TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Rusnė: kasmet keletą metrų paauganti sala

2016 10 13 6:00
Gyvenantiems prie Pakalnės upės laiveliai - bene pagrindinė transporto priemonė.

Į Kuršių marias vandenis atplukdęs Nemunas, savo žemupyje virtęs Rusnės upe (nors daugelio vis tiek tebevadinamas Nemunu), ties Rusnės miesteliu skilęs į Atmatą, Skirvytę ir Pakalnę, apglėbia didžiausią Lietuvos salą – Rusnę. Šis kraštas traukia ne tik žvejus. Turistams jis įdomus laukine gamta, pamario etnografija, istoriniu Rytprūsių dvelksmu.

Nors šiame potvyniais garsiame pamaryje nėra jūros, smėlio paplūdimių ar kitų poilsiautojų mėgstamų pramogų, pasiteiravus, kiek kainuotų nakvynė vienam asmeniui kaimo turizmo sodyboje vasaros sezonu, atsakymas nustebino – 15–30 eurų. „Čia nebūna ne sezono. Žvejams beveik visada sezonas“, – paaiškino Salos etnokultūros ir informacijos centre. Žvejus šis kraštas traukia nuo XV amžiaus, kai prie prekybinio vandens kelio įsikūrė Rusnės miestelis.

Pamario nendrės – ant stogo

Etnografinis palikimas Nemuno deltoje yra unikalus. Tai istorinio Mažosios Lietuvos regiono dalis, priklausiusi Šiaurės Vakarų Europos kultūrinei provincijai, germaniškosios ir skandinaviškosios kultūrų įtakos zonai. Deja, istorinės aplinkybės čia susiklostė dramatiškai. Po Antrojo pasaulinio karo beveik neliko senųjų vietos gyventojų – čionykštės kultūros paveldo saugotojų. Kraštas buvo iš esmės pertvarkytas, sunaikinti senieji pastatai. Todėl akį glosto išlikusių etnografinių sodybų drožiniai, šiam kraštui būdingos baltos, mėlynos ir tamsiai rudos spalvos. Nemuno deltos regioninis parkas leidžia rekonstruoti senus arba statyti naujus pastatus tik išlaikant tradicinį stilių.

Labiausiai žavi nendrėmis dengti stogai. Tai Rusnėje gyvenančio meistro Alfonso Edmundo Demerecko nuopelnas. Apdengęs savo ir greta stovinčią brolio kraštotyrininko, leidėjo Kęstučio sodybą, tokia iš užmaršties gaivinama mada užkrėtė ir kitus. „Tinkamai uždengus 25 cm storio nendrių ryšulėliais, stogo užteks visam gyvenimui. Ir jokio apšiltinimo nereikės, ir jokios pamario vėtros nenuneš“, – sakė meistras. Daugelį Lietuvos muziejų nendrėmis apdengęs A. E. Demereckas dabar pas jį atvykstantiesiems rengia edukacinius užsiėmimus – supažindina su nendrių pjovimo įrankiais, dalijasi stogo dengimo paslaptimis.

Kur šišioniškiai gyveno

Kalbininkai apgailestauja, kad viena Mažosios Lietuvos tarmių – šišioniškių – praktiškai yra išnykusi. Vienas kitas senasis gyventojas ją šiek tiek moka. Kaip pasakojo Rusnės gyventojas Alvydas Žvingevičius, save laikantis taip pat šišioniškiu, taip visi vadino tuos vietinius, kurie čia gyveno dar prieš karą. „Kaip man pasakojo tėvai ir seneliai, nors šiame krašte buvo vokiečių tvarka, pačių vokiečių gyveno apie 30 proc., visi kiti – lietuviai, kuriuos vadindavome šišioniškiais“, – aiškino jis. Kaip yra užrašę Šilutės kraštotyrininkai, daugelis vietos gyventojų prisistatydavo taip: „Esu vokietis, tėvai buvo lietuviai, vaikystėje kalbėjome lietuviškai.“

Prūsijai, paskui Trečiajam reichui priklausiusi sala buvo išblaškyta po Antrojo pasaulinio karo. 1944 metais artėjant frontui Vermachtas įsakė evakuoti visus šio krašto gyventojus, dėl nurodymo nevykdymo grėsė mirties bausmė. Tačiau ne visi norėjo palikti gimtuosius namus, daug kas slapstėsi, kėlėsi į Šilutės pusę. Pabėgėliams buvo negailestingi ir sovietų tankai – ties Šilute jų vilkstines traiškė vikšrais. Ištisi pamario kaimai liko tušti, spėjama, kad šiuo laikotarpiu kraštas neteko 80 proc. gyventojų. Vėliau kai kam leista išvykti į Vokietiją. Į ištuštėjusį kraštą, sovietmečiu čia steigiant žuvininkystės ūkius, iš Dzūkijos ir Žemaitijos buvo atkelta daug gyventojų, mokančių žvejoti upėse. Sakoma, kad prie ežerų pripratusių aukštaičių čia nekvietė gyventi.

Kulinarinis paveldas

Nemuno deltos regioninio parko darbuotojai lankytojams yra parengę edukacinę programą, pristatančią krašto išskirtinumą, vietos amatus. Vienas įdomesnių objektų, kur galima lauktuvėms žuvų įsigyti, yra Anitos ir Jurijaus Belokopytovų žuvų rūkykla. Žuvys čia ruošiamos senoviniu tradiciniu būdu. Marių karšis gavęs net Lietuvos tautinio paveldo sertifikatą, paženklintas ir Nemuno deltos regioninio parko produkto ženklu. Tai liudija, kad produktas tikrai vietinis ir paruoštas pagal vietinį tradicinį receptą. „Esu čia gimęs ir užaugęs. Kiek pamenu, visada rūkydavome žuvis sau, o paskui ir įmonėlę įsteigėme. Kartu dirba ir du sūnūs“, – pasakojo rusniškis J. Belokopytovas. Jo motina – šio krašto vokietė, tėvas – pokariu iš Sibiro, iš Čitos, čia dirbti atsiųstas rusas. Jurijaus brolis Viktoras, dirbęs pas senuosius laivadirbius, puikiai perprato šį amatą. Daug jo paslapčių perdavė kitam rusniškiui Simui Knapkiui, pagarsėjusiam pamario krašto laivų – kurėnų – atkūrimu.

Jurijaus šeima rūko ne tik karšius, bet ir vandenyno žuvis.“Vien marių žuvų neužtektų, tiek daug jų nepagaunama“, – teigė jis. Vietiniai žvejai skundžiasi, kad mariose žuvų mažėja dėl plintančios kormoranų populiacijos. „Iš Kuršių nerijos jie atskrenda ir pas mus. Pats mačiau: koks tūkstantis leidžiasi vienas paskui kitą į Pakalnės upę ir šluoja viską iš eilės – kaip koks tankus tinklas eina iki pat Rusnės. Galėdami panerti į 25 metrų gylį upėse nepalieka nė vienos žuvies“, – pasakojo rusniškis A. Žvingevičius.

Kol baigsis potvynis

Įdomu pasižvalgyti ir po Rusnės miestelį. Tai didžiausia parko teritorijoje esanti gyvenvietė. Centre matyti buvę teismo rūmai. Kaip pasakojo parko vyriausiasis specialistas Žilvinas Čėsna, Šilutės apskrities administracija vokiškuoju laikotarpiu dirbo Rusnės saloje. Čia buvo ne tik teismas, bet ir kalėjimas, žvejybos priežiūros institucijos. Tik XIX amžiaus viduryje visos įstaigos perkeltos į Šilutę, iš smuklės išaugusį miestelį, anksčiau vokiškai vadintą Heidekrug, lietuviškai – Šilokarčema. Šilokarčemos pavadinimas į Šilutę pakeistas tik 1923 metais.

„Šalia teismo rūmų – turgaus aikštė ir prekybos paviljonas. Čia buvo prekiaujama dar iki karo. Pastatą ketinama atgaivinti, pritaikyti edukacijai“, – minėjo Ž. Čėsna.

Vienas įdomesnių Rusnės objektų – evangelikų liuteronų bažnyčia, kaip liudija vėjarodė ant bokšto, datuojama 1419 metais. Tai viena seniausių, viena pirmųjų krašto bažnyčių. Salos evangelikų liuteronų bendruomenė po trejų metų minės 600 metų jubiliejų.

Netoliese – senkapis, jame buvo laidojama beveik 500 metų. Kaip pasakojo Ž. Čėsna, archeologiniai kasinėjimai parodė, kad laidota gana tankiai, nes dėl nuolatinių potvynių Rusnėje buvo nedaug tam tinkamų vietų. Pasitaikydavo, jei pavasarį palaidodavo žmogų, po potvynio iš šviežiai sujudintos žemės viską išplaudavo. Jei mirdavo per potvynį, išvis nebuvo galima laidoti, todėl bažnyčios bokšte būdavo saugomi karstai su mirusiaisiais, kol baigsis potvynis. „Apskritai Lietuvoje nėra kitos tokios vietos, kur vanduo taip veiktų žmogaus gyvenimą, kur gamta turėtų tokią galią, – teigė Ž. Čėsna. – Todėl čia ir įkurtas regioninis parkas. Nemuno delta unikali upelių tinklu, senvagių ežerėliais, pelkynais. Šis kraštas – kasdienės kovos, kompromisų su gamta pavyzdys. Dabar jau pastatyti pylimai, yra transporto priemonių, o prieš šimtą metų buvo sunkiau. Tačiau žmonės tai priėmė kaip neišvengiamybę ir stengėsi prisitaikyti, nes alternatyvų nebuvo. Žemė tais laikais buvo dar brangesnė nei dabar, išsikelti niekas nesiruošė.“

Pirmasis pylimas vietinio pirklio Ernsto Anckerio lėšomis Rusnėje pastatytas XIX amžiaus pabaigoje, kad nuo pirmosios potvynio bangos būtų apsaugotas miestelis, kad namų nenušluotų. Tačiau į pamarį einantis potvynis vis tiek niekur nedingsta, daug ką apsemia, tik jo srovė ne tokia agresyvi.

Kaip pasakojo Ž. Čėsna, Rusnės sala kasmet vis didėja. Priklausomai nuo rudens ir pavasario potvynių metu sunešamo dirvožemio, kuris nusėda čia, Nemuno žemupyje, sala į marias „pabrenda“ keletą metrų.

Panašus į Luizos tiltą

Rusnės salos gyventojai ilgai žemyną pasiekdavo įvairiais keltais. Stacionaraus tilto statyba Berlyne buvo svarstyta dar 1902 metais, tačiau atidėta dėl karalienės Luizos tilto Tilžėje. Rusnėje tiltas per Atmatą buvo pastatytas 1914 metais, metalinių konstrukcijų forma jis priminė Luizos tiltą. Senojo tilto nuotrauka galima pasigrožėti prie Atmatos pastatytame stende. „Įdomiausia, kad beveik pusę tiltui reikalingos sumos suaukojo Rusnės gyventojai. Tai rodo, jog vietiniai buvo gana pasiturintys, sąmoningi ir besirūpinantys visuomeniniais reikalais žmonės“, – teigė Ž. Čėsna.

1944 metais į Rytpūsius traukdamiesi vokiečiai susprogdino tilto vidurį ir taip sustabdė rusų pajėgas. „Galinos Dauguvietytės prisiminimuose aprašyta, kaip ji su motina iš Lietuvos traukiasi per Rusnės salą. Jos atmintyje ilgam išliko nuo žuvusiųjų kraujo paplūdęs Nemunas, – pasakojo Ž. Čėsna. – Nors tiltą buvo galima suremontuoti, atkurti buvusį vaizdą, apie 1950 metus tuometinis kolūkio pirmininkas liepė supjaustyti jį į metalo laužą. Pirmininkas buvo nubaustas, tačiau tilto rusniškiai dar ilgai neturėjo. Naujas tiltas, iki šiol stovintis, pastatytas tik 1974 metais. Kol jo nebuvo, kursavo keltai.“ Pasak Ž. Čėsnos, vietiniai kalba, kad tuometinio Komunistų partijos vadovo Antano Sniečkaus viloje Rusnėje apsilankę partijos šulai iš Maskvos pasipiktino, kad jiems teks keltis keltu. Maskviečiams atrodė nesuvokiama, kaip per tokį mažą Atmatos upelį vietiniai valdininkai nesugeba pastatyti tilto.

„Norint pagrįsti, kad tilto tikrai reikia, dokumentuose beveik dešimt kartų buvo padidintas Rusnės gyventojų skaičius, regis, iki 30 tūkstančių. Tiek gyventojų čia niekada nebuvo, – sakė Ž. Čėsna. – 15 metrų aukščio tiltas dar ilgai buvo aukščiausias Lietuvoje, jį vėliau nurungė Jurbarko tiltas (17,5 metro).“

Nuo tos vietos, kur stovėjo senasis tiltas, palei Atmatą veda gražiai sutvarkytas pasivaikščiojimo takas. Prie jo pastatyta nemažai vardinių suoliukų. Tai miestelio bendruomenės ir seniūnijos idėja. Finansavus suoliuko pastatymą buvo galima pritvirtinti lentelę, kam jis skirtas. Daugelis jų – artimų žmonių atminimui. Yra ir vienas romantiškas suolelis, skirtas pirmajam pasimatymui.

Nors M. Gandhi čia nesilankė

Takas atveda prie pernai atidengto paminklo čia gimusiam garsiam litvakui architektui Hermannui Kallenbachui ir jo artimam bičiuliui Indijos tautinio išsivadavimo lyderiui Mahatmai Gandhi (skulptūros autorius – Romualdas Kvintas). „Paminklas tampa vietiniu folkloru, jau randasi legendų, esą M. Gandhi lankėsi ar net gyveno Rusnėje. Deja, taip nėra, – aiškino Ž. Čėsna. – M. Gandhi sąsajos su Rusne tėra per Rusnės žydų pirklio sūnų H. Kallenbachą. Jis gimė Šilutės rajone, Žemaičių Naumiestyje. Kai Hermanno tėvas ėmė verstis medienos prekyba, ypač klestinčia Rusnėje, šeima persikraustė į Rusnę. Čia Hermannas baigė gimnaziją, vėliau mokėsi Karaliaučiuje, Tilžėje. Berlyne baigęs architektūros studijas išvyko dirbti į Pietų Afrikos Respubliką (PAR). Londone teisės studijas baigęs M. Gandhi taip pat atvyko į PAR, ten jau dirbo keli jo dėdės ir buvo nemaža indų bendruomenė.“

Tuomet jau garsus architektas H. Kallenbacahas reikalams tvarkyti pasisamdė M. Gandhi dėdės teisininkų firmą. Su M. Gandhi architektas iš Rusnės susipažino 1904 metais, juos suartino bendros idėjos, kaip pertvarkyti, pagerinti visuomenės gyvenimą. „Pietų Afrikoje su didžiule indų diskriminacija susidūręs M. Gandhi pradėjo galvoti apie savo tautos likimą, apie galimybę sukurti savo valstybę. Panašios problemos kamavo ir H. Kallenbachą, – pasakojo Ž. Čėsna. – Turtingas architektas nupirko didelį žemės sklypą ir ten su M. Gandhi įkūrė eksperimentinę erdvę, kurioje bandė įgyvendinti savo įsivaizduojamus socialinius visuomenės organizavimo modelius. Abu aktyviai susirašinėjo su rusų rašytoju, filosofu Levu Tolstojumi, kuris kritikavo tuometinę carinės Rusijos imperijos visuomenės sanklodą. Savo eksperimentų žemę pavadino Tolstojaus ferma. Nors bičiulių keliai išsiskyrė per Pirmąjį pasaulinį karą, eksperimentinėje bazėje atsiradusios idėjos davė postūmį tolesnei jų veiklai.“

M. Gandhi tapo Indijos tautinio išsivadavimo lyderiu, o H. Kallenbachas pradėjo domėtis žydų valstybės idėja. Iškeliavęs į Jeruzalę Tolstojaus fermos pavyzdžiu prisidėjo prie kibucų judėjimo, aktyviai darbavosi bandant įkurti Izraelį. 1936 metais H. Kallenbachas parašė laišką tuomet jau pasaulyje garsiam M. Gandhi ir jo paprašė, kad pritartų Izraelio valstybės sukūrimui. M. Gandhi neprieštaravo. Aktyviai prie Izraelio valstybės sukūrimo prisidėjęs H. Kallenbachas savo svajonės išsipildymo nesulaukė, mirė 1945 metais. Izraelis buvo įkurtas 1948 metais.

H. Kallenbachas ir M. Gandhi visą gyvenimą susirašinėjo, daug žinojo vienas apie kitą. „Indijos vyriausybė už tuos laiškus H. Kallenbacho giminaičiams sumokėjo daugiau kaip milijoną dolerių. Ilgą laiką šių asmenybių ryšys buvo pamirštas. Tikimės, kad paminklas taps turistinės traukos objektu. Jei bent 1 proc. Indijos turistų atvyks pas mus, būsime laimingi“, – sakė Ž. Čėsna ir pridūrė, kad rudenėjant Rusnė gerokai ištuštėja.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"