TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Rumunijos miestų karuselė

2014 08 01 6:00
Į Alba Juliją – pailsėti tarp istorinių paminklų. Aistės Masionytės nuotraukos

Istorinio Bukarešto restorano Caru cu Bere grožis ir šurmulys, bandantis išgąsdinti Drakula Sigišoaroje. Nenusakomas laisvės ir erdvės pojūtis Alba Julijoje. Tai – tik keletas įsimintiniausių Rumunijos miestų dovanų. Žinoma, pradėti dera nuo šalies sostinės.

Bukareštas ja tapo 1862 metais, kai Valakija ir Moldavija sudarė bendrą Rumunijos kunigaikštystę. Prieš tai Bukareštas buvo pagrindinis Valakijos, dar vadinamos Tara Romaneasca (romėnų šalis), miestu.

Šio istorinio nukrypimo prireikė todėl, kad tebėra gajus įprotis Rumuniją tapatinti su romais. Tai erzina rumunus, jie bando paneigti stereotipą, Rumuniją vaizduojantį kaip čigonų šalį. Esą šalyje, turinčioje 22 mln. gyventojų, yra tik 600 tūkst. čigonų. Kita vertus, būtent šios valstybės Sibiu mieste šiuo metu gyvena ponas Julianas, apsiskelbęs visų pasaulio čigonų imperatoriumi.

Kadangi bendrakeleiviai nori atrakcijos, prašo parodyti, kur ir kaip čigonai gyvena, pakeliui į Bukareštą pasukame vienu iš jo priemiesčių. Čia viena šalia kitos stovi daugiaaukštės čigonų pilaitės, išpuoštos gausybe bokštelių. Rumunai bjaurisi jų architektūra, o atvykėliams šie statiniai nors ir keisti, bet įspūdingi. Patys čigonai, susėdę abipus gatvės prie savo pilių, žinoma, visiškai nesidžiaugia pro mikroautobuso langą fotoaparatais pokšinčiais turistais.

Pasižvalgymas po sostinę

Bukarešto pavadinimas kildinamas iš legendinio piemenėlio Bucuro (Buku) vardo. Kita vertus, pasakojama, kad šiose vietose kadaise plytėjo bukų miškai.

O ką matome dabar? Bukarešte gausu XIX amžiaus pab. – XX amžiaus pr. statytų rūmų, jaukus ir gyvas senamiestis. Apie 2 mln. gyventojų turinčioje sostinėje yra 41 fontanas, daug parkų. Rumuniškai lankytinos vietos skamba iš tiesų meiliai: parcul, muzeul, castelul ir pan.

Atvykėliai būtinai vedami apžiūrėti Rumunijos parlamento (Palatul Parlamentului) milžiniško pastato, pradėto statyti komunistų diktatoriaus Nicolae Ceausescu laikais, 1984-aisiais, išgriovus aplinkinius namus. Šiandien rūmai yra antras pagal dydį valstybinės institucijos pastatas pasaulyje po Pentagono. Plati gatvė prieš parlamentą anais laikais vadinosi "Socializmo pergalė", o dabar pervadinta į "Susivienijimo" (Unirii).

Palyginti nesenų istorijos peripetijų vaikštant po Rumunijos sostinę apeiti neįmanoma. Pačiame miesto centre gidas rodo aikštę, kur užvirė kovos su N. Ceausescu režimu. Dabar joje stovi paminklas 1989 metų Rumunijos revoliucijai ir jos herojams. Šio modernaus kūrinio meninė išraiška yra tapusi vietos gyventojų diskusijų objektu. Kai kam smaigaliu perverta širdis primena... bulvę ant pagaliuko.

Įdomu sužinoti, jog nuvertus N. Ceausescu režimą į šalį sugrįžo 1947-aisiais iš jos išvarytas paskutinis Rumunijos karalius Michaelis I, jam dabar 92-eji, gyvena Elizabetos rūmuose. Tačiau juos, įkurtus žinomiausio sostinės Herastrau parko pašonėje, galima apžiūrėti tik iš išorės.

Dar viena Bukarešto įžymybė – XIX amžiaus pab. statytas Ateneul Roman pastatas, kur yra pagrindinė sostinės koncertų salė. Turistams čia įdomu pasižvalgyti dėl įspūdingo, istorinėmis scenomis puošto interjero. Be to, teigiama, kad šį rumunų pasididžiavimą savo akustika lenkia tik Milano La Scala.

Verta pasigrožėti ir sostinės cerkvėmis. Pavyzdžiui, Šv. Konstantino ir Elenos katedra, kur saugomos jų relikvijos, yra Rumunijos patriarcho rezidencija. Žavi nedidukė cerkvytė, pavadinta legendinio piemenėlio Bucuro vardu. Beje, rumunai nedega atminimo žvakučių šventovių viduje – tai uždrausta po vieno gaisro, kai sudegė ir bažnyčia, ir joje buvę žmonės. Žvakelės dabar mirga atskiruose pastatėliuose šalia maldos namų.

Pasiteiravus, kokius muziejus rekomenduotų Bukarešto svečiams, gidas mini Kaimo ir Gamtos muziejus. O štai Istorijos muziejuje yra Aukso kambarys, kur eksponuojami šalies teritorijoje per kasinėjimus rasti aukso dirbiniai, taip pat ir Rumunijos karalių auksas.

Gražu ir skanu

Panorėjus prisėsti ir, tarkim, išgerti kavos istorinę aurą turinčioje vietoje, Hanul lui Manuc – puiki išeitis. Kadaise tai buvo armėno Manuko kiemas, kur pirkliai pailsindavo arklius ir apsistodavo nakvynės. Dabar jame – jaukus restoranų ir kavinių kompleksas, vakarais čia skamba gyva muzika. Gera atsipalaiduoti Vilacrosse pasaže, kur smilksta kaljanų dūmas. Tačiau pats įspūdingiausias – Caru cu Bere (liet. vežimėlis su alumi) restoranas. Gyvenimas čia verda jau nuo 1879-ųjų. Po aukštais spalvingai dekoruotais skliautais ir dabar netyla šurmulys. Trijų patiekalų dienos pietūs čia kainuoja 22 lėjas (1 lėja - 0,78 lito), studentams siūlomi dienos pietūs už 11 lėjų. Ir kituose Bukarešto restoranuose tokių pietų kainos panašios, svyruoja tarp 20-25 lėjų. Beje, rumuniški banknotai labai praktiški – nepraleidžia drėgmės, taigi ir neplyšta.

Brašove, Sigišoaroje ir Sibiu

Palikę Bukareštą keliaujame į Brašovą, jaukų viduramžius menantį miestą, kuriame nuostabi centrinė aikštė. Bene svarbiausia Brašovo įžymybė – gotikinė, legendomis apipinta Juodoji bažnyčia, pajuodusi po gaisro ir tokia likusi. Beje, į daugumą lankytinais objektais tapusių veikiančių bažnyčių Rumunijoje tenka pirkti bilietus. Brašove dar pražingsniuojame 1,3 metro pločio siauriausia Rumunijos gatve – strada Sforii, pasidairome po sinagogą. Miesto panorama geriausiai atsiveria pakilus funikulieriumi į Tampos kalną (16 lėjų pirmyn ir atgal).

Kitame sename Transilvanijos mieste – Sigišoaroje - žavi saksų pastatai, o prie citadelės vartų smagiai pasveikina istoriniais kostiumais apsirengę aktoriai. Per kelionę po Rumuniją kaskart kopėme į miestuose ir miesteliuose stūksančių bokštų apžvalgos aikšteles. Tačiau vaizdas iš Laikrodžio bokšto Sigišoaroje – ko gero, įspūdingiausias.

Netoli šio istorinio paminklo – ir namas, kur gimė ir gyveno Valakijos princas Vladas Tepešas, vėliau išpopuliarėjęs kaip Drakula. Senovinėse šio pastato menėse dabar įsikūręs restoranas, kur, be kita ko, siūloma įsigyti Drakulos vyno ir vampyro kavos. Už 5 lėjas galima patekti ir į paties "kraugerio" kambarį. Čia skamba baugi muzika, o raudonai ir juodai dekoruotoje tamsioje patalpoje, karste su degančiomis žvakėmis prie kojų guli pats Drakula. Staiga atsisėdęs bando mus gąsdinti. Tačiau šis pokštas visai smagus, juolab kad Drakulos personažas labiau panašus į suktą velniūkštį nei į kokį vampyrą. Labiau išgąsdina kambaryje pasirodęs šio namo savininkas.

Į mūsų kelionės maršrutą įtrauktas ir Sibiu miestas, 2007 metais buvęs Europos kultūros sostine. Vėl kopiame į bokštą dairytis po miesto panoramą, užsukame į meriją, įsikūrusią XVIII amžiuje statytuose Brukentalio rūmuose, keliaujame palei išlikusias gynybines sienas ir bokštus. Sudomina Filharmonijos pastatas, į kurį įkomponuotas ir senovinis bastionas. O štai pagrindinės miesto bažnyčios papėdėje savaitgalį savo prekes siūlo ūkininkai.

Gyvoji Albos Julijos istorija

Ir nors visi jau minėti Transilvanijos miestai – Brašovas, Sigišoara, Sibiu – tikrai jaukūs, turintys kuo didžiuotis, besirūpinantys istoriniu paveldu, labiausiai sužavėjo Alba Julija. Gal todėl, kad šis miestas – kitoks.

Vos įėjus pro jį juosiančių gynybinių įtvirtinimų vartus pagauna kažkokia nenusakoma, laisve alsuojanti atmosfera. Čia taip erdvu! Keista, bet vaikštant tarp tvirtovės mūrų, bažnyčių ir kitų muziejinių pastatų jautiesi tarsi kokiame nors... istoriniame kurorte.

Laukan atsklinda garsus giedojimas iš stačiatikių Katedros. Taip ir norisi prisėsti didžiuliame jos kieme, įrėmintame kolonadų, apželdintame gražiausiais augalais.

Nepasisekė – bene tūkstantmetį skaičiuojanti Šv. Mykolo katalikų katedra tąkart buvo uždaryta.

Miesto puošmena – citadelės vartai su skulptūromis. Prie jų, o ir kitose svarbesnėse vietose stoviniuoja vyrai, apsirengę istoriniais kostiumais, apsirūpinę ginklais. Vėliau jie dalyvauja pasirodyme: kelissyk iššauna iš centrinėje aikštėje stovinčių pabūklų.

Pavyko suskubti ir į kitokį pasirodymą – senovės dakais ir romėnais apsirengusių veikėjų. Mat Alba Julija senovės romėnų laikais buvo žinoma kaip Apulum. O tai buvo didžiausias Romos imperijos užkariautos ir jos provincija tapusios Dakijos miestas, vieno legionų buveinė. Sutemus ir palijus grįžtant į viešbutį, prasilenkiame su atsiskyrėliu "romėnu", keliaujančiu priešinga kryptimi – tvirtovės link. Po apsiniaukusiu dangumi blyksteli sidabriniai šarvai, švysteli raudonas audeklas. Po Albos Julijos dangumi praeitis atrodo labai tikra.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"