TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Rundalės rūmai atgimė iš drąsiausių svajonių

2015 07 17 17:00
Iš užsienio turistų Rundalėje gausiausia lietuvių. Jūratės Mičiulienės nuotraukos

Ypač gausiai lietuvių turistų lankomi Rundalės rūmai Latvijoje, baroko ir rokoko architektūros ansamblis, dabar švyti visu grožiu, didybe ir prabanga. Jie vadinami puošnia sage, įsegta į Latvijos suknią. Taip pat perlu.

O sovietmečiu naudoti ne pagal paskirtį (sandėliai, sporto salė) jie buvo pasmerkti. Vis dėlto atsirado žmogus, tikėjęs paminklo prikėlimo galimybe – tuometis Bauskės kraštotyros muziejaus direktorius Laimuonis Liepa. Drąsios jo vizijos išjudino reikalą. Sustabdžius niokojimą imta svajoti.

50 vizijų metų

1963 metais Rundalės rūmai perduoti Bauskės muziejui ir tapo jo filialu. Prasidėjo tyrimai, rinkinių formavimas. 1964 metais L. Liepa pakvietė čia padirbėti du Meno akademijos studentus. Ir pamąstyti apie galimą rūmų restauraciją. Tada tai atrodė vien gražios fantazijos.

Vienas iš pakviestųjų buvo tapybos studentas Imantas Lancmanis. Tapybą teko atidėti į šalį, o gyvenimą skirti pastatui, kuris iškilumu lygiuojasi į Peterhofo ir Versalio rūmus.

Abstrakti meninė vizija iškilo iškart – kaip rūmai turėtų atrodyti iš išorės ir viduje. Tačiau nė pats I. Lancmanis netikėjo, kad tai būtų įmanoma įgyvendinti, kad ir po 50 metų.

O prireikė kaip tik 50 metų. Penkių dešimtmečių kantrybės ir darbo, atkaklumo ir sėkmės.

Nuo 1972 metų I. Lancmanis – ką tik įkurtų Rundalės rūmų muziejaus direktoriaus pavaduotojas, nuo 1976-ųjų – direktorius. Greit bus keturiasdešimt metų vadovo poste. O per tuos penkiasdešimt metų, žingsnis po žingsnio, restauruoti visi rūmai. Praėjusią gegužę Rundalėje buvo didelė šventė. 278-asis rūmų gimtadienis ir atnaujinimo darbų pabaiga.

„Kai viską prisimeni, svaigsta galva. Neįtikėtina“, – sako I. Lancmanis.

Rūmų parkas užima dešimt hektarų.

Auksinis ananasas

Rundalės rūmų restauracijos projektas apdovanotas Didžiąja Latvijos architektūros metų premija – auksiniu ananasu. Apdovanojimas įkurdintas direktoriaus kabinete.

Meno istorikas, restauracijos specialistas I. Lancmanis juokauja, kad premija turėtų atitekti rūmus projektavusiam Francesco Bartolomeo Rastrelli. Jo nuomone, restauracija ir dabartiniu vaizdu patenkintas būtų tiek italas architektas, tiek pastato šeimininkas Kuršo hercogas Ernstas Johannas Bironas.

„Dabar rūmai kaip išbalzamuoti, – neslėpdamas pasididžiavimo aiškina direktorius, priimantis daug įvairių svečių, taip pat žurnalistų, vis atitraukiančių jį nuo didžiųjų rašymų ir tolesnių objekto tvarkymo darbų. – Daug kas puikios būklės, viskas savo vietose. Ideali XVIII šimtmečio pilis.“

Sovietmečiu apie Rundalės įžymybę I. Lancmanis parengė nedidelę knygutę. Atkūrus Latvijos nepriklausomybę, išleistas solidus leidinys. Tačiau jau seniai I. Lancmanis svajojo apie dar solidesnį. Objektas, jo įsitikinimu, vertas didelės apimties trilogijos. Šios vasaros pradžioje pasirodė direktoriaus parašyta pirmoji dalis – rūmų istorija. (O ji turtinga, paini ir marga: žr. Jūratės Mičiulienės straipsnį „Kaip hercogai Rundalėje laimės ieškojo“; LŽ. – 2015, gegužės 27.)

Remdamasis įvairiais dokumentais I. Lancmanis papasakojo apie rūmų statytojus, gyventojus, niokotojus ir atnaujintojus. Išėjo 432 puslapių knyga su 623 iliustracijomis. Ją galima skaityti kaip romaną apie 280 metų laikotarpį. Pradedama pasakojimu apie senąją fon Grothusso pilį, kurią F. B. Rastrelli negailestingai nuniokojo, kad turėtų akmenų naujo statinio pamatams, baigiama 2015 metų įvykiais.

Restauracijos eiga ir subtilybės bus pristatytos šiuo metu I. Lancmanio rengiamoje antroje veikalo dalyje. Trečioji bus skirta rūmuose esančioms vertybėms aprašyti ir, dar svarbiau, pateikti jas tarptautiniame kontekste, kad šia medžiaga galėtų naudotis įvairių šalių menotyrininkai.

Rundalės rūmai lyginami su Peterhofo, Potsdamo, Versalio rūmais.

Milijonai latų

„Rundalėje buvo padaryti neįmanomi dalykai, – aiškina direktorius. – Keturi meistrai 28 patalpas, tarp jų dvi dideles rokoko sales, rengė nuo 1765 iki 1768 metų. Mes vieną tik Baltąją salę restauravome dešimtmetį. F. B. Rastrelli yra visiškas fenomenas, jam atitektų ne tik architektūros premija, reikėtų įteikti statybininko, statybos inžinieriaus, akustiko ir visus kitus apdovanojimus. F. B. Rastrelli buvo atsakingas už viską – nuo meninės vizijos iki kiekvienos detalės įgyvendinimo ir visur kišosi. Dėl tokios skrupulingos priežiūros statant rūmai paskui ne taip lengvai pasidavė įvairioms negandoms.“

Imantas Lancmanis greit bus keturiasdešimt metų vadovo poste. /Evijos Trifanovos (LETA) nuotrauka

Prieš kelis šimtmečius vienas svarbiausių rūmų atsiradimo istorijoje žmonių buvo F. B. Rastrelli. XX amžiaus antroje pusėje likimas atsakomybę perdavė I. Lancmaniui. Jis ne tik turėjo paminklo atgimimo viziją, bet ir gebėjo pritraukti privačių rėmėjų lėšų. Nuo 1992 metų Rundalės rūmų restauracijos ir remonto darbai atsiėjo beveik 6 milijonus latų.

„Viena yra atnaujinti rūmų patalpas, sienų tapybą, parketą, krosnis, antra – erdves užpildyti atitinkamais to meto daiktais, – dėsto direktorius. – Tai reiškia pradėti nuo nulio, įžengti į tuščias sales, kuriose tik viena bibliotekos spinta ir vienas krėslas. Visa kita reikėjo surinkti, sukomplektuoti, kad būtų XVIII amžiaus hercogo rezidencijos vaizdas.“ Reikėjo galvoti apie didelės meninės vertės detales ir jų visumą. Dabar rūmus galima vadinti to amžiaus vaizduojamosios ir dekoratyvinės dailės muziejumi.

„Kitados E. J. Bironas pastatė pilį, ir mes dabar galim ja džiaugtis, – sako I. Lancmanis. – Kad atsirastų toks menas, reikia daug pinigų ir užsakovo. Tačiau nematomas rūmų statybos aspektas tiesiog siaubingas. Archyvų medžiaga rodo, kad E. J. Bironas buvo itin žiaurus ir negailestingas, apie jokius humanistinius idealus negali būti nė kalbos.“

Baltosios salės lubų puošyba.

XVIII amžiaus obuoliai

„Visada atsiras ką tobulinti“, – kaip visi perfekcionistai tvirtina I. Lancmanis.

Įspūdingas dešimties hektarų parkas tebetvarkomas, formuojamas toliau. Netrukus, remiantis archyviniais dokumentais, bus atliekama jo rekonstrukcija. Bus prisodinta XVIII amžiaus obelų veislių, o lankytojai galės ragauti jų vaisių, tiesa, labai rūgščių.

Vasarą turistai užplūdę turtingąjį rūmų rožyną. Daugelis jų čia nebe pirmą kartą. Kai kurie į rūmus nebeužsuka, jiems užtenka parko grožybių.

Didelis galvosūkis – kam reikės perduoti rūmus, kas bus dabartinio vadovo įpėdinis. Direktoriui norėtųsi, kad pirmiausia jis būtų savo srities, muziejininkystės specialistas, o ne tik vadybininkas, gebantis parengti projektus europiniams pinigams įsisavinti.

Pasišventėlis I. Lancmanis apdovanotas ne tik Latvijos valstybiniais apdovanojimais. Jis sulaukė Prancūzijos, Vokietijos, Italijos pripažinimo. Neseniai jam paskirta Baltijos vokiečių sąjungos (Vokietija) premija už indėlį tyrinėjant ir saugant Baltijos vokiečių istorinį ir kultūrinį paveldą.

O ant I. Lancmanio molberto (vis dėlto ir tapybai jis ištaikydavo laiko) šiuo metu – drobė „Rundalės rūmų sodo vizija. 1737 metai“. Pavaizduoti sodo įrengimo darbai. Įkvėpimas atėjo rašant knygą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"