TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Roma moko džiaugtis gyvenimu

2014 09 05 6:00
Angelų tiltu – į Šv. Angelo pilį. Asmeninio albumo nuotraukos

Pramirgėjus vasarai prisimename, kokių malonumų ji mums suteikė. Vienas didžiausių – kelionės. Šiemet vėl pasirinkau vykti į šalį, kurios kultūros klodai – neišsemiami, kurioje pabuvus norisi kuo ilgiau išsaugoti mokėjimą džiaugtis gyvenimu, tokį būdingą italams.

Šiemet per atostogas porai savaičių patraukiau į Romą. Ne veltui sakoma, kad į šį miestą veda visi pasaulio keliai. Net ir ne pirmą kartą ten lankantis norisi išnaudoti kiekvieną minutę bei pasinerti į giliuosius istorijos, meno šaltinius.

Romoje apsistojau nedideliame kambaryje. Buto šeimininkas, išgirdęs, kaip kalbu itališkai, net padarė neblogą nuolaidą. Tik supratau, kad naktimis čia kankins triukšmas, nes netoliese yra judri gatvė. Ką darysi – jei gyveni senamiestyje, nenorėk ramybės. Užtat viskas gana arti: per keliolika minučių galima pėsčiomis pasiekti Koliziejų, netoliese - Laterano Šv. Jono bazilika, vienas svarbiausių krikščionybės kompleksų. Iš anksto nusprendžiau pastudijuoti ją nuodugniau, kaip ir kitas vietas, kurioms anksčiau vis trūkdavo laiko. Tik Romoje tai padaryti sunku, nes pasiūla - didžiulė, net nežinai, į kurią pusę bėgti.

Griuvėsiai atgijo

Vieną dieną aplankiau istorinį renginį Augusto forumo griuvėsiuose, kurie stūkso netoli baltojo Viktoro Emanuelio monumento. Buvo nuostabu! Fantastiškas projekcijas ant forumo sienų lydėjo istoriniai komentarai - juos žiūrovai girdėjo per ausines pasirinkta kalba. Po šio “filmo“ visai kitomis akimis pamačiau senojo miesto ir paties forumo struktūrą. Tie griuvėsiai tarsi atgijo ir tapo suvokiami ne vien kaip masyvių nuolaužų ar aukštų sienų sangrūda.

Kitą dieną mirtinai nuvaikščiojau kojas - nupėdinau nežinia kiek kilometrų. Nutariau pasidaryti turą po svarbiausias bazilikas. Jaučiausi kaip kokia piligrimė, o visose bažnyčiose buvo pilna jaunų vokiečių su gitaromis. Pradėjau nuo arčiausiai esančios Šv. Jono bažnyčios, paskui apėjau kelias Marijos bazilikas. Baigiau Francesco Borromini šedevru Navonos aikštėje – Šv. Agnietės bažnyčia ir koplytėle su maža jos kaukole (Agnietė buvo nukankinta vos dvylikos metelių). Bet man Navona siejasi ir su kitokiais prisiminimais: su skaniais ledais bei ore „kybančiais“ oranžiniais indų fokusininkais – išradingais apgavikais. Net išsiviepiau vėl juos pamačiusi. Ir oras pasitaikė puikus – ne karščiai, kas Romai visai nebūdinga. Jei ne triukšmas naktį, būtų buvę nuostabu. Tačiau Roma niekada nemiega – baigiu su tuo susitaikyti.

Romos Užupis

Vaikštinėdama susipažinau su malonia lenkaite iš Varšuvos. Smagu bendrauti su artimiausiais kaimynais – ir istorija bendra (Abiejų Tautų Respublika), ir likimai (socializmas, "europizmas"). Kalbėjomės tik itališkai, nes abiejų tikslas toks pat – tobulinti italų kalbos įgūdžius. Kartu aplankėme Fridos Kahlo parodą. Kitą dieną vakarieniauti nusigavome į Trasteverę – Romos Užupį. Vasarą čia tiesiog knibžda lankytojų, bet kainos kiek mažesnės nei centre, ir aplinka nepakartojama, labai romantiška. Šiltuoju sezonu į Romą plūsta minios žmonių, dėl kiekvieno lopinėlio šešėlio mieste vyksta tikri pūnų karai. Prie gatvės šaltinio šalia Koliziejaus kaskart stovi tuntas turistų, bandančių greičiau už kitus pakišti savo indelį po čiaupu.

Iš pat ryto išvažiavusi į Tivolį pasiryžau apvaikščioti dvi vilas. Villa d‘Este parkui apibūdinti tiesiog trūksta žodžių – tiek fontanų gyvenime nebuvau mačiusi, nebent kada nors vaikystėje, kai su tėvais lankiausi Peterhofe netoli Sankt Peterburgo. Džiaugiausi kaip vaikas, kad tokią karštą dieną atsidūriau tarp žalumos ir fontanų. Nesinorėjo išeiti, bet dar laukė Villa Gregoriana. Žinojau, kad ji milžiniška.

Iš tikrųjų tai - didžiulis laukinės gamtos parkas, kuriame yra keli pastatai. Tačiau kokie ten vaizdai! Pradedant kriokliais, šniokščiančiais į tarpeklius, ir baigiant grotomis bei ant tarpeklio krašto stovinčia antikine Vestos šventykla. Visur fotografavau, bet vargu ar pavyko "pagauti" bent dalelę tos didybės. Kelionė akmenuotais parko keliukais, tai kylant, tai leidžiantis, labai priminė kalnų žygį.

Vakare Karakalos termų griuvėsiuose, kur kadaise Maria Callas dainavo Turandot, klausiausi operos „Bohema“. Įdomus scenografo sprendimas: ant didelių plokščių buvo rodomi impresionistų paveikslai ar jų dalys.

Laiptais - gilyn į senovę

Pasiilgti gardėsiai – itališki kaštainiai.

Kitą dieną jau norėjosi ramybės. Bet kaip tu, žmogau, pailsėsi, kai aplink tiek įžymybių ir įdomybių! Nuėjau į Šv. Petro grandinėse baziliką, kurioje yra garsioji Mikelandželo skulptūra "Mozė". Kadangi vieną vilniškės Arkikatedros nišą irgi puošia tokio Mozės skulptūra, buvo smalsu iš arti pamatyti Mikelandželo variantą – daug įtaigesnį ir įspūdingesnį.

Dar viena įdomi bazilika – Šv. Klemenso. Ji turi net savo archeologijos muziejų. Tai keli istoriniai pastatai, iškilę vienas ant kito - ant romėnų namų ir pagonių šventyklos pastatytos dvi bažnyčios. Kuo giliau leidiesi į rūsius, tuo žilesnę matai senovę. Pritrenkiamai atrodo požemiuose išlikusios šventyklos puotų pakylos, aukojimo altorius ar dievo Mitros statulėlė. Net galva sukasi pagalvojus, kad laiptais nusileidi į laikus dar prieš Kristų. O kai prieini romėnišką skersgatvį ar vaikštai po senovės romėnų kambarėlius, kuriuose vis dar trykšta šaltiniai, tiesiog oda pašiurpsta. Kuo aukščiau, tuo vėlesni laikai, bet dar viduramžiai. Šioje bazilikoje yra ir menamas šv. Kirilo kapas – to paties, kuris sukūrė kirilicos abėcėlę.

Aplankiusi bažnyčias vėl užsimaniau į gamtą – nuvažiavau į Borgezių vilą. Ji tikrai milžiniška, net turi gatves transportui važinėti. Sėdau į traukinuką, kuris pervežė per pagrindines parko alėjas. Buvo miela žiūrėti, kaip žmonės lyg kokiuose paveiksluose gulinėja ant pievučių arba irstosi valtelėmis po tvenkinį. Tačiau mano tikslas buvo patekti į Borgezių rūmų galeriją. Ten įleidžiama tik dviem valandoms ir iš anksto įsigijus bilietus. Gavau bilietą kitos dienos rytui. Teko anksti keltis, bet tikrai vertėjo. Meno kolekcijos puošmena – fantastiškos Giano Lorenzo Bernini skulptūrinės kompozicijos. Tačiau bene įdomiausi buvo Karavadžo paveikslai, tiek kartų matyti įvairiose reprodukcijose.

Roma prie nieko nesitaiko

Kelios paskutinės dienos Romoje priminė tam tikrą kultūrinį maratoną. Atrodo, pagaliau prisijaukinau šitą sudėtingą ir iš pradžių ne itin draugišką miestą. Pajutau, kaip reikia prie jo prisitaikyti, nes pati Roma niekada ir prie nieko nesitaiko. Kai pripranti, ir transporto sistema neatrodo tokia netvarkinga, ir turistų nutryptas vietas pamatai visai kitaip, nes žinai, kokiu metu jose lankytis. Paskutinėmis dienomis turistinių vietų išvis vengiau, ėjau ten, kur mėgsta lankytis vietiniai, nors dauguma jų rugpjūtį atostogauja ir išvažiuoja iš miesto.

Pradėjau nuo Romos nacionalinio muziejaus Didžiųjų rūmų (Palazzo Massimo). Čia suvežtos Romoje ir apylinkėse rastos antikinės skulptūros, atkurti romėnų gyvenamieji kambariai, perkeltos freskos ir nuostabios mozaikinės grindys. Viename aukšte jautiesi taip, tarsi būtum patekęs į ką tik archeologų atkastą dviejų tūkstančių metų senumo vilą, vaikštai po kambarius, po kuriuos kadaise vaikščiojo romėnai turtuoliai. Apima nepakartojamas jausmas, kai buvusioje puotų patalpoje gali gėrėtis prabangiomis freskomis ir įsivaizduoti čia puotaujančius romėnus.

Koliziejus stebina savo dydžiu.

Visai netoli Romos traukinių stoties yra kitas nacionalinio muziejaus padalinys – Diokletiano termų, arba pirčių, griuvėsių kompleksas. Dauguma romėnų eidavo į jas ne tik praustis, bet ir aptarti įvairių reikalų. Termos buvo išties įspūdingos, turėjo daugybę didžiulių patalpų aukštais skliautais. Tokio aukščio, kad vieną jų, panaudodamas didžiulį išlikusį skliautą, Mikelandželas net buvo pavertęs Angelų Švč. Mergelės Marijos bazilika. Apima keistas jausmas, kai ant buvusių termų mūrų išvysti kryžių, o viduje atsiveria Mikelandželo projektuotos erdvės.

Tame komplekse yra nepakeistų, tik stogu uždengtų pirčių patalpų. Čia vėl pribloškia senovės statybiniai užmojai. Netelpa galvoje, kaip prieš du tūkstantmečius buvo įmanoma "sulipdyti" tokius gigantus, juk jie tebestovi iki šiol, nors ir apgadinti gamtos bei žmonių. Kad ir kaip ironiška, daugumą iškilių romėnų pastatų sugriovė... Renesansas. Ir ne tik: jau nuo viduramžių, ypač baroko epochoje, antikinė Roma buvo tapusi statybinių medžiagų klondaiku. Tuomet siaubingai apgadintas ir Romos forumas. Jo marmurinės dalys buvo be gailesčio draskomos ir vežamos ten, kur kilo nauji didikų rūmai. Yra net toks posakis - "Ko nepadarė barbarai, padarė Barberiniai" (žodžių žaismas su vienos kilmingos giminės pavarde).

Kai kur nekalbama itališkai

Paskutinę dieną dar aplėkiau tas vietas, kurioms vis trūko laiko. Nuėjau ir prie Trevi fontano, bet dalis jo skulptūrinių kompozicijų dabar uždengtos – restauruojamos. Vanduo išvis išjungtas, nebėra nei spalvų žaismo, nei čiurlenimo, kuris būdavo girdimas iš toli. Tačiau pamačiau dar tris Karavadžo paveikslus prancūzų Šv. Liudviko bažnyčioje. XVI amžiuje galingiausios katalikiškos valstybės - Prancūzija, Portugalija, Ispanija, Lenkija - nusipirko Romoje jau pastatytas bažnyčias, įrengė, papuošė pagal savo skonį ir naudojasi jomis iki šių dienų. Tų tautų kalbomis aukojamos ne vien mišios. Buvo juokinga stebėti, kaip prie prancūzų bažnyčios putojosi vienas italas, kad Romoje negali susišnekėti gimtąja kalba, nes toje šventovėje su juo kalbėta tik prancūziškai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"