TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Reikjavikas: spalvinga Islandijos sostinė

2016 01 14 6:00
Vaizdas iš aukštai į namų stogus.
Martyno Ragausko nuotraukos

Reikjavikas yra ne tik toliausiai šiaurėje įsikūrusi pasaulio sostinė. Ji yra spalvota sostinė. Jei abejojate, pakilkite į Reikjaviko bažnyčios bokštą ir pažvelkite į senamiestį iš viršaus. Įvairiaspalviai namų stogai tuo suabejoti neleis. Tai ypač akivaizdu, kai giedras oras.

Reikjavikas – labai senas miestas, netgi senesnis už Lietuvą. Pirmieji naujakuriai jame apsigyveno jau IX amžiuje. Sunku patikėti, kad kažkuriam iš atklydusiųjų tokia atoki ir atšiauri akmenų ir ledo žemė kaip Islandija galėjo pasirodyti patraukli gyventi. Bet taip jau įvyko, gyventojai įsikūrė ir ramiai sau gyveno ilgus amžius niekieno netrukdomi, užsiimdami žemės ūkiu ir žvejyba.

Karai netrukdė kraštui

Nuo pat ankstyvų amžių Islandija buvo valdoma danų, o danai, būdami sumanūs ir išradingi, netruko Reikjaviką paversti į ganėtinai turtingą darbščių žmonių miestuką, sugebantį išnaudoti savo geografinę situaciją ir gamtinius išteklius. Žinoma, tokį elgesį diktavo ir gamtos sąlygos, juk Islandijoje nepagulėsi išsižiojęs prieš saulę, laukdamas, kol bananas pats įkris į burną. Norint įsikurti ir patogiai gyventi atšiaurioje šalyje, reikia ne tik daug dirbti, bet ir daug galvoti bei planuoti. Gaudami nemažą Danijos valdžios paramą Reikjaviko gyventojai nešvaistė jos į kairę ir dešinę, o investavo į miesto ir šalies gerovę.

Ši netruko ateiti. Jau XVIII amžiuje Islandija ir ypač Reikjavikas buvo išsivystęs ir turtingas kraštas, aktyviai plėtojantis pramonę, žvejybą ir prekybą. Kadangi Islandija yra per toli, kad kas nors ją norėtų užkariauti ir apiplėšti, skirtingai nei visoje Europoje, karai netrukdė kraštui.

Spalvinga sostinės gatvė veda į bažnyčią.

Kas nutinka, kai žmonės patenkina savo pagrindinius išgyvenimo poreikius? Be abejo, įsigeidžia linksmybių ir politikos. Kaip ir buvo galima tikėtis, prasigyvenę islandai užsimanė nepriklausomybės. Jie po truputį didino savo savarankiškumą, kol gavo tai, ko ilgai siekė, – Islandija tapo nepriklausoma valstybe. Ir jos sostine, be abejo, tapo Reikjavikas. Viskas įvyko tyliai, ramiai, be pasipriešinimo.

Islandija buvo viena tų retų valstybių, kurioms Antrasis pasaulinis karas atnešė ne sielvartą, netektis ir sugriautus miestus, o ekonomikos šuolį ir pagerėjusį gyvenimą. Vokiečiams okupavus Daniją, į Reikjaviką atplaukė keturi britų karo laivai ir per keturias valandas ramiai, be šūvio okupavo Islandiją. Niekas nekariavo ir nesipriešino. Priešingai, Reikjaviko taksistai netgi asistavo britams, neturintiems savo transporto.

Leido tvarkytis patiems

Kodėl jie taip darė? Nes britai ir vėliau atvykę amerikiečiai turėjo pinigų. Jie neplėšikavo, nieko negriovė, nežudė ir nešaudė. Jie tiesiog įsikūrė šalyje ir leido islandams toliau patiems tvarkyti savo valstybę. Dar daugiau, okupantams reikėjo būsto, prekių, paslaugų ir visa tai jie iš islandų pirko. Ne tik pirko, bet ir statėsi patys, modernizavo senąjį Reikjaviko uostą, plėtė laivyną ir netgi, mąstydami apie ateitį, tiesė greitkelius. Tuo metu tai atrodė visiška utopija, juk automobilių dar pačioje Europoje buvo ne tiek daug, o ką ir kalbėti apie atokią Islandiją. Didžiausias ir pagrindinis Islandijos Keblaviko oro uostas buvo būtent ir pastatytas amerikiečių kariškių Antrojo pasaulinio karo metais. Suprantama, jog visiems šiems darbams reikėjo darbo jėgos, tad atėjūnai samdė islandus ir mokėjo jiems gerus atlyginimus. Šalyje beveik išnyko nedarbas. Ir tai buvo tuomet, kai didelė planetos dalis kentė žiauriausio pasaulinio karo baisumus.

Patys britų ir amerikiečių kariai tapo tiesiog visaverčiais Islandijos gyventojais, o ne nekenčiamais okupantais. Vėliau Islandija įstojo į NATO ir šiandien ji yra vienintelė NATO šalis, neturinti savo kariuomenės.

Nuotaiką kelia didelės šmaikščios lėlės.

Karo metais Reikjavikas augo ir plėtėsi labiau nei bet kada, kilo nauji priemiesčiai. Po karo į Reikjaviką pradėjo keltis kaimo vietovių žmonės ieškodami uždarbio, nes išaugusiam miestui vis labiau trūko ne tik fizinės, bet ir intelektinės darbo jėgos. Per gana trumpą laiką iš kaimiškos gyvenvietės Reikjavikas tapo moderniu Europos miestu. 1986 metais Reikjavikas buvo ta vieta, kur JAV prezidentas Ronaldas Reaganas ir SSRS prezidentas Michailas Gorbačiovas pirmą kartą nusprendė, kad jau metas baigti šaltąjį karą.

Žinoma, sakydami „miestas plėtėsi ir augo“, mes nepamirštame, kad kalbame ne apie kokį nors pasaulio didmiestį, o apie mažos ir atokios šalies sostinę, kuri be priemiesčių šiandien yra galbūt tik Šiaulių dydžio. Reikjavikas neturi nei viduramžius menančio senamiesčio, nei dangų remiančių pastatų. Bet jis turi šį tą daugiau – savito žavesio ir, nors ir keista, yra reikšmingas pasaulyje.

Reikjavike oras nenuspėjamas, dažniausiai lydi dargana.

Beveik bankrutavo

Tiek Reikjavikui, tiek visai Islandijai labai didelį smūgį sudavė 2008 metų ekonomikos krizė. Islandija beveik bankrutavo ir buvo priversta prašytis Tarptautinio valiutos fondo (TVF) pagalbos. Šalies valiuta nuvertėjo bene perpus, gyvenimas suprastėjo ir pinigų niekas nebeskolino. Tuo ypač džiaugėsi turistai, nes iš labai brangios šalies Islandija tapo tiesiog brangia. TVF pagalba padėjo ir Islandija po truputį stojasi ant kojų.

Beje, nebūdama Europos Sąjungos (ES) nare, per krizę Islandija rimtai svarstė galimybę įsilieti į Bendriją, tačiau to taip ir nepadarė. Šiandien islandai džiaugiasi šiuo sprendimu, nes baiminasi, kad ES gali kontroliuoti ir pažaboti vieną didžiausių pajamų šaltinių – žuvininkystę. Net 40 proc. šalies eksporto sudaro žuvys.

Šiandien Reikjavikas yra didžiausias ir svarbiausias šalies finansų, kultūros ir politikos centras. Ar gali būti kitaip, kai mieste ir jo apylinkėse gyvena 200 tūkst. gyventojų, o visoje kitoje šalies dalyje tik apie 100 tūkstančių. Galima įsivaizduoti, kokia tuštuma tvyro periferijoje. Vietiniai juokauja, kad savaitgaliais Reikjaviko gyventojų padaugėja dar labiau, mat islandai iš provincijos atvyksta į sostinę linksmintis, apsipirkti ar šiaip pasižmonėti.

Centrinė Reikjaviko gatvė, kurioje netrūksta pramogų.

Beje, dar prieš keliolika metų tiek Reikjavikas, tiek visa šalis turėjo problemų dėl darbo jėgos trūkumo ir populiacijos nesimaišymo. Viskas pasikeitė Rytų Europai išsilaisvinus iš komunistų jungo. Rytiečiai plūstelėjo į Vakarus ir Islandija buvo ne išimtis. Jau dabar daugiau nei 10 proc. Reikjaviko gyventojų yra užsienyje gimę žmonės. Lietuviai yra antroji pagal gausumą etninė grupė po lenkų, o politikai jau baiminasi, ar ne per greitai „skiedžiasi“ šalies gyventojai.

Arktinių speigų nebūna

Orai Reikjavike yra sunkiai nuspėjami. Patys islandai sako: jei nepatinka oras, palauk dar penkias minutes. Vieną akimirką čia gali būti graži vasara, o kitą jau pasidaryti darganotas ruduo. Vasaros Reikjavike nebūna karštos ir, jei temperatūra siekia 20 laipsnių šilumos, tai jau yra visai neprasta vasara. O žiemos nebūna labai šaltos, nors ir kaip arti šiaurės poliarinio rato yra Islandijos sostinė. Taip yra dėl netoliese tekančios Golfo srovės. Žiemą mieste būna šalta ir drėgna, tačiau arktinių speigų paprastai nepasitaiko.

Sostinės pakraštyje kyla nauji daugiaaukščiai.

Man tokios staigios orų permainos visai nepatiko. Žinoma, malonu, kai esant darganotam orui debesys prasisklaido ir išlenda saulė, tačiau ilgai džiaugtis negali, nes netrukus vėl gali pradėti lyti. Lieki nesupratęs, kokius drabužius rengtis einant į lauką.

Pakeliui į JAV

Nors Reikjavikas ir labai nutolęs nuo kitų Europos sostinių, atvykti į miestą nesudėtinga. Į Keblaviko oro uostą skraidina dauguma Europos oro linijų, tad pasirinkimas nemažas. Iš pigesniųjų galima rinktis islandų „WOW airlines“, britų „Easyjet“ arba vengrų „Wizzair“. Aš rinkausi „Easyjet“ iš Londono. Bilietai galbūt nėra tokie pigūs, kaip keliaujant po Europą, tačiau, galima sakyti, prieinami paprastam lietuviui. Iš Lietuvos tiesioginių skrydžių į Reikjaviką nėra, teks pirmiau nusigauti į kurį nors kitą Europos oro uostą.

Islandai siūlo neblogą galimybę aplankyti Reikjaviką pakeliui į JAV. Šia galimybe kadaise rimtai domėjausi. Pasirinkus islandų oro linijas, perkant bilietą į JAV, galima jį pasirinkti su vienos paros persėdimu Reikjavike papildomai už tai nemokant. Miestas nedidelis, per parą galima jį apžiūrėti, pavakaroti, apsipirkti, pasilinksminti, galbūt nuvykti kur nors į užmiestį, pavyzdžiui, į Mėlynosios lagūnos SPA centrą, ir kitą dieną tęsti savo kelionę į JAV. Nors laiko ne per daugiausia, tačiau pasirinkimas neprastas.

Iš Reikjaviko galima plaukti stebėti banginių.

Kainos nedžiugina

Tarptautinis Keblaviko oro uostas yra apie 50 kilometrų nuo miesto, kelionė autobusu į miestą kainuoja 16 eurų. Kalbant apie kainas mieste, jas galima apibūdinti vienu žodžiu – didelės. Ne paslaptis, kad Islandija yra brangi šalis, tad jos sostinė nėra išimtis. Pigiai paviešėti Reikjavike vargiai pavyks. Tiek maisto, tiek pramogų, tiek transporto kainos anaiptol neteikia džiaugsmo.

Reikjavikas yra mažas miestas, visus atstumus galima nesunkiai įveikti pėsčiomis. Būtent nuosavos kojos yra geriausias būdas pažinti miestą. Vaikštant nebus kada penelyg pavargti, nes visi įdomiausi objektai yra arti vienas kito. Nors Reikjaviko autobusai važinėja švarūs ir nauji, jų dažniausiai neprireikia. Taksi paslaugomis siūlau nesižavėti, jos kišenę ištuštins nejuokingai. Labai gera susisiekimo priemonė gali būti dviratis. Automobilis, kurio nuoma nėra pigi, reikalingas tik tada, jei planuojate išvykti iš Reikjaviko.

Verta pasidairyti

Esjos viršukalnė šiauriniame Reikjavike.

Reikjavikas nedidelis, tad įdomiausius miesto objektus galima apžiūrėti per dieną. Dera pasivaikščioti gražia krantine palei jūrą, aplankyti muziejus, keletą parkų, Reikjaviko katedrą, parlamento rūmus, rotušę. Viena įdomesnių pramogų – užkopti į Reikjaviko bažnyčios bokštą, ganėtinai aukštą, be to, pati bažnyčia stovi ant kalno, tad geras vaizdas yra garantuotas.

Daugiau nei vaizdų Reikjavikas siūlo pramogų. Viena tokių gali būti plaukti stebėti banginių. Trijų valandų plaukimas kainuoja apie 60 eurų. Bet čia yra šiokia tokia loterija, nes banginiai nepaiso laivų grafiko ir gali tiesiog nepasirodyti. Pinigėlių, žinoma, niekas negrąžina.

Nemažai vaizdų ir pramogų siūloma Reikjaviko apylinkėse. Žinomiausias yra Mėlynosios lagūnos SPA kompleksas. Tai geoterminio vandens baseinai po atviru dangumi, veikiantys kiaurus metus. Vienkartinis įėjimas į Mėlynąją lagūną kainuoja 40 eurų. Nors būti gali kiek nori, nereikėtų persistengti, nes ilgainiui ima svaigti galva. Po maudynių rekomenduojama sočiai pavalgyti ir gerti daug vandens, kad susibalansuotų cukraus kiekis organizme. Mėlynoji lagūna yra 50 kilometrų nuo Reikjaviko, į ją veža miesto autobusai.

Turint laiko ir galimybių, siūlau nuvažiuoti iki Gudlfoso krioklio. Jis yra 150 kilometrų nuo Reikjaviko. Tai didžiausias krioklys Europoje pagal vandens kiekį ir vienas nuostabiausių reginių. Pakeliui iš Reikjaviko į Gudlfosą būtina stabtelėti ir aplankyti Didįjį geizerį. Prie kelių čia esančių geizerių galima prieiti visai arti. Didžiausias geizeris kas 10–15 minučių išspjauna karšto vandens ir garų srautą. Šį gamtos fenomeną stebėti galima vos iš kelių metrų atstumo.

Tvenkinys miesto centre.

.

Vaizdas nuo Reikjaviko bažnyčios bokšto. Atšiaurias gamtos sąlygas švelnina ryškūs namai.AFP/Scanpix nuotrauka

.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"