žmonės pamatys jautrią istoriją ir paliudys savo gailestingumą dosnumu...

Išvykstame iš ligoninės. Diena jau vakarop. Kaip greitai bėga laikas. Važiuodami autobusėlyje suvalgome šaltą pietų lauknešėlį, kuris buvo įdėtas anksti ryte nakvynės namuose. Šaltos keptos bulvės ir vištienos gabalėlis. Bet kaip skanu...

Dar viena diena link pabaigos. Saulė greit pasislepia ir tampa tamsu. Grįžtame nakvynei. Tiesa, vakarienės laikas vėl suburia prie stalo. Kalbamės, dalinamės įspūdžiais. Pamažu nuo stalo dingsta vis po vieną bendrakeleivį – kas dienoraščio rašyti, kas nuotraukų peržiūrėti, kas – tiesiog pabūti su savimi. Šį vakarą kalbu ne tik padėkos, bet ir palaiminimo maldą. Dėkoju ir laiminu savo tėvelius, jau esančius Amžinybėje, palaiminu draugus ir bičiulius. Parapijos bendruomenę, bendrakeleivius. Palaiminimas dar kartą suteikia galimybę iš naujo apsispręsti už tuos, dėl kurių nubundama kiekvieną rytą... Nes palaiminimas reiškia gyvenimą. Jis priešingas mirčiai. Jei norime gyventi, privalome išmokti LAIMINTI...

Rytojaus diena – išvykimo diena. Numatytas trumpas UNICEF būstinės aplankymas sostinėje. Pokalbis su UNICEF darbuotojais ir Vadove bei kelias link Manzini tarptautinio oro uosto, kuriame lauks vienintelis tą dieną pakilsiantis lėktuvas, kuris per 50 minučių sugrąžins į Johanesburgo oro uosto šurmulį, žmonių piligrimystės eiseną. Skrydis į Lietuvą. Namo. Bet ir šis kraštas tampa namų dalele. Norėčiau čia sugrįžti vėl. Aplankyti broliukus ir jų tetą, pasižiūrėti, kaip sekasi mamai su kūdikiu ant rankų. Kas išliko, ko – nebėra... Ne veltui juk pasakyta, kad amžinai lieki atsakingas už tai, su kuo susibičiuliavai...“

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"