TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Raigardas: kur velnias pametė akmenį

2009 08 14 0:00
Skardžio apačioje iškilęs miškas dabar užstoja slėnio erdvę.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Nuo Druskininkų penkis kilometrus numynus dviračių taku iki Švendubrės kaimo Raigardo slėnyje, atsiveria vietovės, apipintos paslaptingų pasakojimų apie šventame duburyje nugrimzdusį miestą.

Pasirodo, toks pasakojimas apie prasmegusį miestą nėra vienintelis - Lietuvoje iš viso užrašyta apie 350 pasakų ir padavimų apie taip pradingusias vietoves - padavimuose skradžiai žemę smego dvarai, bažnyčios, miestai.

M.K.Čiurlionis matė kitaip.

Visai netoli sienos su Baltarusija nuo stataus skardžio pro pušų viršūnes galima žvilgtelėti į Raigardo slėnį. Tačiau prisiminus, kaip jį savo triptike nutapė M.K.Čiurlionis, dabar tiek jo grožio nematyti, didelę dalį vaizdo užstoja suvešėjęs ir gerokai aukštyn pasistiepęs miškas. Jei ne M.K.Čiurlionis, net neįtartum, kad čia plyti 14 kvadratinių kilometrų slėnis, per jį vingiuoja siauras Kubilnyčios upeliukas. Deja, nuostabus, prieš 5 tūkst. metų susiformavęs slėnis, dabar paskelbtas kraštovaizdžio draustiniu, nuo skardžio, esančio ties plentu į Baltarusiją, beveik nematomas - nors čia žemėlapiuose ir nurodyta apžvalgos aikštelė.

Kas ir kur prasmego

Raigardo ir jame esančio Švendubrės kaimo vardai byloja apie šventuose duburiuose prasmegusį miestą, pilį (gardą). Pasakojama, kad kadaise Nemunas tekėjęs iš rytų į vakarus, tačiau, nepanoręs savo vandenų Vyslai atiduoti, ties Gardinu pasuko į šiaurę ir, perskrodęs Raigardo slėnį, į Baltiją nuskubėjo. Pačiame slėnyje Nemunas, tarsi nerasdamas sau vietos, taip pat ne kartą keitė vagą, palikdamas nemažai senvagių.

Labai regimai upė pakeitė savo tėkmę XVI amžiuje. Vieną pavasarį susigrūdus ledams prasiskverbė kita vaga ir Raigardo slėnį atskyrė nuo kaimų. Yra užrašytas gražus čia gyvenusio Antano Vaišnoro pasakojimas apie šį kaimo gyvenimą pakeitusį įvykį (užliejamos derlingos pievos atsidūrė kitame krante): "Nugi sustarė velnias su gudais ir pinčiais (ukrainiečiais), kad lipliūniškiai dar rozų nebandyt išvaduoc Raigardo miesto, kur po žamėm. Jiej palaido dzidziulį kiaulį su dzidziulėm ausim, o dar dzidesnėm aštrom sidabro ilcim. Toj kiaulė ir nurausė žamį snukiu ty, kur ir nubėgo Nemunas. Matot, kartų du lipliūniškiai to miesto vos neišvadavo, bet buvo nekantrūs ir viskų grįžį papasakoj kiciem. Tadu visiem, kas sužinoj užkeikimo žodzius ir jų pasakojimų, užkando žadų. Bijo velnias Lipliūnų, oi kap bijo. Bet vis ciek sako, kad ca gims drąsūs, kantrūs du vyrai, kurie kada nors išvaduos užkeiktų Raigardų."

Padavimą apie nugrimzdusį Raigardo miestą 1844 metais pagarsino istorikas Teodoras Narbutas. 1923 metais Vincas Krėvė "Tautos žodyje" paskelbė "Dzūkų poringes", kuriose užfiksavo daugelį padavimų apie Raigardą.

Vienas jų byloja apie kadaise čia stovėjusią pilį, prie jo esantį dvarą, vėliau išaugusį į miestą, per kurį ėjo svarbus kelias iš Gardino į Prūsiją.

Istoriniuose šaltiniuose užsimenama, kad Raigardo miesto įkūrėjas buvo kunigaikštis Traidenis. Lietuvos metraščio Bychovo kronikos nuoraše rašoma: "Didysis kunigaikštis Traidenis aptiko prie Bebro upės gražų kalną, jam tenai labai patiko, įkūrė ten miestą ir pavadino jį Raigardu, ir ėmė vadintis Jotvingių bei Dainavos kunigaikščiu." Tačiau istorikai užsimena, jog čia minimas ne šis šalia Druskininkų esantis Raigardas. Tokio vardo miestas buvo dabartinės Lenkijos teritorijoje (Rajgrodzkie), jame stovėjo jotvingių pilis, kurią 1253 metais sugriovė kryžiuočiai. Manoma, kad sugriauto Raigardo jotvingiai persikėlė į šį mūsų slėnį ir jį pavadino atsineštu senojo Raigardo vardu.

Norėjo Nemuną užtvenkti

Netoli Nemuno, Švendubrės kaimo gale, pievoje stūkso didžiulis Velnio akmuo. Sakoma, kad jį velnias nešė ir juo norėjo Nemuną užtvenkti, tačiau gaidys švintant netikėtai anksti pragydo. Pametė velnias akmenį ir nežinia kur pradingo.

Šis įspūdingas riedulys yra dešimtas pagal dydį Lietuvoje, jo ilgis - apie 6 metrai. Matyti, kad nemaža dalis Švendubrės Velnio akmens dar guli po žeme.

Kai prieš 80 000 - 13 000 metų per mūsų kraštą iš Skandinavijos slinko ledynai, laukus nugulė įvairiausio dydžio akmenys. 99 iš jų - įdomūs savo formomis ar dydžiais - yra paskelbti Lietuvos geologiniais paminklais. Būta jų Lietuvoje ir daugiau, tačiau sovietmečiu į juos žiūrėta per daug praktiškai - imta skaldyti ir naudoti statyboms. Tie, apie kuriuos sklandė legendos ir padavimai, išliko. Istorikai įžvelgia svarbią padavimų naudą - net labiausiai neįtikimi, su tikrove nieko bendra neturintys kilmės aiškinimai padėjo išsaugoti nemažą dalį istorinio paveldo, gamtos paminklų. Padavimuose tarsi užkoduotas draudimas - nevalia liesti piliakalnių, mitologinių akmenų ar kitų paslaptingų objektų, apie kuriuos žmonės "tikrus" atsitikimus pasakoja.


Didžiausi Lietuvos akmenys

1. Barstyčių, arba vadinamasis Puokės, akmuo Skuodo rajone;

2. Puntukas prie Anykščių;

3. Kriaučiaus, arba Valeikių, akmuo Kelmės rajone, Pakražantės apylinkėje;

4. Mokas Ukmergės rajono Šaltupės miške, prie Sukinių kaimo;

5. Šilalės kūlis prie Mosėdžio;

6. Vištyčio akmuo netoli Vištyčio miestelio Vilkaviškio rajone;

7. Daubos kūlis Naujosios Įpilties kaime, Darbėnų apylinkėje, Kretingos rajone;

8. Vosgėlų akmuo Utenos rajono Leliūnų apylinkėje;

9. Didysis Dzūkijos akmuo Noškūnų miške prie Nemunaičio, Alytaus rajone;

10. Velnio akmuo Švendubrėje prie Druskininkų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"